Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui K. Š. ir pareiškėjų atstovui advokatui Dariui Stalioniui bei atsakovo atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai K. Š. ir E. Š. (toliau kartu –pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-7) prašydami panaikinti: Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Kauno AVMI) 2016-06-16 sprendimus Nr. (0.7.2)FR0682-389 ir Nr. (0.7.2)FR0682-395, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2016-11-22 sprendimus Nr. 68-339 ir Nr. 68-338 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2017-02-10 sprendimus Nr. S-32(7-290/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016).

Pareiškėjai nurodo, kad 2016-06-16 Kauno AVMI priėmė sprendimus Nr. (04.7.2)-FR0682-389 ir (04.7.2)-FR0682-395, kuriais K. Š. apskaičiavo GPM 19 630,73 Eur, 6 990,22 Eur GPM delspinigių ir paskyrė 5 889 Eur baudą, o E. Š. apskaičiavo 15 509,73 Eur GPM, 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei paskyrė 4 653 Eur baudą. Šiuos Kauno AVMI sprendimus patvirtino ir VMI 2016-11-22 sprendimais Nr. 68-338 ir 68-339.

2016-02-10 sprendimais Nr. S-33 (7-289/2016) ir Nr. S-32 (7-290/2016) MGK iš dalies pakeitė VMI 2016-11-22 sprendimus, t.y. patvirtino VMI 2016-11-22 sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigių, ir sumažino mokėtiną baudą iki 1 526 Eur., patvirtino VMI 2016-11-22 sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigių, ir sumažino mokėtiną baudą iki 1 963 Eur.

Pareiškėjai su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais nesutinka. Nurodo, kad šiame mokestiniame ginče yra keliamas klausimas dėl apskaičiuotų mokėtinų GPM pagrįstumo, jų apimties, dėl pripažinimo realiai gautos paskolos ir ar tokiu būdu yra teisingai apskaičiuotos pareiškėjų pajamos (gautos piniginės lėšos), taip pat patirtos išlaidos bei to pasėkoje apskaičiuotas GPM.

Pareiškėjai kelia vienintelį klausimą, kad būtų pripažintos gautos piniginės lėšos pagal paskolos sutartį iš V. D., kurią tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK atsisakė pripažinti. Jeigu teismas, įvertinęs visus įrodymus, pripažintų, jog pareiškėjų atliktame mokestiniame patikrinime turi būti įvertintos gautos piniginės lėšos iš V. D., tokiu atveju pareiškėjų atžvilgiu turėtų būti perskaičiuotas mokėtinas GPM.

Pareiškėjai mano, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjų oficialiomis pajamomis gautos paskolos iš V. D.. Iš esmės klausimas kilęs dėl to, ar V. D. turėjo atitinkamą pinigų sumą, kurią galėjo paskolinti pareiškėjams. Kauno AVMI 2016-06-16 sprendime Nr. (04.7.2.)-FR0682-395 nurodo, jog atlikto V. D. mokestinio tyrimo metu nenustatytas piniginių lėšų trūkumas, t.y. mokesčių administratorius sprendimuose padarė esminę išvadą, kuria pripažino, jog V. D. turėjo pinigų paskolinti pareiškėjams. Aplinkybės apie V. D. turėtas pinigines lėšas ir galimybę jas paskolinti pareiškėjams nebereikia įrodinėti, nes nustatytas esminis faktas, kad V. D. 2012-06-01 dienai turėjo pakankamai teisėtų piniginių lėšų, kurios galėjo būti paskolintos pareiškėjams.

Mokesčių administratorius atmetė 2012-06-01 dienos paskolos sutartį ir pagal ją realiai pareiškėjams paskolintus pinigus dėl to, kad tokios paskolos suteikimas prieštarauja ekonominei logikai, kai paskolos davėjas pats turėdamas ženklių neįvykdytų įsipareigojimų skolina pinigus kitiems asmenims. Mokesčių administratorius vertina buvus 2012-06-01 paskolos sutartį fiktyvia.

