Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Lemežis

nukentėjusiajai, nukentėjusiojo mažamečio atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei J. J.,

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. J., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 4 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpyje nuo 2010 metų vasario mėnesio iki 2011 m. kovo 31 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sistemingai, panaudodamas fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad mažamečiui nukentėjusiajam A. J. pradėjus šaukti, uždengdavo burną ranką, kita ranka suduodavo per veidą ar galvą, liepdamas užsičiaupti, taip pat pasinaudodamas nukentėjusiojo A. J., gim. 2006 11 25, bejėgiška būkle dėl mažametystės, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu, būdamas nuogas ir nurengdamas nukentėjusįjį nuogai, bučiavo ir laižė mažamečio visą kūną ir lytinius organus, taip pat rankomis ir lytiniais organais lietė nukentėjusiojo lytinius organus, liepė mažamečiui rankomis liesti savo lytinius organus, kišo pirštus į išeinamąją angą, kišo savo lytinį organą mažamečiui nukentėjusiajam A. J. į burną ir išeinamąją angą, tokiu būdu, tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Šiais savo veiksmais J. J. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d.

Kaltinamasis J. J. dėl jam pareikšto kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d., kaltės nepripažino, pareikštus kaltinimus kategoriškai neigia ir teigia, kad tokių absurdiškų veiksmų jis nedarė, tai yra tik vaiko motinos ir uošvės prasimanymai, nenoras leisti jam bendrauti su sūnumi.

Kaltinamasis J. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad byloje, jo manymu, nėra parodymų, kad jis kišo pirštus į vaiko išeinamąją angą, kad jį laižė ar kitaip mažametį lietė. Teigia, kad tokių žodžių, kurie yra kaltinamajame akte, ištarta nebuvo. Savo argumentus jis grindė kaltinamuoju aktu, kuris, jo nuomone, yra melagingas. Jo teigimu, vaikas niekada nėra pasakęs, kad tėvas jam kiša kur nors pirštus. Kaltinamasis aiškino, kad vaikas gyvena jam blogą įtaką darančioje aplinkoje, nes jis mamos ir močiutės yra mokomas negerų dalykų.

Anot J. J. – ši byla – tai politinis susidorojimas su juo. Jis su J. V. yra pažįstamas labai seniai, nes jis buvo jo patarėjas ir pagalbininkas prezidento rinkimuose, kuriuose kaltinamasis dalyvavo. J. V. taip pat buvo iškėlęs savo kandidatūrą rinkimuose į Europos Parlamentą. Kaltinamojo teigimu, jis ir J. V. yra šmeižiami, nes vaikas matė J. V. nuotrauką tik vieną kartą, pakartotinai tai daryta nebuvo. Be to, J. J. teigimu, įtarimai turėtų tokiu atveju būti pareiškiami ir J. V., kurio nuotrauka buvo atpažinta. Tačiau taip pat priduria, jog nei jis, nei J. V. niekada vaiko neprievartavo ir netvirkino. Taip pat samprotavo, jog vaikas galėjo anksčiau matyti J. V. nuotraukas internete, todėl, kad jis yra diskutavęs televizijos laidose, kalbėjęs viešojoje erdvėje. J. V. vaiką matė tik kelis kartus: vieną kartą S. parke, kitą – darbovietėje.

Dėl santykių su buvusia sugyventine J. J. kaltinamasis teigė, jog jis niekada nebuvo įsitikinęs, ar jie tinka vienas kitam. J. J. jis gali apibūdinti kaip šaltą ir nedėkingą moterį. Jo manymu, jų santykiams didelę įtaką darė A. B., kuri kišosi ir vadovavo jų bendram gyvenimui. J. J. pasakojo, jog priekaištų, jog jis nesirūpina šeima sulaukdavo po to, kai grįždavo iš darbo vėlai.

J. J. teigė, jog niekur nėra užfiksuota, jog vaikas verkė, buvo mušamas ar kitaip skriaudžiamas. Be to, jis teigia, kad apklausų metu vaiko močiutė darė vaikui įtaką, todėl, kad vaikas teigė, jog tėvas jam kažką darė tik tuomet, kai ji būdavo šalia.

Be to, kaltinamasis pasakojo, jog jis su vaiku niekada nėra buvęs nuogas, vaikas su juo nuogas taip pat niekada nebūdavo. Taip pat teigė, jog jis sūnaus niekada nemaudė, nebučiavo, viso kūno nelaižė, lytinių vaiko organų nelietė, jų nekuteno, vaikas kaltinamojo lytinių organų taip pat nelietė, taip pat jog jis nekišo savo lytinio organo vaikui į burną ar išeinamąją angą, prie vaiko savo lytiniu organu nesilietė. Savo argumentus jis grindė taip pat ir tuo, jog daktarė nerado jokių pažeidimų vaiko kūne.

Dėl pasimatymų su vaiku kaltinamasis teigė, jog ateidavo vaiko pasiimti ne per jam paskirtas lankymo valandas todėl, kad kai ateidavo savo laiku, jis nebūdavo įleidžiamas. Uošvė su dukra prasimanydavo įvairių vaiko ligų, kad tai neleistų jam bendrauti su sūnumi.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju J. J. savo kaltės niekada nepripažino, neigė atlikęs bet kokius tvirkinamuosius veiksmus sūnaus atžvilgiu. Viskas buvo gerai, tačiau vaiko motina buvo labai įtari, į jų gyvenimą pastoviai kišosi uošvė, jis išėjo gyventi kitur. Jis vaiką mylėjo, juo rūpinosi. Ką gali paliudyti ir auklė I. M., jo duktė K. J. (t.2, b.l. 28-31, 44-45).

J. J. 2011-04-15 protokole – pareiškime nurodė, kad turi mažametį sūnų A. J., gim. 2006-11-25. Su sūnaus tėvu J. J. susituokę nebuvo, nuo 2008 metų kartu negyvena. Vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ja. Vilniaus apygardos teismo sprendimu tėvas su vaiku gali bendrauti kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 17 val. iki 19 val. bei poriniais savaitgaliais šeštadieniais iki 19 val. ir sekmadieniais iki 19 val. Šiuo metu J. J. sūnų pasiima iš namų ir parveža namo 19 val. Maždaug prieš metus sūnus pradėjo ją ir močiutę laižyti, prašė, kad ir jos laižytų jį, nes taip daro jo tetė ir prašo, kad sūnus jį laižytų. Tuo metu ji pagalvojo, kad gal jie taip žaidžia ir nekreipė dėmesio. Paskui ji pastebėjo, kad vaikas nuolat liečia savo lytinius organus. Paklausus kodėl šis taip daro, sūnus juokdavosi ir nieko nesakydavo. Prieš mėnesį sūnus neklausimas papasakojo, kad jis pas tėtę namie būna nuogas ir tėtė būna nuogas, kad jie guli, tėtė jį maudo. Tada ji irgi nieko nedarė, nes daugiau vaikas nieko nepasakojo ir buvo sunku patikėti, kad tėvas gali tvirkinti vaiką. 2011 metų balandžio 14 dieną jos motina paguldė vaiką miegoti ir vaikas jos paprašė pakutenti jam pimpaliuką, nes tėtė jam kutena ir jam būna linksma. Taip pat pasakė, kad jis tėtei irgi kutena šio pimpaliuką ir kad ten pas jį yra daug plaukų. Taip pat, kad tėtis sako nieko nepasakoti mamai. Ji prašo ištirti ar šie jos įtarimai yra pagrįsti. (t.1, b.l. 3)

Nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu 2011 04 27 apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad yra A. J., jam keturi metai, darželio nelanko, nes serga, visą dieną būna su mamyte. Į klausimą ar turi tėvelį, atsakė, kad taip, tik jisai blogas labai žmogus, nes kutena pimpaliuką, nurengia nuogai. Paklaustas koks tėčio vardas, atsako J.. Paklaustas ar tėte geras, atsako, kad ne, paklaustas dėl ko negeras ar nori papasakoti, pasako, kad ne. Po to pasako, kad tėtis kuteno jo pimpaliuką, būna be drabužių, jie būna vienam kambary, ten mėlyni baldai, ten tik sofa viena ir tik viena kėdė yra. Kai kutena pimpaliuką jie guli ant grindų. Tėtis irgi be drabužių. Tėtis jam ilgai kutena, kol „pasidaro naktis“. Tai buvo daug kartų. Paklaustas ar jam ką nors reikia tėčiui daryti, atsako taip, jis kuteną pimpaliuką. Daugiau tėčiui nieko nereikėjo daryti. Kai tėčiui kutena, tėtis juokiasi, sako, kad liežuviu pakutentų. Paklaustas kaip reikia jam kutenti liežuviu atsako „va šitaip“ (vaikas abiejų rankų pirštais brauko per stalą). Paklaustas kaip pimpaliuką tėčiui reikia kutenti, atsako „va čia va“ (vaikas abiem rankom rodo į savo lytinių organų sritį). Paklaustas kaip kutena pimpaliuką, atsako „va šitaip“ (vaikas abi rankas nuleidžia prie savo lytinių organų srities ir pirštukais rodo, kaip jis kutena). Paklaustas ar pirštukais, atsako taip. Paklaustas ar matė tėčio pimpaliuką, atsako, kad „matė, toks didelis“. Paklaustas kas yra prie pimpaliuko, atsako, kad plaktukas. Plaktukas rankoje, jo nėra paveikslėlyje. Paklaustas ar nori važiuoti pas tėtį, atsako, kad ne. Pasako, kad tėtis muša, sako, kad jis negeras. Paklaustas kaip muša, atsako „va šitaip“ (vaikas kairės rankos delnu plekšnoja per stalą). Va šitaip, kala jam, o ne muša. Paklaustas ar mama bara, muša, atsako, kad ne. Paklaustas ar ilgai kutena tėčiui pimpaliuką, atsako, kad taip, nustoja pats kutenti. Paklaustas ar matė, kad iš pimpaliuko koks kremukas išeitų, sakė taip. Paklaustas kokios spalvos būna tas kremukas, atsako baltas. Paklaustas iš kur tas kremukas atsiranda, atsako iš šautuvo. Paklaustas kaip šautuvas atrodo ar yra paveikslėlyje, atsako, kad nėra. Paklaustas kam pasakojo apie tai, kad tėtis kutena jo pimpaliuką ir jis tėčiui kutena pimpaliuką, atsako, kad tetai, psichologei, mamai, močiutei. Paklaustas ar mama kutena pimpaliuką, atsako, kad ne. Paklaustas ar tėtis kada nors prašė nepasakoti, kad jis kutena jam pimpaliuką atsako, kad taip. Paklaustas ar tėtis bučiavo jį, atsako, kad laižė. Paklaustas kur laižė, atsakė „va čia, va šitaip“ (vaikas rankomis greitais judesiais liečia savo šonus, pilvą, pečius, krūtinę, galvą). Paklaustas visur laižė, atsako taip. Paklaustas ar pimpaliuką laižė, atsako taip. Paklaustas ar jam reikėjo ką nors laižyti, atsako reikėjo nugarą, pilvą ir viskas. Paklaustas ar lūpytės kada nors skaudėjo, atsakė, kad skaudėjo, kraujas bėgo, tėtis krapštė lūpytes tepaliuku, kurį nusipirko pats. Paklaustas iš kur žino pavadinimą pimpaliukas, vaikas atsako: „J.“. Tėtė prašė, kad nepasakotum, paklaustas kas prašė papasakoti, atsako mamytė ( t. 1, b.l. 21-25).

2011 05 24 nukentėjusysis A. J. papildomos apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad yra A. J. jam keturi su pusę metų, lanko darželį, grupė ežiukai. Paklaustas kur tėtis gyvena, atsako, kad nežino, pas jį į svečius nevažiuoja. Paklaustas ar ankščiau važiavo, atsako, kad seniai, ateidavo juodas dėdė su barzda. Paklaustas ką veikdavo pas tėtį, atsakė, kad jį mušdavo per veiduką ir per galvytę. Į klausimą ką veikdavo atsakė tepliojo subinuką ir apsisiojo, ėjo praustis. Į klausimą kai važiuodavo pas tėvelį, ką jisai darydavo atsakė, kad mušdavo, skriausdavo, per veiduką rėždavo, per galvytę, sakė „užsičiaupk, užčiaupė va šitaip, užčiaupia jeigu rėkia (vaikas dešinės rankos delnu užspaudžia savo burną), tepliojo jo subinuką. Paklausas kur tas subinukas, atsako „va čia va“ (vaikas pirštuku pabrauko per berniuko, piešinyje pavaizduoto iš nugaros, apatinę kūno dalį. Paprašytas parodyti tušinuku sako “va čia per šitą juodą liniją (vaikas paima tušinuką ir vedžioja juo piešinyje pavaizduoto berniuko sėdmenų vidurį). Paklaustas kuom tepliojo, atsakė, kad „su čiuririuku, pasidėjo, ne, su pirštu“. Dėdė su juoda barzda tai su čiririuku, va taip, va čia per šitą juodą liniją irgi (vaikas tušinuku piešia linijas ant piešinėlyje pavaizduoto berniuko užpakaliuko per vidurį ir per visą nugarą bei abi kojas), “tada dar...(žodžiai nesuprantami)...čiririuką va taip (vaikas tušinuku braižo ant berniuko, pavaizduoto piešinyje iš priekio, lytinių organų). Tėtis su savo pirštu jam tepliojo subinuką, kad būtų smagiau. Tuo metu jis ir tėtis būdavo nuogi. Būdavo namuose, jis pasilenkdavo, kai kuteno čiririuką, tai sakė: „A-A-A“. Paklaustas kur čiririukas, atsako „va čia va ( vaikas pirštu parodo į piešinyje pavaizduoto berniuko lytinius organus) ir turėjo va tokį didelį pimpalą tėtė (vaikas tušinuku piešia linijas nuo berniuko lytinių organų iki jo pėdų)“. Paklaustas ar pažįsta dėdę su barzda, atsako „ne“, paklaustas ar jis mamos draugas, atsako „ne“. Paklaustas tėtis kokios spalvos barzdą turi, atsako, kad juodos, kaip ir dėdės, o čiririukas buvo baltos spalvos, baltas.“ Paklaustas ką tėtė su čiririuku daro, atsakė, kad sysioja. (t. 1, b.l. 32-41)

2011 09 28 nukentėjusysis A. J. papildomos apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad jam 4,5 metų, jo vardas A., o pavardė J.. Jis gyvena kartu su mama J., močiute A. ir seneliu. Tėtis jį mušė per galvytę ir per veiduką. Tėtis negeras, nes „jisai tampė pimpalą. Jei...aš...aš...jam...jisai filmuodavo, toks dėdė, dėdė J.. O kaip tampė pimpalą, kai aš verkiau, tai sakė „užsičiaupk“. Sakė užsičiaupti tėtis. Jis tuo metu buvo namie pas tėtį. Kai tėtis tampė pimpaliuką, jis buvo neapsirengęs, tėvelis irgi buvo neapsirengęs. Paklaustas ką tėvelis darė su jo pimpaliuku, atsakė, kad nežino. Visada apsisiodavo, jisai dar apsisiodavo į subinę“. Patikslinus kieno subinuką apsiusiodavo, atsakė, kad jo. Paklaustas kai tėtis sisiodavo, kas ten bėgdavo, kokios spalvos tas sysius buvo, atsakė baltos. Dar tėtis į užpakaliuką kišdavo „pimpalą“. Kai kišo jam neskaudėjo. Jis šaukdavo, tėtis sakė „užsičiaupk“, verkė. Paklaustas kai tampydavo jo pimpaliuką, ar tėvelis buvo apsirengęs ar ne, atsakė, kad „ne“. Dėdės J. sakė tėčiui nekviesti, dėl to, kad šis negeras, jisai mušė per galvytę. Dėdė J. taip pat tampė pimpalą. Buvo nuogas. Dėdė J. jam nieko nedarė. Psichologė pateikė nukentėjusiajam foto lentelę ir paprašė parodyti dėdę J. jei toks yra. Vaikas atsako „Va (nukentėjusysis parodo nuotrauką Nr. 1). Ne, va (nukentėjusysis parodo nuotrauką Nr. 3). Pasitikslinus kuris, vaikas atsako „šitas (nukentėjusysis rodo į nuotrauką Nr. 3). Paklaustas ar buvo taip, kad dėdė J. filmavo jį, atsakė, kad „buvo“. Filmavo su kamera. Kai filmavo buvo nusirengęs. Kai filmuodavo, dėdė J. ir tėtis tampė pimpalą. (Psichologė pateikia nukentėjusiajam nuogo berniuko paveikslėlį), paprašo apibrėžti, kur liesdavo jam tėtis ir dėdė. Vaikas atsakė „va“ (nukentėjusysis pieštuku pabrėžia ties varpa), ir „va“ (nukentėjusysis pieštuku papaišo ties veidu), „ir va“ (nukentėjusysis pieštuku papaišo ties galva). (psichologė pateikia nukentėjusiajam antrą nuogo berniuko paveikslėlį), paklausia ar čia yra vietų, kur tėvelis liesdavo. Vaikas atsakė „yra“ (nukentėjusysis pieštuku papaišo ties užpakaliuku). Paklaustas su kuo čia lietė, atsakė, kad su savo „čiririuku“. Paklaustas kas yra čiririukas, (nukentėjusysis pieštuku ankstesniame paveikslėlyje parodo ties varpa). Prie užpakaliuko liesdavo tik tėtis. Paklaustas kur dėdė J. kur liesdavo, (nukentėjusysis antrame berniuko paveikslėlyje pieštuku papaišo ties veidu ir galva). Patikslinus kas lietė prie užpakaliuko ir čiririuko, jis atsakė, kad tėtis ( t. 1, b.l. 44-60 ).

