- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-296-193-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- V. A.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-296-193/2009
Teisėja Daiva Gadliauskienė Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.2.5., 1.1.8.9.1., 2.4.6.3.2.
NUOSPRENDIS
2009 m. gegužės 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-09 nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažinta kalta pagal BK 135 str. 1 d. ir jai paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat šiuo nuosprendžiu priteista iš V. A. 2725 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti ir 28,30 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
V. A. nuteista už tai, kad ji 2008 m. kovo 24 d. apie 12.20 val. savo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia dūrė vieną kartą peiliu A. D. į dešinę krūtinės ląstos pusę, tuo jam padarydama kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą dešinėje krūtinės ląstos pusėje su dešiniojo plaučio sužalojimu, kraujo susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, dešinio plaučio trauminį uždegimą – sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistoji V. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendį dalyje ir skirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teigia, kad savo kaltę dėl įvykdyto nusikaltimo pripažino visiškai ir nurodė visas tyrimui bei teismui reikšmingas bylos aplinkybes. Nuosprendyje nurodytos kaip įrodytos aplinkybės dėl asmeninių nesutarimų yra nepakankamai pagrįstos. Apeliantė teigia, kad neteisingai suvokė buvusią situaciją – nukentėjusysis A. D. kartu su kitais asmenimis (V. M. ir kt.) iš vakaro labai smarkiai ir žiauriai sumušė jo sugyventinį A. J. be jokios svarbios priežasties – todėl, kad jis prakalbo čigoniškai, t. y. įvykdė išpuolį prieš jį dėl rasinės, nacionalinės priklausomybės, nes jis romų (čigonų) tautybės. Dėl sumušimų A. J. labai prastai jautėsi, o tuo metu į namus atvyko neblaivūs A. D. su V. M.. Todėl ji nenorėjo šių asmenų įsileisti į namus, bijodama, jog vėl gali būti smurtaujama A. J. atžvilgiu. Kol ji su V. M. stumdėsi prie įėjimo į namą, A. D. prasmuko ir nuėjo į kambarį, kur gulėjo sužalotas A. J.. Tik suprasdama grėsmę, kylančią A. J., ji griebėsi peilio ir nesąmoningai smūgiavo juo tamsiame kambaryje nukentėjusiajam; kambarys, kuriame gulėjo A. J. neturi lango, dirbtinės šviesos nebuvo, galima buvo įžiūrėti asmenis tik pro praviras duris sklindančią šviesą. Skunde teigiama, kad nukentėjusiajam kilęs dešinysis plaučio trauminis uždegimas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip sunkaus kūno sužalojimo vienas iš elementų, apeliantės manymu, dėl jo atsiradimo ji nėra kalta. Teigia, kad tai galimai gydančių gydytojų netinkamai atliktų pareigų požymiai, jei nukentėjusysis susirgo dešinio plaučio uždegimu. Apeliantė skunde nurodo, kad jos nusikalstamos veikos realizavimas buvo sąlygotas jos suvokimu kylančios grėsmės A. J. dėl galimo pakartotinio A. D. smurto. Ji supranta, jog jos veiksmai – dūris peiliu nukentėjusiajam, nešalina baudžiamosios atsakomybės, tačiau mano, kad nuosprendyje turėjo būti atitinkamai įvertinama papildoma atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jos praeitis nerodo jokio polinkio į agresiją, smurto naudojimą. Nurodo, kad ji yra keturių nepilnamečių vaikų motina. Teigia, kad ją įkalinus, nebus kam pasirūpinti vaikais. Pabrėžia, kad atsiprašė nukentėjusiojo, jis jai atleido, su juo susitaikė. Teismas nepakankamai atsižvelgė ir į nukentėjusiojo poziciją jos atžvilgiu. Apeliantė mano, kad jos atžvilgiu galima taikyti teisingumo principą parenkant bausmės rūšį ir jai neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu.
Teismo posėdžio metu nuteistoji V. A. ir jos gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašė tenkinti nuteistosios skundą, o prokuroras prašė skundą atmesti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistosios V. A. padarytą nusikalstamą veiką, tačiau skiriant bausmę įvertino ne visas apeliantės asmenybę ir jos padarytos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitikties BK reikalavimams, bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas V. A. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę nei numatyta BK 135 str. 1 d. sankcijoje bausmę.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., sankcija nustato, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. A. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas sunkus nusikaltimas, veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia), atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių nebuvimą, nuteistosios V. A. asmenybę (neteista, teistumas išnykęs, administracine tvarka bausta, turi keturis nepilnamečius vaikus) bei paskyrė jai BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, savo trukme artimą įstatymu nustatytai minimaliai šios bausmės trukmei. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 str. 3 d. suteikia teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Akivaizdu, kad šios įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, jog teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą.
Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji nusikalstamą veiką padarė spontaniškai, be jokio išankstinio pasiruošimo, jos veiksmai nebuvo konkretizuoti ir nukreipti į nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo posėdžio apeliacinėje instancijoje metu V. A. parodė, kad po nusikalstamos veikos padarymo ji pati atvykusi į ikiteisminio tyrimo įstaigą – policiją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad antrą dieną po įvykio, t. y. 2008-03-26, su V. A. buvo atlikti procesiniai veiksmai – jai pareikštas įtarimas, ji apklausta įtariamąja, kalta prisipažino visiškai. Duomenų, paneigiančių nuteistosios teiginius apie pačios savanorišką atvykimą į policiją ar patvirtinančių jos slėpimąsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar baudžiamosios atsakomybės vengimą, byloje nėra. Todėl konstatuotina, kad nusikalstamą veiką padariusi V. A. pati savo noru atvyko į policiją. Be pastarosios aplinkybės, nuteistosios veiksmuose taip pat yra ir kita BK 62 str. 1 d. numatytoji aplinkybė – pirmosios instancijos teismas V. A. veiksmuose konstatavo esant lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl jos (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Su tuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Be to, apeliaciniam teismui buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad apeliantė atlygino nors ir ne didelę, bet pagal jos galimybes leistiną, dalį – 100 Lt skundžiamu nuosprendžiu priteistos turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. A. niekur nedirba, viena augina ir išlaiko tris mažamečius vaikus ir vieną nepilnametį, gyvena iš gaunamų pašalpų, todėl atlygintoji turtinės žalos dalis šiuo laikotarpiu realiai atitinka nuteistosios turimas galimybes. Taigi, apeliantės veiksmuose yra BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų visuma.
Svarstant BK 62 str. 1 d. taikymo V. A. galimybes, taip pat atsižvelgtina ir kitas jos asmenybę bei padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis su nuteistąja susitaikė ir jai atleido. Pati nuteistoji charakterizuojama patenkinamai – pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų jos atžvilgiu nėra, psichikos sveikatos centre ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje ji neregistruota, nors administracine tvarka bausta už tėvų valdžios nepanaudojimą, tačiau rūpinasi vaikų ugdymu ir auklėjimu. Į socialinės rizikos šeimų apskaitą V. A. šeima įrašyta dėl socialinių įgūdžių stokos ir vaikų nepriežiūros, o būtent dėl vieno savo vaiko paauglio. Liudytoja E. K., dirbanti su nuteistosios šeima socialine darbuotoja, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad V. A. alkoholiu nepiktnaudžiauja, nėra linkusi į smurtą, deda pastangas ir rūpinasi vaikais, tarp vaikų ir motinos yra geri santykiai ir įkalinimas neigiamai paveiktų bei traumuotų vaikus. Pastaroji liudytoja patvirtino nuteistosios teiginius, kad V. A. realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti jos vaikų ir jie būtų priversti gyventi valstybinėje įstaigoje.
Visos aukščiau minimos aplinkybės nuteistosios asmenybę apibūdina gana pozityviai, mažina apeliantės asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą bei suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas V. A. prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai gali būti pasiekiami taikant apeliantei bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes ir apeliantės asmenybę, taip pat BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų visumos buvimą bei į tai, kad V. A. viena pati augina ir išlaiko tris mažamečius vaikus ir vieną nepilnametį, konstatuoja, kad apeliantei yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę nei numatyta BK 135 str. 1 d. sankcijoje bausmę. Todėl, siekiant teisingos pusiausvyros tarp bausmės tikslų ir priemonių šiems tikslams pasiekti, V. A. skirtina laisvės apribojimo bausmė, nustatant jai maksimalų šios bausmės rūšies terminą bei paskiriant tam tikrus įpareigojimus.
Skunde nurodomi nuteistosios teiginiai dėl jos kaltės nebuvimo dėl nukentėjusiajam kilusio dešiniojo plaučio trauminio uždegimo bei prielaidos apie gydytojų netinkamai atliktą darbą yra deklaratyvūs, paneigti abejonių nekeliančia specialisto išvada, todėl jie vertintini kritiškai ir atmestini.
Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 str.1 ir 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
NUSPRENDĖ:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nuteistai V. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalimi, skirti laisvės apribojimo bausmę dvejiems metams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose.
Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.