Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pažymi, kad Ministerijoje nėra atsisakoma departamentų, kaip administracinių struktūrinių padalinių. Panaikinto Teisės departamento skyriai išliko, tačiau jie pavaldūs kancleriui, kuris koordinuos skyrių veiklą. Nurodo, kad Įsakyme užfiksuoti Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymai nėra realūs, o atlikti siekiant vienintelio tikslo – sudaryti prielaidas atleisti buvusių Ministerijos departamentų vadovus. Tai, kad neegzistuoja realus Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymo siekis, o pareigybių panaikinimas yra fiktyvus, patvirtina šios aplinkybės: pirma, teisės departamento veikla yra kompleksiškai susijusi su visomis Ministerijai priskirtomis valdymo sritimis, teisės taikymu ir teisėkūra, jam tenkantis darbo krūvis ir jo apimtis atskleidžia darbo sudėtingumą, todėl sprendimas bene svarbiausią Ministerijos departamentą nebekoordinuoti departamento, kaip struktūrinio padalinio, lygmeniu yra visiškai nepagrįstas objektyviomis aplinkybėmis; antra, nebuvo atliktas vadybos, finansiniu bei kitais požiūriais pagrįstas realus pagrindimas dėl Ministerijos valdymo struktūros pakeitimo; trečia, pareiškėjai, atsižvelgiant į jos administracinio darbo patirtį (20 metų), faktą, jog jai nė karto nebuvo teikti priekaištai dėl darbo rezultatų, bei aukštą kvalifikaciją, turėjo būti pasiūlytos atitinkamo padalinio vadovo pareigos, tačiau jokios pareigos jai pasiūlytos nebuvo, Ministerija su ja nebendradarbiavo; ketvirta, nepagrįstai panaikinant būtent Teisės departamentą, pareiškėja jaučiasi diskriminuojama kitų Ministerijos departamentų, kurie nėra panaikinami, atžvilgiu; penkta, kadangi pareiškėja yra kitos politinės partijos, nei šiuo metu Ministerijai vadovaujantys asmenys, narė, galima teigti, jog, priimant skundžiamą Įsakymą atleisti ją iš pareigų, yra vykdomas susidorojimas su kitai politinei partijai priklausančiais asmenimis; šešta, pareiškėja nurodo, jog visada drąsiai vykdė savo pareigas siekdama, kad Ministerijoje būtų laikomasi įstatymų, būtų užtikrintas teisėtumas, nebijodavo pateikti bet kokias neigiamas išvadas ar nepritariančią nuomonę sprendimų rengėjams ir priėmėjui, todėl jos atleidimas iš tarnybos parodo tik tai, jog vadovybė tikisi, kad kiti principingai elgtis bijos, nes pamatys, kas būna, kai vadovai nepaklūsta besąlygiškai neteisėtiems ar abejotiniems vadovybės sprendimams; septinta, Ministerijos vadovybė iki pareiškėjos atleidimo subjektyviai buvo nusistačiusi prieš pareiškėją ir siekė atsikratyti jos ir tai įrodo tai, kad pareiškėja buvo nušalinama nuo bet kokių esminių Ministerijos sprendžiamų klausimų, dalis teisės aktų projektų pareiškėjai nebuvo teikiami vertinti, nors pagal teisės aktus atitinkamų teisės aktų projektų vertinimą privalėjo atlikti Teisės departamentas, be to, pareiškėja buvo išbraukta iš visų Ministerijai pavaldžių viešųjų įstaigų stebėtojų tarybų sudėties; aštunta, pareiškėjos teigimu, Ministerijos vadovybei taip pat nepatiko jos pozicija dėl profesinės sąjungos steigimo; devinta, nepasiūlius pareiškėjai eiti kitas pareigas, ji neteko galimybės pradėti dirbti kitoje darbo vietoje po 20 metų darbo tik Ministerijoje.

Atkreipia dėmesį, kad pagal Ministerijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus Ministro 2017 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. V-385 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros tvirtinimo“ ir Ministro 2017 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. K-332 „Dėl Sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Įsakymas, prieš juos pasirašant Ministrui privalėjo būti peržiūrėti, išnagrinėti ir vizuoti kelių Ministerijos tarnautojų, taip pat ir Teisės departamento direktoriaus arba jo funkcijas vykdančio valstybės tarnautojo.

Nurodo, jog net ir po struktūros pertvarkymo Ministerijoje nėra atsisakyta departamentų, kaip administracijos struktūrinių padalinių, struktūros, kadangi iš buvusių šešių departamentų yra panaikinti, kaip minėta, tik du, t. y. Asmens sveikatos priežiūros departamentas ir Teisės departamentas, kurio funkcijos (valdymo sritis) padalytos dviem skyriams, kurie pavaldūs ir kurių veiklą koordinuoja Ministerijos kancleris. Pareiškėjos nuomone, minėti departamentai yra vieni iš esminių Ministerijos struktūros padalinių, o administruojant jų valdymo sritis būtina spręsti sudėtingus uždavinius, atlikti įvairias funkcijas, todėl atsiranda Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) nustatytas poreikis koordinuoti jų įgyvendinimą departamento lygmeniu.