Specialisto išvadoje Nr. G 1802/11(01) nurodoma, kad A. J. išorinių kūno sužalojimų (tame tarpe ir išangės srityje) nenustatyta. (t. 1, b.l. 65-66). Ekspertas Viačeslav Kolomiec teismo posėdyje parodė, kad jeigu išvadoje yra punktas apžiūra, vadinasi, jis vaiką apžiūrėjo, vizualiai jokių pažeidimų nematė. Kategoriškai negalima atsakyti, ar vaikui būtų plyšimai įkišus lytinį organą. Eksperimentą reikėjo daryti anksčiau. Teoritikuoti negalime, gali ir likti, ir nelikti tos žymės, teoriškai tai įmanoma. Paprastai tokie eksperimentai neatliekami. Išangė yra elastinga, todėl gali ir nebūtų plyšimų, išangė prasiplečia, o tepaliukas sumažina trintį atliekant lytinį aktą į išangę, nuo persitempimo ir nuo mechaninių trynimų atsiranda plyšimai, kurie sugyja po mėnesio, gal net po kelių savaičių. Įplyšimo dydis priklauso nuo pertempimo. Tačiau jeigu yra išangės vidinis įplyšimas, jo galima nepamatyti. Jeigu gydytojas neparašo kad buvo sužalojimas, negalima teigti, kad vaikas buvo seksualiai išnaudojamas. Daktarė nematė kilmės niežulio. Tai nėra jų, ekspertų, kompetencija įkyriai klausinėti vaiko, yra rašoma, jeigu gauna vertingos informacijos. Gal vaikas nieko nepasakė, arba tai buvo nevertinga informacija. Jeigu įvyksta kūno sužalojimas, turi būti ir fizinis skausmas, jeigu nėra kūno sužalojimų, tai įkyšimas vis tiek yra lydimas skausmo ar sužalojimo, tačiau taip pat ne visada. Ekspertas teigė, kad tyrimui nebuvo pateikti dokumentai, medžiaga, tačiau išvadoje yra tikslus atsakymas, į medikus nebuvo kreiptasi.

2011-05-26 Specialistų išvadoje nurodoma, kad 2011-05-10 A. J. konsultuotas Vaiko raidos centre ir paauglių psichiatro. Konsultacijai berniukas atvyko su mama, Karoliniškių poliklinikos gydytojos Ž. M. siuntimu. Mamos išsakyti skundai: berniukas neramus, verksmingas, per miegus blaškosi, rėkia, turi daug įvairiausių baimių, užmiega tik su šviesa. Konsultacijos metu, įvertinus berniuko emocinę būklę, kritiškai neigiama situaciją šeimoje, įtariant seksualinę prievartą, vaikas nukreiptas stacionarinei krizių intervencijai. A. J. buvo gydomas Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje nuo 2011-05-11 iki 2011-05-18. Individualioje konsultacijoje nedirektyvaus žaidimo metu, spontaniškai kelis kartus A. pasako, kad „tėtis nurengia“, „apteplioja subinitę tada apsiusioja“, tačiau temos toliau neplėtoja. Tiesiogiai paklaustus „kada vaikučiai būna nuogi?“, A. atsako: “kada tėtis nurengia“. Tokie vaiko pasisakymai liudija apie galimai patirtą seksualinį elgesį. Seksualiai išreikšto A. elgesio bendravimo metu su kitais vaikais ar žaidimų metu nestebėta. A. psichologinė raida atitinka amžių. Dėl amžiaus ypatumų berniukas negali suvokti ir pasipriešinti bet kokio pobūdžio smurtui. Tokio amžiaus vaikų nuomonę, elgesį, vertimus formuoja artimiausi, jais besirūpinantys žmonės. Savarankiškiems socialiniams sprendimams ar vertinimams tokio amžiaus vaikai nėra subrendę. Seksualiai išreikšto A. elgesio bendravimo su kitais vaikais ar žaidimų metu nepastebėta. Berniuko fantazijų lygis atitinka amžiaus normas. A. J. nustatytos diagnozės: įtariama seksualinė prievarta, emocijų sutrikimas vaikystėje. Šiuo metu vyrauja emocijų sutrikimas, pasireiškiantis atsiskyrimo nerimu, direktyviu elgesiu. Berniukas gerai adaptuojasi naujoje aplinkoje, tačiau individualiame kontakte su svetimu suaugusiu žmogumi yra nerimastingas, baimingas, neatsiskiria nuo jam artimo žmogaus. ( t. 1, 69 )

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-118 nurodoma, kad .....iš tiriamojo A. J. žodžių sužinota, kad jis gyvena su mama. Jo žodžiais „su tėčiu kartu negyvena, nes jis negeras“. Trumpai yra lankęs vaikų darželį, tačiau susirgo ir toliau darželio nebelankė..... Psichikos būsena: sąmoningas, žino savo vardą, pavardę, kiek jam metų. Žino, kad anksčiau trumpai yra lankęs vaikų darželį, bet dabar nebelanko, nes buvo susirgęs. Pasako, kad šiuo metu gyvena su savo mama. Tėtis gyvena atskirai. Apie savo tėtį neklausiamas ima pasakoti: „negeras mano tėtis...skambino jisai, nes jisai nori mane pasiimti ...o ten dėdė J. lauks...dėdė J. daro skaudžiai man, kaip ir mano tėtis, kad daro, tik kartais dar skaudžiau...". Paprašytas parodyti ant žaislo, kaip jam daro tėtis, berniukas ranka trenkia žaislui per galvą. Paskui staiga sunerimsta ir paklausia: „o kas čia kabinete yra, kas čia burzgia ir kas čia pypsi?" (stebimas berniuko išreikštas nerimas, įtampa). Nuraminus, kad nieko čia nėra, berniukas toliau pasakoja: „tėtis man labai skaudžiai darė: pašlapino savo pimpaliuką ir kišo man į subinytę...Arba man ant subinuko uždėdavo tokio graužiančio tepaliuko, kad įkišti savo pimpaliuką...Ir dėdė darė man taip pat liepęs atsigulti ant sofos...Aš nenorėjau, verkiau, tada man trenkė per galvą...Ir tėtis, ir dėdė, man trenkė per galvą...". „Aš dabar niekada nenorėčiau susitikti su tėčiu, nes jis toks negeras...". Pasakodamas apie tai, berniukas graudinasi, išgyvena gėdos jausmą, rausta. Berniukas apie tai kalba su didele įtampa, nerimu, nerimastigai gestikuliuoja, veido raumenys įtempti, galva nuleista, nuotaika pažeminta, kalbėdamas apie tai, tik retkarčiais nedrąsiai pažvelgia į pašnekovę. Pakeitus pokalbio temą - berniukas guvus, linksmas, aktyvus, noriai dalyvaujantis veikloje, reiškia savo emocijas..... Žinios lytiškumo tema atitinka tiriamojo amžių; apie pirminius lytinius organus žino iš savo artimiausios aplinkos (vyriškus lytinius organus įvardija „čiririukas", tačiau tyrimo metu pavartoja ir žodį „pimpalas", kitas rodomas kūno dalis įvardija „subinukas"). Tiriamasis nežino apie lytinius santykius, tuo labiau, jis nežino, kas yra seksualinė prievarta, tvirkinamieji veiksmai, todėl nesupranta tokių veiksmų esmės, juridinės reikšmės, padaromos žalos, pavojingumo ir kt. Pokalbio apie byloje nagrinėjamą galimą įvykį metu tiriamasis linkęs vengti šios temos, stebima emocijų kaita: tiriamas nuliūsta, nerimauja, graudinasi. Tiriamojo emocinės reakcijos, kalbant apie nagrinėjamą galimą įvykį, atitinka jo žodžius: tiriamasis akivaizdžiai susijaudina, nurausta, darosi vangus, tačiau į klausimus atsako pagal prasmę. Apie įtariamąjį J. J. kalba: „tėvelis mano negeras... mušė skaudžiai, per veiduką, per galvytę... su ranka. Tėte kviečia dėdę J.. Ir dėdė skaudžiau daro nei tėte. Viską skauda daro - per galvytę, per veiduką muša... Ant subinuko tepa tepaliuką graužiantį... Tepa tėtis... Atstoja ir apsisioja subinuką... Iš rūriuko pusės atsistoja... Tada nuogą mušė su ranka... Per galvytę [suduoda sau per galvą] ir rūriuką... Aš verkiu... Pykstu, kad mane muša, skriaudžia... Jis kiša pimpalą į subinuką... Trupučiuką kietas būna tėtes pimpalas... Labai arti stovi ir kiša... Man skaudė [skaudėjo]... Taigi subinuką apsisioja... Prie sienos stoviu... Tampo pimpaliuką mano... Nori, kad man skauda būtų... Tėtis sėdi ant grindų... Sakau: „neimk, neimk"... Sako: „vis tiek reikia, tu sergi, tave reikia pagydyti"... Apsisioja tėtis ir čiuririuką... J. lenda - čiupinėjo čiririuką... Jis filmavo... Filmo man nerodė... J. nekišo, bet filmavo... Negeras - nu viską daro skauda... Tėte labai seniai buvo geras - pernai... [apie įvykį] močiutei papasakojau... „Niekam nepasakok" - dar tėte sako. Ir J. sakė... Bus blogai, jei papasakosiu... Ant stalo buvo pilna saldainių, davė daug valgyt... Man skauda, kai taip daro... Vyrų bijau, jeigu esu vienas..." Išanalizavus tiriamojo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, galima matyti, jog tiriamasis juos iš esmės pakartoja ekspertizės metu (2011-04-07, 2011-05-24: „Tepaliuku krapštė... nu tokiu, kur griaužia, griaužia smarkiai... Ateidavo juodas dėdė su barzda...tepliojo subinuką...Ir apsiusiojo, ėjau praustis...Mušdavo, skriausdavo, per veiduką rėždavo, per galvytę“). ... Apibendrinus turimą medžiagą, nustatyta, jog tiriamojo protinio išsivystymo lygis bei pažintinės veiklos ypatumai (pojūčiai, suvokimas, dėmesys, atmintis) atitinka amžiaus normą. Tiriamajam būdingos amžiaus bei individualios psichologinės ypatybės (nebrandumas, vaikiškumas, nuoširdumas, naivumas, raidos intensyvumas, pripažinimo siekimas, priklausomumas nuo reikšmingo suaugusiojo, padidintas įtaigumas, nesugeba visapusiškai pilnai suvokti savo ir kitų veiksmų ir kt.) yra natūralūs jo amžiui; jam nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis į įtaigumą ir kt.) nenustatyta. Atsižvelgiant į visa tai, tiriamasis galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai), tame tarpe ir byloje nagrinėjamas, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Tiriamasis yra priklausomas nuo suaugusiųjų priežiūros, o reikšmingiausi jo aplinkos žmonės neabejotinai yra berniuko šeimos nariai (mama, močiutė), tačiau tyrimo metu negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie kitų asmenų galimą poveikį jo duodamiems parodymams. Tiriamasis, atitinkamai jo amžiui, remdamasis turimomis žiniomis, įvykių metu negalėjo (ir negali) suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės, todėl visiškai negalėjo (ir negali) tokiems veiksmams priešintis. Tiriamojo būsena, kalbant apie byloje nagrinėjamus įvykius, iškart bei ženkliai keičiasi (darosi vangus, stebimos nerimo, jaudulio reakcijos, tiriamasis graudinasi, gėdijasi, nurausta ir kt.), tuo labiau, yra žinoma apie pakitusį tiriamojo elgesį (seksualizuotą, neatitinkančio amžiaus, elgesį, taip pat vyrų baimę). Visa lai rodo įvykių traumuojantį poveikį tiriamojo psichikai; tiriamojo būsenos pokyčiai atitinka byloje nagrinėjamus įvykius. Visa tai įvertinus, tiriamajam nerekomenduojama toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose (jo apklausti) ir teismo posėdyje, atsižvelgiant j tai, jog dėl jam būdingų pažintinės veiklos ypatumų (nepakankamas ilgalaikės atminties susiformavimas) jo duodami parodymai ilgainiui gali stokoti tikslumo, įvykių detalės gali būti nevalingai užmirštamos ar painiojamos. Ekspertizės akto išvadoje: nurodoma, kad A. J. tiek praeityje, tiek nagrinėjamos jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo ir šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, protiniu atsilikimu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. J. būtų buvęs (ar šiuo metu būtų) laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. A. J., atitinkamai jo amžiui, remdamasis turimomis žiniomis, įvykių metu negalėjo (ir šiuo metu negali) suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės, todėl visiškai negalėjo (ir negali) tokiems veiksmams priešintis. A. J. dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių - patirtos prievartos iš savo tėvo J. J. - buvo tirtas, gydytas Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filiale Vaiko raidos centras (VRC) 2011 05 11 - 05 18 laikotarpiu (ligos istorijos Nr. 11 - (duomenys neskelbtini) A. J. buvo nustatyta diagnozė: įtariama seksualinė prievarta. Emocijų sutrikimas vaikystėje (šio gydymo metu A. J. spontaniškai kalbėjo apie patirtus veiksmus iš savo tėvo J. J.: „tėtis nurengia", „apteplioja subinutę, tada apsiusioja"). Minėtos nustatytos A. J. diagnozės tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su byloje nagrinėjamu įvykiu, rodo psichotraumuojantį įvykio poveikį mažamečio nukentėjusiojo psichikai, tačiau remiantis jomis sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Šiuo metu A. J. nustatoma ta pati diagnozė: įtariama seksualinė prievarta. Emocijų sutrikimas vaikystėje. Byloje nagrinėjamas įvykis - patirta seksualinė prievarta iš savo tėvo J. J. - apsunkina berniuko emocinę būseną, psichoseksualinį vystimąsi (bijo svetimų žmonių, vyrų). Remiantis A. J. nustatytomis diagnozėmis sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. A. J., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo (ir gali) teisingai suprasti konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. A. J. duodami parodymai yra pakankami, realistiški, atitinkantys jo žodyną bei gyvenimo patirtį. A. J. padidintas polinkis fantazuoti tyrimo metu nenustatytas. Tyrimo metu taip pat negauta jokių duomenų apie padidintą tiriamojo įtaigumą (tame tarpe, ir polinkį priimti klaidingą informaciją). Melavimas nėra individuali psichologinė ypatybė, tai bendražmogiška ypatybė, todėl ekspertizės metu nevertinama. A. J. parodymai, atitinkamai jo pažintinės veiklos ypatumams (nepakankamai susiformavusi ilgalaikė atmintis), ilgainiui gali stokoti tikslumo, jis gali nevalingai supainioti įvykių detales, jas užmiršti ir kt., todėl toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose (jo apklausti), teismo posėdyje A. J. nerekomenduojama. A. J., atitinkamai jo amžiui, mama J. J. ir močiutė A. B. yra reikšmingi asmenys, tačiau tyrimo metu negauta jokių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį jo duodamiems parodymams (taip pat žr. atsakymą. Nr. 5). A. J. žodynas atitinka jo amžių; objektyvių duomenų, jog bendraudamas jis aktyviai naudotų žodžius lytiškumo tema, kurių reikšmės nesupranta, negauta. A. J. toliau dalyvauti apklausoje nerekomenduojama. Tik esant būtinybei, apklausą galima atlikti specializuotame vaikų apklausos kambaryje, dalyvaujant vaikų psichologui arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Pakartotinės apklausos vaiko psichikos būseną veikia psichotraumuojančiai. Negauta jokių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį A. J. duodamiems parodymams, tačiau esant būtinybei apklausą galima atlikti specializuotame vaikų apklausos kambaryje, nedalyvaujant jokiems kitiems asmenims (taip pat ir artimiesiems, nes vaikai yra itin jautrūs artimų žmonių reakcijoms, ir tai tiesiogiai veikia jų duodamus parodymus), išskyrus apklausiantįjį (vaikų psichologą arba ikiteisminio tyrimo pareigūną). Įtariamojo J. J. atliekami veiksmai nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu mažamečio psichikos būseną veikia psichotraumuojančiai. (t. 1, b.l. 93-99)

