- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-136-611/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Pareiškėjas
- L. V.
- Suinteresuotas asmuo
- A. V., R. Ž., K. K., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centrui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. V., R. Ž., K. K., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centrui ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja L. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti faktą, kad ji nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį 2003-07-01 įgijo ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris 1993-07-01 nuosavybės teise priklausė jos senelei A. K.. Pareiškime nurodė, kad 1993-07-01 jos senelė A. K. padovanojo jai ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), sudarydama Riešės apylinkės savivaldybėje dovanojimo sutartį Nr. 99. Pareiškėja šia sutartimi dovanojamo namo dalį priėmė, tačiau dėl senelės ligos neturėjo laiko minėtos sutarties teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti. Dovanojimo sutartis buvo įregistruota tik Riešės apylinkės savivaldybėje. Pareiškėja rūpinosi minėtos namo dalies išlaikymu, mokėjo visus mokesčius. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini)A. K. mirė. Dėl jos turto paveldėjimo niekas nesikreipė, po A. K. mirties niekas minėto ½ dalies namo nepaveldėjo. Teigia, kad yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68 – 4.71 str. nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi konstatavo, kad A. K. mirties dieną turto neturėjo, nes, pasak pareiškėjos, namo dalį buvo padovanojusi jai. Užvaldydama namo dalį, pareiškėja buvo sąžininga ir pagrįstai įsitikinusi, kad A. K. turi teisę padovanoti jai savo turtą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime prašo pareiškėjos pareiškimo netenkinti. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį 2002-01-03 išlaikymo iki gyvos galvos sutarties Nr. 32 pagrindu įregistruotos L. V. nuosavybės teisės; į kitą ½ dalį minėto gyvenamojo namo daiktinės teisės neįregistruotos. Pareiškėja yra įgijusi nuosavybės teisę į ½ dalį nekilnojamojo turto CK 4.47 str. 1 p. nurodytu būdu, t. y. sandoriu, todėl jos pareiškimas negali būti tenkinamas.
Suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškėjos prašymas būtų patenkintas.
Suinteresuoti asmenys K. K. ir R. Ž. atsiliepimu prašė pareiškėjos L. V. pareiškimą dėl nuosavybės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti. Nurodė, kad dovanojimo sutartis tarp A. K. ir pareiškėjos laikoma nesudaryta, nes nebuvo įregistruota per tris mėnesius atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kaip numatė tuo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas (281, 255 str.). Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydama atnaujinti terminą dovanojimo sutarčiai VĮ Registrų centre įregistruoti, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 10 d. civilinėje byloje Nr. 2-5275-466/2010 pareiškėjos prašymą atmetė. Nurodo, kad A. K. palikimą priėmė suinteresuoti šioje byloje asmenys; 1964 m. CK 587 str. 1 d. numatė, kad priimti galima tik visą palikimą, todėl visas A. K. palikimą sudarantis turtas buvo priimtas suinteresuotų asmenų. Tuo metu nežinota, kad palikėjai nuosavybės teise priklausė ½ gyvenamojo namo, todėl suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės užsiregistruoti šio turto savo vardu. Pareiškėja informaciją apie tai, kad A. K. mirties metu priklausė ½ gyvenamojo namo ir šio nekilnojamojo daikto užvaldymą nuslėpė; ši informacija tapo žinoma tik Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2010 m. nagrinėjat civilinę bylą dėl termino atnaujinimo. Nurodo, kad dėl šių priežasčių pareiškėja nėra sąžininga turto įgijėja. Pažymi, kad A. K. name gyveno iki pat mirties, t.y. (duomenys neskelbtini), ir jį valdė būdama jo savininkė, todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji nuo 1993-07-01 iki 2003-07-01 nepertraukiamai valdė ½ minėto gyvenamojo namo dalį yra nepagrįsti. Suinteresuoti asmenys teigia, kad pareiškėjos nurodomos priežastys, dėl kurių neva ji negalėjo įregistruoti dovanojimo sutarties, neatitinka tikrovės: senelė nesirgo, mirė staiga, todėl slaugyti jos nereikėjo. Dovanojimo sutartis nebuvo ir negalėjo būti įregistruota pareiškėjos ūkinėje knygoje. Be to, pati dovanojimo sutartis ir jos sudarymo aplinkybės kelia daug įtarimų. Pažymi, kad dovanojimo sutarties įregistravimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi ir pagrindo šį klausimą svarstyti iš naujo – nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu L. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį akto nustatymo atmetė. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį įregistruotos L. V. nuosavybės teisės, įregistravimo pagrindas – 2002-01-03 išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, reg. Nr. 32. Į kitą ½ dalį minėto gyvenamojo namo daiktinės teisės, kurių pareiškėja siekia, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, tačiau byloje nėra ginčo, kad ši turto dalis asmeninės nuosavybės teise priklausė pareiškėjos senelei A. K.. Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčiai pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 str., 281 str. buvo taikoma privaloma teisinė registracija per tris mėnesius nuo jo sudarymo, tačiau šis sandoris įstatymo nustatyta tvarka ir terminu nebuvo įregistruotas, taip pat Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagal pareiškėjos L. V. pareiškimą 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą ½ dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1993-07-01 dovanojimo sutarčiai įregistruoti, todėl 1993-07-01 dovanojimo sutartis yra negaliojanti, t.y. laikoma nesudaryta. Pareiškėja nuosavybės teisių į aptariamą turtą nebuvo įgijusi, nuosavybės teisės liko A. K.. Teismas konstatavo, kad minėta dovanojimo sutartis pareiškėjai negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Vilniaus rajono 1-ame notarų biure 2006-11-22 išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas: po A. K. mirties palikimą priėmė M. K., R. Ž., K. K., todėl teismas atmetė pareiškėjos atstovo teiginius, kad po A. K. mirties niekas iš galimų paveldėtojų dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos atstovo argumentus, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pratęsė praleistą terminą palikimui, atsiradusiam po A. K. mirties, priimti, kurį sudaro tik nuosavybės teisėmis atkuriamas žemės sklypas, taip pat, kad minėtiems asmenims paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas į nuosavybės teisėmis atkuriamą žemės sklypą, o ne į ginčo turtą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi trims mėnesiams pratęsė praleistą terminą palikimui, atsiradusiam po A. K. mirties, priimti nedetalizuodamas paveldimo turto sudėties, be to, tiek 2000 m. CK (5.50 str. 1 d.), tiek 1964 m. CK (587 str. 1 d) numatė, kad priimti galima tik visą palikimą sudarantį turtą. Tai, kad šiuo metu paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas į ginčo turtą (1/2 dalį namo), nereiškia, kad paveldėtojai palikimo į šį turtą nepriėmė: kadangi palikimo atsiradimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu nebuvo žinoma, kad ginčo turtas priklausė palikėjai, todėl paveldėjimo teisės liudijimas į šį turtą ir nebuvo išduotas. Teismas konstatavo, kad nepaisant to, kad A. K. palikimas priimtas tik 2006 m., tačiau jis laikomas priklausančiu įpėdiniams nuo 1996-02-05. Teismas padarė išvadą, kad konstatavimas, jog pareiškėja įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į ginčo turtą, reikštų konstatavimo fakto, jog pareiškėja įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į kitiems asmenims, t.y. A. K. įpėdiniams priklausantį turtą. Teismas pripažino, kad pareiškėja nebuvo sąžininga ir jos daikto valdymas nebuvo atviras, informacijos, kad po A. K. mirties liko ½ dalis namo, neatskleidė. Pareiškėja nebuvo sąžininga turto įgijėja nei valdymo pradžioje, nei visą įgyjamosios senaties laiką ir net pateikdama pareiškimą įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi žinojo apie kliūtis, trukdančias jai tą daiktą įgyti nuosavybėn.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą ir pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
Teismas nepagrįstai nevertino liudytojos L. K. ir kitų liudytojų parodymų, pagrindžiančių aplinkybes, nurodytas pareiškėjos pareiškime.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nustatyta, kad į teismą pareiškėjai M. K., K. K. ir R. Ž. kreipėsi dėl termino atnaujinimo paveldėti žemės sklypui po A. K. mirties. Kito turto nebuvo, nes ½ gyvenamojo namo jau buvo padovanota pareiškėjai 1993-07-01. Kadangi teismas negali peržengti reikalavimo ribų, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis dėl praleisto termino atnaujinimo yra priimta tik dėl žemės sklypo, o ne dėl ginčo turto. Be to, po A. K. mirties jos turto negalėjo paveldėti nei pareiškėja, nei K. K., nei R. Ž., nes A. K. mirties dieną gyvas buvo jos sūnus bei duktė, t.y. minėtų asmenų tėvas ir teta, kurie buvo vieninteliai paveldėtojai pagal įstatymą.Teismas formaliai vertino dovanojimo sutarties galiojimą. Pagal Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos Protokolo Nr. I, iš dalies pakeisto Protokolo Nr. 11, 1 str. nuosavybės registracija pripažįstama tik kaip kontrolės ir mokesčių priemonė. Dovanojimo sutartis sudaryta be prievartos, sąžiningai, laisva valia, pareiškėja dovanotą turtą priėmė ir iš karto ėmė jį valdyti, todėl nepaisant dovanojimo sutarties neįregistravimo, yra galiojanti.Fakto apie dovanoto namo dalies valdymą pareiškėja neslėpė, buvo atvira ir sąžininga. R. Ž. ir K. K. apie pareiškėjos valdomą namo dalį žinojo.Teismas, netenkindamas pareiškėjos prašymo, paliko neišsprendžiamą situaciją, kadangi nei vienas įpėdinis nebegali paveldėti ginčo turto.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys K. K. ir R. Ž. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
Dovanojimo sutartis, sudaryta tarp L. V. ir A. K. yra nesudaryta, kadangi nebuvo įregistruota turto registravimo įstaigoje. Be to, pareiškėja, kreipdamasi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą ir prašydama atnaujinti terminą dovanojimo sutarčiai VĮ Registrų centre įregistruoti, pati pripažino, kad nėra įvykdžiusi imperatyvių teisės normų reikalavimų.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija Lietuvos Respublikoje buvo ratifikuota 1995-04-27, įsigaliojo nuo 1995-06-20, t.y. vėliau nei buvo sudaryta dovanojimo sutartis ir negali būti taikoma atgal. Šios konvencijos Protokolas Nr.1, iš dalies pakeistas Protokolu Nr. 11, nesuponuoja pareiškėjos nurodytų teiginių apie tai, kad dovanojimo sutartis yra galiojanti be jos registravimo, ar toks registracijos reikalavimo taikymas pažeistų žmogaus teisę į nuosavybę. Pareiškėjos teiginiai, kad suinteresuoti asmenys negalėjo priimti palikimo, nepagrįsti ir nesprendžiami šioje byloje. Nėra daugumos pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo fakto pagal įgyjamąją senatį nustatytmui privalomų sąlygų – pareiškėjos valdymas nėra prasidėjęs sąžiningai, visą valdymo laikotarpį iki šiol laikytinas nesąžiningu, jos valdymas nebuvo atviras, nei nepertraukiamas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad viešame registre yra įregistruotos L. V. nuosavybės teisės (pagal 2002-01-03 sutartį) į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (b.l.69-72). Į kitą minėto gyvenamojo namo ½ dalį nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ši teismo išvada nėra skundžiama, kad minėta gyvenamojo namo dalis, į kurią nuosavybės teisės nėra įregistruotos, nuosavybės teise priklausė pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų A. V., R. Ž. ir K. K. senelei A. K..
Pareiškėja nurodo, kad ji nuo 1993 metų dovanojimo sutarties sudarymo momento atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai kaip savo valdė minėtą namo dalį. Pareiškė pateikė į bylą 1993-07-01 sutartį (b.l.32), pagal kurią jos senelė A. K. padovanojo jai minėtą namo dalį, tačiau, kaip patvirtina byloje esantys duomenys, minėta sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Minėtoje sutartyje buvo įrašas apie sutarties privalomą registraciją pagal CK 255 str. Vilniaus VTIPPB „Valda“. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą nuosavybės teisėms įregistruoti, pripažindamas termino praleidimo priežastis nesvarbiomis (b.l.26-28). Iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. CK 281 str. nustatė, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo momento (CK 255 str.), tuo tarpu CK 255 str. 1 d. nustatė, kad notariškai patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis per 3 mėnesius turi būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o minėto straipsnio 2 dalis imperatyviai nustatė, kad šios taisyklės nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas minėtas normas teisingai aiškino ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjai neįregistravus minėtos 1993-07-01 dovanojimo sutarties viešame registre, ji laikoma nesudaryta, todėl pareiškėjai minėta 1993-07-01 sutartis nesukėlė teisinių pasekmių. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino dovanojimo sutarties teisinę reikšmę, yra nepagrįsti ir atmestini. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su Europos žmogaus teisių konvencijos aiškinimu, nesusiję su nagrinėjama byla, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina tik tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi galiojančia teise ir negali netaikyti galiojančio įstatymo konkrečioje byloje.
Taigi, gyvenamojo namo ginčo dalies savininke iki pat mirties 1996 metais buvo A. K.. Pareiškėja, teigdama, kad nuo 1993-07-01 pradėjo valdyti kaip savo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kadangi A. K. taip pat gyveno šioje namo dalyje. Tik po A. K. mirties (duomenys neskelbtini) ji galėjo įgyti teisę naudotis šia namo dalimi kaip sava. Bet apeliaciniame skunde pati pareiškėja nurodo, kad po A. K. mirties minėtoje namo dalyje taip pat gyveno pareiškėjos tėvas ir motina iki savo mirties, t.y. jie kartu naudojosi šiuo turtu. Taigi, pareiškėja neįrodė, kad ji ginčo turtą valdė kaip savą ne mažiau kaip 10 metų.
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo būdas (CK 4.47 str.). Tam, kad įgyti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, būtina konstatuoti CK 4.68-4.71 str. nurodytų sąlygų visumos buvimą. Tik teismui konstatavus minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų visumos buvimą, asmuo įgyja nuosavybės teises. Nuosavybės teises įgyjamąja senatimi gali įgyti asmuo, nesantis daikto savininku, tačiau sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 10 metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo. Minėtu pagrindu nuosavybės teisės negali būti įgyjamos į kito asmens vardu registruotus daiktus.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, po A. K. mirties jos palikimą priėmė M. K., R. Ž. ir K. K. (b.l.31). Nors minėti asmenys per įstatymo nustatytą terminą neišreiškė valios dėl palikimo priėmimo, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi jiems buvo pratęstas terminas po A. K. mirties atsiradusiam palikimui priimti (b.l.29-30). Dėl nurodytos priežasties atmetami pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad minėti asmenys neturėjo teisės paveldėti A. K. palikimo, kadangi buvo gyvi jos vaikai, t.y. pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų tėvai. Aplinkybė, jog A. K. vaikai turėjo pirmenybės teisę prie pareiškėją ir suinteresuotus asmenis priimti A. K. palikimą, nepaneigia suinteresuotų asmenų teisės priimti A. K. palikimą po to, kai dėl jo priėmimo nesikreipė A. K. vaikai (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1-2 p, 2 d., 2000 m. CK 5.11 str. 1 d.1-2 p., 2 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek pagal 1964 m. CK 587 str. 1 d., tiek galiojančio CK 5.50 str. 1 d. neleidžia priimti palikimo dalinai ar su sąlyga ar su išlygomis. Tai reiškia, kad pareiškus valią dėl dalies palikimo, laikoma, kad yra priimtas visas palikimas. Jeigu toks turtas nėra įrašomas paveldėjimo teisės liudijime, tai asmuo gali kreiptis į notarą dėl papildomo paveldėjimo liudijimo išdavimo, tačiau tai nereiškia naujo palikimo priėmimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pratęsdamas terminą palikimui priimti nedetalizavo palikimo apimties. Įrašas, jog A. K. mirties metu jokio turto neturėjo nereiškia, kad pareiškėja buvo įgijusi nuosavybės teises į gyvenamojo namo ginčo dalį, taip pat nereiškia, kad suinteresuoti asmenys priėmė ne visą palikimą. Šis įrašas, kadangi pareiškėja šioje byloje dalyvavo, reiškia, kad pareiškėja nuslėpė nuo suinteresuotų asmenų aplinkybę, jog ji neįgijo nuosavybės teisės į ginčo namo dalį, nes 1993-07-01 dovanojimo sutartis yra negaliojanti, o nuosavybės teisė jai pagal įgyjamąją senatį nebuvo teismo konstatuota. Net jeigu suinteresuoti asmenys būtų žinoję apie sudarytą dovanojimo sutartį, byloje neįrodyta, kad jiems buvo žinoma apie 1993-07-01 dovanojimo sutarties negaliojimą. Taigi, suinteresuoti asmenys dėl pareiškėjos elgesio klaidingai suvokė faktines aplinkybes. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėja negali būti laikoma atvirai ir sąžiningai valdžiusia ginčo namo dalį. Taip pat teismas pagrįstai pripažino, kad suinteresuotiems asmenims priėmus palikimą, jie paveldėjo ir A. K. iki mirties valdytą gyvenamojo namo ½ dalį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad tiek pagal 1964 m. 569 str. 1 d., tiek pagal galiojančio CK 5.3 str. 1 d. palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko, nes teisiniuose santykiuose turi būti tęstinumas ir negali būti tokia situacija, kai tam tikrą laiką, iki palikėjai priims palikimą, turtas niekam nepriklauso.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė byloje apklaustų liudytojų parodymus, kadangi byloje nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjos nuosavybės teisių įgyjamąja senatimi įgijimą į gyvenamojo namo ½ dalį.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų, kadangi suinteresuoti asmenys priėmė A. K. palikimą, laikytina, kad jie įgijo nuosavybės teises ir į gyvenamojo namo ½ dalį, į kurią pretenduoja pareiškėja. Todėl atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, atmesdamas jos pareiškimą, paliko neišsprendžiamą situaciją. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėja neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytais motyvais konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.