Pareiškėjai nesutinka, jog 2012-06-01 paskolos sandoris buvo fiktyvus/formalus, kad būtų pagrįstos pareiškėjų kitos gautos galimai neoficialios pajamos. Pareiškėjų vertinimu, tik V. D. teismui galėtų paaiškinti aplinkybes apie sudarytą paskolos sutartį.

Mokesčių administratorius remiasi tik 2002 metų dokumentais (akcijų pirkimo — pardavimo sutartimis), tačiau pareiškėjams pavyko gauti ir daugiau dokumentų, įrodančių, jog V. D. dar 2006 metais pardavė vertybinių popierių ir gavo dideles pinigų sumas. Mokesčių administratoriui pateikti įrodymai aiškiai ir besąlygiškai patvirtino, jog V. D. turėjo pakankamai piniginių lėšų, kurias galėjo paskolinti pareiškėjams.

2012-06-01 paskolos sutarties realumą patvirtina tiesioginiai įrodymai - 2012-06-01 paskolos sutartis, pareiškėjo K. Š. paaiškinimus (tiek žodžiu, tiek raštu) bei 2016-05-11 V. D. rašytinis paaiškinimas, teiktas Kauno AVMI. Pareiškėjas turi pakankamai nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, todėl tokiais veiksmais, t.y. sudarydamas mokesčių administratoriaus vertinimu fiktyvų sandorį tokiai didelei sumai, per daug rizikuotų. Toks fiktyvus sandoris turėtų labai skaudžių ir neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui K. Š.. Pareiškėjas K. Š. 2012-06-01 dienos paskolos sutartį pasirašė tik gavęs visą paskolos sumą grynais pinigais. Tai įrodo ir patvirtina, kad paskolos sutartis tikrai buvo realus sandoris, pagal kurį buvo paskolintos piniginės lėšos pareiškėjui K. Š..

Nei mokesčių administratorius savo sprendimuose, nei MGK neskyrė pakankamo dėmesio dar vienam tiesioginiam įrodymui - 2016-05-11 V. D. paaiškinimui. Šis, paties V. D. surašytas ir pasirašytas, paaiškinimas turėjo būti vertinamas visoje įrodymų visumoje kaip tiesioginis įrodymas, tačiau jis tik paminimas sprendimuose, tačiau nepateikiami argumentai, kodėl šis paaiškinimas yra atmetamas ir neanalizuojamas.

Mokesčių administratorius nepripažįsta šios 2012-06-01 dienos paskolos sutarties dėl to, kad pinigai buvo perduoti grynais, o ne bankiniu pavedimu. Tačiau dėl V. D. atžvilgiu taikomo banko sąskaitos arešto, jis neturėjo galimybės fiziškai atlikti mokėjimo pavedimo.

V. D. yra skolingas AB SEB bankui ir VMI. Dėl santykių su AB SEB banku paaiškintina, jog V. D. buvo laiduotojas už AB SEB bankas suteiktą paskolą įmonei UAB „Revilus". Bankas yra nutraukęs kredito sutartį, kadangi UAB „Revilus" nesugrąžino AB SEB bankui paskolos. AB SEB bankui UAB „Revilus" yra įkeitusi du žemės sklypus (duomenys neskelbtini) mieste, kurių vertė yra didesnė negu banko suteiktas kreditas. Šiuo metu yra vykdomas išieškojimas iš UAB ,,Revilus" ir taip pat iš V. D., kaip iš laiduotojo. Todėl esant tokiai situacijai ir ginčams tarp AB SEB banko ir UAB ,,Revilus", V. D. visas turimas pinigines lėšas iš banko sąskaitos paėmė grynais pinigais, kadangi priešingu atveju jos būtų areštuotos ir jomis nebūtų galima naudotis. Lietuvoje galiojantys teisės aktai leidžia asmeniui naudotis grynais pinigais, su jais atlikinėti įvairias operacijas, net jeigu ir banko sąskaitos yra areštuotos ar yra priimti teismų ar kitų institucijų sprendimai dėl išieškojimo. Mokesčių administratorius nurodo, kad V. D. yra skolingas ir mokesčių administratoriui jam priskaičiuotą GPM. Šioje vietoje pabrėžtina ir pasakytina, kad mokesčių administratorius pats neatlieka jokių veiksmų, kad būtų imtasi ir būtų išieškomos sumos iš V. D., kuris operuoja grynais pinigais. Jeigu kreditorius tokia situacija tenkina, tokiu atveju negalima teigti, kad tokio asmens atliekami veiksmai prieštarauja ekonominei logikai ir kad jis negalėtų skolinti pinigų ir dar uždirbti iš pinigų skolinimo.

Pareiškėjai nurodo, kad paskolos užtikrinimo priemonės ne visais atvejais yra būtinos ir reikalingos. Be to, užtikrinimo priemonių taikymo klausimas yra keliamas iš paskolos davėjo pusės. Jeigu paskolos davėjas reikalauja kokių nors prievolės užtikrinimo priemonių, tokiu atveju paskolos gavėjas turi jas pateikti, nes priešingu atveju paskolos davėjas nepaskolins pinigų. Tačiau jeigu paskolos davėjas pats nereikalauja prievolės užtikrinimo priemonių, tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad paskola negali būti suteikta ar kad ji yra fiktyvi ir pan. Šioje situacijoje V. D. neprašė iš K. Š. jokių paskolos užtikrinimo priemonių, kadangi jie buvo pažįstami jau visą eilę metų ir tokiu būdu pats V. D. prisiėmė riziką, kad jeigu paskola nebus grąžinta laiku, tai jis gali patirti neigiamas teisines pasekmes. Tad aplinkybė, kad paskola suteikta be užtikrinimo priemonių negali būti traktuojama, kad tai yra fiktyvi paskola.

Pareiškėjai neginčija aplinkybių, kad jie, gavę iš V. D. paskolą, nepateikė atitinkamos formos PRC907. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2012-06-01. Atitinkami reikalavimai teisės aktuose įtvirtinti tik 2012-10-11. Pareiškėjai nurodo, kad jie tiesiog nežinojo, kad skolinantis grynais iš kito asmens yra būtina pateikti aukščiau nurodytų formą. Mano, kad vien tik deklaracijos nepateikimas laiku negali būti argumentu, kad realiai paskola nebuvo gauta ir kad realiai gautą paskolą galima būtų laikyti fiktyviu sandoriu ir tos gautos paskolos neįtraukti į pareiškėjų gautas pajamas.

Pareiškėjų vertinimu nėra jokių objektyvių įrodymų, jog šiuo atveju pareiškėjai paskolos sutartimi būtų siekę išvengti mokestinės prievolės ir siektų gauti mokestinės naudos, todėl V. D. paskolinti 900 000 Lt turėjo būti įtraukti į pareiškėjų pajamas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas K. Š. ir pareiškėjų atstovas advokatas Darius Stalionis skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas VMI atsiliepime (b.l. 53-58) nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti. Nurodė, kad mokesčių administratorius apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi šiais informacijos šaltiniais: informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones), bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjų 2010 – 2012 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas.

Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjų 2012-11-21 paaiškinime nurodytą 195 000 Lt piniginių lėšų likutį ne banke 2007-01-01, bei atlikusi pajamų ir išlaidų analizę už 2007 – 2009 metus, nustatė, kad pareiškėjai 2010-01-01 negalėjo turėti paaiškinimuose nurodyto 600 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, t.y. nustatė, kad pareiškėjai ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 504 538 Lt.

Mokesčių administratorius, atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už 2010-2011 metus, nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjų patirtos išlaidos neviršijo jų gautų pajamų.

Mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjų pajamomis 900 000 Lt piniginių lėšų, gautų iš V. D. pagal 2012-06-01 paskolos sutartį. Pareiškėjai pateikė 2012-06-01 notaro nepatvirtintos paskolos sutarties kopiją. Sutartyje nurodyta, kad paskola buvo perduota sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais. Paskola suteikta laikotarpiui iki 2013-09-01 su 3 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, kurios sumokamos grąžinant paskolą grynaisiais pinigais. Paskolos sutartyje numatytos 0,011 proc. palūkanos paskolos ir kasmetinių palūkanų negrąžinimo atveju, tačiau paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. K. Š. 2012 metais gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo formoje PRC907, nors minėtas paskolos sandoris atitinka visas Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 42¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, t.y. mokėtojas gavo pinigines lėšas grynaisiais pinigais iš nuolatinio Lietuvos gyventojo, paskola suteikta didesnė nei 50 000 Lt, paskolos sutartis nėra notarinės formos. K. Š. pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 metus taip pat nedeklaravo.

K. Š. minėta paskola grindžia paskolų suteikimą įmonėms: 2012-06-05 UAB „Argensta” suteikta 150 000 Lt, 2012-06-18 UAB “KNG” – 170 000 Lt. Didžioji dalis iš V. D. gautų piniginių lėšų – 445 000 Lt panaudota UAB „VJPV” paskolos suteikimui. 2012-06-28 paskolos sutartį su UAB „VJPV” pasirašė E. Š. ir UAB „VJPV“ direktorius R. G., kurioje numatytos 5,5 proc. palūkanos. Sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas iki 2015 metų. E. Š. pateikė UAB „VJPV“ 2012-08-02 kasos pajamų orderį Nr.VV003, pagal kurį apskaityta 2012-06-28 bendrovei suteikta paskola bei 2013-04-02 Susitarimo Nr. 1 pakeisti/papildyti minėtos paskolos sutartį kopiją, kuriame paskolos palūkanos buvo sumažintos nuo 5,5 iki 0,8 proc. Bendrovė „VJPV“ paskolos gavimą deklaravo deklaracijoje FR0711 už 2012 metus. E. Š. pateiktais duomenimis, paskola grąžinta: 2013-08-14 – 290 000 Lt (UAB „VJPV“ kasos išlaidų orderis Nr. KIO 0084); 2013-10-10 – 30 000 Lt (Nr. KIO 0088); 2013-12-18 – 26 600 Lt (Nr. KIO 0090); 2014-02-25 – 49 300 Lt (Nr. KIO 0098); 2014-04-03 – 45 050 Lt (Nr. KIO 0099); 2014-06-06 – 4 050 Lt (Nr. KIO 0100). Paskolos grąžinimas E. Š., deklaruotas UAB „VJPV“ deklaracijose FR0711 už 2013-2014 metus (346600+98400). UAB „VJPV“ 445 000 Lt paskolą grąžino dalimis, tačiau palūkanos nesumokėtos iki šiol.

K. Š. pateikė 2013-08-26 V. D. patvirtinimą dėl 2012-06-01 paskolos sutarties įvykdymo, kuriame nurodyta, kad K. Š., paskolos davėjui grąžino 900 000 Lt paskolą ir sumokėjo pagal paskolos sutartį apskaičiuotas 33 435 Lt palūkanas. V. D., vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti Metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs.

Mokesčių administratorius 2015-03-27 atliko V. D., mokestinį tyrimą, tikslu nustatyti finansines galimybes K. Š. suteikti 900 000 Lt paskolą. Mokesčių administratorius su juo nesėkmingai bandė susisiekti visais VMI duomenų bazėse turimais kontaktais, tiek atliekant pareiškėjų kontrolės veiksmus, tiek V. D. mokestinį tyrimą. Pastarajam buvo siųsti kvietimai jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau kviečiamas į VMI jis neatvyko, VMI raštuose nurodytais kontaktais (telefonu, el. paštu) nesusisiekė. V. D. buvo ieškoma per mokėtojo buvusių darboviečių, fizinių asmenų, kuriems jis galimai skolino pinigus, kontaktinius duomenis, esančius VMI duomenų bazėse. Ne kartą buvo kreiptasi ir į K. Š., kad jis susisiektų su V. D., tačiau K. Š. informavo, jog V. D. yra užsienyje. Kaip matyti iš 2016-04-20 patikrinimo akto Nr. FR0680-293 (17 psl.), vieną kartą (2015-03-17) pavyko susisiekti su juo telefonu, mokėtojas sutiko, kad toliau būtų bendraujama el.paštu, tačiau V. D. į el. laiškus neatsakė ir daugiau telefonu nebendravo. Buvo nustatyta, kad V. D. suteikdamas paskolą K. Š. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų susijusių su teismo per antstolius priteistų sumų vykdymu.

Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindamas šią sutartį K. Š. siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Pareiškėjai nei mokestinio patikrinimo, nei skundo nagrinėjimo VMI, nei skunde MGK nenurodė aplinkybių, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodami tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų iš nurodytojo šaltinio gavimą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

2012-06-01 V. D. ir K. Š. sudarė paskolos sutartį (MGK bylos 7-290(2016) I tomas, b.l. 109), kuria V. D. įsipareigojo perduoti K. Š. nuosavybėn pinigų sumą grynaisiais pinigais, o K. Š. paskolą įsipareigojo priimti ir grąžinti V. D. sutartyje numatytomis sąlygomis ir nurodytu terminu. Pinigų suma, kurią V. D. įsipareigojo perduoti – 900 000 Lt. Paskolos sutarties 3 punkte šalys įtvirtino, kad paskola suteikiama iki 2013-09-01. Skolinama su 3 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, kurios mokamos kartu su grąžinama paskola. Šalys sutarė, kad paskola bus grąžinama grynaisiais pinigais. Sutartyje nustatyta, kad K. Š. neturi teisės grąžinti prieš terminą. Paskolos sutarties 7 punkte nustatyta, kad sutartyje numatytu terminu negrąžinus paskolos ar kasmetinių palūkanų, K. Š. privalės mokėti ne Civilinio kodekso 6.37 ir 6.210 straipsniuose numatytas, bet padidintas 0,011 proc. už kiekvieną dieną palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo visos negrąžintos paskolos sumos su visomis priskaičiuotomis palūkanomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

2013-08-26 patvirtinimu „Dėl 2012-06-01 paskolos sutarties įvykdymo“ (MGK bylos 7-290(2016) tomas I, b.l. 110) V. D. patvirtino K. Š., kad 2012-06-01 paskolos sutartis yra įvykdyta pilna apimtimi ir visos piniginės sumos, įskaitant ne tik paskolos sumą – 900 000 Lt, bet ir visas iš 2012-06-01 paskolos sutarties kylančias palūkanas, kurios sudaro 33 435 Lt., V. D. yra sumokėtos ir pastarasis jokių pretenzijų neturi.

2015-05-11 paaiškinime, adresuotame VMI (MGK bylos 7-290(2016) tomas II, b.l. 130), V. D. patvirtino, kad turėjo „daugiau nei pakankamai“ piniginių lėšų paskolai K. Š. suteikti. V. D. nurodė, kad su K. Š. yra pažįstamas apie 15 metų. Per tą laiką tapo gerais draugais. Pastarąjį pažinojo, kaip puikų verslininką`, sėkmingai vykdantį ne vieną verslo projektą. Jo gera reputacija nesuabejojo, ir K. Š. paprašius paskolinti pinigų tolimesniam verslo plėtojimui 2012-06-01 jo (V. D.) gyvenamojoje vietoje, pasirašė paskolos sutartį ir perdavė pinigus. 2013-08-26 K. Š. suteiktą paskolą ir palūkanas (viso 933 435 Lt) grąžino.

2016-06-16 sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-395 (b.l. 28-44) Kauno AVMI patvirtino 2016-04-20 patikrinimo aktą Nr. FR0680-294, kuriame E. Š. papildomai priskaičiuota 15 509,73 Eur GPM, sumažintas GPM 247,92 Eur sumai, patvirtino apskaičiuotus 5 043,18 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 4 653 Eur GPM baudą.

2016-06-16 sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-389 (MGK bylos 7-290(2016) tomas II, b.l. 117-127) Kauno AVMI patvirtino 2016-04-20 patikrinimo aktą Nr. FR0680-293, kuriame K. Š. papildomai priskaičiuota 19 630,73 Eur GPM, patvirtino apskaičiuotus 6 990,22 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 5 889 Eur GPM baudą.

2016-11-22 sprendimu Nr. 68-338 (b.l. 22-27) VMI patvirtino Kauno AVMI 2016-06-16 sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-395.

2016-11-22 sprendimu Nr. 68-339 (MGK bylos 7-290(2016) tomas I, b.l. 19-22) VMI patvirtino Kauno AVMI 2016-06-16 sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-289.

2017-02-10 sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) (b.l. 8-19) MGK patvirtino VMI 2016-11-22 sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016-11-22 sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 4 653 Eur GPM baudą ir nurodė E. Š. sumokėti į biudžetą 1 526 Eur GPM baudą.

2017-02-10 sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) (MGK bylos 7-290(2016) tomas V, b.l. 60-72) MGK patvirtino VMI 2016-11-22 sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016-11-22 sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 5 889 Eur GPM baudą ir nurodė K. Š. sumokėti į biudžetą 1 963 Eur GPM baudą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2016-06-16 sprendimų Nr. (04.7.2.)FR0682-389 ir Nr. (04.7.2.)FR0682-395, VMI 2016-11-22 sprendimų Nr. 68-338 ir Nr. 68-339 bei MGK 2017-02-10 sprendimų Nr. S-32(7-2900/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip pareiškėjas pažymi skunde teismui ir matyti iš visos bylos medžiagos iš esmės ginčas byloje kilęs dėl vienintelės aplinkybės, t.y. 2016-06-16 paskolos sutarties, pasirašytos K. Š. ir V. D., vertinimo. Pareiškėjų vertinimu, šio sandorio pagrindu gauti grynieji pinigai (900 000 Lt) turėtų būti vertinami neapmokestinamomis pajamomis. Sandorio realumą pareiškėjai įrodinėja į bylą pateikta 2016-06-16 paskolos sutartimi, 2013-08-26 patvirtinimu apie paskolos su palūkanomis grąžinimą ir V. D. paaiškinimais. Mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad ginčo sandoris yra formalaus pobūdžio ir sudarytas jis nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjai galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas.

Būtina pabrėžti, kad dalis pareiškėjų teismui teikto skundo argumentų yra susiję su aplinkybe, kad V. D. turėjo realią galimybę paskolinti K. Š. tokią pinigų sumą (900 000 Lt), t.y. tokia pinigų suma galėjo disponuoti. Kadangi mokesčių administratorius šios aplinkybės neginčija ir ją yra patvirtinęs netgi ir ginčijamuose sprendimuose, teismas detaliau to nevertins ir sprendime nepasisakys.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ), kurio 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).

Tokios kategorijos bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t.y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t.y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.)(LVAT 2011-04-14 sprendimas Nr. A-442-1111/2011). Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų lėšų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. LVAT 2011-04-14 nutartyje Nr. A-442-1111/2011, atsižvelgdamas į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliajai išraiškai, konstatavo, kad vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

Nors, kaip jau minėta, ginčo dėl V. D. galimybių ginčo laikotarpiu disponuoti 900 000 Lt suma nėra, tačiau, mokesčių administratorius, nustatęs, kad K. Š. 2012 metais gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo formoje PRC907, pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 metus taip pat nedeklaravo, V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo per antstolius priteistų sumų vykdymu, padarė išvadą, kad paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindamas šią sutartį K. Š. siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.

Tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusi MGK, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio (V. D.) faktą ir teismas šioms išvadoms pritaria.

Svarbu pažymėti, jog LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos (pvz. LVAT 2016-02-08 nutartis Nr. A-145-602-2016).

MAĮ 2012-06-19 įstatymu Nr. XI-2078 nuo 2013-01-01 buvo papildytas 42¹ straipsniu, nustatančiu nuolatiniams Lietuvos gyventojams pareigą pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka šias sąlygas: 1 ) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 50 000 Lt; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais (MAĮ 42¹ str. 2 d.). To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą. Gyventojas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją mokesčių administratoriui privalo pateikti iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Ataskaitiniu laikotarpiu yra laikomi kalendoriniai metai. Gyventojas VMI informaciją teikia Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012-10-11 įsakymu Nr. VA-92, nustatyta tvarka. Ši tvarka galioja teikiant informaciją apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus sandorius. Paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti 2012-06-01 sandorį, tačiau to nepadarė. Pareiškėjų argumentai, kad paskola nebuvo deklaruota dėl teisės aktų nežinojimo ir tai nėra reikšminga aplinkybė, vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruojamas užimamas vadovaujančias pareigas, kurioms privalu žinoti mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, į jo sudarinėjamų sandorių intensyvumą ir sandorių sumų dydį, akivaizdu, kad pareiškėjui turėtų būti keliami aukštesni rūpestingumo standartai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas paskolos ne tik kad nedeklaravo laiku, t.y. iki 2013-05-01, bet ir vėliau iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 42¹ str. 3 d.). Šios aplinkybės reikšmingumas, priešingai nei teigia pareiškėjai, yra įtvirtintas imperatyvios įstatymo nuostatos. Kaip sprendime jau minėta, MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t.y. sandorio nedeklaravimas, yra pagrindas mokesčių administratoriui 2012-06-01 sandorio, sudaryto tarp K. Š. ir V. D., nevertinti kaip pareiškėjų pajamų šaltinio.

Mokesčių administratorius pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad V. D., vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, taip pat turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti Metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs.

Vertinant ginčo sandorį visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sutiktina su mokesčių administratoriaus ir MGK išvadomis, jog paskolos sutartis buvo surašyta paskolos davėjui itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis: sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės (kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, jis ir nebūtų turėjęs ką įkeisti, o atsižvelgiant į deklaruojamą ilgalaikę pažintį, tokia aplinkybė V. D. turėjo būti žinoma). Kaip teisingai akcentuota ginčijamuose sprendimuose, V. D. 2012-06-01 dienai pats turėjo ypač didelių skolinių įsipareigojimų (negrąžintas būsto kreditas daugiau nei 700 000 Lt, 1,5 mln. Lt įsiskolinimas juridiniams asmenims, 2011-01-18 Vilniaus apygardos teismo sprendimu Nr. 2-860-232/11 (MGK bylos 7-290(2016) tomas II, b.l. 200-202) iš V. D., kaip iš laiduotojo priteista 1 636 159,26 Lt (t.y. 1,6 karto didesnė nei pareiškėjui paskolinta suma) bei 5 proc. (t.y. didesnės nei aptartos su pareiškėju) metinės palūkanos, jo turtas ir sąskaitos areštuotos). Teismo posėdžio metu V. D., patvirtindamas mokesčių administratoriui deklaruotas sandorio sudarymo aplinkybes, taip ir nepateikė jokių įtikinamų ir bent jau elementaria verslo logika paaiškinamų argumentų tokio rizikingo sandorio sudarymui. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad pareiškėjas pasiskolinęs ypač didelę pinigų sumą tokiam trumpam terminui (metams), ją investavo, t.y. perskolino pinigus susijusioms įmonėms (UAB „Argensta“ ir UAB „KNG“), bet ir didžiausią dalį sumos perskolino visiškai nesusijusiai įmonei UAB „VJPV“. Visos vėliau sekusios sutartys buvo sudarytos ilgesniam laikotarpiui, nei ginčo sutartis su V. D., ir visų jų įvykdymas taip pat nebuvo niekaip užtikrintas. Toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių (tiek K. Š., tiek V. D.), kurie, beje, deklaruoja užsiimantys verslu, elgesys tik sustiprina abejones ginčo sandorio realumu.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis MAĮ 10 straipsnio, 42¹ straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų 2012 metais patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš V. D. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamus sprendimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjų K. Š. ir E. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.