Teismo posėdyje apklausta teismo ekspertė psichiatrė V. K. patvirtino ekspertizės akto išvadas ir parodė, kad vaikas gulėjo Raidos centre, gydytojui pasakojo, ką jis patyrė ir išgyveno. Ji su psichologe A. Š. vaiką apklausinėjo atsižvelgdama į jo amžiaus ypatumus. Diagnozė buvo – vaikas galėjo būti prievartaujamas iš tėvo pusės. Vaikui nustatytas prieštaraujantis elgesys, būna, sako, „taip, taip“, bet po to vėl „ne, ne“ į tą patį klausimą. Ji berniuką gerai prisimena, jis pasirodė užguitas, baimingas, bijantis vyrų, bet jo elgesys pasikeičia, kai kalbama apie moterišką liniją. Vaikas jiems atkartojo fizinius veiksmus, kaip yra tėvo mušamas, rodė rankomis, jis kalbėjo, kad bijo, nenori bendrauti su tėvu, jų kabinete neparodė seksualinių veiksmų, bet išpasakojo žodžiais. Jis vengė tos temos, ne su džiaugsmu pasakoja, susijaudina, nuliūsta, nerimauja, graudinasi, rausta, drovisi. Jis negali papasakoti nuosekliai kas su juo buvo daroma, gali kalbėti epizodais, nenuosekliai. Teoriškai galėtų papasakoti, ko su juo nebuvo daroma, bet šiuo atveju jis nemelavo, vaidybą ji atskiria. Vaikas neturi patologinio fantazavimo, jis yra normalus vaikas, kuris fantazuoja, bet ne patologiškai. Kai jis pradeda pasakoti, jo būsena pasikeičia, tai reiškia, kad tas įvykis iš tikrųjų buvo. Vaikas neįvardino, kad tai buvo J. V., jis tiesiog įvardino kaip „dėdė“. Jis jai pasakojo apie tėvelį, konkrečiai apie tėvą, kad tėtis „seniai buvo geras, sakė, kad pernai buvo geras“. Vaikas sakė, kad kišo, nesakė, kad laižė. Tokio pobūdžio nusikaltimai dažnai būna daromi gerose šeimose. Vaikai jausdami kažką neigiamo gali sakyti, kad neturi tėvelio ar mamytės, kas pasako, kad jam yra blogi prisiminimai, viskas buvo vertinama visumoje. Primokytas vaikas kalba visai kitaip, ji įsitikinusi, kad su vaiku buvo atliekami veiksmai, apie kuriuos jis pasakojo. Dar kartą apklausti vaiką teisme nerekomenduoja, nes praėjo daug laiko ir vaiko atmintyje gali užsimiršti. Konfliktas vyksta šeimoje, tėvas irgi sako negražius žodžius, vaikas gali juos įsiminti ir kartoti.

Nukentėjusioji, nukentėjusiojo mažamečio atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė J. J. parodė, kad su kaltinamuoju susipažino 2005 metais ir, pradėję bendrauti, 2005 metų gruodžio mėnesį apsigyveno kartu. 2006-11-25 jiems gimė sūnus. Prieš vaiko gimimą J. J. pradėjo keistis, atsirado daug įvairių reikalų, išvykimų naktimis. Namuose jis niekuo nepadėjo, o ir būdavo retai. Sakė, kad negali kalbėti mobiliu telefonu, nes jo kažkas klausosi. Jeigu kieme pamatydavo nepažįstamą automobilį, užsirašydavo numerį, buvo labai įtarus ir atsargus, teigė, kad jį kažkas seka, bando sužlugdyti. Vaikui gimus, nesutarimų padaugėjo. Vaikas buvo neramus, verkė visuomet. Kaltinamasis namo grįždavo 21 val., pareikalaudavo vakarienės ir eidavo miegoti. 6 val. ryto vėl išvažiuodavo. Savaitgalį taip pat jo nebūdavo namie. Liudytoja teigė, kad buvo labai nelaiminga, pervargusi. Bendras gyvenimas tęsėsi 1,5 metų. 2008 metų gegužės mėnesį kaltinamasis ir liudytoja išsiskyrė, vaikui tuo metu buvo 1,5 metukų. Nuo to laiko J. J. 3 mėnesius buvo dingęs, nesidomėjo nei J. J., nei vaiku, bandžius kalbėti dėl vaiko išlaikymo, jokio rezultato nebuvo sulaukta. Teko kreiptis į teismą dėl vaiko išlaikymo nustatymo. Teismas nustatė išlaikymo dydį. J. mokėdavo įvairiai, o kartais visai nemokėdavo.

Staiga J. J. parūpo vaikas, labai norėjo bendrauti su juo, ko anksčiau nebūdavo. Vaikas buvo mažas, J. J. atvažiuodavo ir išveždavo vaiką iš namų. Vėliau, kandidatuodamas į Prezidentus, vėl nustojo rūpintis vaiku, atvažiuodavo, pabūdavo 10 minučių ir vėl išvažiuodavo. J. kreipėsi į teismą, kad būtų nustatytos lankymosi pas vaiką valandos. Teismas nustatė bendravimą: du karus per savaitę vakare, ir kas antrą savaitgalį. Kai būdavo tariamasi, kad tėvas pasiims vaiką, vaikas būdavo rengiamas, jiedu su mama laukdavo tėvo atvykimo, o jis paskambindavo ir pasakydavo, kad neatvyks, kad atvažiuos rytoj. Kartais atvažiuodavo ir nesusitaręs, nepranešęs ir liepdavo rengti vaiką. Kiekvieną kartą grįžęs iš pasimatymų su tėvu, vaikas būdavo nervingas, daužydavosi į sienas, verkdavo, taip pat laižydavo mamos (liudytojos) kaklą, veidą, keistai bučiuodavosi, laižydavo pilvą ir juokdavosi. Paklaustas, kas taip daro, vaikas sakydavo, kad taip elgiasi tėvelis. Iš pradžių buvo galvota, kad vaikas prisižiūrėjęs filmų ir kad gal tiesiog šitaip žaidžia. Sūnui buvo paaiškinta, kad nereikia taip daryti, kad tik žvėreliai taip daro. Daugiau vaikas šitaip nebesielgdavo.

2010 metų vasarą vaikas grįžęs iš tėvo čiupinėjo savo lytinius organus ir nuolat krapštydavo užpakaliuką. Paklaustas, kodėl taip daro, vaikas juokdavosi. Buvo galvota, gal per mažos kelnaitės, gal kirmelių turi. J. J. kreipėsi į polikliniką, kirmelių rasta nebuvo. Vaikas labai bijojo tuštintis, bėgo į tualetą, ir išsigandęs vėl išbėgdavo nesituštinęs. Tuomet liudytoja manė, kad gal viduriai užketėjo, gal blogai jaučiasi.

2010 metų rugsėjo pradžioje J. J. buvo išvažiavusi į komandiruotę, Po pasimatymo su vaiku J. J. vaiką turėjo grąžinti iki 20 val., tačiau parvežė tik 21 val. Vaikas po šio susitikimo nepastovėjo ant kojų, visas buvo kaip apdųjęs, apsisisiojęs, apsikakojęs. J. J. sakė, kad vaiką vežė pas gimines į Š., kad vaikas labai pavargo. J. J. mama kitą dieną paskambino J. J. seseriai, sesuo pasakė, kad iš Š. jis išvažiavo apie 13-14 val. Liudytoja teigė, kad vaikas kiekvieną kartą po susitikimų su tėvu būdavo nervingas, daužė sienas, būdavo labai keistas. Pradėta lankytis pas psichiatrus. 2011 metų kovo mėnesį vaikas po pasimatymo su tėvu grįžo sušalęs. Vaikas sakė, kad buvo nuogas, kad visą laiką būdamas pas tėtę būna nuogas, kad pas tėtį ant kūno daug plaukų, prie pimpaliuko, ant pažastų, kad tėtė nuogas būna, kad tėčio marškiniai labai didelį, kad jie slėpėsi už gėlės nuogi, jog tėtis jį maudė vonioj. J. J. pastarasis vaiko teiginys pasirodė keistas, nes J. J. bute yra tik dušas. Tuomet vaikas pasakė, kad duše jį maudė. J. J. iš karto netikėjo, pagalvojo, kad vaikas fantazuoja, meluoja, gal tik prie ežero matė tėtį nuogą.

2011 04 15 vaikas liko nakvoti pas liudytojos tėvus. Tą pačią dieną liudytojos mama paskambino jai, ir pasakė, kad kai vakare maudė vaiką, vaikas prašė močiutės, kad pakutentų jam pimpaliuką. Vaikas sakė, kad tėtis kutena jam pimpaliuką ir kad jie vienas kitam kutena pimpaliuką, o kutendami juokiasi. Močiutė pasakė vaikui, kad viską pasakytų mamytei, o vaikas atsakė, kad mamytei pasakoti nieko negalima, nes tėtė neleidžia. Tą pačią dieną liudytoja parašė pareiškimą. Po truputį vaikas pradėjo viską pasakoti J. J.. Kai po maudynių ji šluostydavo vaiką, vaikas tampydavo pimpaliuką, ir sakydavo, kad tėtis taip daro. Vėliau vaikas sakydavo, kad pimpaliuko kutent nereikia, kad tada jis užauga didelis ir gali netilpti į kelnes kaip kad pas tėtę būna. Po apklausų vaikas pradėdavo daugiau šnekėti. Sakydavo, kad tėtis skambina dėdei J. ir prašo atvažiuoti namo. Vaikas labai bijojo to dėdės J.. Tėtė jam sakydavo, kad jis serga, todėl reikia kviesti dėdę J., kad pagydytų jį. Vaikas pasakojo, kad jie būna trise, ant stalo stovi daug saldainių, kad dėdė J. atsiveža tepaliuką, tepa subiniuką, kiša pirštus ir liečia lytinius organus. Vaikas sakė, kad to niekam negalima pasakoti. Daugiau jis viską pasakojo močiutei, auklei, auklėtojai, vaikams kieme. A. klausė mergaitės kieme, ar kai tėvelis kiša pimpaliuką jai, ar jai irgi skauda. Vaikas tapo labai neramus, naktį dūsdavo. Kai susinervindavo pradėdavo kosėt, tarytum gerklytei kas užstrigo. A. sakydavo, kad negali seilių praryti, nes tėvelis spaudė gerklytę, o dėdė J. tuo metu sakydavo, kad tėvelis spaustų stipriau, kad liežuvis matytųsi. Tėtis dar trenkė per veidą ir sakė, kad A. kvėpuotų. J. J. teko išmesti visas tėvo nuotraukas, nes jei vaikas jas pamatydavo, pradėdavo nervintis. Taip pat kai jis pamatydavo mašiną tokią pat kaip tėvo, pradėdavo vemti, jį pykindavo. Šiuo metu vaikas miega su mama (liudytoja), atsineša visus žaislus, ir sako, kad jei tėvelis naktį ateis, žaisliukai jį sukandžios, apdraskys.

J. J. žinojo, kad J. J. turi dukrą. Jai netgi yra tekę su ja bendrauti, tačiau nieko apie tėvą ji nepasakojo. Tačiau liudytoja teigė, jog kai kaltinamasis susitikdavo su savo dukra, važiuodamas su ja kažkur, miegodavo su ja vienoje lovoje. J. J. pasakojo, kad A. nebuvo lauktas vaikas. Iš pradžių J. J. visai nenorėjo vaikų, vėliau lyg ir sutiko, kai sužiojo, kad bus berniukas. J. J. vėl kartojo jau anksčiau minėtus faktus, kad kaltinamasis vaikui gimus juo nesirūpino, jai nepadėdavo sakydavo, kad jo verslas nuostolingas. Lytiniai santykiai su J. J. buvo ne visai geri, tai buvo dar vienas dalykas dėl kurio jie išsiskyrė. J. J. prasidėjo nuotaikų kaita, jis staiga pradėdavo klykti, rėkti. J. J. mama jos teigimu į jų santykius nesikišdavo, o jai nusprendus skirtis, mėgino įkalbėti dukrą dar palaukti, nepriiminėti skubotų sprendimų, sakė, jog vaikui tėvo reikia. Išsiskirdama su J. J. ji bandė kalbėtis, tartis dėl vaiko pasimatymų, išlaikymo. Kaltinamasis sakė, kad turi dukrą, kad jam bus per sunku išlaikyti abu vaikus, kad sūnaus išvis nenorėjo. Tuomet jam buvo siūlyta atsisakyti vaiko, tačiau jis nesutiko. Meilė vaikui staiga atsirado tik tuomet, kai ji kreipėsi į teismą dėl vaiko išlaikymo. Kaltinamasis tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo. Kol liudytoja nesikreipė į antstolius, kaltinamasis išlaikymo vaikui visai nemokėdavo. Teismas priteisė 750 litų. Priverstinis išieškojimas buvo vykdomas 2010 metų žiemą. J. J. kreipėsi į apylinkės teismą, kad jis nustatytų bendravimą su vaiku, teismas nustatė pasimatymą 1 kartą per savaitę, bet kurią dieną vakarais, įspėjęs prieš parą, ir kas antrą savaitgalį su nakvyne. Nepakęsdama J. J. elgesio, J. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kad būtų sukonkretintas lankymo grafikas, ir kad nebūtų jokių nakvynių su vaiku. Apygardos teismas nustatė, kad J. J. vaiką gali paimti antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 16 iki 19 val. ir poriniais metų savaitgaliais, šeštadienį ir sekmadienį nuo ryto iki 19 val. J. J. neparveždavo laiku vaiko, prašydavo, kad mama duotų vaiką nakčiai.

