- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- A-858-2299-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02372-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- O. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei R. M.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2010 m. liepos 29 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui O. G. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ Nr. (15/6-9) 15PR-153 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą iš naujo.
Pareiškėjas nurodė, jog pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje 2009 m. spalio 29 d. jis nurodė, kad yra A. K. (A. K.), atvyko iš Kazachstano ir yra asmuo be pilietybės. Jis nuslėpė savo asmenybę ir tikrąsias prieglobsčio prašymo aplinkybes, nes bijojo dėl savo gyvybės ir nepasitikėjo Lietuvos pareigūnais. Supratęs, kad Lietuva yra demokratinė šalis, o prieglobsčio prašymo procedūra yra konfidenciali, pats 2009 m. lapkričio 19 d. parašė laišką Migracijos departamentui, nurodydamas, kad jo asmenybė ir tarptautinės apsaugos motyvai yra kiti. Po to jis buvo apklaustas du kartus, taip pat parašė du laiškus, kuriuose kaip galėdamas išsamiau išdėstė tikrąsias pabėgimo iš Gruzijos priežastis ir persekiojimo aplinkybes. Nurodė, kad jis bijo grįžti į Gruziją, nes aktyviai dalyvavo judėjime prieš M. S. valdžią, dalyvavo mitinguose (veždavo žmones į juos), pats buvo du kartus sumuštas „Zonder” brigadų, jie grasino jam ir jo tėvams. Apie šias aplinkybes jis detaliai papasakojo Migracijos departamentui ir nekeitė prieglobsčio motyvų. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad jis negalėjo paaiškinti, kas grasino jo tėvams, tačiau, pareiškėjo teigimu, toks papildomas klausimas nebuvo užduotas ir apklausos protokole specialiai skirtoje tam vietoje „valstybės tarnautojo papildomi klausimai, pastebėjimai” nėra jokio įrašo. Be to, išvadą surašė ir apklausą atliko skirtingi tarnautojai.
Pareiškėjas teigė, jog atsakovas ignoravo jo tikruosius prieglobsčio motyvus, nors jis juos pateikė išsamiai ir nuosekliai. Atsakovas netyrė motyvų, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas iki patekdamas į Lietuvą apie ją nieko nežinojo ir todėl turėjo pagrindą bijoti ir nepasitikėti šios šalies pareigūnais. Jokie teisės aktai nenumato tokias aplinkybes traktuoti kaip klaidinimą ar piktnaudžiavimą, priešingai, pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo (toliau – ir Vadovas) 198 punkte nurodyta, kad natūralu, jog asmuo gali tebejausti baimę bet kokios valdžios akivaizdoje, todėl jis gali nedrįsti laisvai kalbėti ir išsamiai bei tiksliai apibūdinti savo atvejį. Vadovo 200 punkte rekomenduojama apklausiančiajam sukurti pasitikėjimo aplinką, garantuojant ir įtikinant prieglobsčio prašytoją, kad asmens pareiškimai bus laikomi paslaptyje. Pareiškėjo teigimu, jis bijo grįžti į kilmės valstybę, jo baimė pagrįsta, nes jis buvo sumuštas ir persekiojamas, o režimas, prieš kurį jis kovojo, tebėra tvirtas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 11-13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Migracijos departamentas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir nurodė, kad, prieš pildant prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolą, O. G. pasirašė, kad jis buvo supažindintas su prieglobsčio prašytojo teisėmis ir pareigomis, todėl nesuprantama, kodėl jis mano, kad galėjo pateikti tikrovės neatitinkančius ir klaidingus duomenis bei neišsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų.
Pažymėjo, jog nei vienas Lietuvos Respublikos teisės aktas, reglamentuojantis prieglobsčio prašymo procedūrą, nėra įtvirtinęs, kad išvadą surašyti ir apklausą atlikti privalo vienas ir tas pats tarnautojas. Taip pat nėra griežtai reglamentuotos „Prieglobsčio prašytojo apklausos protokolo” užpildymo taisyklės. Prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra laisvos formos, nėra būtina klausimus uždavinėti ta tvarka, kuria jie surašyti protokole, o iškylantys papildomi klausimai užduodami pokalbio metu. Tačiau, jei tam tikrų klausimų pokalbio metu užduoti neįmanoma, jie paliekami pokalbio pabaigai ir tuomet yra užrašomi apklausos protokole specialiai tam skirtoje vietoje. Pabrėžė, jog pareiškėjas sąmoningai melavo ir klaidino Lietuvos Respublikos pareigūnus, nors buvo pasirašytinai supažindintas su pareiga pateikti tik tikrovę atitinkančius paaiškinimus, todėl tai, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, vertintina kaip piktnaudžiavimas.
Atsakovas paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog apklausa vyko įkalinimo vietoje, pagal galimybes pareiškėjui buvo suteiktos sąlygos laisvai kalbėti ir išsamiai bei tiksliai apibūdinti savo atvejį. Jis buvo iš anksto informuotas apie Migracijos departamento tarnautojo atvykimą, apklausa vyko atskirame kambarėlyje, kur nebuvo nei sargybinių, nei sulaikytųjų ir pan., kurie galėjo nugirsti pokalbį. Taip pat prieš pokalbį jis buvo pasirašytinai informuotas, kad informacija, kurią jis pateiks apklausos metu, nebus viešai skelbiama: jos neatskleis nei valstybės tarnautojai, kurie nagrinės prašymą, nei įgalioti atstovai, nei jiems padedantys vertėjai.
Migracijos departamentas pažymėjo, jog apklausos metu O. G. nurodė, kad jokioms politinėms partijoms ar organizacijoms jis nepriklauso. Paklaustas, kas jo nuomone jam grėstų sugrįžus į kilmės valstybę, pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėtų susirasti darbo, bei tai, kad jo tėvams būtų grasinama, nes, kol jis ne Gruzijoje, niekam nekelia pavojaus. Tokiu būdu, pats pareiškėjas įvardijo, kad ne jam kyla pavojus, o jis yra pavojingas aplinkai. Nurodė, jog pareiškėjas be dokumentų arba su suklastotais dokumentais gyveno Kazachstane, Rusijoje, Lietuvos Respublikoje, pateikė netikrus duomenis apie save, apklausų metu keitė prieglobsčio motyvus, kaip ir duomenis apie save, nepaaiškino, kas ir kodėl jam ir jo tėvams galėtų grasinti Gruzijoje. Todėl teigtina, jog pareiškėjas klaidino tyrimą, savo veiksmais jį vilkino, o vienintelis O. G. prašymo pateikimo tikslas ne gauti tarptautinę apsaugą nuo persekiojimo ar smurto įstatyme įtvirtintais kriterijais, o bet kokiu būdu išvengti išsiuntimo į Gruziją. Pabrėžė, jog prieglobsčio prašytojas, pasinaudodamas prieglobsčio procedūra, įteisinęs savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir turėdamas judėjimo laisvę, nes išnyko jo sulaikymo pagrindai, išvyko iš Užsieniečių registracijos centro, nelaukdamas galutinio Migracijos departamento sprendimo. O. G. nelegaliai nuvyko į Suomiją ir pasiprašė prieglobsčio, iš kur, remiantis Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 313/2003 (toliau – ir Reglamentas) 16 straipsnio 1 dalies (c) punktu, turėjo būti grąžintas į Lietuvą. Tačiau iš Suomijos O. G. neteisėtai išvyko į Prancūziją, iš kurios buvo grąžintas į Lietuvą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog Aprašo 16.3 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, gavęs prieglobsčio prašymą ir kitus su juo susijusius dokumentus, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautus įrodymus bei prireikus atlikęs papildomą prieglobsčio prašytojo apklausą, nustato ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. ar prieglobsčio prašymas akivaizdžiai neatitinka Aprašo 66 punkte nustatytų kriterijų, nes: 16.3.1. jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo; 16.3.2. jis paremtas apgaule; 16.3.3. piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Aprašo 17.3 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikęs Aprašo 16 punkte nurodytą tyrimą, pagal Įstatymo 76 ir 77 straipsnius surašo motyvuotą išvadą, kurios pagrindu Migracijos departamentas, vadovaudamasis nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis, priima vieną iš sprendimų, t. y. sprendimą nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir grąžinti ar išsiųsti prieglobsčio prašytojais Lietuvos Respublikos arba pavesti prieglobsčio prašymą priėmusiai institucijai