Kaip matyti iš Ministro įsakymų, savarankiškų asmens sveikatos priežiūros ir teisės srities skyrių veiklos koordinavimą vykdys ne departamento direktoriai, o kiti asmenys, todėl aptartų departamentų ir jų direktorių pareigybių panaikinimas turi būti vertinimas tik kaip fiktyvus struktūros pertvarkymas, sukuriant prielaidas atleisti departamentų vadovus, kadangi pati struktūrinių padalinių koordinavimo funkcija išlieka, tik ji pavesta vykdyti kitiems asmenims, o ne departamentų direktoriams, kaip tą imperatyviai nustato VAĮ.

Abejonių dėl Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymo realumo kelia ir tai, kad Teisės departamento veiklą pavesta koordinuoti Ministerijos kancleriui, kuris net nėra teisininkas. Be to, deklaruoti struktūriniai pertvarkymai nėra įgyvendinti, kadangi skundo teismui pateikimo metu Ministerijos kanclerio pareigybės aprašyme, kuris viešai skelbiamas Ministerijos tinklalapyje, nėra numatyta kanclerio funkcijų, susijusių su minėtų padalinių (skyrių) darbo organizavimu ar koordinavimu. Iš Ministerijos darbo reglamento nuostatų matyti, kad Ministerijos kanclerio funkcijos apribotos dėl Ministerijos individualaus pobūdžio teisės aktų personalo klausimais vizavimo, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 31-1 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams ir Ministerijos pozicijai, jog Teisės departamento funkcijos yra perduodamos Ministerijos kancleriui.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo aptartų įsakymų priėmimo iki skundžiamo Įsakymo priėmimo jai nebuvo pasiūlytos jokios kitos pareigos. Kiek pareiškėjai žinoma, iki aptartų įsakymų dėl struktūros pertvarkymo ir pareigybių sąrašo patvirtinimo, Ministras pasirašė įsakymus dėl Teisės departamento ir galimai dėl kitų ministerijos administracijos padalinių laisvų (neužimtų) pareigybių panaikinimo, t. y. panaikino neužimtas pareigybes, o po to pradėjo struktūrinius pertvarkymus. Pareiškėjos nuomone, atitinkamos pareigybės buvo naikinamos tam, kad nebūtų galima taikyti jai VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, kadangi nebūtų jokių laisvų pareigybių, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjai. Vadovaujantis administracinių teismų praktika, teisės aktų reikalavimais, pareiškėja turi absoliučią pirmumo teisę toliau dirbti Ministerijoje teisės ir personalo srityje.

Teigia, jog pranešimas, kad po dviejų mėnesių bus atleista iš atsakingų pareigų po beveik 20 metų ją labai sukrėtė, ji sunkiai išgyveno ir dabar išgyvena tokią situaciją, jaučiasi morališkai sužlugdyta, kamuoja nemiga, nežinomybė dėl ateities, nepasitikėjimas žmonėmis, jaučiasi nesaugiai valstybėje. Gautas darbo užmokestis buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, ji yra išsituokusi, turi išlaikyti abiturientę dukrą. Dėl susiklosčiusios situacijos patiria didelius dvasinius išgyvenimus ir didžiulę moralinę žalą dėl patiriamos neteisybės, lankosi pas gydytojus. Kadangi neturtinė žala, pasireiškusi dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimu, emocine depresija, sveikatos pablogėjimu, atsirado dėl neteisėto atleidimo iš darbo, t. y. Ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjai turi būti priteista jos prašoma suma neturtinei žalai atlyginti.

Ministras nuo 2017 m. birželio 15 d. panaikino 11 pareigybių, taip pat ir Teisės departamento direktoriaus pareigybę. Kadangi buvo panaikintas Ministerijos Ryšių su visuomene skyrius, buvo įsteigta vienintelė nauja pareigybė – Sveikatos strateginės plėtros skyriaus patarėjo pareigybė, susijusi su sveikatos politikos strateginio planavimo ir sveikatos politikos įgyvendinimo viešinimo stiprinimu.

Nuo 2017 m. birželio 15 d. buvo pertvarkyta Ministerijos administracijos struktūra ir joje įvyko realūs pokyčiai, t. y. panaikinti kai kurie iki tol veikę administracijos struktūriniai padaliniai, sumažintas pareigybių administracijoje skaičius, siekiant pagerinti, tobulinti Ministerijos administracijos padalinių veiklą, kad darbas vyktų sklandžiai, efektyviai, kokybiškai, našiai.