Vaikas visada skųsdavosi, kad jam skauda užpakaliuką, jis nemokėjo apibūdinti, kas jam yra, krapštydavo užpakaliuką, sakė niežti. A. sakė, kad jam tepa subinuką ir kiša pirštus, liečia pimpaliuką. J. J. iš karto negalėjo šituo patikėti. Ekspertizė buvo atlikta po 3-4 mėnesių, kai vaikas pradėjo skųstis. Ekspertas pasakė, kad mama nekreiptų dėmesio, kad šiais laikais visi vaikai taip kalba, tačiau jis prie vaiko net neprisilietė, tik iš tolo pasižiūrėjo, pasakė, kad nieko nėra. Pačiai J. J. jokio įtarimo nebuvo kilę, tačiau gydytoja jau kažką įtarė.

Vaikas iki įvykio buvo labai linksmas, meilus, nepiktas, laimingas, neuždaras. Tėvas iš pradžių vaiko neskriaudė. Nuo 2010 metų vasario mėnesio iki 2011 metų balandžio vaikas būdavo paimdamas tėvo bent du kartus per mėnesį. A. savo lytinį organą vadino čiuriuriuku, o po lankymosi pas tėvą, jis pradėjo lytinį organą vadinti pimpaliuku. Ryškų pasikeitimą J. J. pastebėjo, nes grįžęs po pasimatymų su tėvu vaikas būdavo piktas, nervuotas, sakė, kad daugiau neis pas tėvą. Tada tėvas paskambindavo, prašydavo pakviesti sūnų prie ragelio, jam kažką pasakydavo ir A. mesdavo ragelį ir pradėdavo klykti, sakydavo, kad mama aprengtų jį greičiau, kad jis eis pas tėtį. Su J. J. liudytoja kalbėjo porą kartų, 2010 metais ji jam nusiuntė sms, klausdavo, kas yra, kad vaikas grįžta ir krapšto užpakaliuką, J. J. pasakė, kad A. bus kosmonautas. J. J. buvo prašyta, kad jis ateitų į kiemą, kad vietoj pabūtų, kur vaikas pažįsta vietas. 2009 metų vasarą liudytoja vieną kartą buvo J. J. bute. Baldų, kurie yra bute, ji sakė tiksliai neprisimenanti. Kada jis ten apsigyveno, ji taip pat nežino. J. V. ji sakė nepažįstanti, neturėjo su juo reikalų. J. J. buvo klausęs J. J., ar negalėtų ji sužinoti, ar J. V. nebuvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Kaltinamojo sesuo sakė, kad jis susidėjo su J. V., kad tai labai baisus žmogus ir dabar reikia laukti bėdos.

Liudytoja su vaiku kalbasi apie tėvą, vaikas labai visko bijo, ji netgi negali palikti jo vieno. Vaikas bijo būti vienas, taip pat baiminasi, kad jo mama bus nušauta. Vaikas vis klausdavo mamos, kada jis užaugs didelis, kad galėtų užmušti tėvą. Nenorėjo daugiau su juo matytis. Vaikas yra vedamas pas psichologus, jis labai bijojo vyrų, visada slėpdavosi už manos pamatęs vyrą, bet dabar ši baimė išnykusi. Tyrėjai į vieną iš apklausų vaikui atnešė 4 nuotraukas, vaikas atpažino J. V.

Liudytojas A. M. parodė, kad pažįsta J. J. nuo 1997m. Nuo to laiko su juo susidraugavo, bendravo. J. tuo metu buvo vedęs, auklėjo dukrą. Liudytojas yra dalyvavęs jo gimtadienyje, su juo susitikdavo per pietus, žaidė stalo tenisą, krepšinį. Jie bendraudavo apie sportą, filmus - su kaltinamuoju apie asmeninį gyvenimą nebuvo linkę kalbėti.

A. M. žino, kad J. J. dar turi sūnų A. J.. Sūnų šis labai myli, juo rūpinasi. Jam yra žinoma, kad ir žaislus pirko vaikui, susirgus vaikui šį veždavo į polikliniką, nes vaiko motina dirbo ir negalėdavo išeiti iš darbo. Jo manymu, J. J. labai gerai rūpinasi vaiku. A. matė vieną kartą prieš du metus. Jam teko matyti ir J. J. sugyventinę J. J., jis matė, kad šie puikiai sutardavo. Dėl ko vėliau vyko nesutarimai tarp J. J. ir J. J., jis nežino. Kiek šie laiko negyvena kartu, jis taip pat nežino. Susitikus šiuo metu su J. J., pastarasis vis kalba apie vaiką, kad labai su juo nori pasimatyti. Kodėl J. J. neleidžia šiam pasimatyti su vaiku, jis nežino. Jam yra tekę matyti J. J. kartu su vaiku. 2010 metų vasarą jie su kaltinamuoju leido laiką prie ežero. Jis matė, kad J. J. gerai sutarė su vaiku, vaikas nieko nesakė, kad nenori būti su tėvu ir niekuo nesiskundė. Kartą prieš važiuojant prie ežero, liudytojas buvo nuėjęs į kavinę su J. J., tuomet šis irgi buvo su vaiku. Nieko neįprasto šių bendravime nepastebėjo. Jo manymu, J. J. normalus tėvas, nori matyti savo vaiką ir su juo bendrauti. Jokių potraukio vaikams, savo dukrai nebuvo pastebėjęs. Pasakojo, kad ir jis savo dukrą visada pabučiuoja, dukra ir dabar jeigu nori gali miegoti toje pačioje lovoje, o jo dukrai yra 13 metų.

Liudytoja R. Ž. parodė, kad J. J. ir liudytoja yra klasiokės, su ja santykiai yra puikūs, kaltinamąjį pažįsta kaip J. J. vyrą, sugyventinį, lankydavosi pas ją retai. Žino, kad J. J. ir kaltinamasis konfliktuodavo, dėl ko, nežino. Teigia, kad J. J. yra konfliktiškas žmogus, ginčijasi su visais, tame tarpe ir su ja. J. J. sakydavo, kad jis jai nepadėdavo namuose, vaiko neprižiūrėdavo. Žino, kad kai būdavo vaikas pas tėvą, grįždavo nervingas, sudirgęs, peršalęs.

Kartą J. J. jai skambino ir klausė, kas J., nes pas jį namuose buvo policija, darė kratą, ieškojo įkalčių, kad kaltina jį vaiko tvirkinimu. Ji negalėjo patikėti, kad tėvas gali vaiką tvirkinti, tačiau J. J. jai sakė, kad vaikas pasakojo, kad tėvas jam kažką darė.

Su J. J. viso matėsi apie 10 kartų, paskutinį kartą matė jį prieš 2 mėnesius kavinėje, tačiau jis apsimetė, kad jos nematė. Gyvai bendraudavo tik tuomet, kai jie dar gyveno kartu. J. J. santykių su sūnumi po to, kai sugyventiniai išsiskyrė, ji nematė. Prie liudytojos bendravimo su vaiku pažeidimų nebuvo. Jai taip pat yra žinoma, jog buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, bet kaip dažnai jie matydavosi, ji nežino. Jos nuomone, kaltinamasis rūpinosi vaiku formaliai. Anksčiau jam draudžiama matytis su vaiku nebuvo. Konkrečių jokių duomenų ji neturi, žino tik tiek, kiek jos draugė – J. J. jai pasakojo.

Liudytojas K. M. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta ne pirmus metus, susipažino atsitiktinai, reklamoje pamatęs, kad galima įsigyti maisto produktų Kauno gatvėje. Kartais susitinka per varžybas. Kaltinamasis su dukra gyveno pas jį P.. Kaltinamąjį apibūdina kaip santūrų, kuklų, jokių pretenzijų neturintį, įtarimų nekeliantį žmogų. Liudytojui gulint ligoninėje, kaltinamasis jį lankė, nešė maistą į ligoninę, palaikė moraliai, labai patardavo.

Jiedu pažįstami yra virš 10 metų, liudytojo nuomone, kaltinamojo požiūris į vaikus normalus. Jie dviese yra daug bendravę, važiavę į Šventąją dviračiais. Buvo labai nustebintas sužinojęs, kuo jo draugas yra kaltinamas. Yra atostogavęs su kaltinamuoju ir jo dukra, kuri buvo patenkinta atostogomis, buvo dar 6 vaikai, taip pat buvo daromos nuotraukos. Dukra kaltinamasis rūpinosi, gražiai bendravo. Apie tai, kad kaltinamasis turi sūnų, teigė nieko nežinojęs, matęs jo taip pat nebuvo.

Liudytoja D. R. (kaltinamojo sesuo) parodė, kad jai buvo pasakyta, kad jei vaikas atsiras, tai gyvens kaltinamasis ir J. J. kartu, jeigu neatsiras, tai išsiskirs. J. gyveno pas J. - sugyventinę, jos bute, vaiko abu laukė. Vaiką matė tik per krikštynas ir kartą Š., kai kaltinamasis buvo svečiuose su abiem savo vaikais – A., su K., sakė, kad apie 18 – 19val. Jie dar buvo pas ją (2010 metais rugpjūčio 25 d.) Tos pačios dienos vakare liudytojai skambino A. B., skundėsi, kad A. blogai jaučiasi, kad grįžo nepastovėdamas ant kojų. Liudytoja aiškina, kad buvo vaišės, ilga kelionė, kad ji turi nuotraukas iš to susitikimo. Vaikas susitikimo metu niekuo nesiskundė.

J. J. liudytoja per krikštynas matė paskutinį kartą. Vėliau bendravo telefonu. Į sugyventinų santykius nesikišdavo. Teigė, kad brolis J. domisi darbu, sportu, pripažino, kad jo ūmus būdas, kad jis nori matytis su sūnumi, o dėl pasimatymų nepavyksta susitarti. J. skundėsi, kad J. indų neplaudavo, nepadėdavo. Liudytoja mano, kad dėl nesutarimų kalti jie abu. J. pasakojo apie sūnų, kad jie gerai leidžia laiką, kad jam gaila sūnaus, kad jis auga su aukle, moterų aplinkoje. Brolis nieko nekaltina dėl skyrybų, jis tik nori matytis su sūnumi. J. liudytojai yra sakęs, kad J. nori vaiko, paskui jis apsisprendė ir jie sukūrė šeimą. J. V. ji teigė pažįstanti, pasakojo, kad jos brolis buvo jį atsivežęs į Š., tai buvo 2008 metų rugsėjo mėnesį. Pas brolį namie liudytoja nėra buvusi..

D. R. teigė, kad kaltinamasis padėdavo savo dukrai, palaiko su ja ryšius. Tvirtino, kad J. santykiai normalūs su A., jai niekada nėra tekę girdėti, kad vaikas kam nors skųstųsi dėl savo tėčio, kad ji taip pat turi sūnų 14 metų, su kuriuo J. bendrauja ir jokių įtarimų jai nėra kilę. Liudytoja bendravo ir su pirmąja J. šeima, jo dukra Kristė niekada dėl tėvo elgesio su ja nesiskundė, dėl ko iširo ši santuoka, liudytoja nežino.

Liudytojas A. J. (kaltinamojo brolis) parodė, kad retai susitinka su kaltinamuoju, nesipyksta, mažai žino apie jo šeimą, matęs jo sūnų buvo tik kelis kartus, o po jų išsiskyrimo nematė visai. Žino, kad J. J. buvusi sugyventinė neleidžia jam matytis su vaiku.

Pasakojo, kad J. (jo brolis) sportuoja, yra normalus vyras, jo buvusią sugyventinę J. yra matęs tik porą kartų, į jų išsiskyrimo priežastis nesigilino. Dabartiniame kaltinamojo bute nėra buvęs.

Liudytojas turi vaikų, kurių amžius - 23, 20, 7 metai. J. atvažiuodavo pas jį, bet nenakvodavo. Jokio potraukio vaikams liudytojas nebuvo pastebėjęs. Teigė, kad kaltinamasis su savo dukra taip pat elgėsi gerai.

Kartu jie yra buvę Š., kaltinamojo ir liudytojo žmonos anksčiau pabendraudavo, tačiau kaltinamojo žmona niekuo nesiskundė.

Liudytoja K. J. (kaltinamojo dukra) parodė, kad santykiai su tėvu galėtų būti ir geresni, tėvas jai dar būnant mažai ja nesirūpino. Tačiau konkrečios pasimatymų valandos nustatytos nebuvo. Iki tol, kol liudytojai sukako 18 metų, kaltinamasis mokėjo alimentus, vėliau kartą per metus duodavo pinigų išlaidoms. Taigi liudytoja pati kreipėsi į teismą dėl alimentų priteisimo ir jie priteisti buvo vėl. Sakė, kad broliuką matė apie 5 kartus. Kai jį matydavo, tėvas su Ju. dar gyveno kartu, jai atrodė, kad jų santykiai geri. Apie tai, kaip tėvas reagavo į tai, kad gimė sūnus, ji nežino, bet teigia, jog yra girdėjusi, jog jis sūnaus norėjo. Tėvas jai yra pasakojęs, kad jam buvo uždrausta matytis su berniuku, bet priežasčių nesakė. Pamena, kad berniuką kartais prižiūrėdavo auklė, tėvą su berniuku yra mačiusi prie namų, prie ežero, pas Ju. namuose. Jokių įtarimų tėvo ir sūnaus bendravimas jai nesukėlė.

Su tėvu K. J. yra buvusi prie jūros. Tokio dalyko, kad tėvas gulėjo su ja vienoje lovoje, ji sakė neprisimenanti. Su tėvu ji bendrauja kartą – du kartus per savaitę, susiskambina telefonu ir susitinka. Jos manymu, tėvas bendrauja su ja iš pareigos.

Kada tėvas išsiskyrė su J. J., ji teigė tiksliai neprisimenanti, priežasčių nežino. Tačiau su tėvu šiuo metu bendrauja rečiau negu tada, kai jis gyveno su Ju.. Su Ju. jai yra tekę bendrauti, bet nedaug, kartą jie visi kartu šventė Kalėdas. Jos manymu, tėvo butas yra vyriškas Bute yra mačiusi spalvinimo knygutę, vaikiškas knygutes, žaislinių automobiliukų, lovytės vaikui ji nematė. Nuo 2010 metų vasario mėnesio bute yra buvusi virš 6 kartų, ne daugiau 15 kartų. Butas iki šiol toks pat, niekas ten nėra pasikeitę. Susitikimai su A. ir tėvu vykdavo pas tėvą bute, ten jie užtrukdavo apie 4 valandas, A. miegodavo pietų miego. Tačiau su A. ir tėvu susitikti ji ne visuomet galėdavo. Ji teigė, kad A. su tėvu sutaria labai gerai, jis būdavo labai laimingas ir pilnas energijos, kai jie susitikdavo. Jai yra žinoma, jog tėvas A. vesdavosi į vaikams skirtus renginius, parodas.