ar Užsieniečių registracijos centrui, jeigu prieglobsčio prašytojas yra jame laikinai apgyvendintas arba sulaikytas, įpareigoti prieglobsčio prašytoją, atvykusį į Lietuvos Respubliką ar buvusį joje teisėtai, išvykti iš Lietuvos Respublikos, jei nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atvyko iš saugios kilmės valstybės arba jo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Teismas pažymėjo, jog atsakovas O. G. atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas apie jo akivaizdžiai nepagrįstą prieglobsčio prašymą bei piktnaudžiavimą prieglobsčio procedūra (savavališkus išvykimus iš Lietuvos Respublikos, Suomijos), taikė tinkamus teisės aktus. Kolegija kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl išgalvotų asmens duomenų pateikimo, nes jis tai darė ne tik sulaikytas už nelegalų buvimą Lietuvoje, bet ir teikdamas prašymą suteikti prieglobstį, kai jam pasirašytinai buvo išaiškinta, jog jis privalo apie save teikti teisingus duomenis bei informaciją, be to, jis teikė net tokius melagingus duomenis, kurie niekuo nelėmė jo paties padėties (pvz. apie tėvą, motinos mirtį). Kritiškai vertino jo informacijos apie Lietuvą kaip demokratinę valstybę neturėjimą, kadangi, teismo nuomone, pareiškėjas yra pakankamai išsilavinęs, rašė prašymus prancūzų bei anglų kalbomis (b. 1. 50-51). Kolegija, įvertinusi 2010 m. liepos 9 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-6-19 nurodytą padėties Gruzijoje 2009 metais analizę, pripažino, kad pareiškėjas ne vien dėl materialinių paskatų galėjo dalyvauti Gruzijos prezidento M. S. oponentų organizuotose mitinguose, galėjo būti jų metu sumuštas, tačiau šių faktų negalima laikyti persekiojimu Įstatymo ar 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso” (toliau – ir Konvencija) prasme, kai ginkluotos pajėgos aklai naudoja jėgą prieš demonstrantus, nerūšiuodamos jų pagal politinius įsitikinimus ar priežastis, dėl kurių jie atsidūrė mitingo zonoje, įskaitant ir atvejus, kai tokia jėga naudojama nepagrįstai. Pažymėjo, jog padėties Gruzijoje analizė neleidžia daryti jokių prielaidų, kad pareiškėjas, grąžinus jį į Gruziją, galėtų būti persekiojamas už kelių metų senumo dalyvavimą mitinguose prieš M. S.. Todėl nurodė, jog Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43-45), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Migracijos departamento Sprendimą, bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis prisistatė ne savo vardu, keitė prieglobsčio motyvus, nepasibaigus prieglobsčio procedūrai išvyko į Suomiją ir Prancūziją, nes bijojo būti išsiųstas atgal į kilmės valstybę, dėl nežinojimo ir nepasitikėjimo Lietuvos pareigūnais, vykdžiusiais prieglobsčio procedūrą, pats parašė laišką Migracijos departamentui nurodydamas savo teisingus duomenis ir atsiprašė, kad klaidino tyrimą, todėl šie veiksmai negali būti laikytini piktnaudžiavimu. Pabrėžia, jog iki patenkant į Lietuvą apie ją nieko nežinojo ir todėl turėjo pagrindą bijoti ir nepasitikėti jos pareigūnais. Jokie teisės aktai nenumato tokias aplinkybes traktuoti kaip klaidinimą ar piktnaudžiavimą, priešingai, Vadovo 198 punkte nurodyta, kad natūralu, kad asmuo gali tebejausti baimę bet kokios valdžios akivaizdoje, todėl jis gali nedrįsti laisvai kalbėti ir išsamiai bei tiksliai apibūdinti savo atvejį. Vadovo 200 punktas rekomenduoja apklausiančiajam sukurti pasitikėjimo aplinką, garantuojant ir įtikinant prieglobsčio prašytoją, kad asmens pareiškimai bus laikomi paslaptyje.
