Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. C. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. C. 2010 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5434 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (17.5.4)17-5-3281; 2) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 40 743,62 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti 24 399,67 Lt dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d., skaičiuojant palūkanas nuo 40 743,62 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumos; 6) priteisti 1 858,08 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 metus.

Skunde (b. l. 1-31, 92) pareiškėja paaiškino, kad nuo 1995 m. iki 2002 m. būdama senatvės pensininkė dirbo ir dėl šios priežasties negavo 41 573,62 Lt senatvės pensijos dalies, kuri paskaičiuota 2009 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 11-25-457. N. C. buvo grąžinta tik 830,00 Lt, o likusi dalis nepervesta. Neteisėtai nusavinus senatvės pensijos dalį, buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Savo skundo reikalavimus pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1780 prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsniui, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes Vyriausybė nustatė teisinį reguliavimą, pagal kurį pareiškėja kaip senatvės pensininkė negavo dalies senatvės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu neteisėtas Vyriausybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 ir 6.249 straipsnius būtent Vyriausybės veiksmai nulėmė, kad pareiškėja patyrė nuostolių. Todėl yra pagrindas kilti atsakomybei. Patirtą žalą pareiškėja sieja su VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV nepagrįstais sprendimais bei Vyriausybės nutarimo nuostatomis. Atsakovai neturėjo pagrindo paimti iš jos senatvės pensijos dalį – 20 103,39 Lt. Nepagrįstai nusavinus 40 743,62 Lt senatvės pensijos buvo pažeista pareiškėjos garbė ir orumas, ji patyrė dvasinių išgyvenimų, pablogėjo jos sveikata. Neteisėti veiksmai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai, nes pensija nusavinta nuo 1995 m. iki 2010 m. rugsėjo mėnesio. Be to, iki šiol negrąžinama, o tai reiškia, kad institucijos savo neteisėtų veiksmų nepripažino ir nesiekė ištaisyti kilusių neigiamų pasekmių. Be to, atsakovai privalo išmokėti palūkanas, nes per visą pensijos negrąžinimo laiką pareiškėja patyrė nuostolių dėl infliacijos, prarado galimybę investuoti ar kitaip panaudoti pinigus.

II.

III.

Apeliacinis skundas (b. l. 121-137) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra neišsami, neaiški ir prieštaringa, jos išvados pagrįstos formaliu įrodymų vertinimu ir netinkamu norminių teisės aktų aiškinimu. Teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo išaiškinimus. Teismas nenagrinėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš 1995–2002 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies.Lietuvos valstybė iki šiol nenustatė pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo. Pareiškėja nukentėjo nuo Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, todėl pagrįstai siekia iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, gauti 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, taip pat jai turi būti priteistos procesinės palūkanos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010 m., kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo, taip pat dėl laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų, dydžių skirtumo priteisimo.

Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygas ir tvarką tiems šių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas jiems buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensija, nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas. Matyti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją išmokėti minėtu laikotarpiu dirbantiems pensijų gavėjams neišmokėtas senatvės ar invalidumo pensijų dalis, Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatęs 2008–2010 m. terminą neišmokėtai senatvės ar invalidumo pensijų daliai grąžinti, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d., nukėlė šių nepriemokų išmokėjimo terminą iki 2012 m. pabaigos.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas kartu su Laikinuoju įstatymu, 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į inter alia valstybės finansines, ekonomines galimybes, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, protingumo, teisinės valstybės principų, kylančių reikalavimų, galėjo koreguoti teisinį reguliavimą taip, kad juo būtų pratęstas valstybės prisiimtų įsipareigojimų vykdymas, nustačius kitokį (vėlesnį) galutinį šių įsipareigojimų įvykdymo terminą.

Taigi Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5434 ir 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (17.5.4)17-5-3281 priėmimo metu VSDFV atsisakydama išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką už 1995–2002 m. veikė neteisėtai. N. C. nepateikė teismui faktinių duomenų, paneigiančių VSDFV Vilniaus skyriaus paaiškinimus (2013 m. sausio 24 d. raštas Nr. (1.14)3-9200), kad 40 743,62 Lt senatvės pensijos dalis į jos banko sąskaitą buvo perversta 2012 m. birželio mėnesį, t. y. neįrodė, kad atsakovas netinkamai ar ne laiku atliko Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir jį įgyvendinančio Aprašo 6.3 punktu įtvirtintą pareigą visiškai atsiskaityti 2012 m. Todėl nenustačius atsakovo kaltės išmokant pareiškėjai priklausančią pensijos dalį, reikalavimas dėl tam tikrų papildomų piniginių sumų (pvz.: palūkanų, delspinigių) priteisimo irgi negali būti tenkinamas.

Minėta konstitucinės justicijos byla nagrinėjamam ginčui yra svarbi ir tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Kitaip tariant, minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai (2010–2011 m.) apribodama 650 Lt ribinį dydį viršijusias socialines išmokas valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams. Tai reiškia, jog pareiškėjai N. C. paskirtos ir mokamos senatvės pensijos perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi buvo teisėtas, todėl nesant pareiškėjos teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė jos pasirinkto šių teisių gynimo būdo, t. y. nepriteisė 2010 m. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog įstatymų leidėjas Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi atidėdamas galutinį pensijų dalies už 1995–2002 m. išmokėjimo terminą bei Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą 2010–2011 m. siekė teisėto tikslo bei paisė iš teisinės valstybės kylančių lygiateisiškumo, proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl šių teisės normų įgyvendinimo. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi spręsdamas analogiškas bylas (pvz.: administracinės bylos Nr. A502-318/2013, A756-1070/2013).

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos N. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.