Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutarimo A. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnas A. A. , uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Litcargus“ finansų direktorei, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2006 m. lapkričio 17 d. patikrinus UAB „Litcargus“ mokamus mokesčius už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, buvo nustatyta, kad bendrovė 2005 metais neteisingai taikė koregavimo koeficientą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, dėl ko buvo perskaičiuotas mokestis už tris automobilius. Ši A. A. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 86 straipsnį.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra 2006 m. lapkričio 22 d. nutarime konstatavo, kad A. A. protokole nurodyta veika pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 663/409a patvirtintos Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) I dalies 5 straipsnio 5.2 punktą ir padarė ATPK 86 straipsnyje numatytą pažeidimą, už kurį jai skirta 300 Lt bauda.

A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimą ir bylą nutraukti. Nurodė, kad ATPK 86 straipsnyje numatytą teisės pažeidimą galima padaryti tik nevykdant jame nurodytos pareigos saugoti aplinką ir esant pareigūno kaltei, tačiau šiuo atveju pareigūnas savo pareigą įvykdė ir nebandė išvengti mokesčių mokėjimo. 2005 m. UAB “Litcargus” nenuslėpė degalų kiekio, o tik neteisingai taikė mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių koregavimo koeficientą. UAB “Litcargus” 2005 m. neteisingai taikė koregavimo koeficientus tik 3 iš 34 automobilių ir dėl to nebuvo nė vieno iš įmonės darbuotojų kaltės, kadangi koregavimo koeficiento taikymas grindžiamas tik formaliu informacijos apie išmetamų teršalų koncentraciją nebuvimu pažymoje (techninės apžiūros kortelėje). Teisės aktai nenumato pareigos transporto priemonės valdytojui organizuoti nurodytų pažymų išdavimą ir tikrinti jų turinį. Po atlikto patikrinimo išaiškėjus informacijos trūkumui 3 iš 34 UAB “Litcargus” automobilių pažymose UAB “Litcargus” automobilių techninę apžiūrą atliekanti UAB “Tuvlita” informavo įmonę, kad trijų įmonės automobilių (dėl kurių kyla ginčas) išmetamųjų teršalų koncentracija atitinka Tarybos direktyvos 91/542/EEB (EURO II) reikalavimus. Tą pačią informaciją 2005 m. įmonei pateikė “Volkswagen” atstovybės salonas Lietuvoje, todėl įmonė teisingai taikė koregavimo koeficientą.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra su skundu nesutiko. Teigė, kad nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes įmonė 3 automobiliams neteisingai taikė koregavimo koeficientus. Įmonė privalo tinkamai apskaičiuoti mokesčius. Apie įmonės mokestinę nepriemoką buvo sužinota tik atlikus mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šalinių apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą 2006 m. lapkričio 17 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. nutarimu Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimą panaikino ir A. A. bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje A. A. atsakomybė pritaikyta už Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Tvarkos I dalies 5 straipsnio 5.2 punkto reikalavimų pažeidimus, kurie pasireiškė neteisingų duomenų pateikimu atitinkamose deklaracijose. Teismo nuomone atsakomybė už tokius veiksmus kyla ne pagal ATPK 86 straipsnį, o pagal ATPK 172¹ straipsnį. ATPK 242 straipsnis nenumato galimybės, kad aplinkos apsaugos organai galėtų nagrinėti bylas, numatytas ATPK 172¹ straipsnį. Dėl to nuspręsta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra neteisingai kvalifikavo A. A. veiką ir išnagrinėjo agentūrai nežinybingą bylą, dėl ko skundžiamas nutarimas nėra teisėtas, todėl naikintinas. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2005-03-31 įstatymo Nr. X-152 redakcija) mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių mokestinis laikotarpis juridiniams asmenims, kuriems neprivalomas gamtos išteklių naudojimo leidimas arba kurių už praėjusius metus mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma buvo mažesnė kaip 10 tūkstančių litų yra pusė metų. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos formos Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos. Tvarkos I dalies 5.5.2 punkte nurodoma, kad mokesčiui už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiuoti taikomi Tvarkos 5 priedėlyje nustatyti Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifai (vienai tonai sunaudotų degalų,) ir Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinti Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientai. Pagal minėtas Įstatymo nuostatas mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių mokesčio mokėtojai turėjo pareigą pateikti 2005 metų I ir II pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą atitinkamai iki 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir 2006 m. kovo 1 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad UAB “Litcargus” Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2005 m. I pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaraciją pateikė 2005 m. liepos 26 d., o 2005 m. II pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaraciją - 2006 m. sausio 18 d. Taigi, pažeidimai, dėl kurių padarymo kaltinama A. A. , padaryti atitinkamai 2005 m. liepos 26 d. ir 2006 m. sausio 18 d. Pagal savo sudėtį šie pažeidimai nėra trunkamieji. Vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 1 dalimi administracinė nuobauda 2005 m. I pusmečio deklaracijos atžvilgiu A. A. galėjo būti paskirta iki 2006 m. sausio 27 d., o 2005 m. II pusmečio deklaracijos atžvilgiu - iki 2006 m. liepos 19 d. imtinai. Skundžiamas nutarimas priimtas 2006 m. lapkričio 22 d. Nutarimo dėl administracinės nuobaudos skyrimo termino pratęsimo byloje nėra. Teismas nusprendė, kad skundžiamas nutarimas priimtas pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, tad bylą nutraukė vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 7 punktu.

