Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-538/2007

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-12-28
Bylos Nr.: 3K-3-538/2007
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Pranas Žeimys (pirm.), Dangutė Ambrasienė (pran.), Virgilijus Grabinskas
Ieškovas: K. G. M.
Atsakovas: UAB „Projektų grupė“
Trečiasis asmuo: UAB „Alekvista“

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
35.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
35.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-538/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2; 35.3.5; 35.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. G. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. G. M. ieškinį atsakovui UAB „Projektų grupė“ dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo UAB „Alekvista“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė K. G. M. ir atsakovas UAB „Projektų grupė“ 2004 m. lapkričio 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovui 0,1500 ha žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) už 400 000 Lt. Sutartyje šalys nustatė, kad 57 000 Lt atsakovas sumokėjo prieš sutarties pasirašymą, 43 000 Lt sumokės per septynias darbo dienas po sutarties pasirašymo ir patvirtinimo, o likusius 300 000 Lt – iki 2005 m. birželio 1 d. Ieškovės teigimu, atsakovas vėlavo atsiskaityti, o ji ieškojo sau kito būsto, suradusi tinkamą, sumokėjo avansą, tačiau sandoris nebuvo sudarytas dėl to, kad jai pritrūko pinigų, nes atsakovas laiku neatsiskaitė. Ieškovė nurodė, kad ji įspėjo atsakovą, jog ketina nutraukti 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau 2006 m. vasario 21 d. sužinojo, kad UAB „Projektų grupė“ parduoda namą UAB „Alekvista“, ir jai buvo pasiūlyta pirkti butą tame name. 2006 m. vasario 24 d. atsakovo biure vyko derybos dėl buto pirkimo, kuriose dalyvavo ieškovė, UAB „Projektų grupė“ ir UAB „Alekvista“ atstovai, ir šių derybų metu UAB „Projektų grupė“ direktorius V. V. pasirašė įsipareigojimo raštą, pagal kurį UAB „Projektų grupė“ įsipareigojo iki 2006 m. birželio 1 d. sumokėti ieškovei 80 000 Lt. Ieškovės teigimu, taip pat buvo sutarta, kad, kai UAB „Projektų grupė“ perves ieškovei likusią 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties kainos dalį, ji pirks butą tame name, ir po tokių derybų ji davė UAB „Projektų grupė“ leidimą įkeisti namą bankui, kad būtų gauta 600 000 Lt paskola ir su ja galutinai atsiskaityta. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. vasario 24 d. sudarė su UAB „Alekvista“ preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, 2006 m. kovo 6 d., kai UAB „Projektų grupė“ visiškai atsiskaitė su ja pagal 2004 m. lapkričio 18 d. sutartį, sumokėjo UAB „Alekvista“ 127 200 Lt avanso už butą; vėliau įmokėjo dar 60 000 Lt. Ieškovė teigimu, kai ji pareikalavo, kad atsakovas sumokėtų 80 000 Lt pagal 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštą, šis žadėjo įskaityti šią sumą į ieškovės iš UAB „Alekvista“ perkamo buto kainą, tačiau to nebuvo padaryta ir 80 000 Lt jai nesumokėta. Ieškovė prašė teismą priteisti iš atsakovo 80 000 Lt skolos ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo 80 000 Lt skolos ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2006 m. rugpjūčio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendime nurodė, kad pagal 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, nors ir pažeidęs sutartyje nustatytą terminą, taigi prievolė pagal sandorį įvykdyta, šalių prievoliniai santykiai, atsiradę pagal nurodytą sutartį, pasibaigę. Teismas pažymėjo, kad šalių ginčas kilo dėl 80 000 Lt pagal atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštą sumokėjimo. Nurodytame rašte nepažymėta, kad šis įsipareigojimas susijęs su 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. kad tai – nurodytos sutarties atsiskaitymo sąlygų pakeitimas (papildymas) ar papildomas sutarties įvykdymo užtikrinimas. Teismo nuomone, įvardytas įsipareigojimo raštas negali būti vertinamas kaip sutartis, nes neatitinka sutarties sampratos (CK 6.154 straipsnis), šis raštas taip pat negali būti laikomas garantija pagal CK 6.90 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad UAB „Projektų grupė“ 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštą ieškovei pasirašė tą pačią dieną kaip ir tikslinio kredito (visiškai atsiskaityti už iš ieškovės perkamą žemę ir nebaigtą statyti namą bei jį rekonstruoti) sutartį su AB „Parex bankas“, taigi atsakovas, pasirašydamas nurodytą įsipareigojimą, žinojo, jog artimiausiu metu galės visiškai atsiskaityti su ieškove. Teismo nuomone, tai, kad 2006 m. lapkričio 24 d. raštu UAB „Projektų grupė“ įsipareigojo iki 2006 m. birželio 1 d. sumokėti tik nedidelę dalį likusios skolos, rodo atsakovo ketinimus sumokėti ieškovei 80 000 Lt, nesiejant jų su 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties kaina. Teismas konstatavo, kad atsakovo UAB „Projektų grupė” 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštas ieškovei yra juridinio asmens rašytinės formos vienašalis sandoris, kuriuo atsakovas laisva valia sukūrė sau pareigą sumokėti ieškovei 80 000 Lt, o ieškovei – teisę reikalauti, kad atsakovas tinkamai įvykdytų šią prievolę. Teismas nusprendė, kad ieškovas nepagrįstai nevykdo prisiimtos pareigos ieškovei, todėl ieškinį tenkino ir priteisė 80 000 Lt skolos bei įstatyme nustatyto dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija sprendime nurodė, pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, į tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį svarbu atsižvelgti į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog šalių teisiniai santykiai atsirado iš 2004 m. lapkričio 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovas pripažino, kad vėlavo sumokėti ieškovei šioje sutartyje nurodytą kainą, tačiau dėl to mokėjo jai palūkanas, o 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštas dėl 80 000 Lt sumokėjimo buvo pasirašytas, kai ieškovė pareikalavo užtikrinti tam tikro dydžio išmokos sumokėjimą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo teiginius, jog su ieškove buvo visiškai atsiskaityta už iš jos nupirktą turtą, iš dalies patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat atsakovo atstovo – direktoriaus V. V. 2006 m. lapkričio 22 d. apklausos protokolas atliekant ikiteisminį tyrimą bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. gruodžio 11 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal ieškovės pareiškimą: apklausiant V. V., šis jis parodė, kad 2006 m. pradžioje su ieškove sutarė, jog kai bus gautas kreditas iš banko, sumokės jai 80 000 Lt, ir dėl to pasirašė UAB „Projektų grupė“ vardu 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą; gavus kreditą, iš karto buvo atsiskaityta su ieškove, o už pavėluotą atsiskaitymą sumokėta jai 20 000 Lt palūkanų. Kolegijos nuomone, ieškovės aiškinimas, kad atsakovo ginčijamas įsipareigojimas kyla ne iš šalių sudarytos žemės sklypo ir nebaigto statyti namo pirkimo–pardavimo sutarties, o iš atsakovo delsimo atsiskaityti ir naudojimosi ieškovės pinigais neįtikinamas, byloje nustatyta, jog šalių nesiejo jokie kiti teisiniai santykiai, išskyrus atsiradusius iš nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties; be to, ieškovės paaiškinimai dėl ginčo aplinkybių neapibrėžti ir nevienodi. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes labiau tikėtina išvada, jog atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimas ieškovei susijęs su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, jos kaina ir šio sandorio vykdymu, atsakovas įvykdė prievolę pagal nurodytą šalių pirkimo–pardavimo sutartį, todėl yra pasibaigusios ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos (CK 6.123 straipsnio 3 dalis), taigi atsakovas neturi pareigos vykdyti 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.183 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, atsiradusius dėl atsakovo 2006 m. vasario 24 d. rašytinio įsipareigojimo. Pagal CK 6.183 straipsnio 3 dalį notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine tvarka. Ginčo šalių 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta notarine tvarka, todėl atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimas sumokėti ieškovei 80 000 Lt nėra ir negali būti notarine tvarka sudarytos 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties (prima facie) vykdymo tvarką patvirtinantis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

2. Apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.123 straipsnio 3 dalį, pagal kurią prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Ieškovė neginčija, kad atsakovas, nors ir vėluodamas, tačiau įvykdė 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau apeliacinis teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad dėl to pasibaigė ir atsakovo prievolė pagal 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą. Tokia teismo išvada reiškia tai, kad teismas pripažino negaliojančiu nurodytą atsakovo vienašalį sandorį, nors nenurodė nei materialiojo, nei procesinio tokio sprendimo pagrindo: neaišku, kokios materialiosios teisės normos turinį ir prasmę atitinka toks teismo sprendimas, be to, nėra tinkama forma išreikšto ir pateikto atsakovo reikalavimo. Šie pažeidimai lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

3. Teismas, pripažinęs atsakovo vienašalį sandorį negaliojančiu, pažeidė šalių rungimosi civiliniame procese principą (CPK 12 straipsnis), pagal kurį teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo (judex ne eat ultra petita partium).

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Projektų grupė“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinis teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, tinkamai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovo įsipareigojimas pagal 2006 m. vasario 24 d. vienašalį sandorį kilo iš ginčo šalių 2004 m. lapkričio 18 d. sudarytos žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškove pagal nurodytą sutartį, todėl pasibaigė ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos, tarp jų – ir atsakovo 2006 m. vasario 26 d. įsipareigojimas ieškovei (CK 6.123 straipsnio 3 dalis).

2. Apeliacinis teismas nepažeidė rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Atsakovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjo ir prašė teismo pripažinti, kad jo 2006 m. vasario 26 d. įsipareigojimas kilo iš 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovas neginčijo nurodyto vienašalio sandorio sudarymo fakto ir neprašė pripažinti jo negaliojančiu, nes šalių ginčas kilo ne dėl šio sandorio galiojimo, bet dėl jo įvykdymo bei jo pagrindu atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimo. Apeliacinis teismas nepripažino nurodyto atsakovo vienašalio sandorio negaliojančiu, tačiau, remdamasis CK 6.123 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, kad, atsakovui tinkamai įvykdžius pagrindinę prievolę pagal 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pasibaigė ir su šia prievole susijusi šalutinė atsakovo prievolė – 2006 m. vasario 26 d. įsipareigojimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovui žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) už 400 000 Lt. Visą sutarties kainą pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2005 m. birželio 1 d., be to, iki visiško atsiskaitymo dienos atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 7 proc. metines palūkanas nuo 300 000 Lt sumos; palūkanas pirkėjas įsipareigojo mokėti kas mėnesį iki einamojo mėnesio 16 dienos, o už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti pagal šią sutartį dieną – mokėti pardavėjai 0,02 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos. UAB „Projektų grupė” direktorius V. V. 2006 m. vasario 24 d. pasirašė įsipareigojimo raštą, kuriame nurodyta, kad UAB „Projektų grupė” įsipareigoja sumokėti K. G. M. 80 000 Lt iki 2006 m. birželio 1 d. Įsipareigojimo rašte nenurodyta, už ką atsakovas įsipareigoja ieškovei sumokėti nurodytą pinigų sumą, taip pat nepažymėta, kad šis įsipareigojimas susijęs su 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškovė 2006 m. balandžio 27 d. pareiškimu patvirtino, kad UAB „Projektų grupė“ visiškai atsiskaitė su ja pagal 2004 m. lapkričio 18 d. sutartį; 2006 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl 80 000 Lt pagal 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštą priteisimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.183 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl netinkamai įvertino atsakovo 2006 m. vasario 24 d. rašytinį įsipareigojimą sumokėti ieškovei 80 000 Lt ir neteisingai nustatė pagal šį įsipareigojimą atsiradusius šalių santykius. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

