Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, L. B.,

atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, A. B., A. E., A. E., J. E., M. Z., R. V., V. E. dėl sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Prokurorai viešą interesą gina, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos prokuratūros 19 straipsnio nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, prokurorui yra suteikta teisė spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, pagal Konstituciją, esančius išimtine valstybės nuosavybe. Teismas sprendžia, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu, kadangi visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo ir skaidrumo priklauso visuomenės pasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014). Be to, teisminėje praktikoje formuojamas aiškinimas, kad valstybinės reikšmės vidaus vandens apsauga ir disponavimo juo teisėtumas yra neabejotinai susijęs su viešuoju interesu (2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-552/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis suteikia teisę sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuojamas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-248-146/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinė byla Nr. A-278-492/2017 ir kt.). Teismas pažymi, kad administracinių teismų praktika nurodytu klausimu visiškai sutampa su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu aiškinimu, pagal kurį, nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad administracinis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, turėjo ir galėjo būti surinkti, t. y. prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus, kuris reiškia ir tai, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių administracinių aktų priėmimą sužinojo 2016 m. lapkričio 3 d., kai gavo Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus 2016 m. spalio 31 d. pareiškimą „Dėl viešo intereso gynimo“ Nr. 41SD-4109-(14.41.7.), kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės paviršinius vandens telkinius, panaikinimo. Prašymą administraciniam teismui Prokuroras pateikė 2016 m. gruodžio 2 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi nepraleidęs ABTĮ nustatyto termino.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų – ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pagal Vandens įstatymo3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 41 dalį, vanduo – tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 19 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose. Nagrinėjamu atveju Prokuroras kreipėsi į teismą remdamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris nustato vieną iš kriterijų, pagal kurį paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t. y. tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės.

Teismas sprendžia, kad byloje pateikti archyviniai dokumentai, t. y. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus, Brinkliškių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, parengto 1935 metais Žemės tvarkymo departamento matininko K. V., eksplikacija, Aplinkos apsaugos agentūros Prokuratūrai pateiktų Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro išrašų duomenys, taip pat ir Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus atlikto 2016 m. birželio 14 d. pavedimo Nr. 1PAV-367-(1.8) „Dėl paviršinių vandens telkinių privatizavimo teisėtumo“ duomenys patvirtina, kad ežeras Varlys (buvęs Varlynis, pagal Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą – Peštikis), iš kurio išteka valstybinės reikšmės upė Minčia, atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju minėtasis įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. Nr. VII-474, įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu byloje ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2014 m. balandžio 11 d.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad Varlio ežeras, Sprendimų Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo momentu turėjęs valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausęs Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama minėtuosius sprendimus, pažeidė imperatyvias Konstitucijos ir kitų įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikintinas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 99 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuojaABTĮ94straipsnis, kuris nustato, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.

Nustačius, kad Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir jį panaikinus, ta apimtimi, kuri susijusi su ginčo objektu, panaikinama ir jo pagrindu 2014 m. lapkričio 4 d. išduoto Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, dalis, kurioje apibūdinamas daiktinių teisių perleidimas/įregistravimas į Daiktą 2 (notarinio registro Nr. 2-9460), šio liudijimo pagrindu R. V. paveldėtos vandens telkinio dalies 2014 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. kovo 2 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalis, kurioje nurodomas daiktinių teisių perleidimas į Daiktą 2 (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), šio liudijimo pagrindu 2015 m. balandžio 16 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 2-2750).

Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nebuvo sudaryti kiti sandoriai, t. y. dėl mirusio B. B. turto kreipėsi tik jo sūnus A. B., tačiau nuosavybės teisės į ginčo objektą nebuvo įregistruotos, naikintinas tik Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Kadangi atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija turi būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogišką restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017 ir kt.).

CK 1.78 straipsnio 5 dalis nustato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja exofficio (savo iniciatyva). CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o straipsnio 3 dalis sako, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. CK6.145straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, nenustatyta.

Sprendžiant dėl restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į tai, kad Varlio ežero dalis, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos A. E., paveldėjimo būdu atiteko jo žmonai U. E.i (8389/20838 dalys žemės sklypo, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k., Utenos raj.) ir vaikams R. V., V. E., A. E., A. E.(8389/20838 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k., Utenos r.). U. E. paveldėtą ginčo objekto dalį po jos mirties paveldėjo atsakovas M. Z., kuris 2015 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu 8389/104190 dalis žemės sklypo pardavė atsakovams A. ir J. E. Atsakovė R. V. paveldėtas 8389/104190 dalis žemės sklypo 2014 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo A. E. Remiantis išdėstytu, sprendžiama, kad atsakovai M. Z. ir R. V., neturėdami intereso disponuoti įgytu turtu, jį perleido ginčo objekto, t. y. valstybinės reikšmės vandens telkinio, savininkams A. ir J. E. Vadovaujantis šiais duomenimis, sprendžiama, kad paskutiniai turto įgijėjai yra A. ir J. E., V. E. ir A. E., kurie įpareigojami Lietuvos valstybei grąžinti minėtaisiais sandoriais įgytas Varlio ežero dalis, o atitinkamai Lietuvos valstybė jiems privalo atlyginti jų patirtas turto įsigijimo išlaidas (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 6.145 straipsnis).

2017 m. birželio 13 d. teismo posėdyje dalyvavę atsakovai A. E., A. E. ir V. E., A. B., pasisakydami dėl valstybei grąžinamų įgyto žemės sklypo dalių kompensavimo būdo, nurodė sutinkantys dėl grąžinamo lygiaverčio vandens telkinio, miško ar žemės sklypo kitoje vietoje.

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje Nacionalinės žemės tarnybos priimti sprendimai pripažinti neteisėti, todėl panaikinus ginčijamus 2014 m. balandžio 11 d. sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais atitinkamai buvo atkurtos nuosavybės teisės A. E. ir B. B., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jų įpėdiniams lieka nebaigta, todėl atsakovė turi pareigą operatyviai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

2017 m. spalio 10 d. teismo posėdžio metu A. E.nurodė, jog sutinka, kad už jų su sutuoktine J. E., kaip bendraturčių, 2015 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš M. Z. įsigytą valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančias 8389/104190 dalis žemės sklypo būtų kompensuota 287 Eur suma. 2015 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartyje 8389/104190 dalies žemės sklypo ( Daiktas2), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. Brinkliškių k., nurodyta kaina- 125 Eur, tačiau atsižvelgiant į tai, jog teismo posėdžio metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos, atstovaujamos Utenos skyriaus, atstovas L. K. sutiko su atsakovų nurodytos kompensacijos dydžiu, teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, sprendžia, jog nėra pagrindo nepripažinti, kad atsakovų A. ir J. E. prašoma 287 Eur kompensacija už įsigytą ir valstybei natūra grąžintiną sklypo dalį yra laikytina adekvačia ir proporcinga kompensacija už prarastą turtą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovai A. ir J. E. bei A. E. papildomai pateiktais prašymais prašė teismo išspręsti jų turėtų išlaidų, susijusių su neteisėtais pripažintų sandorių sudarymu notarine forma, jų pagrindu įgytų daiktinių teisių įregistravimo atlyginimo klausimą.

Spręsdamas dėl šio atsakovų prašymo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą, pagal kurį, sandorio dalyvio patirtos išlaidos už notaro paslaugas nėra nekilnojamojo turto kainos dalis ir į jas teismas, taikydamas restituciją ir nustatydamas iš valstybės priteistinos sumos dydį, neprivalo neatsižvelgti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, šias išlaidas turėjęs asmuo turi galimybę jas išsiieškoti per žalos atlyginimo institutą (2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovų A. E., J.E. ir A. E. prašymai atlyginti turėtas sandorio sudarymo išlaidas atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Prašymą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui Antanui Eigeliui grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su B. B. ir Lietuvos Respublika į 0,8389 ha tenkančią vandens telkinio dalį 2,0838 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Daugailių k. v., esančiame Brinkliškių k. Daugailių sen. Utenos r.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr(duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui B. B. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. E. ir Lietuvos Respublika 0,8389 ha tenkančią vandens telkinio dalį 2,0838 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Daugailių k. v., esančiame Brinkliškių k. Daugailių sen. Utenos r.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. D. 2014 m. lapkričio 4 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį (Daiktas 2), kuria R. V., A. E., V. E. ir A. E. paveldėjo 8389/20838 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k. Utenos r. sav.

Panaikinti 2014 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį (Daiktas 2), kuria R. V. 8389/104190 dalis žemės sklypo padovanojo A. E.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. D. 2014 m. lapkričio 5 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį (Daiktas 2), kuria U. E. paveldėjo 8389/20838 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k. Utenos r. sav.

Pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 2 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį (Daiktas 2), kuria M. Z. paveldėjo 8389/104190 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2015 m. balandžio 16 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria M. Z. 8389/104190 dalis žemės sklypo (Daiktas 2) pardavė A. E. ir J. E.

Taikyti restituciją ir įpareigoti A. E., A. E., V. E. grąžinti valstybei 2014 m. lapkričio 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu paveldėtas 8389/20838 dalis žemės sklypo (Daiktas 2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k. Utenos r. sav.

Taikyti restituciją ir įpareigoti A. E. grąžinti 8389/20838 dalis žemės sklypo (Daiktas 2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k. Utenos r. sav., įgytas 2014 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu.

Taikyti restituciją ir įpareigoti J. E. ir A. E. grąžinti valstybei 2015 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytas 8389/104190 dalis žemės sklypo (Daiktas 2), unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k. Utenos r. sav.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, J. E. ir A. E. 287 Eur sumą už 2015 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytas 8389/104190 dalis žemės sklypo (Daiktas 2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Brinkliškių k. Utenos r. sav.

Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus A. E. įpėdiniams: V. E., A. E. ir A. E. ir B. B. įpėdiniui A. B.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.