III.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei 3 dalis nustato, jog mokestis už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos pateikiamos ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio (t.y. pusės metų) pabaigos. Vadovaujantis Tvarkos I dalies 9.1.2. papunkčiu nuslėpta tarša - tai degalų kiekis, kurį mokesčio mokėtojas sunaudojo ir, apskaičiuodamas mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, neteisingai taikė koeficientą ir dėl to buvo sumokėtas mažesnis mokestis. Teismas neįvertino aplinkybės, jog mokesčio nuslėpimas - tai trunkamasis teisės pažeidimas, kurio atžvilgiu administracinės nuobaudos skyrimo terminai skaičiuojami nuo teisės pažeidimo paaiškėjimo dienos.

2. Byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N15-983/2005, 2005 m. sausio 12 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N12-54-05, 2001 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 441(11)-01/2001), pagal kurią trunkamieji teisės pažeidimai - tai pažeidimai, kurių darymas tęsiasi tam tikrą laiką ir todėl tokių pažeidimų atvejais negali būti nustatyta viena konkreti pažeidimo padarymo data (diena). Netinkamam koregavimo koeficiento taikymo ir mokestinės nepriemokos fakto nustatymui būtinos specialios žinios, tad šio teisės pažeidimo nustatymas galimas tik atlikus mokesčio mokėtojo patikrinimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai 2006 m. lapkričio 17 d. atlikę UAB "Litcargus" patikrinimą nustatė, jog UAB "Litcargus" neteisingai pritaikė koregavimo koeficientą, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių. Administracinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuotinas nuo 2006 m. lapkričio 17 d., t.y. nuo trunkamojo teisės pažeidimo paaiškėjimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pirmosios instancijos teismas A. A. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 7 punktu - kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, - per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos.

A. A. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole jai suformuluotas kaltinimas tuo, kad UAB „Litcargus“, kurios finansų direktorė ji yra, 2005 metais neteisingai taikė koregavimo koeficientą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, dėl ko buvo perskaičiuotas mokestis už tris automobilius. Taigi, A. A. pareikšto kaltinimo, kuriuo vadovaujantis ir turi būti nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, esmė yra viso priklausiusio mokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių nesumokėjimas dėl neteisingo koregavimo koeficiento taikymo. Tokio pobūdžio pažeidimas savo esme laikytinas trunkamojo pobūdžio, tad, vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, administracinė nuobauda už jį gali būti skiriama ne vėliau per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą 9 straipsnio 1 dalimi, yra pavesta mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo kontrolė. A. A. inkriminuojamas pažeidimas paaiškėjo 2006 m. lapkričio 17 d. (b. l. 8-9) Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnams atlikus patikrinimą bendrovėje. Nutarimas skirti administracinę nuobaudą buvo priimtas 2006 m. lapkričio 22 d., tai yra laikantis ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.

Remiantis tuo, kas pasakyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, dėl ko neteisingai išsprendė bylą, tad 2007 m. vasario 19 d. nutarimas yra naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutarimą panaikinti ir A. A. administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.