Pagal CK 6.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyviąją teisės normą notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma. 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartyje, patvirtintoje notaro, šalys susitarė dėl atsiskaitymo pagal šią sutartį tvarkos, taip pat dėl šios tvarkos pažeidimo padarinių – netesybų mokėjimo. Dėl to kasaciniame skunde visiškai pagrįstai teigiama, kad nurodytos sutarties šalys, norėdamos pakeisti jų nustatytą atsiskaitymo pagal šią sutartį tvarką, tai galėjo padaryti tik notarine forma. Taigi atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštas negali būti laikomas pakeičiančiu 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą atsiskaitymo už žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą tvarką, nes šis įsipareigojimas yra rašytinės, bet ne notarinės formos (CK 6.183 straipsnio 3 dalis). Be to, nurodytas įsipareigojimas yra vienašalis, tuo tarpu tam, kad būtų pakeista sutartyje jos šalių nustatyta atsiskaitymo tvarka, reikia abiejų šalių suderintos valios (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimas ieškovei susijęs su atsiskaitymo pagal šalių sudarytą žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį vykdymu.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinis teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.123 straipsnio 3 dalį, todėl nepagrįstai nusprendė, kad, atsakovui visiškai atsiskaičius pagal šalių 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, pasibaigė ir su šia prievole susijusi šalutinė – atsakovo prievolė pagal 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą taip pat pripažįsta pagrįstu.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad UAB „Projektų grupė“ 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštas yra vienašalis atsakovo sandoris. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame įsipareigojimo rašte, patvirtintame atsakovo bendrovės antspaudu ir pasirašytame bendrovės direktoriaus, neįvardyta, už ką atsakovas įsipareigoja sumokėti ieškovei 80 000 Lt iki 2006 m. birželio 1 d. Tai reiškia, kad atsakovo įsipareigojimas, t. y. vienašalis sandoris, yra abstraktus. Iš abstraktaus vienašalio sandorio atsiradusi prievolė taip pat yra abstrakti. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ji yra savarankiška ir nesusijusi teisiniu ryšiu su tuo teisiniu santykiu, dėl kurio ji atsirado. Taigi iš atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo atsiradusi prievolė, t. y. ieškovės teisė reikalauti ir atitinkamai atsakovo pareiga sumokėti 80 000 Lt, yra savarankiška ir nepriklausoma nuo to teisinio pagrindo, dėl kurio atsakovas pasirašė įsipareigojimo raštą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė šią abstrakčią savarankišką prievolę šalutine prievole pagrindinei, t. y. šalių prievolei pagal 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad, pasibaigus šalių prievolei pagal pirkimo–pardavimo sutartį, baigėsi ir prievolė pagal atsakovo vienašalį įsipareigojimą (CK 6.123 straipsnio 3 dalis). Ta aplinkybė, kad ginčo šalys 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatė parduodamo turto kainą ir jos sumokėjimo terminus bei šių terminų pažeidimo pasekmes, savaime nereiškia, kad, atsakovui gerokai uždelsus atsiskaityti, šalys negalėjo nustatyti naujų įsipareigojimų, susijusių su nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu susiklosčiusiais jų santykiais. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniam teismui nebuvo pagrindo remtis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nes byloje sprendžiamas ginčas ne dėl šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, bet dėl iš vienašalio atsakovo sandorio kilusios prievolės vykdymo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prievolės abstraktumas taip pat reiškia tai, jog abstrakčios prievolės subjektai, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti iš abstrakčios prievolės kylančias pareigas, negali remtis tuo, kad yra ir galioja arba kad nėra ar negalioja tokios prievolės atsiradimo pagrindas. Be to, kai teisinis santykis yra atsiradęs iš abstraktaus sandorio, ne kreditorius turi įrodinėti jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo buvimą ir galiojimą, bet skolininkas, norėdamas paneigti jam tenkančią teisinę pareigą, turi įrodyti, kad nėra teisinio santykio atsiradimo pagrindo, arba kad jis negalioja ar neteko galios. Dėl to nagrinėjamu atveju ne ieškovė turi įrodyti, kad yra ir galioja jos reikalavimo teisės pagal atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą pagrindas, bet atsakovas turi pateikti pakankamai patikimų įrodymų, paneigiančių prievolės pagal jo abstraktų vienašalį įsipareigojimą galiojimą.

Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovės reikalavimą sumokėti pagal 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštą 80 000 Lt, teigė, kad nurodytas įsipareigojimas kilo iš 2004 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties, kai ieškovė pareikalavo garantuoti tam tikros nesumokėtos kainos dalies sumokėjimą; su ieškove pagal nurodytą sutartį visiškai atsiskaityta, todėl nėra pagrindo mokėti ieškovei 80 000 Lt pagal 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą (T. 1, b. l. 135–136). Ieškovė nurodė, kad atsakovo ginčijamas įsipareigojimas atsirado dėl atsakovo delsimo atsiskaityti ir naudojimosi jos pinigais; ji, negaudama iš atsakovo atsiskaitymo, negalėjo įsigyti naujo būsto, be to, per uždelsimo laikotarpį gerokai pakilo nekilnojamojo turto, taigi ir parduoto turto, kainos, todėl atsakovas sutiko sumokėti jai papildomai 80 000 Lt (T. 1, b. l. 122).

Apeliacinis teismas, darydamas išvadą, kad, atsakovui visiškai atsiskaičius pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo vykdyti 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą, rėmėsi ir atsakovo direktorius ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad UAB „Projektų grupė“ tikėjosi gauti kreditą iš banko, todėl jis bendrovės vardu pasirašė 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą sumokėti ieškovei tam tikrą nesumokėtos kainos dalį, t. y. 80 000 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė nurodytų parodymų prieštaravimų bylos duomenims: iš bylos medžiagos matyti, kad bankas suteikė UAB „Projektų grupė“ tikslinį kreditą – visiškai atsiskaityti už perkamą žemę ir nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini) bei jam rekonstruoti, ir šį kreditą atsakovas gavo 2006 m. vasario 24 d., t. y. tą pačią dieną, kurią pasirašė įsipareigojimo raštą sumokėti ieškovei 80 000 Lt (T. 1, b. l. 40); byloje nustatyta, kad, gavęs nurodytą kreditą, atsakovas 2006 m. kovo 6 d. visiškai atsiskaitė su ieškove, t. y. sumokėjo ne 80 000 Lt, o visą likusią nesumokėtą pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumą (T. 1, b. l. 38). Pagal tokius bylos duomenis pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimą, žinojo, jog artimiausiu metu galės visiškai atsiskaityti su ieškove, o ta aplinkybė, jog atsakovas įsipareigojo iki 2006 m. birželio 1 d. sumokėti tik nedidelę dalį likusios skolos, patvirtina jo ketinimą sumokėti ieškovei 80 000 Lt, nesiejant jų su 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties kaina. Be to, atsakovo valią sumokėti ieškovei 80 000 Lt, nesiejant šios sumos su šalių pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos kainos sumokėjimu, netiesiogiai patvirtina ir atsakovo atstovo – advokato paaiškinimai parengiamajame teismo posėdyje. Advokatas nurodė, kad dalyvavo šalių derybose ir padėjo surašyti atsakovui 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo raštą; ieškovė nerimavo dėl vėluojančio atsiskaitymo pagal 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, Vilniuje per tą laiką labai pakilo butų kainos, todėl ji „pabandė 80 000 Lt pareikalauti iš atsakovo papildomai“; atsakovas kaip papildomą garantiją pasirašė jai raštą; papildomas raštas atsirado dėl to, kad nebuvo laiku atsiskaityta pagal sutartį (T. 2, b. l. 89).

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2006 m. vasario 26 d. įsipareigojimas pasirašytas juridinio asmens, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo jo veikloje reikalavimai, vadovo, be to, dalyvaujant advokatui, t. y. kvalifikuotam teisininkui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nurodytu vienašaliu sandoriu atsakovas laisva valia sukūrė sau pareigą sumokėti ieškovei 80 000 Lt, o ieškovei – teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų šią pareigą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl prievolės, atsiradusios iš vienašalio abstraktaus sandorio vykdymo, pažeidė tokio pobūdžio prievoles reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimas ieškovei susijęs su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties kaina, todėl atsakovas, sumokėjęs nurodytoje sutartyje nustatytą kainą, neturi pareigos vykdyti 2006 m. vasario 24 d. įsipareigojimo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 98 straipsnis). Ieškovei priteisiama iš atsakovo 500 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 115), taip pat 2400 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidų ir 1000 Lt išlaidų už kasacinio skundo surašymą (T. 2, b. l. 155, 163–164). Visiškai patenkinus ieškinį, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Projektų grupė“ (juridinio asmens kodas 300045870) ieškovės K. G. M. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 500 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme ir 3400 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas ŽeimysDangutė AmbrasienėVirgilijus Grabinskas