Pažymi, jog iš ankstesnės Ministerijos administracijos struktūros matyti, kad Teisės departamento direktorius koordinavo departamentui pavaldžių dviejų skyrių – Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus bei Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus veiklą, o Teisės departamento direktoriaus pareigybė buvo skirta efektyviai planuoti ir organizuoti departamento darbą, užtikrinti, kad Ministerijos veikla ir jos rengiamų tvarkomųjų dokumentų, įsakymų ir kitų teisės aktų projektai neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams bei kitiems teisės aktams, užtikrinant Ministerijos atstovavimą teismuose ir kitose institucijose ir užtikrinant Ministerijos įgyvendinamų sveikatos apsaugos srities valstybės valdomų funkcijų, susijusių su naryste Europos Sąjungoje, vykdymą. Teisės departamento direktoriaus pareigybės paskirtyje nustatytas funkcijas, susijusias su Ministerijos įgyvendinamų sveikatos apsaugos srities valstybės valdomų funkcijų, susijusių su naryste Europos Sąjungoje, vykdymo vykdo Ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas.

Atsižvelgiant į tai, kad Teisės departamentas buvo pavaldus Ministerijos kancleriui, po pertvarkymų likę Atstovavimo ir teisės taikymo bei Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriai tapo tiesiogiai pavaldūs Ministerijos kancleriui, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 31-1 straipsnio 2 dalies 4 punktą dalyvauja organizuojant ir koordinuojant Ministro Pirmininko ir Vyriausybės pavedimų vykdymą, teisės aktų projektų rengimą ir derinimą, vadovaudamasis strateginiu planu ir kitais strateginio planavimo dokumentais, užtikrina Ministerijos rengiamų teisės aktų projektų ir kitų sprendimų suderinamumą, taip pat organizuoja Ministerijos nuostatų, Ministerijos administracijos padalinių nuostatų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo, pareigybių aprašymų ir Ministro įsakymų projektų rengimą (5 punktas).

Dėl skunde išdėstytų pareiškėjos argumentų dėl diskriminacijos, politinio susidorojimo teigia, kad Ministerijai nėra žinoma, kokiai politinei partijai pareiškėja priklauso. Valstybės tarnautojus į pareigas priimant ar atleidžiant iš pareigų nėra vertinamas jų priklausomumas politinei partijai. Ministras, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, patvirtino Ministerijos administracijos struktūrą, kurioje išskirtinai dėl valdymo efektyvinimo ir lėšų taupymo tikslų, individualiai įvertinus kiekvieno struktūrinio padalinio funkcijas, jo organizacinę struktūrą, tarnautojų pakopinio valdymo poreikį, buvo panaikintas Teisės departamentas, todėl pareiškėja, kaip jo vadovė, buvo atleista nediskriminuojant jos jokių kitų asmenų atžvilgiu.

Pažymi, kad nė vienas departamento direktorius ar skyriaus vedėjas nedalyvaudavo vadovybės pasitarimuose, todėl konstatuoti išskirtinio pareiškėjos nušalinimo nuo klausimų sprendimo nėra pagrindo. Pareiškėjos pareigybės paskirtis buvo užtikrinti jai pavaldžių skyrių veiklos organizavimą ir koordinavimą, o ne politikos formavimą, todėl pareiškėjos noras patarti Ministrui nėra ir nebuvo būtina jos funkcijų vykdymo forma.

Atkreipia dėmesį, kad atlikus struktūrinius pertvarkymus buvo įsteigta tik viena nauja pareigybė – Sveikatos strateginės plėtros skyriaus patarėjo pareigybė (A lygio 15 kategorijos), kuri pagal jos aprašymą skirta užtikrinti Ministerijos ryšių su visuomene, kaip sveikatos apsaugos sistemos vykdymo funkcijos, įgyvendinimą bei sveikatos apsaugos politikos viešumą įgyvendinant Vyriausybės programą, formuoti ir palaikyti Ministerijos įvaizdį visuomenėje. Šios funkcijos nėra analogiškos Teisės departamento direktoriaus pareigybės funkcijoms, pareiškėja neatitinka pastarajai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, todėl šios pareigos jai pagrįstai nebuvo siūlomos. Taip pat pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu buvo panaikinta buvusi laisva Vidaus audito skyriaus patarėjo (A 15) pareigybė, kuri tapo laisva valstybės tarnautojui savo noru atsistatydinus, tačiau pareiškėja neatitiko specialiųjų pareigybės reikalavimų, o be to, Ministerijos nuomone, ji tapo nebereikalinga, todėl panaikinta. Daugiau laisvų valstybės tarnautojų pareigų visą pareiškėjos įspėjimo laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. birželio 14 d., Ministerijoje nebuvo. Taip pat nurodytu laikotarpiu naujų valstybės tarnautojų į Ministeriją priimta nebuvo.

Dėl pareiškėjos argumentų, jog be jos žinios buvo panaikinta laisva Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, teigia, kad Ministerijoje laisvos pareigybės buvo panaikintos pirmiausia dėl to, jog jos buvo laisvos, taigi realiai nebuvo poreikio laikyti laisvas pareigybes, nes visos pavestos funkcijos buvo įgyvendinamos užimtose pareigybėse dirbančių asmenų. Be to, aptarta pareigybė buvo panaikinta dar iki pareiškėjai įteikto pranešimo apie planuojamą atleidimą, o patį pareigybės panaikinimą pareiškėja pati vizavo ir pritarė tam, kad minėta pareigybė nebereikalinga.

Pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi pirmenybės teisės būti palikta dirbti institutu, kadangi jis taikytinas tuo atveju, kai darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų. Konkrečiu atveju buvo panaikinta tik Teisės departamento direktoriaus pareigybė ir iš einamų pareigų buvo atleista tik pareiškėja, todėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti institutas pareiškėjai negalėjo būti taikomas. Be to, ji nenurodo, kokios kitos to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos naujai įsteigtos pareigybės jai turėjo būti siūlomos, nes, kaip buvo minėta, tokių nebuvo.

Paaiškina, kad, vadovaujantis aktualių teisės aktų reikalavimais, Ministerijos administracijos struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingo subjekto realizuojant jo diskrecijos teisę. Ministerijos teigimu, rengiamų dokumentų vizavimo aspektai yra įstaigos vidaus procedūros klausimas (vidaus administravimas), kuris negali būti teisminio vertinimo objektu. Tačiau yra nustatyta, kad Ministras gali bet kada nustatyti kitokią dokumentų pasirašymo tvarką. Be to, įsakymus Ministras pasirašė be pareiškėjos vizos, kadangi projektai sukels teisines pasekmes jai pačiai. Teisiškai nereikšminga, jog įsakymai priimti be pareiškėjos vizos, taip pat nepatikrinta projektų atitiktis įstatymams ir teismų praktikai.

Atkreipia dėmesį, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas turi diskrecijos teisę nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų veikti. Ministras, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise tvarkyti Ministerijos struktūrą, bei siekdamas pagerinti, tobulinti ir optimizuoti Ministerijos administracijos padalinių veiklą, inter alia (be kita ko) panaikino Teisės departamentą, todėl pareiškėjos argumentai, jog atlikti Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, turi būti laikyti nepagrįstais ir nevertintini.

Ministerija laikosi pozicijos, jog įvyko realūs struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių neliko pareiškėjos eitų pareigų. Ministerija, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, įspėjo pareiškėją apie pareigybės panaikinimą ir galimą atleidimą iš valstybės tarnybos. Kaip nurodyta, Ministerija kitų pareigų pasiūlyti negalėjo, nes laisvų to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų arba žemesnės kategorijos pareigų, kurias pareiškėja būtų galėjusi eiti, nebuvo. Todėl, nesant neturtinei žalai atsirasti būtinų Ministerijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjos prašymas priteisti neturtinę žalą atmestinas. Be to, prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma taip pat yra nepagrįsta, neatitinka teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas advokatas palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pertvarkymas – tai naujos struktūros patvirtinimas. Buvo atsisakyta 11 pareigybių. Nebuvo vertinama, ar pareiškėja dirba gerai, ar blogai. Teisės departamento pareigybės nebeliko, o skyrių vedėjai vykdo buvusias funkcijas. Jų darbą koordinuoja Ministerijos kancleris. Sprendimus strateginiais klausimais priima Ministras, o padalinių vadovai turi vadovautis jo nurodymais. Auditoriaus pareigybė buvo panaikinta. Nuo įspėjimo iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos į valstybės tarnybą niekas nebuvo priimtas. Panaikinus Teisės departamento direktoriaus pareigybę, Ministerijos struktūroje neliko tarpinės grandies, todėl valdymas tapo efektyvesnis.

Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjos grąžinimo į valstybės tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei 5 000 Eur priteisimo neturtinei žalai atlyginti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Ministras 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-385 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros tvirtinimo“ (b. l. 14) (toliau – Įsakymas Nr. V-385), kuris įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 15 d., patvirtino Ministerijos administracijos struktūrą (b. l. 15).

Ministras 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. K-332 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“ (b. l. 16) (toliau – Įsakymas Nr. K-332), kuris įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 15 d., patvirtino Ministerijos pareigybių sąrašą, atitinkantį struktūrinius pakeitimus (b. l. 17–23).

