- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-19
- Bylos Nr.
- AN2-465-485/2019
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Remeika
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiosios D. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarimo P. J. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. P. J. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) 2019 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 79-ANR_N-516-2019 pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 38 Eur bauda dėl to, kad jis 2019 m. balandžio 5 d. apie 18.00 val., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas tariamą savo teisę, kurią ginčija (duomenys neskelbtini), sklypo savininkė D. V., nepadaręs esminės žalos D. V. teisėms, savavališkai iš sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), iškasė 10 metrų ilgio, 30 cm pločio ir 20 cm gylio griovį, iš kurio žemes sukasė ant gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
2. Nesutikdamas su priimtu nutarimu, P. J. pateikė skundą apylinkės teismui. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Institucijos 2019 m. birželio 10 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena P. J. nutraukta.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji D. V. prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos 2019 m. birželio 10 d. nutarimą.
3.1. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino vienpusiškai, priimant nutarimą iš esmės buvo remiamasi P. J. versija, jo kaltės nepripažinimu ir aplinkybe, jog gretimi sklypai nebuvo pažymėti riboženkliais.
3.2. Pasak nukentėjusiosios, teismas nevertino, jog P. J. dėl jo užimamų sodų bendrijos valdybos pirmininko pareigų neabejotinai buvo žinomos gretimų sklypų ribos bei faktas, kad D. V. jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą juosiančią tvorą 30 cm atstumu buvo atitraukusi nuo sklypo ribos. Jis turėjo teisę susipažinti su sodų bendrijos dokumentais – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), planais.
3.3. Skunde nurodoma, kad P. J. tyčią patvirtina aplinkybė, jog jis 2019 m. balandžio 5 d. iškastą griovį užkasė tik 2019 m. balandžio 14 d., kuomet jam tapo žinoma, kad dėl jo veiksmų 2019 m. balandžio 9 d. buvo kreiptasi į policijos įstaigą. P. J. teiginiai, neva gaisro grėsmė išnyko tik 2019 m. balandžio 14 d., deklaratyvūs, kadangi, kaip pats nurodė, griovį jis iškasė jau po medžių šakų deginimo. Taigi P. J. sąmoningai slėpė ir maskavo padaryto administracinio nusižengimo aplinkybes.
3.4. Atkreipiamas dėmesys, jog tarp apeliantės ir P. J. susiklostę itin konfliktiniai santykiai. Teismas nesiaiškino ir netyrė priežasčių. lėmusių P. J. sprendimą šakas deginti būtent prie nukentėjusiajai priklausančio sklypo ribos. Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi būtent šakų deginimas sąlygojo vėlesnį P. J. veiksmą – nukentėjusiajai priklausančioje žemės sklypo dalyje iškasti griovį.
3.5. Pasak nukentėjusiosios, vien aplinkybė, kad P. J. devynerius metus dirbo sodo sklypo žemę iki pat tvoros, nesukūrė jam tariamos teisės į nukentėjusiajai priklausančio žemės sklypo dalį ir nesuponuoja jam pagrindo manyti, jog jis turi nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, esančią už nukentėjusiosios tvoros.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato atstovas nurodo su nukentėjusiosios skundu nesutinkantis ir prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skunde nurodytus argumentus vertinti savo nuožiūra.
5. Atsiliepime į apeliacinį skundą asmuo, kuriam administracinio nusižengimo teisena nutraukta, P. J. prašo palikti skundžiamą teismo nutarimą nepakeistą ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Nukentėjusiosios apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Tokią pat pareigą turi ir apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ANK 641 straipsnis).
8. Apeliaciniame skunde ginčijamas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarimas, kuriuo panaikintas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. birželio 10 d. nutarimas, kuriuo P. J. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį, ir administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu nutraukta.
9. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu žemesnės instancijos teismo nutarimu, apeliacinio skundo motyvais bei pateikta bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo panaikintas Institucijos 2019 m. birželio 10 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena P. J. atžvilgiu nutraukta, yra teisėtas ir pagrįstas visapusišku byloje surinktų įrodymų įvertinimu.
10. ANK 591 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. ANK 518 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia.
11. Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad Institucijos 2019 m. birželio 10 d. nutarimu P. J. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis 2019 m. balandžio 5 d. apie 18.00 val., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas tariamą savo teisę, kurią ginčija (duomenys neskelbtini), sklypo savininkė D. V., nepadaręs esminės žalos D. V. teisėms, savavališkai iš sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iškasė 10 metrų ilgio, 30 cm pločio ir 20 cm gylio griovį, iš kurio žemes sukasė ant gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas Institucijos nutarimą panaikino tinkamai neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių. Tai yra teismas neįvertino aplinkybės, jog P. J. užimamų pareigų pagrindu turėjo žinoti apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančių sklypų ribas ir vien tai, kad jis devynerius metus naudojosi žemės sklypu iki pat D. V. sklype esančios tvoros, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis šią žemę naudojo teisėtai. Be to, jis šakas galėjo deginti bet kurioje kitoje pasirinktoje (duomenys neskelbtini) esančio sklypo vietoje, o tai, kad griovelį P. J. užkasė tik 2019 m. balandžio 14 d., tai yra sužinojęs apie tai, jog apie jo veiksmus pranešta policijos įstaigai, patvirtina jo tyčią savavaldžiauti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas Institucijos nutarimą panaikino pagrįstai nustatęs, jog byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog P. J. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priimti priešingą sprendimą.
13. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog D. V. ir P. J. sūnus 2010 m. įgijo besiribojančius tarpusavyje žemės sklypus. Nukentėjusioji paaiškino, jog jai nuosavybės teise priklauso vielos tvora aptverti gretimi sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu P. J. patvirtino pagal įgaliojimą besinaudojantis su (duomenys neskelbtini) besiribojančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), priklausančiu jo sūnui. Kaip pirmosios instancijos teisme patvirtino pati D. V. bei jos sutuoktinis S. V., sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ esantys žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tvora buvo aptverti prieš maždaug 8 metus, tai yra 2011–2012 metais. Tveriant tvorą, už jos buvo palikta apie 20–30 cm žemės sklypo juosta, besiribojanti su (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu.
14. Pažymėtina, kad nei nukentėjusioji, nei jos sutuoktinis patvirtino P. J. nurodytą aplinkybę, kad jis visą laikotarpį nuo tvoros užtvėrimo naudojosi minėtu už tvoros likusiu žemės plotu, priklausančiu D. V., ir ginčo dėl žemės naudojimo tvarkos, sklypų ribų iki nagrinėjamo įvykio nekilo. P. J. nurodė, kad jis visą laiką, kol pagal įgaliojimą naudojosi sūnaus žemės sklypu, iki pat D. V. užtvertos tvoros sodininkavo, užvežė žemės, šienavo. D. V. patvirtino gyvenanti (duomenys neskelbtini) bei besinaudojanti gretimai (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu. Tvora, skirianti jai nuosavybės teise priklausantį sklypą nuo (duomenys neskelbtini) esančio sklypo yra neaklina, ji padaryta iš vielos, taigi tiek D. V., tiek jos sutuoktinis bet kada galėjo pamatyti P. J. atliekamus minėtus veiksmus ir pareikšti pretenzijas dėl P. J. naudojamo nukentėjusiajai priklausančio žemės sklypo ploto, tačiau jokių duomenų apie tai byloje nėra. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, P. J. (duomenys neskelbtini) priklausančiu žemės sklypo plotu, esančiu už tvoros, naudojosi pagal kaimyninių sklypų savininkų bei valdytojų nusistovėjusią tvarką, dėl kurios iki nagrinėjamo įvykio jokios pretenzijos jam nebuvo reiškiamos, ir neturėjo pagrindo manyti, jog pastaruoju atveju jis, iškasdamas griovelį aptariamoje teritorijoje, veiks priešingai D. V. interesams.
15. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo nutarimo motyvais, jog P. J. tyčios savavaldžiauti nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. P. J. nuo pat administracinio nusižengimo tyrimo pradžios nuosekliai teigė, jog jis 10 metrų ilgio griovelį iškasė siekdamas išvengti gaisro po šakų deginimo. Ši jo nurodoma aplinkybė nėra paneigta. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, įvykio vietos apžiūros protokolo, greta iškasto griovelio esančioje žemėje matyti pelenai, degimo žymės, kas patvirtina P. J. nurodomas aplinkybes. Be to, tai, kad iškastu grioveliu buvo siekiama P. J. nurodytų tikslų, patvirtina ir aplinkybė, jog griovelis buvo iškastas ne per visą sklypo kraštinę, besiribojančią su (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu, o tik 10 metrų atstumu. Nors skunde kvestionuojama, jog P. J. galėjo deginti šakas bet kurioje kitoje pasirinktoje (duomenys neskelbtini) esančioje vietoje, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog jis šakas galėjo deginti ir toje vietoje, kurioje jos galimai buvo degintos, tai yra netoliese D. V. nuosavybės teise priklausančio sklypo. Ši aplinkybė niekaip nepatvirtina pastarojo tyčios savavaldžiauti iškasant 10 metrų ilgio griovelį ties D. V. sklype esančia tvora. Pažymėtina, kad teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Iš P. J. nurydotų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą, jog jis, iškasdamas griovelį palei D. V. naudojamo sklypo tvoros riba, toje teritorijoje, kuria pagal nutylėjimą savininkams neprieštaraujant jis naudojosi kelerius metus, siekė išvengti galimų neigiamų pasekmių, jog galimai dar smilkstanti laužavietė neišplistų į (duomenys neskelbtini) esantį sklypą ir ši aplinkybė nepatvirtina, jog tokiu būdu P. J. būtų nepaisęs geros moralės ar bendro gyvenimo taisyklių gerbimo bei sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principų, juolab kad pagal sodų bendrijos „Gija“ bendrųjų vidaus tvarkos taisyklių 27 punktą, atskiriems žemės sodams priklausančios teritorijos gali būti žymimos grioveliu.
16. Kaip minėta, P. J. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojosi pagal įgaliojimą. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo neginčijamai spręsti, jog jam buvo žinoma aplinkybė, kad už tvoros esantis apie 30 cm pločio žemės sklypo plotas priklauso D. V.. Nukentėjusioji skunde teigia, jog P. J., kaip sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkas, turėjo ir galėjo būti susipažinęs su žemės sklypų planais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritariant P. J. atsiliepime į nukentėjusiosios apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatymas reglamentuoja bendrijos bendro naudojimo turto valdymą ir apskaitą. Bendrijos valdybai ar pirmininkui nesuteikta teisė kontroliuoti ar tikslinti privačių žemės sklypų ribas. Be to, nėra aišku, kaip, galimai nesant nustatytų riboženklių, P. J. turėjo ir galėjo objektyviai vietoje patikrinti bei nustatyti koordinačių taškus, atribojančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančius žemės sklypus.
17. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog galimai vienas riboženklis buvo įrengtas pietvakarinėje dalyje, (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, o kitoje pusėje, tai yra toje, kurioje ir buvo iškastas griovelis, riboženklis nebuvo išlikęs. Aukštesniojo teismo vertinimu, aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) esančiame sklype galimai buvo įrengtas riboženklis, nepatvirtina, jog būtent jis skyrė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančius sklypus. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu P. J. nurodytų aplinkybių, žemės sklypų riba buvo laikoma tvora, kadangi riboženkliai atliekant kadastrinius matavimus nebuvo pastatyti, o jų vietoje įrengti kuoliukai statant tvorą buvo sunaikinti. Nors teismo posėdžio metu nukentėjusioji D. V. bei jos sutuoktinis teigė , kad 2018 m. geodezininkas įkalė papildomą spalvinį kuolelį (duomenys neskelbtini) esančiame sklype ir būtent šis kuolelis žymėjo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypų ribas, tačiau nėra aišku, kodėl šis riboženklis buvo įrengtas ne minimuose sklypuose, kurių ribas šiuo riboženkliu buvo siekiama atskirti bei kada tiksliai jis buvo įrengtas. Kaip teismo posėdžio metu nurodė pati D. V., ji neturi jokių dokumentų, kurie objektyviai patvirtintų jos dėstomą aplinkybę, jog minėtas riboženklis skyrė būtent minimus sklypus ir buvo įrengtas 2018 m., o į bylą pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas tepatvirtina aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo ribų posūkio taškai buvo sužymėti 2019 m. balandžio 10 d., tai yra jau po nagrinėjamo įvykio.
18. Apeliaciniame skunde teigiant, jog P. J. savavaldžiavimo veiksmus atliko tyčia, pažymima, jog jis griovelį užkasė tik 2019 m. balandžio 14 d., tai yra po to, kai sužinojo apie nukentėjusiosios kreipimąsi į policijos įstaigą. Šis D. V. skunde nurodomas argumentas apeliacinės instancijos teismo vertinamas kaip prielaida. Kaip matyti iš bylos duomenų, P. J. (duomenys neskelbtini) negyvena, į jį atvyksta ir prižiūri pagal sūnaus suteiktą įgaliojimą. Griovelį jis užkasė balandžio 14 d., tai yra jau žinodamas, jog policijos pareigūnai buvo atvykę balandžio 9 d. bei užfiksavę įvykio vietą. Taigi nesutiktina su skundo argumentais, jog po policijos pareigūnų apsilankymo praėjus penkioms dienoms, P. J., užkasdamas griovelį, tikėjosi nuslėpti padarytą administracinį nusižengimą. Aplinkybė, jog po šakų deginimo griovelis buvo užkastas praėjus devynioms dienoms, nepaneigia jo iškasimo tikslo, kurį nuosekliai tvirtino P. J. nuo pat administracinio nusižengimo tyrimo pradžios. Taigi, akivaizdu, kad šiuo atveju P. J. veiksmai nelaikytini savavaldžiavimu ANK 518 straipsnio prasme.
19. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Institucijos nutarimas, kuriuo P. J. buvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą – savavaldžiavimą, nemotyvuotas, jame nenurodytos esminės aplinkybės, kuriomis vadovaujantis buvo nustatyta šio asmens kaltė. Be to, teigiant, jog P. J. nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, įgyvendino savo tariamą teisę, kurią ginčija D. V., nenurodytas specialus teisės aktas, kurį savo veiksmais galimai pažeidė P. J., nedetalizuota, kokia P. J. tariama teisė buvo įgyvendinama. Teismas daro išvadą, kad duomenų, kuriais vadovaujantis tik galima manyti, kad administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.
20. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino vienpusiškai, priimant nutarimą iš esmės buvo remiamasi P. J. versija, yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo padarytų išvadų nagrinėjamu klausimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savavaldžiavimo faktas negali būti pagrįstas vien nukentėjusiuoju pripažinto asmens pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais), tokio administracinio nusižengimo sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, P. J. veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti jo kaltę savavaldžiavus. Vien tai, kad priimtas sprendimas netenkina apeliantės interesų, nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą ar neteisėtą, nes teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, teisingai įvertino bylos duomenis ir jų visumos pagrindu padarė motyvuotas išvadas dėl administracinio nusižengimo sudėties požymių nebuvimo P. J. veiksmuose, kurių apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia.
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
Palikti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarimą nepakeistą ir nukentėjusiosios D. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutar tis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.