Teigia, jog teismas sprendime formaliai pažymėjo, kad pareiškėjas buvo įspėtas prieš apklausą teikti teisingus duomenis apie save ir todėl laikė pareiškėjo elgesį piktnaudžiavimu. Nurodo, jog tokiu atveju netektų prasmės Vadovo rekomendacijos, nes apklausiančiajam nereiktų nei įtikinti, nei kurti jokios aplinkos, o užtektų tik paimti parašą apklausos lape apie pareigą sakyti tiesą, juo labiau, kad niekas pareiškėjui nepaaiškino, kad gali jame nepasirašyti. Nurodo, jog kadangi jokie teisės aktai neapibrėžia piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra sąvokos, todėl tai yra vertinamoji, individualiai nustatoma aplinkybė, įvertinant tai, ar žmogus iš tiesų siekia gauti tarptautinę apsaugą, todėl formalus pasirašymo faktas apie pareigą sakyti tiesą yra akivaizdžiai nepakankamas. Paaiškino, kad prieglobsčio prašymus anglų ir prancūzų kalbomis pareiškėjui surašė vertėjai, o visose apklausose jis nurodė, kad užsienio kalbų nemoka.
Pareiškėjas pažymi, jog Migracijos departamentas nenurodė motyvų, susijusių su baime grįžti į Gruziją. Teismas visiškai nenagrinėjo šių aplinkybių bei nemotyvavo, kokiais teisės aktais remiantis Migracijos departamentas teisėtai juos ignoravo. Teismas nurodė teisės aktus ir prašymo nagrinėjimo eigą, tačiau neišaiškino sąvokos „prieglobsčio prašymo nagrinėjimas iš esmės”, o šios sąvokos netinkamas traktavimas ir buvo vienas iš skundo motyvų. Teismas sprendime nurodė surinktą atsakovo informaciją apie Gruzijoje vykusius judėjimus prieš M. S., apie policijos išpuolius prieš demonstrantus. Nors teismas konkrečiai ir nenurodė, tačiau, pareiškėjo nuomone, galima daryti išvadą, kad remiantis būtent šia informacija teismas padarė išvadą, kad, grįžęs į kilmės valstybę, pareiškėjas nebus persekiojamas. Tačiau ši informacija surinkta tik apie prieš demonstrantus panaudotą jėgą mitingų metu. Visiškai nėra informacijos apie tai, kad oficiali Gruzijos valdžia persekioja buvusius opozicijos aktyvistus. Migracijos departamento Sprendime šios aplinkybės nėra nagrinėjamos.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 50-52) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra įtvirtinta prieglobsčio prašytojo pareiga kartu su prieglobsčio prašymu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių, kuri yra įrašyta ir pirminės apklausos protokole. Prieš pildant prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolą, pareiškėjas pasirašė, kad jis buvo supažindintas su prieglobsčio prašytojo teisėmis ir pareigomis. Todėl yra nesuprantama, kodėl O. G. mano, jog jis galėjo pateikti tikrovės neatitinkančius ir klaidingus duomenis bei neišsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų. Migracijos departamento nuomone, O. G. negalima vertinti kaip asmenį, kuris klaidino Lietuvos Respublikos pareigūnus ir pateikė prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu prieštaringą informaciją dėl to, jog savo kilmės valstybėje turėjo nepasitikėjimą šalies valdžios institucijomis keliančios patirties. Teigia, kad pareiškėjo veiksmai turi būti vertinami kaip piktnaudžiavimas.
Pažymi, jog tiek prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo, tiek prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolo I dalies 2 punktas skelbia „ Informacija, kurią praneš prieglobsčio prašytojas, nebus viešai skelbiama: jos neatskleis nei valstybės tarnautojai, kurie nagrinės prašymą, nei įgalioti atstovai, nei jiems padedantys vertėjai”. Pagal tai, kad O. G. pasirašė abiejų apklausos protokolų pirmame lape įrodo, kad jis buvo supažindintas su konfidencialumo principu ir ne vieną kartą, todėl jo baimė sakyti tiesą šiuo pagrindu yra visiškai nepagrįsta ir įrodo, kad jis tik klaidino tyrimą bei nesistengė pateikti nuoseklius parodymus, kodėl jam reikalinga tarptautinė apsauga Lietuvoje.
Migracijos departamentas nurodo, jog akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų sąvoką dar 1983 metais pateikė Vykdomasis komitetas (Excom Conclusion No.30 (XXXIV) on the Problem of Manifestly Unfounded or Abusive Applications for Refugee Status or Asylum). Kalbėdamas apie „prašymus dėl pabėgėlio statuso, kuriuos pateikė asmenys, akivaizdžiai negalintys būti laikomi pabėgėliais remiantis atitinkamais kriterijais”, Vykdomasis komitetas teigė, kad „gali būti naudinga į nacionalines pabėgėlio statuso nustatymo procedūras įtraukti tam tikras nuostatas dėl skubaus nagrinėjimo tokių prašymų, kurie yra tokie akivaizdžiai be pagrindo, kad neverta juos nagrinėti visose procedūros stadijose”. Tokie prašymai buvo pavadinti „akivaizdžiai nepagrįsti” arba „akivaizdžiai piktnaudžiaujantys” ir apibrėžiami kaip tokie, kurie yra aiškiai melagingi arba nesusiję su pabėgėlio statuso suteikimo kriterijais, numatytais Konvencijoje, taip pat jokiais kitais kriterijais, pateisinančiais prieglobsčio suteikimą. Pažymi, jog 1992 m. lapkričio 30 d. priimta Europos Sąjungos rezoliucija dėl akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų numato, kad prašymas gali būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu, kai: 1) prašymas neatitinka nė vieno iš esminių kriterijų pagal Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl to, kad pareiškėjo tvirtinimas, jog jis bijo persekiojimo savo kilmės šalyje, yra akivaizdžiai nepagrįstas; 2) prašymas yra aiškiai melagingas arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio procedūra. Antroji sąlyga apima tuos atvejus, kai tinkamai nepaaiškinęs pareiškėjas nurodo neteisingą tapatybę arba pateikia suklastotus dokumentus, apie kuriuos paklaustas visą laiką teigė, jog jie tikri; kai pateikia melagingus duomenis, norėdamas pagrįsti savo prašymą; kai, turėdamas pakankamai galimybių pateikti prieglobsčio prašymą anksčiau, jį pateikia tik tam, kad būtų sustabdytas jo išsiuntimas; kai šiurkščiai pažeidžia esmines pareigas, numatytas nacionaliniuose teisės aktuose, kurie taikomi prieglobsčio procedūroms; kai pateikia prašymą jau po to, kai ankstesnis prašymas buvo atmestas laikantis visų procesinių garantijų ir vadovaujantis Konvencijos nuostatomis. Atsakovo nuomone, piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra yra apibrėžtas ir O. G. teiginys, kad formalus pasirašymo faktas apie pareigą sakyti tiesą yra akivaizdžiai nepakankamas, įrodo, jog pareiškėjas yra linkęs išsisukinėti bei toliau siekia piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra.
Pabrėžia, jog 2010 m. sausio 29 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas pateikė naujas aplinkybes ir nurodė, kad jam sunku susirasti darbą Gruzijoje, kad jis savanoriškai vežiojo žmones į mitingus prieš oficialią Gruzijos valdžią, todėl buvo sumuštas kaukėtų žmonių, kurie taip pat grasino jo tėvams. Pasak pareiškėjo, todėl jis buvo priverstas išvykti iš Gruzijos į Kazachstaną, kur gyveno neteisėtai, pažeisdamas įstatymus (turėjo suklastotą Rusijos Federacijos pasą) ir dėl to buvo sulaikomas pareigūnų, anot jo, dėl ,,kaukazietiškos išvaizdos”. Apklausos metu O. G. nurodė, kad jokioms politinėms partijoms ar organizacijoms jis nepriklauso. Paklaustas, kas jo nuomone jam grėstų sugrįžus į kilmės valstybę, pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėtų susirasti darbo bei tai, kad jo tėvams būtų grasinama. Tokiu būdu, pats pareiškėjas įvardijo, kad ne jam kyla pavojus, o jis yra pavojingas aplinkai. Migracijos departamentas nurodo, jog pareiškėjas be dokumentų arba su suklastotais dokumentais gyveno Kazachstane, Rusijoje, Lietuvos Respublikoje, pateikė netikrus duomenis apie save, apklausų metu keitė prieglobsčio motyvus, kaip ir duomenis apie save, nepaaiškino, kas ir kodėl jam ir jo tėvams galėtų grasinti Gruzijoje. Todėl teigtina, jog O. G. klaidino tyrimą, savo veiksmais jį vilkino, o vienintelis O. G. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo tikslas buvo bet kokiu būdu išvengti išsiuntimo į Gruziją. Pažymi, jog iš pateiktos informacijos galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas kilmės valstybėje, taip pat nebuvo nustatyta žmogaus teisių pažeidimų vykdytų jo atžvilgiu. Pabrėžia, jog pareiškėjas, pasinaudodamas prieglobsčio procedūra, įteisinęs savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir turėdamas judėjimo laisvę, nes išnyko jo sulaikymo pagrindai, išvyko iš Užsieniečių registracijos centro nelaukdamas galutinio Migracijos departamento sprendimo. O. G. nelegaliai nuvyko į Suomiją ir pasiprašė prieglobsčio, iš kur, remiantis Reglamento 16 straipsnio 1 dalies (c) punktu, turėjo būti grąžintas į Lietuvą. Tačiau iš Suomijos O. G. neteisėtai išvyko į Prancūziją, iš kurios buvo grąžintas į Lietuvą. Todėl Migracijos departamentas nustatė, jog O. G. prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir jis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieblobsčio procedūra.
Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija pareiškėjo argumentams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nepritaria.
Visų pirma pažymėtina, kad UTPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį. Taigi iš šios teisės normos turinio matyti, jog norint konstatuoti, kad asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, būtina nustatyti bent vieną UTPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą: tai, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo, jis yra paremtas apgaule arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. UTPĮ 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.
Ginčijamame sprendime iš esmės konstatuota, kad pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu keitė prieglobsčio motyvus, duomenis apie save, nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl jam ir jo tėvams galėtų grasinti Gruzijoje. Dėl šių priežasčių pareiškėjo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra. Ginčijamame sprendime taip pat konstatuota, jog pareiškėjo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje (t. y. Gruzijoje) pagrindimo.
Kiek tai susiję su išvada, jog pareiškėjas piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte.
Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo (toliau – ir Vadovas) 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui (Vadovo 196 punktas).
Atsižvelgiant į pirmiau minėtą reguliavimą ir nurodytus argumentus darytina išvada, kad tokie atvejai, kuomet, pavyzdžiui, prašymą suteikti prieglobstį teikiantis asmuo nurodo neteisingą tapatybę, teikia melagingus duomenis, nepateisinamai ilgai delsia pateikti prašymą suteikti prieglobstį, pažeidžia esminius prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, išsamiai įvertinus kitas nustatytas faktines aplinkybes, gali būti laikomi piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra.
Byloje nustatyta, ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu atsakovui teikė melagingus duomenis. Pareiškėjas savo 2009 m. spalio 16 d. dienos prašyme pateikė melagingus duomenis apie savo tapatybę, nurodydamas, jog yra A. K., yra asmuo be pilietybės ir pan. (Prieglobsčio byla, b.l. 6). 2009 m. spalio 19 d. pats pateikęs prašymą suteikti prieglobstį jis vėlgi nurodė melagingus duomenis apie savo tapatybę (Prieglobsčio byla, b.l. 9). 2009 m. spalio 29 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolu jis pasirašytinai buvo informuotas apie pareigą pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, savo asmenybės ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių, tačiau vėlgi pateikė melagingus duomenis apie savo tapatybę ir kitus susijusius aspektus (religiją, tėvus, pilietybę ir pan.), o šios apklausos metu nurodytus prieglobsčio prašymo motyvus (tai, jog yra asmuo be pilietybės, kad yra persekiojamas dėl religinių priežasčių, dėl to, kad „yra kaukazietiškos išvaizdos asmuo“) (Prieglobsčio byla, b.l. 16-23) vėliau paneigė ir pateikė naujus motyvus. Nors, kaip minėta, pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio pareiškėjas pateikė 2009 m. spalio 19 d., tikrąją savo tapatybę atskleidė tik 2009 m. gruodžio gruodžio 2 d. (Prieglobsčio byla, b.l. 49-53). Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad jis nežinojo, jog Lietuvos Respublikoje galima pateikti prieglobsčio prašymą, ir kad iš pradžių jis nepasitikėjo Lietuvos Respublikos pareigūnais. Pareiškėjo teigimu, jis turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, moka kelias užsienio kalbas. Kaip minėta, pareiškėjas savo iniciatyva svetimu vardu pateikė prieglobsčio prašymą, be to, nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų jo nepasitikėjimą. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad Vadovo 200 punktas rekomenduoja apklausiamajam sudaryti pasitikėjimo aplinką, įtikinant prašytoją, kad asmens pareiškimai bus laikomi paslaptyje, jis nepateikė įtikinamų argumentų, kad tokia aplinka nebuvo sukurta, taip pat nenurodė, kas konkrečiai, jo manymu, pasikeitė nagrinėjant jo prašymą, kad vėliau, jo teigimu, jis pradėjo pasitikėti Lietuvos Respublikos institucijomis.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir atskleidęs savo tapatybę pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius išsamius (t. y. visapusiškus) paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų: tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis pateikė paaiškinimus apie jo pagrobimą ir grasinimą ginklu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė naujus paaiškinimus apie savo aukštojo išsilavinimo įgijimo aplinkybes ir darbą Gruzijos specialiosioms tarnyboms. Be to, pareiškėjas ir teismui teikė melagingus duomenis, nes apeliaciniame skunde (b.l. 44) nurodė, kad užsienio kalbų nemoka, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad moka anglų kalbą, praktiškai parodė, kad ją iš tikrųjų moka. Nors pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti naujai atsiradusias faktines aplinkybes, jo nurodytos aplinkybės nelaikytinos naujomis, nes tai, kad jis, jo teigimu baigė aukštąją mokyklą Gruzijoje 2004 metais ir po to tarnavo specialiosiose pajėgose, nelaikytina nauja aplinkybe, kuri pareiškėjui nebuvo žinoma jam teikiant informaciją atsakovui pastarajam nagrinėjant prieglobsčio prašymą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, nesulaukęs, kol bus išnagrinėtas jo prieglobsčio prašymas Lietuvos Respublikoje, išvyko į Suomiją ir ten pateikė analogišką prašymą, o priėmus sprendimą jį atsiimti iš Suomijos, jis iš šios valstybės išvyko į Prancūziją, kur taip pat pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (Prieglobsčio byla, b.l. 95, 101-102). Visos pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai teikė neišsamius ir klaidinančius paaiškinimus, taip pat nesilaikė pareigos visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su atsakovu nagrinėjant jo prašymą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra.
Kiek tai susiję su ginčijame Sprendime ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu paties pareiškėjo paaiškinimai vėlgi nėra nuoseklūs. UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Tuo tarpu UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas klaidino tyrimą, nesilaikė pareigos visapusiškai ir tinkamai nagrinėti jo pateiktą prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo paaiškinimai apie jam kylančią grėsmę nėra nuoseklūs. Kai kuriais atvejais jis nurodė, kad grėsmė dėl jo veiklos kyla tėvams, kitais atvejais – kad jam pačiam. Pareiškėjas taip pat pripažino, kad dėl grasinimų nesikreipė į Gruzijos valstybės institucijas. Be to, pareiškėjas skirtingai aiškino tokios grėsmės kilimo priežastis – vienur nurodė savo religinius įsitikinimus, kitur – dalyvavimą opozicijos mitinguose prieš oficialią Gruzijos valdžią. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo teigti, kad grąžinus pareiškėją į Gruziją dėl jo nurodytos veiklos jis būtų persekiojamas Gruzijoje.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
LVAT praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (ir paties pareiškėjo paaiškinimai, ir 2010 m. liepos 9 d. pažyma Nr. GEO 15/6-6-19 (Prieglobsčio byla, b.l. 104-110) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į Gruziją jam grėstų tokio pobūdžio grėsmė, nes nėra įrodymų, kad šioje valstybėje vyksta chaotiško, aklo smurto smurto protrūkiai.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo O. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.