Pasakojo, kad tėvas jai padovanojo brangų telefoną prieš teisiamąjį posėdį, sužinojęs, kad ji yra kviečiama kaip liudytoja, taip pat jos sąskaitoje atsidūrė alimentai už du mėnesius. Liudytoja pasakojo, kad tėvas ja visą gyvenimą rūpinosi minimaliai. Pasakojo, kad kaltinamasis ir jos mama buvo susitarę, kad jie visi gyvens kartu tam, kad finansiškai būtų lengviau. Tačiau kaltinamasis buvo paprašytas išeiti, nes visiškai nepadėjo namuose.

Jiems susitikus, kaltinamasis pasisveikina su ja kaip tėvas. Niekuomet nei dėl elgesio su ja, nei su A., jai įtarimų sukėlęs nebuvo.

Liudytoja A. B. (nukentėjusiojo močiutė) parodė, kad yra dirbusi vaikų lopšelyje – darželyje „Č.“ auklėtojos padėjėja – šeimininke. Taigi ji bendravime su vaikais turi didelę patirtį. Turi du vaikus, sūnų ir dukrą. Dukrą buvo perspėjusi, kad J. J. reikės visą laiką nusileist. Dukra jai sakė, kad J. J. ją labai myli, kad santykiai jų puikūs. Iki vaiko gimimo buvo mačiusi J. J. du kartus.

Gimus vaikui tarp jų prasidėjo nesutarimai. Vaikas buvo labai neramus, o tėvas vaiko prižiūrėt nepadėdavo, dažnai nenakvodavo namuose. Liudytoja labai norėjo, kad jie sutartų. Kai dukra sakydavo, kad nori skirtis su J., ji jos prašydavo, kad jie susitaikytų. Anūkas yra „ryžas“, jam mokykloje gali būti sunku, vaikai gali šaipytis, jam reikia tėvo. Dukra ištvėrė maždaug 1,5 metų gyvendama su J.. Liudytoja metė darbą tam, kad galėtų dukrai padėti prižiūrėti anūką. J. J. visada grasindavo, kad išeis iš namų. Kartą neištvėrus ji pasakė, kad jeigu nori - tegu išeina, tuomet jis stvėrė už vaiko, ir pasakė, kad išeis tik su savo vaiku. A. B. teigimu J. myli vaiką, bet yra bjauraus būdo. J. vis tik išėjus, ji persikėlė į dukros butą. Jos pusseserė ateidavo porą kartų į savaitę prižiūrėti A.. Tik J. išėjus, jokių pasimatymų nebūdavo su vaiku. Namie buvo ramu, gera, vaikas nurimo, bendravo gražiai. Kai J. kandidatavo į prezidentus, atvažiuodavo tik kelioms minutėms aplankyti vaiko. Jis dažniau atvažiuodavo, kai jos pusseserė būdavo, visi važiuodavo su vaiku į lauką. Teismas nustatė, kad J. gali matytis su vaiku po 2 valandas 2 kartus per savaitę. Kai J. pasiimdavo vaiką, A. grįždavo sušalęs ir sirgdavo, nes J. veždamas vaiką mašinoje atidarydavo langą. J. atvažiuodavo, kada norėdavo, vėluodavo A. grąžinti. Kartą J. atvažiavo vakare, norėjo pasiimti A., liudytoja neleido, nes buvo vėlu, tada J. stvėrė A. neaprengtą ir išbėgo į kiemą, spyrė jai.

Kai vaikui sukako 3 metukai, jis pradėjo bijoti tėvo, kitų žmonių, pasidarė kaprizingas, neramus. Konfliktavo su vaikais, mušdavo juos. Vaikas, išgirdęs, kad tėtis atvažiuos jo paimti, rėkdavo, verkdavo. Iš pradžių laukdavo tėčio, bet vėliau pradėjo jo vengti. J., pamatęs vaiką, labai gyrė, kad vaikas įdegęs ir klausė, ar parodys visą kūnelį ar ir kūnelis įdegęs. Vaikas labai bijojo tuštintis, kai tik užeidavo noras tuštintis, jis klykdavo, rėkdavo. Buvo vestas pas daktarus, pas psichologus. Kai vaikui buvo 4 metukai, jis grįžo iš tėvo ir pradėjo laižytis, vaikas sakė, kad tėtis taip daro, laižo jį. Dukra vis ramino, kad ji nekreiptų dėmesio. Vaikas vis bučiuodavo ją, vaikus kieme taip pat, tapo labai meilus.

J. J. veždavo vaiką pas daktarus, nes jis dažnai sirgo. Apylinkės daktarė yra sakiusi, kad vaikas būtų pradėtas stebėti, kad reikia vaiko klausinėti, nes daktarė kažką įtarė, jai nepatiko tėvo elgesys. Vaikų daktarė Ž. M. pasakė, kad tėvas gali užsiimti vaiko tvirkinimu (gydytoja Ž. M. tai paneigė).

Kartą kaltinamasis vaiką išsivežė į svečius pas savo sesę, ilgai neparvežė. Vaikas grįžo po 21 val., buvo pavargęs, nepastovėjo ant kojų, apsikakojęs, apsisisiojęs. Kitą dieną atsikėlė tik per pietus, sakė, kad galvą skaudą. Liudytoja skambino J. sesei, kuri pasakė, kad jie anksti išvažiavo. J. ir toliau imdavo vaiką, jis grįždavo sirgdamas. A. sakė, kad tėvelis jį nuogai išrengdavo, ir pats nuogas būdavo. Vaikas buvo nupiešęs ant popieriaus mamytę, tėvelį. Piešdamas tėvelį, jis nupiešė plaukus po rankom, prie pilvo, prie lytinių organų, sakė, kad tėvelis visas plaukuotas. Liudytojos dukra – A. mama – vis dar ramino savo mamą sakydama, kad viskas gerai. Vaikas iš tėvo grįždavo nervingas, neramus, bėgiodavo po namus. Paskutiniu metu netgi nenorėjo eiti pas tėtį, sakė, kad tėvas ji muša, per galvą, per veidą, muša, o jis rėkia. A. pasakojo močiutei, kad kai tėvas paimdavo jį ant rankų, A. tylėdavo, tėvas apkabindavo jį stipriai ir tyliai pasakydavo, kad jis nerėktų, nes jis sutrins jo kauliukus.

Praėjus dviem savaitėm po to, kai vaikas sakė, kad tėvas ji nurengia nuogai, vakare, guldant A. į lovą, A. prašė, kad močiutė pakutentų jam pimpiliuką. Paklausus vaiko, kas taip daro, jis atsakydavo, kad tėtis kutena jam pimpiliuką. Jo paklausus, ar ir jis tėčiui kutena pimpaliuką, vaikas atsakė, kad ir tėčiui jis kutena pimpiliuką, abudu juokiasi, o tėtis dar pradeda stenėti. Tačiau vaikas sakė, kad mamytei negalima šito pasakoti, tėtis uždraudė, nes nušaus tada mamytę. Po šito įvykio J. J. parašė pareiškimą policijai. Vaikas buvo neramus, nervingas, sakė, kad jam skauda užpakaliuką, užpakaliukas būdavo raudonas, sakė, kad jam skauda pimpaliuką. Į raidos centrą vaikas buvo vežamas, pradėjo daugiau pasakoti. Vaikas sakė, kad tėvelis jam užspaudžia burnytę, kad jis nerėktų, kad tėvelis muša jį, kad vaikui skauda, kai tėvelis jam tepa kremu subinuką, o tėtis sako, kad jis serga ir jį reikia gydyti, kiša pimpaliuką į subiniuką, jam skauda, jis rėkia, kad tėvas jam trenkia per veidą, per galvą. Vaikas pradėjo bijoti vyrų, jei pamatydavo dėdę, iš karto bėgdavo, slėpdavosi. Vaikas sakė, kad dėdės smirda kaip tėvelis.

Vaikas piešdamas piešinius, namus, sakė, kad pas tėtę lankosi dėdė J., atvažiuodavo, kai tėtė paskambindavo jam. Sakė, kad visada ir jis būna, kai A. būna pas tėtę. Vaikas labai bijo dėdės J. ir tėčiui sakydavo, kad nekviestų J., bet tėtis sakydavo, kad reikia, nes dėdė gydytojas. Dėdė jam tepdavo subiniuką tepaliuku, A. labai grauždavo. A. pasakojo, kad dėdė J. laižo, kiša pimpliuką, kad per galvą muša, kad tėtis spaudė už gerklytės, kad jis negalėtų kvėpuoti, o dėdė sakė, kad tėtis spaustų smarkiau, kad liežuvis išlystų, ir mušė per veidą, sakė, kad A. kvėpuotų. Dėdė atsiveždavo kamerą, atvažiuodavo su juoda taše, ant paties, filmuodavo, kai tėtė žaisdavo su A., bet tėčiui neduodavo filmuoti.

A. spalio mėnesį pradėjo dūsti naktimis. Močiutė prašė J. J., kad vežtų vaiką pas gydytojus, vaikui buvo išrašyti vaistai nuo alerginio dusulio. A. teigdavo, kad nebegalėdavo kvėpuoti, kai prisimindavo pasimatymus su tėčiu.

Kartą einant Karoliniškėse vaikas pamatė automobilį kaip pas tėtę, išsigando, kad tėtė važiuoja jo pasiimti. Vaikas išbalo, pradėjo vemti iš išgąsčio, sakė, kad tėtė kiša pimpalą į burną, prisisioja, ir liepė ryti, o dėdė sako, kad reikia vandens pilti į burnytę, vandenį ima iš krano. Taip pat A. pasakojo, kad vonioje jį maudo, kad ten tik stovėti, o ne gulėti galima. A. vis prisimindavo, kad visą laiką tėvas išrengdavo jį nuogai, pats išsirengdavo, kišo pimpaliuką, tik burnytę uždengdavo, vėliau atsiprašinėdavo, sakė, kad juokauja Kai sesutė būdavo kartu, tėtis jo nuogai neišrengdavo, vaikas sakė, kad sesutė gera. Dabar vaikas yra daug geresnis, aprimęs, pradėjo su vaikais žaisti, anksčiau tik mušdavo juos. Apie tai, ką vaikas papasakojo liudytojai, ji su kaltinamuoju nekalbėjo, teigė, kad su juo kalbėti yra beviltiška. Taip pat liudytoja nurodė, kad kaltinamasis su ja nemandagiai elgdavosi, netgi grasindavo užmušti.

A. B. teigimu, jeigu dėdė J. būtų neatsiradęs, nieks iš vaiko nieko nebūtų sužinojęs. Vaikas pradėjo apie tai pasakoti šių metų balandžio pabaigoje, kad ji išrengdavo nuogai. Vėliau pradėjo pasakoti vis daugiau. Liudytojai įtarimas kilo dėl to, kad vaikas bijojo dėdžių. Tuomet ji pati jau pradėjo klausinėti berniuko, nes jai kilo įtarimų. Be to, vaiko užpakaliukas būdavo paraudęs. Vaikas kas kelias minutes ėjo šlapintis į tualetą, prasidėjo nervinis tikas, dėl to jis ir duso, šlapinosi, buvo neramus.

Liudytoja teigė, kad A. nenuteikinėjo prieš J. J., o priešingai, sakydavo, kad tėtis geras. Jos manymu, jos dukters ir kaltinamojo skyrybos buvo subrendęs sprendimas, ne konkretus įvykis. Pirmas atvejis, kurį ji pastebėjo, tai kai 2010 metų pavasarį A. laižėsi, pas jį būdavo kruvinos lūpytės, nes tėtis stipriai bučiuodavo jį. Ju. vis ramino liudytoją. J. nuo 2010 metų vasario mėnesio A. imdavo lankymosi dienomis, retai kada atvažiuodavo neįspėjęs, o vaikas tuo metu labai sirgo. Ji buvo patenkinta, kad tėvas ima vaiką, atsisakė auklės, po to vaikas klykdavo, nebeėjo pas tėtę. Prisilietimai prie lytinių organų buvo 2011 metais balandžio mėnesį, nuo 2010 metų pavasario iki 2011 metų gegužės vaikas sirgo, buvo nervingas. Nuotaika paūmėjo, kai jie grįžo iš Š., o pavasarį 2011 metų pradėjo pasakoti viską vaikas. Iki 2010 metų vasario mėnesio ji neįtarė J. J. dėl šių dalykų, jie ne dažnai matėsi. Pas J. J. namie ji nebuvo. A. pradėjo vengti pasimatytų su tėvu, kai jam buvo 4 metukai. Problemos su tuštinimu prasidėjo tada, kai A. buvo 3 metukai. Pokalbis su daktare vyko jau po naujų metų, 2011 metų pavasarį buvo tėvelio plaukai piešiami. Kontakto su vyrais pradėjo vengti 2011 metais, prieš R. centrą. Pas psichologus vaikščiojo nuo 3 metukų. Paraudęs užpakaliukas buvo 2011 metų žiemą, pavasarį, prieš pareiškimą policijai. Vaikas darželį lankė nuo 3 metukų, bet lankė tik savaitę, nes sirgo, daktarė parašė rekomendaciją nelankyti jo dar metus laiko. Pradėjo lankyti dar po metų. Mėnesį lankė, nes vėl sirgo. Vaiko savo iniciatyva klausinėti nesistengdavo, nes vaikui būdavo nemalonu prisiminti.

Kiek kartų J. J. matėsi su sūnumi nuo 2010 metų vasario mėnesio iki 2011 kovo mėnesio, ji atsakyti negali.

Liudytoja teigė, kad jai nėra žinoma, ar po išsiskyrimo su kaltinamuoju jos dukra turėjo draugą. Vaiką visada prižiūrėdavo ji, bet kelis kartus A. prižiūrėjo ir E. J.. O anksčiai vaiką prižiūrėdavo I. M., maždaug iki 3,5 metukų. Kai vaikas sirgo, lankyti jį liudytoja tėvui visada leisdavo, bet po paskutinio incidento, 2010 metų rudenį, kai J. J. ją suspardė, ji neleido jam lankyti berniuko. Anūkas niekada nebuvo uždarytas namuose, visada buvo vedamas į kiemą, bendravo su vaikais. Vaikų tėvai nesiskundė dėl A. elgesio. Vaikas buvo agresyvus jau iki 2010 metų pavasario.

Liudytojas J. V. parodė, kad J. J. pažįsta apie 20 metų. Teigė, kad J. J. atvyko iš Š., ieškojo patalpų nuomai, jis jam padėjo sukurti verslą. Nesidomėjo jo šeimyniniais reikalais. Anksčiau jie susitikdavo dažniau. 2009 metų ar 2010 metų vasarą buvo matęs A. S. parke, vėliau darbe. Kai negyveno Lietuvoje metus laiko, J. J. telefonu buvo jam atsiuntęs A. nuotrauką, kur jis buvo ką tik gimęs.

Liudytojo teigimu kaltinamasis labai džiaugėsi sūnaus gimimu. Bendravo jie tik darbo reikalais, bet jam susidarė įspūdis, kad jam kenkia uošvė. Dažniausia jie su kaltinamuoju bendrauja telefonu, neprisimena, kiek kartų jį matė 2010 metais. Bendrų verslo reikalų jie jau nebeturi, bendrauja maždaug kartą per du mėnesius. Pernai, 2011 metais per Kalėdas jis buvo sutikęs J. K.. Teigė, kad jis gyvena kažkur Lazdynuose už ligoninės, kad jie kartais susitikdavo „N.“ degalinėje, pas ji bute jis nėra buvęs. Kaltinamasis liudytojui yra pasakojęs, kad turi problemų, kad negali matytis su vaiku. Kai jis matė A., J. J. jo nepristatė sūnui, todėl keista, kaip vaikas atpažino jį iš nuotraukų..