Ministras, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir atsižvelgdamas į Įsakymą Nr. V-385 bei Įsakymą Nr. K-332, 2017 m. balandžio 4 d. pranešimu Nr. BR-1091 „Dėl pareigybės panaikinimo“ (b. l. 24) (toliau – Pranešimas Nr. BR-1091) informavo pareiškėją, kad nuo 2017 m. birželio 15 d. naikinama Teisės departamento direktoriaus (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 18 kategorijos) pareigybė.

Vadovaudamasis VTĮ 41 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 ir 4 dalimis, 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei atsižvelgdamas į Įsakymą Nr. V-385 ir Įsakymą Nr. K-332 bei Pranešimą Nr. BR-1091, Ministras priėmė skundžiamą Įsakymą (b. l. 13) 2017 m. birželio 14 d. atleisti pareiškėją iš einamų pareigų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuojantis VTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) (redakcija, galiojanti iki 2017 m. liepos 1 d.), kiti teisės aktai.

VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė.

Pareiškėja skunde nurodė, jog Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymas buvo įvykdytas pažeidžiant procedūrą, t. y. Ministerijos darbo reglamento nuostatas, kadangi Ministras, prieš priimdamas ir pasirašydamas Įsakymą Nr. V-385 ir Įsakymą Nr. K-332, kuriais buvo patvirtinta Ministerijos administracijos struktūra ir pareigybių sąrašas, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Įsakymas, nepateikė jų pareiškėjai, kaip Teisės departamento direktorei, juos peržiūrėti, išnagrinėti ir vizuoti.

Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926, 17.9 papunktyje nustatyta, kad Ministras tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir Ministerijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių skaičiaus, 17.10 papunktyje nustatyta, kad Ministras tvirtina Ministerijos administracijos padalinių nuostatus ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių aprašymus.

Ministerijos darbo reglamento (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2017 m. gegužės 9 d.) 59 punktas nustato, jog Ministro pasirašomus dokumentus su priedais (išskyrus įsakymus dėl kasmetinių atostogų pagal grafiką suteikimo), prieš teikiant Ministrui pasirašyti, vizuoja dokumentą rengęs Ministerijos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, dokumentą rengusio padalinio vadovas, jei dokumentą rengė Ministerijai pavaldi įstaiga, – šios įstaigos vadovas; jeigu dokumentas susijęs su kito Ministerijos administracijos padalinio ar Ministerijai pavaldžios įstaigos veikla, – atitinkamai šio padalinio arba ministerijai pavaldžios įstaigos vadovas, Ministerijos valstybės tarnautojas ar kitas darbuotojas, dalyvavęs rengiant, vertinant, teikiant pastabas ar pasiūlymus dėl minėto dokumento, Teisės departamento direktorius arba jo funkcijas vykdantis valstybės tarnautojas, Ministerijos kancleris, viceministras pagal Ministro nustatytą administravimo sritį.

Ministerijos darbo reglamento 64 punkte įtvirtinta, jog prireikus Ministras gali nustatyti kitokią dokumentų pasirašymo tvarką.

Iš Ministro nustatytos dokumentų rengimo tvarkos matyti, kad Ministras turi teisę nustatyti ir kitokią dokumentų pasirašymo tvarką. Teismo manymu, ši tvarka gali būti pakeista tik tokia pačia forma, kaip ji buvo nustatyta, t. y. rašytine forma. Iš byloje pateiktos medžiagos darytina išvada, kad rašytine forma tvarka nebuvo pakeista, tačiau teismas sutinka su Ministerijos argumentu, kad Įsakymų projektai buvo susiję su pareiškėjai kilsiančiomis teisinėmis pasekmėmis ir juos pateikus pareiškėjai vertinti nebūtų užtikrintas Įsakymų objektyvumas ir nešališkumas, todėl šis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Teismas daro išvadą, kad Ministerijos administracijos struktūriniai pertvarkymai yra įforminti kompetentingo asmens, t. y. Ministro, sprendimu. Ministras, kaip viešojo administravimo subjekto vadovas, projektuodamas vidinę Ministerijos organizacinę struktūrą, įgyvendino savo diskrecijos teisę.

VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vidaus administravimo tikslas yra užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (2 dalis).

LVAT sisteminiu metodu įvertinęs nurodytas VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, jog viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti, inter alia (be kita ko), tvarkyti savo struktūrą taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, 2017 m. vasario 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 ir kt.).

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Pagal teismų praktiką, teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012, Nr. A520-43/2013, taip pat LAT 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos argumentus dėl Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymo ir dėl Teisės departamento ir pareiškėjos pareigybės panaikinimo politinio bei ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo nevertina.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad ginčijami įsakymai buvo priimti nepažeidžiant įstatymų, Ministras neviršijo savo kompetencijos, o Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymas neprieštarauja Ministerijos tikslams ir uždaviniams, bei sutinka su atsakove, kad nelikus tarpinės grandies valdymas tapo efektyvesnis.

