- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- I-849-243/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00305-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- H. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas H. K. skunde nurodo, jog nuo 2014 m. balandžio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Klaipėdos apskrities VPK) areštinėje sąlygomis, žeminančiomis jo orumą, sukeliančiomis papildomų išgyvenimų, intensyviai viršijančiomis kalinimui būdingus suvaržymus ir prilygstančiomis kankinimui. Teigia, jog areštinės kameros buvo įrengtos rūsyje, jose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko ventiliacijos, langai buvo nešvarūs, pro juos nepatekdavo dienos šviesa, apšvietimas neatitiko reikalavimų, o nakčiai paliekama šviesa trukdė išsimiegoti, vargino, dėl to jautėsi kankinamas. Nurodo, jog buvo laikomas perpildytose kamerose neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus 5 kv.m. ploto reikalavimų neįskaitant baldų, nebuvo galimybės judėti ir sportuoti, sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, nuo lubų ir sienų krito tinkas, veisėsi pelėsiai, parazitai. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo leista naudotis dušu, o kamerose nebuvo šilto vandens, todėl negalėjo nusiprausti. Sanitariniai mazgai neatitverti nuo likusios kameros erdvės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, žeminama garbė ir orumas. Nurodo, jog atvykus į areštinę etapu būdavo liepiama nusirengti tiesiog koridoriuje, kur bet kuriuo metu galėjo praeiti moterys pareigūnės, be to, jis serga hepatitu C ir ŽIV, o dėl skersvėjo koridoriuose galėjo bet kada susirgti rimtomis ligomis ir net mirti, todėl labai pergyveno, jautė depresiją, sukrėtimą. Teigia, jog gyvendamas tokiomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5000,00 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies. Nurodo, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv. m. gyvenamojo ploto (sanitarinio mazgo plotas į bendrą plotą neįskaičiuojamas). Pripažįsta, kad 19 parų iš pareiškėjo areštinėje praleistų 68 parų galėjo būti itin nežymiai neužtikrintas 5 kv.m. minimalaus ploto reikalavimas, tačiau tokio neatitikimo pajusti neįmanoma ir jis negalėjo sukelti papildomų nepatogumų, o kitais laikotarpiais pareiškėjui teko gerokai didesnis plotas nei minimalus. Pažymi, jog pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas dalyvavo atliekant procesinius veiksmus ir dalį laiko kameroje nebūdavo. Pažymi, jog areštinė, kurioje laikytas pareiškėjas, buvo įrengta iki higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo, todėl netaikytini jos reikalavimai, susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais ir nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai, jog kameros įrengtos rūsyje, nusiskundimai, susiję su apšvietimu, oro judrumu. Nurodo, jog areštinėje buvo nuolat užtikrinama kenkėjų kontrolė, vykdoma dezinfekcija, deratizacija, nuolat daromas remontas, tačiau patys laikomi asmenys niokoja areštinės patalpas ir inventorių. Pažymi, jog laikomi asmenys gyvenamosiose patalpose patys turi užtikrinti švarą ir tvarką, jiems yra išduodamos reikalingos priemonės, o naktinė areštinės apšvieta atitiko HN 37:2009 reikalavimus. Areštinėje laikomiems asmenims kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše, šia teise asmenys negali pasinaudoti, jeigu yra laikomi trumpiau kaip 7 dienas. Karšto vandens padavimo įrengimo kamerose teisės aktai nenumatė, o sanitariniai mazgai buvo įrengti pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara. Nurodo, jog kiti kameroje esantys asmenys arba pareigūnai negalėjo stebėti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, nes sanitariniai mazgai nebuvo įrengti priešais duris. Pažymi, jog asmens krata buvo atliekama pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtintą Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukciją, patalpos, kurioje atliekama krata, oro temperatūra buvo tokia pati, kaip ir kitose areštinės patalpose, atliekant kratą dalyvavo išimtinai tos pačios lyties asmenys. Nurodo, jog pareiškėjas nusiskundimų dėl jo laikymo sąlygų nereiškė, o nuolat darydamas tyčines nusikalstamas veikas pats pasirinko savo gyvenimo būdą ir turėjo suvokti, jog nelaisvėje patirs tam tikrus apribojimus. Argumentuoja, jog pakankama satisfakcija už galimai patirtą žalą neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, yra pažeidimo pripažinimas, nes atsižvelgiant į teisingumo ir sąžiningumo principus priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais nusikaltusiems asmenims yra diskriminuojami dori piliečiai, nedarantys nusikaltimų, prisidedantys prie gerovės valstybėje kūrimo (b. l. 17-22).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu, pagrįstumo nustatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Pareiškėjas, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės viršininko 2017 m. balandžio 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-8278 matyti, jog pareiškėjas areštinėje atskirais laikotarpiais laikytas nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. (b. l. 23-24).
Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas pažeidžiant nustatytą 5 kv. m. minimalaus ploto reikalavimą (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą) laikytas: kameroje Nr. 34, kurioje vienam asmeniui teko 4,49 kv. m. ploto, nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d., 2014 m. lapkričio 12 d., nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d., kameroje Nr. 33, kurioje vienam asmeniui teko 4,90 kv. m. ploto, laikytas nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d., kameroje Nr. 4, kurioje vienam asmeniui teko 4,31 kv. m. ploto, laikytas 2014 m. lapkričio 11 d., kameroje Nr. 19, kurioje vienam asmeniui teko 4,32 kv. m. ploto, laikytas 2014 m. lapkričio 26 d., kameroje Nr. 32, kurioje vienam asmeniui teko 4,73 kv. m. ploto, laikytas nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. vasario 27 d., nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. kovo 4 d., nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2015 m. kovo 17 d., nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., kameroje Nr. 22, kurioje vienam asmeniui teko 3,84 kv. m. ploto, laikytas nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gegužės 22 d., kameroje Nr. 24, kurioje vienam asmeniui teko 4,57 kv. m. ploto, laikytas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 16 d., kameroje Nr. 14, kurioje vienam asmeniui teko 2,68 kv. m. ploto, laikytas nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. Nustatyta, jog pareiškėjas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą laikytas areštinėje iš viso 19 parų, iš kurių 2 ne iš eilės einančias paras šis pažeidimas, teismo vertinimu, buvo intensyvesnis, nes pareiškėjui tenkančio ploto norma sudarė nuo 2,68 kv. m. iki 3,84 kv.m. ploto. Minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Tačiau tik 2 ne iš eilės einančias paras pažeidimas galėjo būti juntamas labiau, tuo tarpu, visą kitą laiką minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas itin nežymiai ir, teismo vertinimu, negalėjo sukelti pareiškėjui labiau juntamų nepatogumų. Teisės aktai nenumato reikalavimo įskaičiuoti baldų užimamą plota, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1213-624/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms laikotarpiu, kuriuo buvo laikomas pareiškėjas, nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų (b. l. 27-30). Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus skaidraus stiklo langus, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, t. y. kameros atitinka HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo. Patikrinimo aktu konstatuota, jog dirbtinis apšvietimas neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, tačiau tai nelaikytina pažeidimu, nes pagal HN 37:2009 2 punktą šis reikalavimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 2 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. spalio 8 d. surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 duomenys taip pat patvirtina, jog tikrintos areštinės kameros Nr. 14 ir 23 atitiko HN 37:2009 reikalavimus ir nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. (b. l. 31-33). Patikrinimo akte nurodyta, jog sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, kanalizacija veikianti, smarvės ir tvaiko nesijaučia. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai ir nėra pagrindo manyti, kad sąlygos patikrintose kamerose ir kitose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, galėjo iš esmės pasikeisti ar būti kitokios nei konstatuota patikrinimo aktuose. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo kamerose teisės aktai nenumatė, tuo tarpu, pagal teisės aktų reikalavimus laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjui teigiant, jog nebūdavo sudaroma galimybė nusiprausti duše, iš tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas ilgiau kaip 7 paras areštinėje laikytas tik kartą nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. Iš atsiliepimo argumentų matyti, jog yra užtikrinama Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte įtvirtinta laikomų asmenų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, jeigu asmenys areštinėje laikomi ilgiau kaip 7 dienas.
Pareiškėjui teigiant, jog areštinė buvo įrengta rūsyje, iš HN 37:2009 19 punkto matyti, jog naujai statomose policijos areštinėse kameras draudžiama įrengti rūsiuose ir pusrūsiuose. Areštinė, kurioje laikytas pareiškėjas buvo įrengta pusrūsyje, ji pradėta eksploatuoti 1999 metais, t. y. iki šios higienos normos įsigaliojimo, ir minėtas reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas (b. l. 34-35). Teismo vertinimu, naktį paliekama šviesa susijusi su areštinėje laikomų asmenų priežiūra, saugumu ir kontrole ir reikalaujama pagal HN 37:2009 22 punktą, todėl net ir galimai patyręs nežymius nepatogumus dėl visą parą degančios šviesos, pareiškėjas dėl savo specifinio statuso negalėjo tikėtis ir reikalauti išskirtinių laikymo sąlygų areštinėje.
Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog areštinėje buvo įrengtos kratos patalpos, asmens krata atliekama dalyvaujant išimtinai tos pačios lyties pareigūnams, laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patalpos, kurioje atliekama krata, oro temperatūra buvo tokia pati, kaip ir kitose areštinės patalpose. Pareiškėjo teiginiai, jog darant kratą galėjo peršalti, susirgti sunkiomis ligomis ir numirti, yra hipotetiniai, jis nenurodo, ar dėl to pats buvo susirgęs ir tokių duomenų byloje nėra, o dėstomi tik bendro pobūdžio abstraktūs teiginiai.
Pareiškėjui teigiant, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, pažymėtina, jog Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktas įtvirtina reikalavimą, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pagal HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis, tačiau turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015-12-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 19 parų su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje itin nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, iš jų 2 ne iš eilės einančias paras nurodytas pažeidimas buvo intensyvesnis, galimai neužtikrintą pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą) neužtikrinimo mastą, galimus pareiškėjo patirtus nepatogumus, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus paneigus rašytiniais įrodymais, nesant teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 250,00 Eur.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 250,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,
nusprendžia:
priteisti pareiškėjui H. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 250,00 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato,
atmesti kitoje dalyje skundą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.