Liudytojas su kaltinamuoju yra buvę Vilniaus miesto savivaldybėje, nes liudytojas norėjo J. J. padėti. Buvo pasipiktinęs, kad tėvui su vaiku neleidžiama matytis, buvo netgi su Lietuvos ryto žurnalistu susisiekęs, tai buvo 2009-2010 metais.

Liudytojas G. P. parodė, kad kaltinamasis gyvena pas jį, liudytojas turi verslo liudijimą ir nuomoja kambarius. Turi namą, jame yra apie 15 kambarių. J. J. jau tris metus nuomojasi pas jį kambarį. Mato jis jį dažnai, bet nesilanko pas jį kambaryje. Kartais, bet labai retai matydavo berniuką pas J. J.. J. V. jis nėra matęs pas J. J.. Apie J. J. nieko blogo negali pasakyti, J. J. rūpinosi, mylėjo sūnų.

Niekada nebuvo matęs, kad pas J. J. lankytųsi pavieniai vyrai ar kompanijos. Jis teigė, kad jeigu name kas triukšmauja, tai viskas girdisi. Niekada negirdėjo, kad vaikai būtų rėkę ar kad šauktųsi pagalbos. Viešose vietose jam su kaltinamuoju nėra tekę būti. Jokių vaikų išskyrus A. jis su J. J. nematė.

Liudytoja E. J. parodė, kad A. B. buvo jos bendradarbė, yra pažįstamos apie 35 metus. Gyvena netoli J. J.. Kartais prižiūrėdavo A., tuo metu kaltinamojo nebuvo mačiusi. Prižiūrint A., kai jis užsinorėjo į tualetą, atliko gamtinius reikalus, ji liepė jam pasilenkti, kad nuvalytų užpakaliuką. Jis pasakė, kad tėvelis irgi taip liepia pasilenkti, kai tepa užpakaliuką tepaliuku. Vaikas sakė, kad jam skauda kai tepa, kad nenori, kad tėvelis jam teptų, kad lįstų prie subiniuko.

Kai A. piešė mamytę, tėvelį, senelį, tėvelį nupiešė mažą ir iš karto užbraukė sunerimęs, sakė, kad nemyli tėvelio, kad tėvelis jį muša. Kai vaiko buvo paklausta, kodėl tėvelis jį muša, vaikas tylėjo, o po to pasakė, kad dėdė labiau jį muša. Jai paklausus, kas per dėdė yra ten, vaikas sakė, kad kai jis ten būna, atvažiuoja iš karto dėdė, kuris smirdi. Tai papasakojus vaiko močiutei, ji pasakė, kad liudytoja vaiko neklausinėtų, tačiau ji sunerimo, kažką pradėjo įtarinėti. Kitą kartą jai prižiūrint vaiką, A. iš niekur nieko pradėjo krenkšti, tarytum atsikosėja, vaikas sakė, kad jam „atėjo nuotraukėlės“, sakė, kad ir geros, ir blogos: geros apie jo draugę P., blogos apie tėtę, bet jis nori viską užmiršti. Kartą A. susinervinęs sakė, kad nenori, kad tėvas lįstų prie jo subiniuko. Ir dar – pasakė, kad nenori, kad dėdė filmuotų.

Paskutinį kartą A. ji prižiūrėjo 2012 m. pavasarį. Jiedu žaidė, jis priėjo ir atsistojo keista poza. Pasakė, kad jam tėtis sakydavo stokis taip, nes tada ne taip skaudės. A. B. niekada jai nepasakojo apie A. keistą elgesį, kol ji pati to nepastebėjo. Tik buvo minėjusi, jog nenori, kad A. matytųsi su tėvu, nes šis jį grąžina sergantį. Iki 2011 m. balandžio jokio keisto elgesio ji nebuvo pastebėjusi. Pasakojo, kad A. labai nervingas, išbalansuotas vaikas.

Liudytoja I. M. parodė, kad A. prižiūrėdavo dažnai A. B. prašymu. Kai ji prižiūrėdavo vaiką, kaltinamasis ir J. J. dar gyveno kartu. Jos akivaizdoje jokių konfliktų tarp J. J. ir J. J. nebūdavo. J. J. taip pat vieną kartą ją kvietė. Dėl kokių priežasčių jie išsiskyrė, ji nesidomėjo. Po skyrybų taip pat yra vaiką prižiūrėjusi, bet niekada nieko keisto nebuvo pastebėjusi. J. J. atvažiuodavo A. aplankyti, jie visi važiuodavo prie ežero, galbūt tada vaikas galėjo matyti, kad tėvas yra plaukuotas. Vaikas labai mylėjo tėvą, pamatęs tėvą bėgdavo prie jo. J. kelis kartus būdavo atvažiavęs ir su dukra. J. J. skambindavo, klausdavo, kaip vaikas jaučiasi, patardavo, kokius vaistus gerti. Su J. J. ji nėra kada nors susipykusi, jokių įtarimų jis jai niekada nekėlė, o A. B. jai niekada nieko nesakė. Ji netiki tuo, kuo jį kaltina. Prie jos niekada vaikas nesielgė įtartinai. 2010 m. liepos pabaigoje ji vaiko jau nebeprižiūrėdavo. J. J. jai kartais sakydavo, kad J. J. draudė jam matytis su vaiku.

Su J. J. nuo 2010 m. liepos mėnesio nepalaikė ryšių. Kaltinamasis buvo atvažiavęs pasiimti vaiko du kartus, kai jį prižiūrėdavo I. M., kartą važiavo su juo į mokytojų kiemelį, kur vyko koncertas. Vaikas važiavo mielai, su džiaugsmu, visą laiką tėvą matydamas džiaugdavosi, taip pat prašydavo, kad ji skambintų tėčiui, kad jis atvažiuotų, J. J. atveždavo vaikui lauktuvių. Ji matydavo, kad vaikas užpakaliuką pasikasydavo, tačiau teigia, kad nieko baisaus tame nėra, jos vaikai taip pat taip darydavo, tik jo mamai sakydavo, kad patikrintų, ar vaikas turi kirmėlių. Ji teigė nežinanti, ar yra vaistų nuo kirmelių, kuriais reikėtų tepti užpakaliuką.

Su vaiku ir J. J. yra buvusi PC „Panorama“, Gedimino pily, vaiko tuomet vieno su tėvu nepalikdavo. Niekada nebuvo girdėjusi, kad vaikas skųstųsi tėvu ar mama.

Liudytoja Ž. M. parodė, kad yra vaikų ligų gydytoja ir skyriaus vedėja, A. J. pažįsta nuo gimimo. Iš pradžių berniukas lankėsi pas ją su tėveliais ir močiute. Nuo 2010 metų mama ateidavo vieną dieną, tėvas kitą dieną. Tuomet gydytoja suprato, kad jų santykiuose kažkas negero vyksta. Tėvas kartais ateidavo ir be vaiko, reikalaudavo siuntimo. Kadangi jo be vaiko ji išrašyti negalėdavo, tėvas greitai kartu atsivesdavo ir jį. Jai susidarė įspūdis, kad tėveliai nesutinka su jos paskirtu gydymu ir medikamentais. Taip pat tėvas prašydavo ir išrašų iš ligos istorijos.

Vaikas buvo toks, kaip ir kiti tokio amžiaus vaikai, tačiau buvo dirglesnis, jautresnis, sirgdavo slogomis, kosuliais, viršutinių kvėpavimų ligomis. Po pasimatymų su tėvu mama ateidavo pas ją, sakydavo, kad vaikas jautrus, naktimis nemiega, vesdavo į konsultacijas pas psichiatrus, psichologus, neurologus. Medikės nuomone, pas specialistus jie kreipėsi jau nebegyvenant kartu. Pagrindinis konfliktas prasidėjo 2010 metų rudenį, J. J. pradėjo atakuoti medikę, prašydavo pasimatymų su vaiku iš jos, klausdavo, kuo vaikas serga, kokiais vaistais gydomas, reikalavo kiekvieno išrašo. Kartą mama buvo atėjus su nusiskundimais, kad vaikas dažnai bėgioja į tualetą, kad kraujo šlapime buvo. Buvo pradėta ieškoti priežasties, gydytoja galvojo, kad tai šlapimo takų uždegimas, tačiau atlikti tyrimai buvo puikūs.

Gydytoja močiutei buvo sakiusi, kad tokio amžiaus vaikai dažnai liečia savo lytinius organus, žaidžia su jais, jaučia malonumą. Ji patarė močiutei atkreipti dėmesį į vaiko elgesį. Bet to, kad įtaria tėvą vaiko tvirkinimu, niekada nesakė. Tiesiog vaikas atėjęs su tėveliu būdavo piktas, nervingas, išsigandęs (2010 metų rudenį, žiemą), o ateidamas su močiute būdavo linksmas, laimingas, bendraujantis. Tačiau jos teigimu tai daro 5-7 % vaikų. Vaikas pasakojo gydytojai, kad kai vakare atsigula, tėvelis jam kutena pimpaliuką (tai pasakojo 2011 metų pavasarį, gegužės mėnesį) vėliau taip pat sakydavo, kad nemyli, nenori tėčio matyti. Daug vaiko ji neklausinėjo.

Vaiko mamą gydytoja gali apibūdinti kaip ramią moterį, kultūringą, ji visada ateidavo užsirašiusi. Ji suprato, kad tėvas norėdavo siuntimų, ekspertizės, kad jam būtų leista matytis su vaiku. Vaikas auga gerai, bet dažnai sloguoja. Ji niekada nežymėjo, ar tėvas gali, ar negali matytis su vaiku. Kai vaikas buvo tikrinamas, ar turi kirmelių, buvo nurengiamas, paguldomas, ir apžiūrimas, pamaigomas pilvas, lytinis organas, išangė, jokių pažeidimų pastebėta nebuvo. Dėl pažeidimų užpakaliuke nebuvo kreiptasi. Vaikas jai nebuvo sakęs, kad tėvelis jį muša.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-311/2011 nurodoma, kad nėra duomenų, kad J. J. anksčiau būtų sirgęs lėtiniu ar ūmiu psichikos sutrikimu, dėl kurių jis būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nėra duomenų, kad J. J. įtariamo nusikaltimo padarymo metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje. J. J. dėl savo psichikos sveikatos būsenos galėjo teisingai suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai ir duoti apie jas parodymus. Šiuo metu J. J. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu ir nėra ūmaus psichikos sutrikimo būsenos, todėl jis gali pilnai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir būti apklausiamas. J. J. byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu nebuvo patologinio girtumo būsenoje. J. J. būdingos pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų ypatybės aprašytos tiriamojoje akto dalyje. Tyrimo situacijoje orientuojasi gerai, motyvacija pradžioje formaloka, bet pateiktas užduotis atlieka stropiai. Tyrimo duomenimis, mąstymas abstraktus, pakankamai nuoseklus, su nežymiu polinkiu į smulkmeniškumą. Apibendrinimų lygis aukštas, jie grindžiami esminiais sąvokų ir objektų požymiais; dauguma sprendimų motyvuojami trumpai ir aiškiai, tik retkarčiais tiriamasis nukrypsta į detales, smulkmeniškus išvedžiojimus, bet sugeba koreguotis. Asociacijos adekvačios, gan emocionalios. Atliekant asociacijų tyrimo užduotis išryškėja nebanalus, emocionalus, bet tuo pačiu ir gana racionalus požiūris į aplinkos reiškinius bei vidiniais išgyvenimas (nerimas, įtampa). Asmenybiniame vaizde šiuo metu stebimas išreikštas gynybiškumas, nepatiklumas, atsargumas, įžeidimas. Emocingumas lengvai sužadinamas, padidintas jautrumas ir pažeidžiamumas; išorinė emocijų raiška kontroliuojama, tiriamasis linkęs racionalizuoti jausmus, tačiau ilgalaikės frustracijos ir emocinės įtampos poveikyje galimos impulsyvios, perdėm emocionalios reakcijos, nekontroliuojami emocijų protrūkiai. Projekcinėse metodikose stebimas ryškus šilumos, palaikymo, bendravimo poreikis, siekiams išsivaduoti iš slegiančios situacijos veikiant racionaliai, apgalvotai, nuosekliai....“...“ Ekspertinio tyrimo metu tiriamajam nestebėta mąstymo, atminties, dėmesio sutrikimų, užfiksuotas padidintas įtarumas, nepasitikėjimas tyrimo metu, siekis manipuliuoti tiriančius asmenis bei akcentuoti asmenybės bruožai, būdingi mišriam asmenybės sutrikimui (paranojiniam ir esteriniam, emociškai nestabiliam tipui). Psichologinio tyrimo metu mąstymo sutrikimų nenustatyta; dabartinę reakciją į nepalankią (frustruojančią, stresinę, įtemptą) situaciją. Nustatoma, kad nėra duomenų, kad tiriamasis J. J. ankščiau sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos. Šiuo metu tiriamajam J. J. nestebima lėtinio nei ūmaus psichikos sutrikimo požymių, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tiriamajam J. J. stebimi mišraus tipo asmenybės sutrikimo požymiai (F61.0)).... J. J. gali teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Padidintas polinkis fantazuoti, kaip nepatologinė ypatybė, tiriamojo amžiaus asmenims nebūdinga. J. J. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas. ( t. 2, b.l. 88-90)

Dėl įrodymų vertinimo

Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas- nustatyti, ar mažametis A. J. (inkriminuojamų veikų padarymo metu buvo 3 metų 3 mėnesių – 4 metų 4 mėnesių amžiaus) buvo seksualiai prievartaujamas savo tėvo J. J.. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d.). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatuose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principu bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t.y. pagal savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Visi prieštaravimai, abejonės, prielaidos, jeigu jų neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Nuteisti žmogų prieštaringais ir abejotinais įrodymai negalima.

Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – mažamečio parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose, galėtų būti paaiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai, nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečių nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Tėvas kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu savo sūnaus atžvilgiu, todėl būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas.

J. J. kaltinamas tuo, kad nuo 2010 m. Vasario mėnesio iki 2011 m. kovo 31 d. savo bute, sistemingai, panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas mažamečio A. J. bejėgiška būkle dėl mažametystės, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu, būdamas nuogas ir nurengdamas nukentėjusįjį nuogai, bučiavo ir laižė mažamečio visą kūną ir lytinius organus, taip pat rankomis ir lytiniais organais lietė nukentėjusiojo lytinius organus, liepė mažamečiui liesti savo lytinius organus, kišo pirštus į išeinamąją angą, kišo savo lytinį organą jam į burną ir išeinamąją angą.

Šios istorijos pradžia prasidėjo nuo kaltinamojo uošvės A. B., bendravime su vaikais turinčios didelę patirtį, nes daug metų dirbo vaikų lopšelyje- darželyje auklėtojos padėjėja-šeimininke, įtarimų dėl vaiko tėvo netinkamo elgesio su sūnumi. A. B. dar prieš gimstant vaikui perspėjo savo dukrą, kad jai reikės visą laiką nusileisti J. J.. Gimus vaikui šeimoje prasidėjo nesutarimai, vaikas buvo labai neramus, o tėvas vaiko prižiūrėti nepadėdavo, dažnai nenakvodavo namuose. Dukra ištvėrė maždaug 1,5 metų gyvendama su J. J.. A. B. metė darbą, kad galėtų dukrai padėti prižiūrėti anūką. Kaltinamasis išėjo iš namų, jokių pasimatymų su vaiku nebuvo, ji persikėlė gyventi į dukros butą, prižiūrėjo vaiką, jai apie 2 kartus į savaitę prižiūrėti A. padėdavo jos pusseserė I. M.. Teismas nustatė, kad tėvas gali matytis su vaiku po 2 valandas 2 kartus per savaitę. Po pasimatymų su tėvu vaikas grįždavo sušalęs ir sirgdavo. Kai vaikui sukako 3 metukai, jis pradėjo bijoti tėvo, kitų žmonių, pasidarė kaprizingas, neramus, konfliktavo su vaikais, mušdavo juos, bijojo tuštintis, todėl buvo vežamas pas psichologą, daktarus. 2010 metų Vasario mėnesį vaikas pradėjo ją bučiuoti, laižyti, pasakė, kad taip daro tėtis, ji apie tai papasakojo dukrai, bet ji nepatikėjo. Tiksliau tai prasidėjo, kai vaikui buvo jau 4 metukai (o 4 metukai jam sukako 2010 11 25). Vėliau vaikas pradėjo pastoviai čiupinėti savo lytinį organą, atsigulęs lovoje prašė pakutenti jam pimpaliuką, nes jam tai patinka, ji pradėjo klausinėti, ar jis tėtei kuteno pimpaliuką, vaikas pasakė, kad taip, abu juokiasi, tėtis irgi būna patenkintas. Vėliau vaikas pradėjo pasakoti, kad tėtis kiša savo pimpalą jam į burną, į subinuką, jam skauda, o tėtis jam ranka muša per galvytę, kad nešauktų, nes jam skaudėjo. Pasakojo, kad tėtė būna nuogas ir jį išrengia, apsisioja. Vėliau pradėjo pasakoti, kad tėtis tik jį pasiėmęs skambindavo dėdei J., kuris atvažiuodavo su videokamera ir viską filmuodavo, dėdė J. darydavo viską tą patį, ką ir jo tėtis. Tėtis apsisiodavo subinuką, po to jį prausdavo vonioje. Vaikas dažnai sirgdavo, todėl nelankė darželio, ji prašydavo tėvą nuvežti pas gydytojus, ką jis ir padarydavo. Vaikas pradėjo bijoti vyrų, sakydavo, kad dėdės smirda kaip tėtis. Jis jai nupiešdavo tėvelį, kaip jis visas plaukuotas, ant paveiksliuko parodydavo, kokiose vietose pas tėvą plaukai, kokiose vietose jis liesdavo vaiką rankomis, savo pimpalu, kur apsisiodavo. Apie tai ji viską pasakydavo vaiko motinai, kuri iš pradžių netikėjo, o paskui parašė pareiškimą į policiją. Gydanti daktarė Ž. M. 2011 metų pavasarį jai sakė, kad reikia vaiko klausinėti, nes daktarei nepatinka tėvo elgesys, tėvas gali užsiimti vaiko tvirkinimu. Teismo posėdyje apklausta vaiko gydytoja Ž. M. tokius žodžius paneigė, pasakė, kad jai nepatikdavo J. J. elgesys, nes jis įtardavo netinkamu vaiko gydymu, vis reikalaudavo pažymų dėl vaiko sveikatos, bet apie vaiko tvirkinimo galimybes iš tėvo pusės ji net nepagalvojo ir neįtarė ir apie tai jo močiutė nekalbėjo, vaikas niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų, o tokio amžiaus vaikai dažnai čiupinėja savo lytinį organą (apie 7 % vaikų), nes jiems tai patinka, bet laikui bėgant toks noras praeina, apie tai ji ir buvo pasakiusi vaiko motinai ir močiutei. A. B. teigimu, J. myli vaiką, bet yra bjauraus būdo. Apie savo įtarimus ji kaltinamajam niekada nepasakojo, nes su juo kalbėti beviltiška, kaltinamasis su ja nemandagiai elgdavosi, netgi grasino užmušti.

Mažamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą J. J. 2011 04 15 pareiškime-protokole nurodo, kad maždaug prieš metus sūnus pradėjo ją ir močiutę laižyti, prašė, kad ir jos jį laižytų, nes taip daro tėtis ir prašo, kad sūnus jį laižytų. Paskui pastebėjo, kad vaikas nuolat liečia savo organus. Prieš mėnesį vaikas papasakojo, kad pas tėvą jie abudu būna nuogi, tėvas jį maudo. 2011 m. balandžio 14 d. Jos motina paguldė vaiką miegoti ir vaikas jos paprašė pakutenti jam pimpaliuką, kad jis tėčiui taip pat kutena pimpaliuką. Pareiškėja prašė ištirti ar šie jos įtarimai yra pagrįsti (t.1, b.l. 3). Apie tai, kad tėvas muša vaiką, kad kiša savo lytinį organą į burną ir į išeinamąją angą, kad savo lytiniu organu liečia vaiką, kad taip daro ir dėdė J., nė žodžio. Apklausiama 2011 04 22 J. J. parodo, kad nuo 2010 metų vasario mėnesio tėvas galėdavo vaiką pasiimti su nakvyne. Pastebėjo vaiko keistą elgesį, nes vaikas lindo prie jos ir močiutės laižytis, laižė veidą, po to pakeldavo marškinius ir joms laižydavo pilvą ir tuo metu juokėsi, sakė, kad taip daro tėtis, taip reikia bučiuotis. Tai buvo 2010 metų vasario – kovo mėnesiais, ji vaikui sakė, kad taip žmonės nedaro, taip daro tik šuniukai. Vaikas nustojo tai daryti. Vasarą ar į rudenį pastebėjo, kad sūnus vis čiupinėja savo lytinius organus. Vėliau vaikas, grįžęs iš tėvo, pasakė, kad jis "labai stipriai bučiavo", todėl suskilo lūpos (išleidžiant pas tėvą lūpos buvo suskilusios, todėl buvo davusi tepaliuką lūpoms patepti). Vaikas močiutei parodė, kaip jis tai darė: krimstelėjo jai į žandą ir pradėjo čiulpti ir pasakė, kad tėtis taip jį pamokė bučiuotis. Pagalvojo, kad J. J. visai nenormalus ir prisiminė, kad jis buvo pasakęs, kad iš sūnus užaugs tikras vyras. 2011 m. kovo mėnesį vaikas iš tėvo grįžo labai sušalęs ir papasakojo, kad jie su tėčiu pas jį buvo nuogi, tėtis visas plaukuotas. Ji į tai nekreipė dėmesio, o motinai patarė į tai nekreipti dėmesio ir mažiau žiūrėti televizorių. Ji vis netikėjo, kad tėvas gali ką nors daryti vaikui. Vėliau, 2011 04 14 motina (A. B.) paguldė A. į lovą, o jis paprašė "pakutenti jam pimpaliuką", nes jam taip daro tėtis, o paklaustas ar jis taip daro tėčiui, vaikas pasakė, kad taip, tik "tėtis nesijuokia, tėtis sako ooo". Vaikas močiutei pasakė, kad mamai to sakyti negalima. 2011 04 15 maudydama vaiką pamatė, kad jis maigo savo lytinius organus, paklausė: "A.ti, ar žmonės taip daro?", vaikas atsakė, kad "tėtė daro". Jos vaikas net žaisdamas mėgsta fantazuoti, tačiau ar vaikas gali taip fantazuoti apie tėvą, nežino. Paskutinį kartą tėvas vaiką buvo pasiėmęs 2011 m. kovo 31 dieną, daugiau su juo nesimatė, nes ji neleido. Vaikas niekuomet nesiskundė, kad tėvas jį muštų. Jam "tėvas yra labai geras, viską leidžia, visas dienas tik ledus ir saldainius valgo" (t.1, b.l. 179-181). Šioje apklausoje apie prievartavimą ir dėdę J. nekalbama.

Apklausiama po mėnesio 2011 05 30 J. J. jau pasakoja apie dėdę J., kuris atveža tepaliuką, kuriuo tepa jam užpakaliuką. Tas tepaliukas jam graužia užpakaliuką ir jis pradeda verkti, šaukti, kad nereikia to daryti, jam atsako, kad reikia ir užima ranka burną, liepia užsičiaupti ir muša su ranka per galvą. Po to vaikui į užpakaliuką kiša pirštus, o po to savo lytinius organus, kai tai tėtis su juo daro, tai dėdė J. filmuoja. Tėtis nefilmuoja (t.1, b.l. 183).

Apklausiama teisiamajame posėdyje J. J. papasakojo apie sūnaus A. J. patirtus išgyvenimus iš tėvo ir dėdės J. V. pusės, šie parodymai aprašyti anksčiau. Iš jų seka, kad vaikas buvo laižomas ir pats laižė tėvą ir dėdę J., jie jam ir jis jiems kureno pimpaliuką, tėtis kišo savo pirštus ir lytinį organą jam į užpakaliuką, į burną kišo savo lytinį organą.

Ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio A. J., gimusio 2006-11-25, seksualinio prievartavimo pradėtas 2011-04-20 Vilniaus apygardos prokuratūroje pagal BK 150 str. 4 d. (t.1, b.l. 1-2). Ikiteisminio tyrimo metu mažametis nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 3 kartus, apklaustos betarpiškai su mažamečiu bendravusios jo motina J. J. ir močiutė A. B., įtariamasis tėvas J. J., J. J. nurodyti liudytojai, liudytojai bendravę su vaiku: E. J., I. M., K. J. ir kiti liudytojai, atliktos teismo medicinos, psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės, visi įrodymai ištirti teisiamajame posėdyje.

Visi ištirti įrodymai, jų visuma, neduoda pagrindo padaryti besąlygišką ir kategorišką išvadą, kad J. J. seksualiai prievartavo savo mažametį sūnų.

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-311/2011 matosi, kad J. J. jokia psichikos sutrikimo ar psichikos liga nesirgo ir neserga, tačiau ekspertizės metu stebėtas perdėtai maniertingas elgesys, ryškus egocentriškumas, neadekvačiai savęs vertinimas, pastovus išreikštas demonstratyvumas elgsenoje, siekis kalboje vartoti abstrakčias beletristinio stiliaus frazes, kalbėti pernelyg manieringai apie paprastus dalykus, vengimas tiesiai, atvirai ir trumpai atsakyti į pateiktus klausimus bei emocinis nestabilumas, polinkis ryškios eksplozyvinėms, distrofinėms reakcijoms, greitam sudirginimui ir polinkiui isterinio pobūdžio reakcijoms... galimas impulsyvios, perdėm emocionalios reakcijos, nekontroliuojami emocijų protrūkiai. Projekcinėse metodikose stebimas ryškus šilumos palaikymo, bendravimo poreikis; siekimas išsivaduoti iš slegiančios situacijos veikiant racionaliai, apgalvotai, nuosekliai. Užfiksuotas padidintas įtarumas bei akcentuoti asmenybės bruožai, būdingi mišriam asmenybės sutrikimui (paranojiniam ir istoriniam, emociškai nestabiliam tipui) (t.2, b.l. 89-90). Šie kaltinamojo asmenybės bruožai turėjo įtakos bendraujant su artimais žmonėmis, pažįstamais, pareigūnais, sudarė konfliktines situacijas su vaikui artimiausiais žmonėmis, nenorą leisti tėvui matytis su sūnumi ir siekį jį apsaugoti nuo tėvo neigiamos įtakos. Vaiko motina ir močiutė ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad vaikas kuo rečiau susitikinėtų su tėvu.

Atliekant mažamečio A. J. psichologinį – psichiatrijos tyrimą, tiriant Vaiko raidos centre ir paauglių psichiatro, dalyvauja vaikui artimiausi žmonės – mama ir močiutė, vaikas prie jų prisirišęs, iš esmės pakartoja anksčiau močiutei išsakytus teiginius. Atkreiptinas dėmesys, kad kuo toliau praeina laiko, vaikas pradeda prisiminti vis daugiau: iš pradžių tėtis jį laižo, po to pradeda kalbėti apie pimpaliuko kutenimą, o vėliau jau net ir apie tai, kad kiša savo lytinį organą jam į burną ir „subinuką“, kad jį apsisioja, kad kišant pirštus ir lytinį organą jam į užpakaliuką, labai skaudėjo, tačiau apie skausmingiausius dalykus pradeda kalbėti vėliausiai. Vaiko raidos centre jau padaroma kategoriška išvada, kad nustatyta diagnozė: įtariama seksualinė prievarta. Šią išvadą kartoja teismo ekspertai psichiatrė ir psichologė. Iš šių dokumentų nesimato, kad vaikas būtų klausinėjamas apie vaiko gerus prisiminimus, apie tėvą, visi klausimai nukreipti iš esmės į galimą seksualinį prievartavimą, nesiaiškinant su vaiku kada tai įvyko, ar minimais atvejais iš viso vaikas buvo (ar galėjo būti) pas tėvą. Berniukas gerai adaptuojasi naujoje aplinkoje, tačiau individualiame kontakte su svetimu suaugusiu žmogumi yra nerimastingas, baimingas, neatsiskiria nuo jam artimo žmogaus (Vaiko raidos centre – nuo močiutės A. B.) (T.1, b.l. 69).

Mažametis 3 kartus buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. 2011 05 24 apklausiamas nedalyvaujant įtariamajam J. J. ir jo advokatui, tačiau dalyvauja vaiko motina J. J., tiesiogiai su mažamečiu bendrauja Vilniaus apskr. VPK personalo skyriaus psichologų grupės vyriausioji specialistė A. V.. Vaikas kalba apie tai, kad tėtis jam kutena pimpaliuką, jis tėčiui kutena pimpaliuką, tėtis rankoje laiko plaktuką, laiko tam, kad kaltų (vaikas dešinės rankos kumščiu pastuksena į stalo paviršių)... Į klausimą „...žiūrėk, tu sakei, kad tėčiui reikia pakutenti pimpaliuką?“ – „Taip“... „O ką tėtis dar darė?“ – „nori nušauti mane“. Klausimas „O kodėl tu galvoji, kad nori nušauti?“ – „...jisai pats galvoja, kad nori nušauti.“ Klausimas „Dėl ko tu sakai, kad tėtis negeras? Kas tau taip pasakė?“ Atsakymas: „todėl, kad jisai yra durnas senis“. Sako, kad tėtis „plaktuku jam plaka pimpaliuką“. „Tas plaktukas ... minkštas, panašus į autobusą, troleibusą“. Šitie klausimai vaikui ir jo atsakymai į klausimus kelia abejonių dėl įvykių tikrumo. Vaikui užduodamas klausimas: „O tu kada nors matei, kad iš pimpaliuko koks kremukas išeitų?“ Atsakymas: „taip“. Klausimas: Kokios spalvos būna tas kremukas? Atsakymas „baltas“. Klausimas: „O iš kur tas kremukas atsiranda?“ Atsakymas: „Iš šautuvo“. Parodžius vaikui nuogų berniuko ir mergaitės paveiksliuką, vaikas atsako, kad ant paveiksliuko šautuvo nėra. (t.1, b.l. 22-24). Tokie klausimai sunkiai suprantami ne tik mažamečiui vaikui, bet ir suaugusiam. Šioje apklausoje vaikas nieko nekalba apie jo prievartavimą, lytinio organo kišimą, vėliau atsiradusio dėdės J. su barzda ir video kamera seksualinius veiksmus. Apklausoje 2011 05 24 pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvauja vaiko močiutė A. B., įtariamasis J. J., advokato nėra. Šioje apklausoje vaikas papasakoja, kad tėtis ir dėdė J. su barzda savo čiririuku vedžioja per sėdmenų vidurį. Į psichologės klausimą ... ar tai, ką tu pasakoji, kas vyko pas tėtį, yra tiesa? Atsako „nežinau“. Į klausimą „o kur būdavo tėtis, kai dėdė su barzda tau tepliodavo?“ Atsakymas „toli toli buvo, net lauke“. Vaikas nupiešia, kad turėjo tokį didelį didelį pimpalą tėtė (vaikas tušinuku piešia linijas nuo berniuko lytinių organų iki jo pėdų). Dėdė turėjo tokį patį. Į klausimą „o ką tėtis daro su savo čiriuku?“. Atsako: „sysioja“. Ar tu matei, kad tėtis dar ką nors su čiriuku darydavo? Atsako – Sysiodavo, o dar ką?- nieko. Į pakartotinius klausimus ką dar daro su čiriuku atsako: „... nieko, tik sysioja.“ Ar būdavo ten dėdė su juoda barzda? – ne, nebūdavo“. Pasako, kad močiutė tėtį vadindavo smirdaliu. Į psichologės klausimą: „O tu myli savo tėvelį?“ atsako „myliu. Nu...“. Į klausimus: „ar tu matei tėčio šitą daiktą – pimpaliuką?“ – „taip“; „Ar tau reikėjo, ar tu kada nors lietei tėčiui ar rankytėm?“ – „niekada“; „Rankytėm nelietei?“- „nea“; „Ar tėtis kada nors tave lietė su savo pimpaliuku?“ – „ne“. „Ar tėtis kada nors tave lietė kur nors per visą tavo kūną?“ – „ne, ne“. J. J. pastabose prie apklausos protokolo nurodo, kad prašė vaiką apklausti be močiutės, nes vaikas pastoviai apklausos metu dirsčiojo į močiutę, jai pasiūlius išeiti iš kambario, kur buvo vaikas, vaiko atsakymai į klausimus iš esmės pasikeitė (t.1, b.l. 32-41). Šioje apklausoje vaikas teigia, kad tėtis jam nieko nedarė. Trečią kartą vaikas apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011 09 28, dalyvaujant motinai J. J., įtariamajam J. J. ir jo gynėjui advokatui Mansurui Muksinovui. A. pasakoja, kad tėtis jam delnu muša per galvą, tampė jam pimpaliuką, apsisiodavo į subinę. Psichologė pareiškia: „... Labai ačiū tau, A., kad tu man pasakoji. O tu sakai tėtis tampė pimpalą?“. Klausinėjama, „ar dar ką darė..., tarkim, pavyzdžiui, nekišdavo ar kišdavo?“ Atsako: „Kišdavo“. Į klausimą: „į užpakaliuką?“, atsakymas: „aha“. „Kieno ten pimpalą kišdavo?“ - „tėtis“. Į klausimą ką jis darė tėčiui, vaikas ne vieną kartą atsako, kad nieko nedarė. Atsako, kad dėdė tik mušdavo per veiduką, daugiau nieko nedarydavo. Primygtinai klausinėjama, ar dėdė darė taip kaip tėtis, pagaliau vaikas atsako, kad tampė pimpalą. „Kiek kartų taip elgėsi tėtis?“ - „vieną kartą“. Toliau vaikas pasakoja, kad dėdė J. filmuoja su kamera, tėtis su čiuriuku liesdavo užpakaliuką, dėdė J. neliesdavo (t.1, b.l. 44-60). Apklausoje dalyvauja kita psichologė J. S., tačiau iš užduodamų klausimų matosi, kad klausimai užduodami susipažinus su bylos medžiaga, mažamečio, jo mamos ir močiutės apklausomis.

Teismo medicinos specialistas ekspertas Viačeslav Kolomiec teisiamajame posėdyje patvirtino savo išvadą (t.1, b.l. 65-66), kad A. J. išorinių sužalojimų (tame tarpe ir išangės srityje), nenustatyta. Vaiko apžiūros metu jokių pažeidimų nematė. Liudytoja Ž. M. teisme parodė, kad dirba vaikų ligų gydytoja, tačiau tikrinant vaiką net motinai prašant jokių pažeidimų lytiniuose organuose, išangėje, pastebėta nebuvo. Vaikas buvo toks, kaip ir kiti tokio amžiaus vaikai, tačiau buvo dirglesnis, jautresnis, sirgdavo slogomis, kosuliais, viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Savo lytinius organus berniukai čiupinėja dažnai, tai sudaro apie 5-7 procentus berniukų. J. J. nuo 2010 metų rudens dažnai prašydavo pažymų dėl vaiko sveikatos būklės, nes motina neleisdavo su vaiku matytis. Liudytoja vaiko močiutei buvo sakiusi, kad tokio amžiaus vaikai dažnai liečia savo lytinius organus, žaidžia su jais, jaučia malonumą. Ji patarė močiutei atkreipti dėmesį į vaiko elgesį, bet to, kad įtaria tėvą vaiko tvirkinimu, niekada nesakė. Dėl pažeidimų užpakaliuke nebuvo kreiptasi, vaikas nebuvo sakęs, kad tėvelis jį muša.

Liudytoja I. M. parodė, kad prižiūrėdavo vaiką, kai tėvai gyveno kartu. Po skyrybų taip pat yra vaiką prižiūrėjusi, bet niekada nieko keisto nepastebėjo, tėvas bendraudavo su vaiku, atsiveždavo ir savo dukrą. J. J. skambindavo, klausdavo, kaip vaikas jaučiasi, patardavo, kokius vaistus gerti. Kartu važiavo prie ežero, į mokytojų kiemelį, kur vyko koncertas, į „Panoramą“. Vaikas labai mylėjo tėvą, pamatęs tėvą bėgdavo prie jo. Jokių įtarimų jai kaltinamasis niekada nekėlė, o A. B. jai niekada nieko nesakė, ji netiki tuo, kuo jį kaltina. Prie jos vaikas niekada nesielgė įtartinai. Ji matydavo, kad vaikas užpakaliuką pasikasydavo, tačiau teigė, kad nieko baisaus tame nėra, jos vaikai taip pat tai darydavo, tik jo mamai sakydavo, kad patikrintų, ar vaikas turi kirmėlių. Niekada nebuvo girdėjusi, kad vaikas skųstųsi tėvu ar mama. Vaikas važiuodavo mielai, su džiaugsmu, tėvą matydamas džiaugdavosi, taip pat prašydavo, kad ji skambintų tėčiui, kad jis atvažiuotų.

Liudytoja K. J. (kaltinamojo dukra) parodė, kad tėvas myli savo sūnų, su A. ir tėvu lankydavosi tėvo bute, važiuodavo prie ežero, A. su tėvu sutarė labai gerai, jis būdavo labai laimingas ir pilnas energijos, kai jie susitikdavo. Tėvas A. vesdavosi į vaikams skirtus renginius. Niekuomet nei dėl elgesio su ja, nei su A., jai įtarimų nebuvo.

Liudytojai K. M., D. R., A. J., G. P., A. M., R. Ž., parodė, kad tėvas bendravo su sūnumi, jį mylėjo, nieko įtartino J. J. elgesyje sūnaus ar net jų ar kitų vaikų atžvilgiu miekada nepastebėjo.

Išanalizavus visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertinus, negalima padaryti išvados, kad mažametis A. J. buvo seksualiai prievartaujamas. Kaltinimas J. J. grindžiamas iš esmės mažamečio nukentėjusiojo (tuo metu jam buvo tik apie 4 metukus amžiaus) A. J. parodymais (pirminiais įrodymais), vaiko motinos J. J., močiutės A. B., Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadomis, liudytojos E. J. parodymais (išvestiniais įrodymais). Mažamečio nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, prieštaringi, kaip jį paklausi, tokį atsakymą ir gausi. Vaikas pastoviai bendrauja su mama ir močiute, pasiduoda suaugusių įtakai. Tarp suaugusių asmenų – tėvo, motinos ir močiutės nesibaigia teisminiai ginčai dėl tėvo bendravimo su vaiku, vaikas tai jaučia ir stengiasi įsiteikti žmonėms, su kuriais kartu gyvena. A. B. kilus įtarimų dėl tėvo netinkamo seksualinio elgesio su vaiku, J. J. jai patarė mažiau žiūrėti televizorių, o tuo metu per televiziją buvo pastoviai rodomos laidos apie „pedofilų klaną“. Vaiko pasakojimai apie santykius su tėvu buvo perdėtai kritiškai vertinami, vaikas vis daugiau ir daugiau klausinėjamas, kol jis pats ir artimiausi jam asmenys nepatikėjo, kad taip ir buvo.

Bylos įrodymų visetas nėra pakankamas, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl kaltinamojo J. J. kaltumo, t. y. byloje surinktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog J. J. seksualiai prievartavo savo mažametį sūnų A. J.. Tokios bylose pirmoje eilėje stovi mažamečio interesai, jų apsauga nuo nusikalstamų veikų, tačiau tik dėl to tikslo negalima apkaltinti žmogų padarius labai sunkų nusikaltimą. Specialistai, ekspertai, gydytojai, liudytojai, seksualiai išreikšto A. elgesio su kitais vaikais ir suaugusiais nepastebėjo.

Šioje byloje vaikas kalba ir apie seksualinį prievartavimą, kurį darė dėdė su juoda barzda. (Nustatyta, kad tai tėvo draugas J. V.). Mažametis A. J. aiškino, kad dėdė darė tą patį, ką ir tėtis, tik skaudžiau. Apie tai vaikas pasakojo motinai, močiutei A. B., teismo psichiatrei ir psichologei. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro 2011 12 07 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą byloje J. V., gimusio 1952 07 10, atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d., požymių (t.1, b.l. 5-6). Prokuroro nutarime aprašoma, kad 2011-04-27, 2011-05-24 ir 2011-09-28 ikiteisminio tyrimo teisėjas, vadovaudamasis LR BPK 184-186 str., apklausė mažametį A.R. J.. 2011-05-24 mažamečio apklausos metu, A.R. J. pasakė, kad kartu su tėvu jį mušdavo ir „dėdė su juoda barzda“, kuris „su čiririuku, va taip, va čia per šitą juodą liniją irgi" (vaikas tušinuku piešia linijas ant piešinyje pavaizduoto berniuko užpakaliuko per vidurį ir per visą nugarą bei abi kojas)“ „...tada dar...(žodžiai nesuprantami)...čiririuką va taip (vaikas tušinuku raižo ant berniuko, pavaizduoto piešinyje iš priekio, lytinių organų)“. 2011-09-28 mažametis A.R. J. apklausos metu nurodė, kad su tėvu buvo dėdė vardu J., „jisai filmavo toks dėdė, dėdė J.. O kaip tampė pimpaliuką kai aš verkiau, tai sakė „užsičiaupk". .."Tėtis sakė užsičiaupti". Paklausinėtas paaiškino, kad neatsimena kaip atrodė dėdė, kad dėdė J. buvo be ūsų, tačiau parodytoje fotolentelėje A.R. J. nurodo į nuotraukoje Nr. 3 (J. V., gim. 1952-07-10) esančią nuotrauką kaip į asmenį, kurį apklausos metu vadino „dėdė J.". Paklausinėtas ką dėdė J. jam darė, sako, kad neatsimena, po to sako, kad „muša per galvytę, per veiduką taip pat kaip tėtė darė". Kiek paklausinėtas pasako, kad „dėdė tampė jo pimpaliuką". Dar paklaustas mažametis pasako, kad tik tėtis liesdavo jį prie užpakaliuko ir „čiririuko", o kur dėdė J. lietė piešinyje parodo ties veidu ir galva.

Teismo psichiatrijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akte aprašomojoje dalyje nurodoma, kad pokalbio apie byloje nagrinėjamą galimą įvykį metu mažametis linkęs vengti šios temos, „tėtė kviečia dėdę J.. Ir dėdė skaudžiau daro nei tėte. Viską skauda daro-per galvytę, per veiduką muša....J. lenda-čiupinėjo čiupinėjo čiririuką. Jis filmavo...Filmo nerodė... J. nekišo, bet filmavo...".

Liudytoju apklaustas J. V. parodė, kad jis paskutinį kartą matė J. J. 2010 m. gruodžio mėnesį prieš Kalėdas. Jis pas J. J. nėra buvęs namuose, susitinka su juo viešosiose vietose. Jis viešose vietose yra matęs bendraujantį J. J. su vaiku. Paskutinį kartą jis matė J. J. su vaiku 2010 m. vasarą jaunimo sode, V..

Išanalizavus J. J. mobiliojo ryšio telefono numerio 869874394 įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines, laikotarpyje nuo 2010-10-26 iki 2011-04-26 nenustatyta, kad J. J. paėmęs mažametį vaiką A.R. J. Vilniaus apygardos teismo nustatytomis dienomis ir valandomis, būtų kam nors skambinęs tuo pačiu numeriu.

Konstatuotina, kad mažamečio apklausos metu pateikti teiginiai apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu galimai dalyvavo J. V., nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą J. V. atžvilgiu dėl mažamečio seksualinio prievartavimo, kadangi nepadaryta veika turinti baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., požymių. Nei J. V., nei namo savininkas G. P., nei kiti byloje gauti duomenys, išskyrus mažamečio A.R. J. išsakytus teiginius, nepatvirtina tos aplinkybes, kad pas J. J. namuose būtų buvę dar asmenys, galimo nusikaltimo padarymo metu.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, daryta išvada, kad J. V. veiksmuose nenustatyti konkrečios nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., sudėties požymiai, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą.

Prokuroras savo nutarime kritiškai įvertino mažamečio A. J., o iš jo žodžių liudytojų parodymus ir byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus ir šiame nuosprendyje įvertintus įrodymus. Nors visiškai nebuvo tiriama ar J. V. turėjo videokamerą, kokiam tikslui galėjo būti filmuojamos seksualinės scenos, jokių veiksmų išsiaiškinti tas aplinkybes nebuvo atlikta, išskyrus telefoninių pokalbių patikrinimą (vaiko teigimu, tėvas, veždamas jį pas save, skambindavo dėdei J. ir jis atvažiuodavo). Dabar pavesti prokurorui atlikti kratas, kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, praėjus daug laiko po nagrinėjamų galimai padarytų ar nepadarytų veikų, netikslinga ir beprasmiška. Šio prokuroro nutarimo niekas iš turinčių teisę jį apskųsti, neapskundė ir jis įsigaliojo. Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Tai reiškia, jog asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Apkaltinamojo nuosprendžio grindimas visiškai ar iš dalies neteisingais mažamečio parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms ir J. J., remiantis šiais duomenimis, negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, J. J. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštas nukentėjusiojo A. J. interesais, paliekamas nenagrinėtas.

Nukentėjusiojo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteisiamos tik pripažinus kaltinamąjį kaltu (BPK 106 str. 2 d.), šiuo atveju priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 302 str., 303 str. 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 307 str. 4 d., 308, 310 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

J. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

J. J. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš jo gyvenamosios vietos Rūko g. 19, Vilniuje (t.2, b.l. 53), panaikinti.

Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo mažamečio A. J. interesais (t.3, b.l. 140-141) palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Daiktinius įrodymus 4 CD laikmenas palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Apeliacinis skundas dėl nuosprendžio gali būti paduotas per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.