Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-31 · Administracinė byla Nr. I-7308-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-31
Bylos Nr.
I-7308-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01895-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7308-629/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01895-2016-5)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui A. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

A. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, 110, 121, 125, 210, 212, 218, 388 ir 389 netinkamomis sąlygomis, t. y. šios kameros buvo perpildytos, su pareiškėju kartu buvo laikomi dar 2–4 asmenys. Taip pat pažymėjo, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 210 ir 212 nebuvo elektros lizdų, todėl pareiškėjas negalėjo naudotis savo elektros prietaisais, atsigerti karštos arbatos. Pasak pareiškėjo, tai truko apie 10 dienų ir dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą, kankinimą, depresiją. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turėjo atlikti gamtinius reikalus visų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą, be to iš tualeto sklido smarvė. Dėl minėtų laikymo sąlygų, pareiškėjo teigimu, jam kilo neturtinė žala, kurią vertina 5 000 Eur.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 21–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 2,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad tam tikromis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas visą laiką važiavo per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodami į kameras. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, tačiau įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtu būti įrengtos durelės.

Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad viena iš suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonių yra dienotvarkė, kuri privalo griežtai reglamentuoti suimtųjų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką. Lukiškių TI-K dienotvarkėje numatytas nepertraukiamas miegas yra neišvengiama pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonė (ramybės būsena), taigi administracija, atjungdama elektros tiekimą į kištukinius lizdus, užtikrina, kad įstaigoje laikomi suimtieji, nuteistieji bei nuteistieji areštu, laikytųsi režimo reikalavimų, tuo pačiu siekia įgyvendinti Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124, 19 p. nuostatas, kuriose nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, naudodamiesi savo daiktais, negali trukdyti kitiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ar laisvės atėmimo vietų darbuotojams.

Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų, nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 49–53).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjas Lukiškių TI-k realiai praleido tik 28 paras, iš kurių tik 6 paras pareiškėjui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., taigi pažeidimo faktas laikytinas nustatytu.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A662-410/2013, A525-113/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų nepatogumų, t. y. antisanitarinių sąlygų kamerose, privatumo neužtikrinimo sanitariniuose mazguose bei elektros lizdų nebuvimo kamerose Nr. 210 ir 212.

Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, nes paties pareiškėjos pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 8 d. raštas Nr. 13(2.1)-2-3155 (b. l. 14–15), kad pareiškėjo nurodomose kamerose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimų pažeidimų iš esmės nenustatyta, išskyrus kamerą Nr. 210, kurioje nebuvo valymo priemonių, tačiau pareiškėjas žalos dėl minėto pažeidimo skunde neprašo. Nors minėtame rašte nebuvo aptartos kameros Nr. 212 sąlygos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas minėtoje kameroje praleido tik 3 paras ir neįvardino aiškių ir konkrečių higienos reikalavimų neatitikimų, pažeidimas dėl laikymo minėtoje kameroje taip pat nenustatytas.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 21 p. buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ši higienos norma buvo taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų sanitariniam mazgui nenustato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara. Taigi darytina išvada, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Taisyklių reikalavimus užtikrina minimalų privatumą, todėl neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Pareiškėjas skundžiasi ir elektros lizdų nebuvimu kamerose Nr. 210 ir 212, dėl ko pareiškėjas negalėjo naudotis savo elektros prietaisais, atsigerti karštos arbatos.

Pažymėtina, kad kameroje Nr. 210 pareiškėjas praleido 1 parą, o kameroje Nr. 212 – 3 paras. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K 2016 m. kovo 3 d. rašto Nr. 96-2018 (b. l. 13) minėtose kamerose iš tiesų nėra įrengtas kištukinis elektros lizdas, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad pagal Taisyklių 14.3 p. kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai, tačiau, kaip matyti iš šios Taisyklių nuostatos, kištukinių lizdų įrengimas nėra privalomas, todėl Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas nenustatytas. Be to, kaip matyti iš minėto 2016 m. kovo 3 d. Lukiškių TI-K rašto Nr. 96-2018, pareiškėjui kelis kartus per dieną buvo siūlomas karštas vanduo, todėl nepatogumų dėl neva negalėjimo atsigeri karštos arbatos negalėjo kilti.

Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo tokiose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 50 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas tik iš dalies, atsakovas turi teisę į dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju Lukiškių TI-K prašo iš pareiškėjo priteisti 2,16 Eur išlaidų už medžiagos, susijusios su bylos nagrinėjimu, parrengimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nėra pagrindo priteisti jam iš pareiškėjo šias išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė