Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. Ž. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, L. M., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei J. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pirminiu ieškiniu (t. 1, b.l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-0200-9016, esančio Liepų al. 10, Vilniuje, pirkimo-pardavimo 1992-08-24 sutartį, sudarytą tarp atsakovų AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir L. M., pripažinti negaliojančia ir taikyti abišalę restituciją; 2) pripažinti ieškovei, kaip I. M. įpėdinei, teisę privatizuoti aukščiau nurodytą gyvenamąjį namą; 3) įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti su ieškove nurodyto gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsakovė L. M. atsiliepime į ieškinį (t. 1, b.l. 100-102) nurodė, kad namo privatizavimo metu dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“, pateikė prašymą leisti privatizuoti namą ir jis buvo patenkintas. Tuometiniai namo nuomininkai prašymų leisti privatizuoti namą neteikė.

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieškinį (t. 1, b.l. 112-113) nurodė, kad skiriant namą L. M., jį parduodant, namas nebuvo niekam išnuomotas ar kitaip skirtas. Atsakovas pripažino, kad iki 1992 metų name gyveno V. M., G. M., I. M., kurie turėjo teisę privatizuoti namą, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl namo privatizavimo nesikreipė. Kadangi I. M. valios privatizuoti namą neišreiškė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimu Nr. 249, teisės privatizuoti namą neįgijo ir jo įpėdiniai.

Bylos nagrinėjimo eigoje pasikeitus privatizuoto ginčo namo adresui – iš Liepų al. 10, Vilniuje, į Tremtinių g. 10, Vilniuje, - ieškovė atitinkamai patikslino savo reikalavimą (t. 2, b.l. 32-38). Papildomai nurodė, kad L. M. teisės privatizuoti nurodytą namą neturėjo, nes nebuvo šio namo nuomininkė, be to, ji privatizavo kitus du būstus, esančius Tremtinių g. 3, Vilniuje, ir Pramonės g. 10A, Vilniuje.

Atsiliepime į patikslintą ieškinį (t. 2, b.l. 62-64) atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ papildomai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, nes pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusį 1964 m. CK senaties terminas tokiam sandoriui ginčyti buvo 3 metai.

Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Ieškovė 2012 m. birželio 15 d. pateikė teismui prašymą įpareigoti atsakovę L. M. ir Nekilnojamojo turto registrų centro Vilniaus filialo specialistus nustatyti nekilnojamojo daikto, medinio namelio, statyto 1895 m., individualią vertę. Nurodė, kad minėto namo būklė yra bloga, todėl byloje nustatyta šio namo vidutinė rinkos vertė yra per didelė, bei per didelis byloje sumokėtas žyminis mokestis. Ieškovė rengiasi pateikti apeliacinį skundą, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovę ir atitinkamą instituciją nustatyti turto vertę, pagal kurią būtų perskaičiuotas žyminis mokestis ieškiniui ir apeliaciniam skundui paduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės L. Ž. prašymą. Teismas nurodė, kad byloje priėmus sprendimą, šalių prašymai, susiję su ginčo dalyku nenagrinėjami. Ieškovė, nesutikdama su teismo priimtu 2012 m. birželio 12 d. sprendimu, gali paduoti apeliacinį skundą per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 301 str. 1 d., 307 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė atskiruoju skundu prašo Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas, atsisakydamas priimti prašymą, užkirto galimybę tolesnei bylos eigai, nes apeliacinis skundas nepriimamas jeigu jis neapmokėtas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Pasak apeliantės, teismas privalo įpareigoti atsakovę ir atitinkamą instituciją nustatyti ginčo objekto vertę, nes šiuo metu ginčo objekto vertė per aukšta, todėl ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą, privalo sumokėti nepagrįstai didelį žyminį mokestį.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Byloje esančiais raštiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę ir Nekilnojamojo turto registrų centro Vilniaus filialo specialistus atlikti nekilnojamojo turto įvertinimo veiksmus išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje 2012 m. birželio 12 d. buvo priimtas sprendimas ir ieškovės L. Ž. ieškinys atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, L. M., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei J. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį, buvo atmestas. Ieškovė savo prašymą motyvavo tuo, kad šioje byloje ketina paduoti apeliacinį skundą, todėl, reikia perskaičiuoti žyminį mokestį, kuris, jos nuomone, buvo sumokėtas per didelis.

Teismo posėdis pradedamas, posėdžio pirmininkui paskelbus, kuri byla nagrinėjama (CPK 238 straipsnis). Pradėjus teismo posėdį pirmiausia atliekami procesiniai veiksmai, skirti pasirengimui nagrinėti bylą iš esmės (CPK 239- 248 straipsniai). Bylos nagrinėjimas iš esmės – tai antroji teismo posėdžio dalis, kuri prasideda po pasirengimo bylos nagrinėjimui ir tęsiasi iki baigiamųjų kalbų. Jos metu byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pateikti prašymus ir juos pagrindžiančius įrodymus (CPK 249, 251 straipsniai). Teismui išsprendus pateiktus prašymus, posėdžio pirmininkas paskelbia bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigą ir teismas pradeda klausytis baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 1 dalis). Taigi proceso šalis visus bylai reikšmingus įrodymus ar prašymus turi pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje priėmus sprendimą, šalių prašymai, susiję su ginčo dalyku nenagrinėjami. Ieškovė, nesutikdama su teismo priimtu 2012 m. birželio 12 d. sprendimu, gali paduoti apeliacinį skundą per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 301 str. 1 d., 307 str. 1 d.). Taip pat CPK 178 str. nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliantė, teigdama, jog ginčo objekto vertė yra per didelė, turėjo teisę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teikti prašymą pirmosios instancijos teismui ir reikalauti nustatyti gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje vertę, tačiau toks prašymas nebuvo pareikštas. Pirmosios instancijos teismas apeliantei išaiškino, jog ji, negalėdama sumokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, turi teisę kartu su apeliaciniu skundu pateikti teismui prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ar prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 83 str. 3 d., 84 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.