Pareiškėjos skunde teigiama, kad Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymas yra nerealus ir fiktyvus, kadangi vienintelis realus Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymų siekis buvo atleisti departamentų vadovus, o ne atlikti realius administracinius pokyčius.

Kaip nustatyta, pareiškėja iš Ministerijos Teisės departamento direktoriaus pareigų buvo atleista remiantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pagal kurį iš valstybės tarnybos valstybės tarnautojas yra atleidžiamas, kai yra panaikinama jo pareigybė.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas tokio pobūdžio bylose yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai, inter alia (be kita ko), yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012, Nr. A520-43/2013, taip pat LAT 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir kt.).

Vertinant, ar pareiškėjos pareigybė realiai buvo panaikinta, svarbu nustatyti, kokias funkcijas iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo ji atliko ir ar šios funkcijos – visos ar jų dalis – neišliko, ar paskirstytos kitiems darbuotojams, jų atsisakyta ir pan. Nustačius šias aplinkybes ir konstatavus, kad pareiškėjos atliktos darbo funkcijos (visos ar didžioji jų dalis) paskirstytos atlikti kitiems darbuotojams arba dėl tam tikrų priežasčių pasikeitusioje institucijos veikloje nėra reikalingos, būtų galima konstatuoti, kad dėl struktūrinių pertvarkymų pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai.

Aplinkybė, kad dalis pareiškėjos iki atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudarytų pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog išliko ir pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto atleisto valstybės tarnautojo pareigybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–247/2010, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1954/2012, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–3085/2012, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2348/2012 ir kt.).

Taigi nagrinėjamu atveju teismas turi įvertinti, ar dėl Ministerijos struktūrinių pertvarkymų buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, t. y. ar pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo perduotos kitiems valstybės tarnautojams, ar jų buvo visiškai ar iš dalies atsisakyta.

Nagrinėjamu atveju Ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-846 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus ir vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymų patvirtinimo“ (b. l. 111) patvirtintas Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymas (b. l. 112–114), pagal kurį Teisės departamento direktorius yra karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 18 (1, 2, 3 punktai). Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 4 punkte nustatyta, kad direktoriaus pareigybė skirta efektyviai planuoti ir organizuoti departamento darbą, užtikrinant, kad Ministerijos veikla ir jos rengiamų tvarkomų dokumentų, įsakymų ir kitų teisės aktų projektai neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams bei kitiems teisės aktams, užtikrinant Ministerijos atstovavimą teismuose ir kitose institucijose ir užtikrinant Ministerijos įgyvendinamų sveikatos apsaugos srities valstybės valdymo funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje, vykdymą per dvišalius ir daugiašalius ryšius ir bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 5 punkte nurodyta Teisės departamento direktoriaus veiklos sritis, t. y. šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas teisėkūros ir teisinio vertinimo srityje, Ministerijos atstovavimo teismuose ir kitose institucijose ir teisinio taikymo srityje ir Ministerijos viešųjų pirkimų politikos formavimo srityje.

Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 7 punkte nustatyta, jog Teisės departamento direktoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo šias funkcijas: organizuoja departamento darbą tam, kad būtų užtikrinta departamento funkcijų vykdymo kokybė ir departamentui pavestų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministrų, Sveikatos apsaugos ministerijos kanclerio (toliau – Ministerijos vadovybė) pavedimų vykdymas laiku (7.1 papunktis); koordinuoja departamento skyrių vykdomą veiklą (7.2 papunktis); pagal kompetenciją dalyvauja rengiant Ministerijos strateginius veiklos planus, sudarant Ministerijos veiklos priemonių planus numatytiems tikslams pasiekti bei įgyvendinant Ministerijos strateginio veiklos plano priemones sveikatos teisės srityje (7.3 papunktis); pagal kompetenciją dalyvauja rengiant bei vykdant Lietuvos ir tarptautinius projektus sveikatos priežiūros srityje (7.4 papunktis); pagal kompetenciją dalyvauja Ministerijos sudarytų komisijų ir darbo grupių darbe (7.5 papunktis); rengia ir dalyvauja rengiant bei vertina įstatymų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, ministro įsakymų projektus, Ministerijos administracijos padalinių ir įstaigų prie ministerijų parengtus raštus Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Respublikos Prezidentui ir ministerijoms bei kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms (7.6 papunktis); analizuoja Ministerijos administracijos padalinių rengiamus teisės aktų ir tvarkomųjų dokumentų projektus, siekiant, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, juos vizuoja (7.7 papunktis); Ministerijos vadovybės pavedimu atstovauja Ministerijos interesams valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų posėdžiuose, pasitarimuose (7.8 papunktis); pagal kompetenciją atstovauja Ministerijai teismuose ir kitose institucijose, įstaigose ar įmonėse (7.9 papunktis); tam, kad būtų užtikrintas Ministerijos prekių, paslaugų ir darbų pirkimų vykdymas pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą ir kitų teisės aktų reikalavimus, dalyvauja Ministerijos prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų plano rengime (7.10 papunktis); kartu su kitais Ministerijos administracijos padaliniais dalyvauja rengiant Lietuvos Respublikos derybines pozicijas, pagal kompetenciją joms atstovauja (7.11 papunktis); pagal kompetenciją koordinuoja atsakymų ir kitų dokumentų, susijusių su Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros ikiteisminiu procesu (iki byla perduodama Europos Bendrijų Teisingumo Teismui), pateikimą (7.12 papunktis); pagal kompetenciją dalyvauja Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimo veikloje (7.13 papunktis); bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis, mokslo ir mokymo įstaigomis, sveikatos priežiūros specialistų profesinėmis sąjungomis bei specialybių draugijomis, sprendžiant klausimus sveikatos teisės srityje (7.14 papunktis); bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, Ministerijos vadovybės pavedimu atstovauja Ministerijai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje (7.15 papunktis); užtikrina, kad viešai ir oficialiai tarnybos klausimais reiškiama nuomonė neprieštarautų oficialiai Ministerijos pozicijai (7.16 papunktis); laiku ir kokybiškai vykdo Ministerijos vadovybės pavedimus žodžiu ir raštu (7.17 papunktis); kasmet analizuoja departamento darbą (7.18 papunktis); kelia bei nuolat tobulina kvalifikaciją konferencijose, seminaruose bei kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje (7.22 papunktis – korektūros klaida – 7.19 papunktis); kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje įvertina departamento skyrių vedėjų tarnybinę veiklą teisės aktų nustatyta tvarka ir atlieka darbuotojų mokymo ir tobulinimosi poreikių analizę, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą (7.23 papunktis – korektūros klaida – 7.20 papunktis); pagal kompetenciją vykdo kitus, vadovybės su departamento funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio pavedimus, siekdamas Ministerijos strateginių tikslų įgyvendinimo (7.24 papunktis – korektūros klaida – 7.21 papunktis); savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, ministro įsakymais, ministerijos kanclerio potvarkiais, Ministerijos nuostatais ir darbo reglamentu, departamento nuostatais šiuo pareigybės aprašymu (7.25 papunktis, korektūros klaida – 7.22 papunktis).

Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 8 punkte nustatyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus Ministerijos kancleriui.

Iki Ministerijos administracijos pertvarkymo Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymas buvo keičiamas:

Ministro 2013 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. V-826 (b. l. 116), kurio 1.1 papunkčiu pakeistas aprašo 5 punktas, pagal kurį Teisės departamento direktoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas teisėkūros ir teisinio vertinimo srityje, Ministerijos atstovavimo teismuose ir kitose institucijose ir teisės taikymo srityje, t. y. nebevykdo Ministerijos viešųjų pirkimų politikos formavimo srityje;Ministro 2014 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. V-1118 (b. l. 118), kurio 1 punktu pakeistas Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 8 punktas ir nustatyta, jog Teisės departamento direktoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus Ministrui;Ministro 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. V-1324 (b. l. 117), kuriuo papildė Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 7.13 papunktį 7.13.1 papunkčiu (Teisės departamento direktorius pagal kompetenciją atlieka Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimą reglamentuojančių teisės aktų ir kitų dokumentų projektų, reikalingų ES struktūrinių fondų investicijoms administruoti, teisinį vertinimą) ir 7.13.2 papunkčiu (Teisės departamento direktorius pagal kompetenciją kartu su kitais Ministerijos struktūriniais padaliniais atstovauja Ministerijai teismuose ir kitose institucijose nagrinėjant nustatytus pažeidimus, projektų vykdytojų bankroto procedūrose, teikia nustatytų aplinkybių vertinimą);Ministro 2016 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. V-1247 (b. l. 119), kurio 1 punktu pakeistas Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 8 punktas ir nustatyta, jog Teisės departamento direktoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus Ministerijos kancleriui.

Iš byloje pateikto Ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-746 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ (b. l. 120) patvirtinto Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (b. l. 121–123) matyti, jog Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas nuo 2015 m. liepos 8 d. vykdo Teisės departamento direktoriaus pareigybės paskirtyje nustatytas funkcijas, susijusias su Ministerijos įgyvendinamų sveikatos apsaugos srities valstybės valdomų funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje, vykdymo per dvišalius ir daugiašalius ryšius ir bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis užtikrinimu.

