- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-12
- Bylos Nr.
- M1-608-1138/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40502-2023-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vaidas Kazlauskas
- Nukentėjusysis
- J. Š., Z. Š.
- Kategorijos
asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones G. Š., gynėjai advokatei Lionei Užubalienei,
neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta – ten pat, nevedusiam, nedirbančiam, turinčiam neįgalumą, neteistam, įtariamam padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. G. Š. 2023 m. spalio 20 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), namuose, konflikto metu, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė nemažiau tris smūgius į dešinę galvos pusę, smilkinio srityje savo šeimos nariui – tėvui J. Š., dėl ko jam buvo padarytas patinimas ir poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje, po to vieną kartą įspyrė į kairę koją blauzdos srityje savo šeimos nariui – mamai Z. Š., tuo padarydamas J. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, o Z. Š. sukeldamas fizinį skausmą.
2. Asmuo, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, į teisiamąjį posėdį nebuvo kviečiamas, atsižvelgus į 2024 m. vasario 27 d. – kovo 4 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-107/2024 nurodytas aplinkybes, kad G. Š. dėl psichikos sveikatos būklės negali būti apklausiamas dalyvaujant teismo posėdžiuose, negali duoti teisingų parodymų (b. l. 153).
3. Nukentėjusysis J. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. Š. yra ligonis. Dabar nori išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini). Jam padarė ne kažin ką, užpykęs trinktelėjo, Z. Š. spyrė į koją. Rudenį trinktelėjo. Su eksperte sutinka, sūnus ne vieną kartą gulėjo (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Neatsimena, ko sūnus prašė, kirvio reikėjo ar ko. Neatsimena, kiek kartų sudavė. Sūnus ne visada toks, sutinka, kad sūnui reikia gydytis.
4. Nukentėjusioji Z. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vaikas serga, susirgo anksčiau. Mokyklą sūnus metė likus trims mėnesiams, devyniolikos metų. Jai su koja įspyrė ir tiek, J. Š. – į smilkinį. Sūnus smurtavo pirmą kartą. Sūnus gydosi pastoviai, kas antrą savaitę leidžiasi vaistus. Sūnus nedirba daug metų, su svetimais nebendrauja, draugų ir gyvenimo draugės neturi. Sūnus jiems padeda, gyvena kartu.
5. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu G. Š. parodė, kad su įtarimu susipažino, dėl savo kaltės nežino, ką pasakyti, nes nesupranta. Psichikos sveikatos centro įskaitoje įrašytas yra, kažkokius vaistus vartoja. Turi neįgalumą, tačiau kokį, nežino. Kokia jam liga ar diagnozė nustatyta, jis nežino. Dėl to įvykio, ką perskaitė tyrėja, neturi ką paaiškinti, nes to įvykio neatsimena. Neatsimena, kad būtų mušęs tėvus. Tik pamena, kad buvo susipykę su tėvais. Jis neatsimena, ar tuo metu jo sveikatos būklė buvo pablogėjusi, gal ir buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę, tiksliai nežino (b. l. 100-102).
6. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. Š. parodė, kad gyvena kartu su savo žmona Z. Š. ir sūnumi G. Š.. Visi kartu veda bendrą ūkį. Sūnus maždaug nuo 24 ar 25 metų buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse. Kai jam sukako 29-eri metai, jam buvo nustatytas neįgalumas ir liga. Anksčiau sūnus niekada nėra smurtavęs prieš jį ar jo žmoną, kai būdavo ligos paūmėjimai, jis tapdavo agresyvus, tačiau tai būdavo tik žodiniai konfliktai, taip pat keldavo pavojų savo gyvybei. Tačiau šiandien, t. y. 2023 m. spalio 20 d., sūnus labai ilgai miegojo, atsikėlė apie 14 val. dienos, pradėjo konfliktuoti žodžiu su jo žmona, vėliau pradėjo jo klausti, kur yra kirvis. Minėtą kirvį jis buvo paslėpęs, taip pat namuose slepia peilius, kadangi jie su žmona baiminasi, kad paūmėjus ligai ir sutrikus psichikai sūnus gali jam arba žmonai kažką padaryti, nes jis per ligos paūmėjimus nuolat kartoja, kad jam reikia apsiginti. Apie 17 val. jis ir jo žmona buvo miegamajame kambaryje, gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių. Tuo metu į kambarį įėjo sūnus ir reikalavo duoti kirvį ir peilį, jis jo paklausė, kam reikia, jis pasakė, kad ginsis nuo „piderastų“, jis atsakė, kad kirvio neduos. Kai pasakė, kad neduos jo prašomų daiktų, sūnus puolė jį, trenkė dešinės rankos kumščiu jam į galvą dešinėje pusėje smilkinio srityje. Jis trenkė jam ne mažiau kaip tris kartus, tačiau tikslaus smūgių skaičiaus įvardinti negali, nes nežino. Šiais savo veiksmais sūnus jam sukėlė fizinį skausmą, kurį dešimties balų skalėje vertina 5 balais. Tada jo žmona norėjo išlipti iš lovos ir sūnus spyrė jai vieną kartą į kairę koją blauzdos srityje. Jo žmona pradėjo verkti ir raminti sūnų, jis atsitraukė, tada žmona išėjo iš kambario, pasiėmė striukę ir išėjo į lauką, jis taip pat pasiėmęs striukę išėjo paskui žmoną. Sėdo į savo automobilį ir išvažiavo ieškoti pagalbos, nuvyko į (duomenys neskelbtini) psichikos centrą, tačiau ten jau niekas nedirbo, tada vyko į VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ Priėmimo skyrių, ten medikai jiems nurodė kreiptis bendruoju pagalbos numeriu 112, todėl taip ir padarė. Tada kaip jiems ir nurodė bendrojo pagalbos centro operatorė, sugrįžo prie namų laukti atvykstančios pagalbos. Jį apžiūrėję medikai jam nustatė sumušimą ir hematomą smilkinio srityje, vykti į ligoninę jis atsisakė. Prašo ikiteisminio tyrimo byloje pripažinti jį nukentėjusiuoju. Civilinio ieškinio reikšti jis nepageidauja (b. l. 17).
7. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji Z. Š. parodė, kad gyvena kartu su sutuoktiniu J. Š. ir sūnumi G. Š.. Gyvena nuosavame name, kuris priklauso jiems. 2023 m. spalio 20 d. visi buvo namuose, sūnus miegojo ilgai savo kambaryje, kuris randasi pirmajame gyvenamojo namo aukšte. Atsikėlęs sūnus pradėjo triukšmauti, garsiai kalbėti ir pakeltu tonu pradėjo sakyti: „kur yra mano kirvis ir peilis“, kad galėtų apsiginti. Tuo metu jie su sutuoktiniu buvo savo kambaryje, gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių. Jų miegamojo kambarys yra šalia sūnaus kambario. Pradžioje sūnus šūkavo savo kambaryje, virtuvės kambaryje, tik vėliau atėjo į jų kambarį ir priėjęs prie lovos pradėjo reikalauti sūnus sutuoktinio, kur yra jo peilis ir kirvis, kad galėtų apsiginti. Sūnus turėjo nusipirkęs kirvį ir peilį, kuriuos sutuoktinis buvo paslėpęs, kad nesusižalotų pats ir kitų žmonių. Ji labai išsigando sūnaus, nes matė, kaip jis nesiorientuoja aplinkoje ir pradėjo verkti. Žodinio konflikto metu matė, kaip sūnus kelis kartus kumščiu sudavė jos sutuoktiniui į galvos sritį, dešinį smilkinį. Po smūgių sutuoktiniui, ji lipo iš lovos, kai sūnus jai vieną kartą spyrė į kairės kojos blauzdą, taip jai sukėlė fizinį skausmą. Ji sūnui nieko nesakius, nes tuo metu labai buvo išsigandusi, apsirengė striuke ir išėjo į lauką, po kurio laiko ir sutuoktinis išėjo į lauką, sūnus pasiliko namuose. Su sutuoktiniu sėdo į automobilį ir išvažiavo ieškoti pagalbos. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) mieste esantį psichikos centrą, ten paaiškėjo, kad jau nedirba, tada nuvyko į „(duomenys neskelbtini) ligoninės“ priėmimo skyrių, kur jiems paaiškino, kad turi paskambinti į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešti apie įvykį, taip jie ir padarė. Grįžę prie namų laukė atvykstančių medikų ir policijos pareigūnų, kuriems atvykus paaiškino, kas nutiko. Atvykę medikai ją apžiūrėjo namuose, į gydymo įstaiga nevažiavo. Pas teismo medicinos ekspertą nevyks. Sūnus G. Š. būdamas 24 metų buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, ir kai jam suėjo 29 metai, dėl ligos buvo nustatytas neįgalumas. Sūnus prieš ją ir sutuoktinį fiziškai smurtauja pirmą kartą. Paskutiniu metu sūnus nevartojo jam paskirtų vaistų, dėl ko pablogėjo jo psichinė sveikata. Sūnui už sukeltą fizinį skausmą atleidžia, dovanoja. Kai sūnui būna priepuoliai, jis dažniausiai nieko neatsimena. Sūnus alkoholio nevartoja. Civilinio ieškinio nereikš (b. l. 39-42).
8. 2023 m. spalio 20 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole apžiūrėta įvykio vieta adresu (duomenys neskelbtini), apžiūros metu nieko nepaimta (b. l. 16-31).
9. 2023 m. spalio 20 d. asmens apžiūros protokole apžiūrėta Z. Š., apžiūros metu išoriškai matomų sužalojimų neužfiksuota (b. l. 48-53).
10. 2023 m. spalio 20 d. asmens apžiūros protokole apžiūrėtas J. Š., apžiūros metu galvos dešinėje pusėje smilkinio srityje stebima raudonos spalvos dėmė, panaši į kraujosruvą, kitų išorinių sužalojimų neužfiksuota (b. l. 54-59).
11. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2397/2023(02) užfiksuota, kad Z. Š. 2023 m. spalio 20 d. GMP medikai nustatė diagnozę – kojos sumušimas, lygis nepatikslintas. Apžiūrėję jokių objektyvių traumos požymių nenustatė, tik užrašė moters nusiskundimą kairės kojos skausmu. Nesant objektyvių traumos požymių (sužalojamų), nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo faktui ir mastui nustatyti (b. l. 82-83).
12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2398/2023(02) užfiksuota, kad J. Š. 2023 m. spalio 20 d. GMP medikai konstatavo patinimą ir poodinę kraujosruvą dešinio smilkinio srityje. Konstatuoti sužalojimai atspindi sumušimą, padarytą kietu buku riboto paviršiaus daiktu. Medicininiai duomenys apie traumą sutampa su užduotyje išdėstytomis aplinkybėmis bei laiku. Aprašyta traumuota viena kūno vieta. Traumai galėjo pakakti ir vieno smūgio, tačiau tas faktas nepaneigia galimybės, kad į tą pačią vietą galėjo būti suduota keletą smūgių. Konstatuotas sumušimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 77-78).
Motyvuojamoji dalis
13. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Sveikatos sutrikdymas tai neteisėtas tyčinis arba neatsargus mechaninis, cheminis, terminis, biologinis ir bet koks kitoks fizinis poveikis kito žmogaus organizmui, sukėlęs žmogaus sužalojimą arba susargdinimą. Sužalojimas tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas. Susargdinimas tai organizmo funkcijų sutrikdymas. Fizinis smurtas – tai neteisėtas tyčinis prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui.
14. Tiriant bylą, buvo nustatyta, kad 2023 m. spalio 20 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), namuose, konflikto metu, G. Š. dešinės rankos kumščiu sudavė nemažiau tris smūgius į dešinę galvos pusę, smilkinio srityje savo šeimos nariui – tėvui J. Š., dėl ko jam buvo padarytas patinimas ir poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje, po to vieną kartą įspyrė į kairę koją blauzdos srityje savo šeimos nariui – mamai Z. Š., tuo padarydamas J. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, o Z. Š. sukeldamas fizinį skausmą. Tokias aplinkybes patvirtino ne tik nukentėjusieji J. Š. ir Z. Š., bet ir kita teismo posėdžio metu ištirta rašytinė bylos medžiaga.
15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, G. Š. padaryti veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalį.
16. BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą.
17. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 93TPK-1351/2023 nurodyta, jog kadangi G. Š. diagnozuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas ((duomenys neskelbtini)), siekiant objektyviai įvertinti jo psichikos būseną, gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti byloje nagrinėjamo įvykio metu bei šiuo metu, tikslinga jam skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (b. l. 127).
18. 2024 m. sausio 19 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi nutarta G. Š. paskirti baudžiamojoje byloje ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (b. l. 143-145).
19. 2024 m. vasario 27 d. – kovo 4 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-107/2024 (aktą surašė 1-os kategorijos teismo psichiatrė ekspertė S. Š.) atsakant į pateiktus klausimus nurodoma, kad nusikalstamos veikos įvykdymo metu įtiriamajam G. Š. konstatuojamas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Nusikalstamos veikos įvykdymo metu tiriamasis G. Š. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Šiuo metu tiriamajam G. Š. konstatuojamas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Pagal savo psichinės sveikatos būklę, G. Š. dabar negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos teisingai valdyti. G. Š. negali būti apklausiamas, dalyvaujant teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į psichinę būklę, G. Š. negali duoti teisingus parodymus. G. Š. taikytinos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės – gydymas specializuotoje gydymosi įstaigoje – „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje“ bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 152-154).
20. Remiantis aukščiau aptartais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, teismo psichiatrijos ekspertizės akte nustatytomis išvadomis, G. Š. pripažintinas nepakaltinamu (BK 17 straipsnio 1 dalis).
21. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 392 straipsnio 1 dalis). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte G. Š. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio pobūdžio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė“.
22. BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamųjų medicinos priemonių pagrindinis tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo nepakaltinamų asmenų pavojingų veikų, gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius ir saugoti juos nuo galimybės padaryti pavojingą veiką. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis).
23. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).
24. Spręsdamas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių G. Š. parinkimo, teismas atsižvelgia į G. Š. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padaryta smurtinė veika savo tėvo ir motinos atžvilgiu, kuri atitiktų nesunkų nusikaltimą, taip pat į tai, kad jam nustatyta (duomenys neskelbtini), jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, stebimi (duomenys neskelbtini) (b. l. 153). Teismas pažymi, kad G. Š. šiuo metu gali kelti grėsmę ne tik sau, bet ir kitiems asmenims. Įvertinus visas šias aplinkybes, G. Š. skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė“.
25. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį teismas turi parinkti asmeniui stacionarinio stebėjimo režimą. Byloje nesant duomenų, kad G. Š. reikėtų stebėti ypatingomis sąlygomis, atsižvelgiant ir į teismo ekspertės poziciją, išsakytą teisiamojo posėdžio metu, jam skirtinas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė“ (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka G. Š. diagnozuotų psichikos sutrikimų sunkumą, nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.
26. G. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 103-106) – naikintina nuo nutarties įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsniu, 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 404 straipsniu,
nutaria:
G. Š., padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, pripažinti nepakaltinamu ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė“ – bendro stebėjimo sąlygomis.
G. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus – panaikinti.
Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.
Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo.
Įpareigoti sveikatos priežiūros įstaigą ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.
Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.