Ministerijos kanclerio pareigybės aprašymo 7 punkte nurodyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas atlieka, inter alia (be kita ko), šias funkcijas: koordinuoja ir kontroliuoja Ministerijos administracijos padalinių veiklą, užtikrina, kad įgyvendinant Ministerijos strateginius veiklos planus optimaliai būtų valdomi ir panaudojami finansiniai, materialiniai, intelektualiniai ir informacijos ištekliai (7.1 papunktis).

Iš Įsakymu Nr. V-385 patvirtintos naujos Ministerijos administracijos struktūros (b. l. 15) matyti, jog po Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymo Ministerijoje Teisės departamentas yra panaikintas, o jį sudariusių skyrių (Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyrius ir Atstovavimo teisės taikymo skyrius) kontroliavimas ir koordinavimas perduotas Ministerijos kancleriui, kuris, kaip matyti iš aptartų Ministerijos kanclerio pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, ir iki Ministerijos administracijos struktūros pertvarkymo vykdė (ir vykdo) Ministerijos padalinių (įskaitant ir panaikintą Teisės departamento) veiklos koordinavimą ir kontroliavimą.

Neapsiribodamas formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, kuriuo panaikinta pareiškėjos pareigybė, išnagrinėjęs struktūrinius pertvarkymus, išanalizavęs panaikintos Teisės departamento direktoriaus pareigybės funkcijas ir funkcijų perskirstymą tarp padalinių, teismas daro išvadą, jog Teisės departamento direktoriaus pareigybės funkcijos buvo panaikintos Ministerijos kancleriui pavedus Atstovavimo ir teisės taikymo bei Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyrių veiklos koordinavimą tiesiogiai, t. y. Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 7 punkte išvardytos funkcijos, remiantis bylos medžiaga, nebuvo perduotos naujai įsteigtai pareigybei, o jų buvo atsisakyta. Taigi, remiantis paminėta teismų praktika ir išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai.

Ministerijos veiksmai, susiję su pareiškėjos atleidimo iš pareigų vykdymu, turi užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamai pareiškėjai. Teismų praktikoje nurodyta, jog iš tiesų tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik VTĮ nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš einamų pareigų procedūra (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–1966/2012 ir kt.).

Viena iš tokių garantijų yra įtvirtinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje. Joje nustatyta, jog karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Aptarta norma yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu. Tačiau tuo pačiu metu minėta garantija, suteikiama atleidžiamam valstybės tarnautojui, nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikties eiti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo eiti atitinkamas pareigas ir kt.) (žr. 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2846/2012 ir kt.).

VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tarnautojas pretenduoja į pareigybes, kurių aprašyme nėra nustatyti specialieji reikalavimai. Tačiau jeigu tarnautojas pretenduoja į pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialieji reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitiktimi specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, į kurią tarnautojas pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas priskirtas šioms pareigybėms.

Ministerija pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad, Ministrui priėmus 2017 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. V-385 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros tvirtinimo“ ir 2017 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. K-332 „Dėl Sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“, laisvų pareigybių buvo dvi, t. y. pirma – Europos Sąjungos paramos skyriaus specialisto (A2 – pagal darbo sutartį), įsteigta 2017 m. kovo 14 d., ir antra – Europos Sąjungos paramos skyriaus specialistas (A2 – pagal darbo sutartį), įsteigta 2017 m. vasario 1 d. (b. l. 130).

2017 m. birželio 15 dieną laisvų pareigybių buvo dvi, t. y. pirma – Europos Sąjungos paramos skyriaus specialistas (A2 – pagal darbo sutartį), įsteigta 2017 m. vasario 1 d., ir antra – Sveikatos strateginės plėtros skyriaus patarėjas (A 15), įsteigta 2017 m. birželio 15 d. (b. l. 131).

Teismas sutinka su Ministerijos pozicija, kurią patvirtina ir LVAT, kuris savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog, atleidžiant asmenį pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl pareigybės panaikinimo, darbdavys nėra saistomas pareigos tokiam asmeniui siūlyti eiti laisvas ar steigiamas pagal darbo sutartis pareigas (žr. 2014 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑3380/2011 ir kt.). Vadinasi, Ministerija neprivalėjo pareiškėjai siūlyti eiti jos įspėjimo laikotarpiu laisvas Europos Sąjungos paramos skyriaus specialisto pareigas (A2 – pagal darbo sutartį).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ministerija savo veiksmais, vykdydama pareiškėjos atleidimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nepažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjos garantijos.

Pareiškėjos skunde taip pat teigiama, jog, vadovaujantis DK 135 straipsniu, ji turėjo pirmumo teisę toliau dirbti Ministerijoje Teisės ir personalo srityje.

Pareiškėjos teigimu, ginčo laikotarpiu ji buvo diskriminuojama kitų departamentų, kurie nebuvo panaikinti, atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – LGĮ) 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. LGĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. LGĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Iš pirmiau minėtų normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei.