- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-12
- Bylos Nr.
- P-438-41-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00456-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Meridina“
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Meridina“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2157/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Meridina“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“ dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) prašymu (I t., b. l. 5–6) ir patikslintu prašymu (I t., b. l. 108) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Meridina“ 5160 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už 508,33 kv. m nekilnojamąjį objektą, esantį (duomenys neskelbtini): už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 1032 Lt; nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 4 128 Lt, metinė rinkliava 8,12 Lt už 1 kv. m. Nurodė, jog atsakovas už patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), sumokėjo nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Pareiškėjas prašyme nurodė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su vėlesniais pakeitimais) Klaipėdos mieste įvesta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą. Vietinė rinkliava apima atliekų surinkimą, išvežimą, apdorojimą, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą, atliekų šalinimo vietų priežiūrą po jų uždarymo (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis ir kiti teisės aktai). Vietinei rinkliavai nėra būdingas atlygintinumo požymis, t. y. vietinės rinkliavos mokėjimas nėra apmokėjimas už paslaugas. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui yra draudžiama.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Meridina“ atsiliepimu į prašymą (I t., b. l. 26) prašė atmesti kaip nepagrįstą prašymo dalį dėl 9287,64 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), priteisimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodė, kad pastate adresu: (duomenys neskelbtini), vykdoma ūkinė veikla ir ketina artimiausiu metu už šį nekilnojamąjį turtą sumokėti vietinę rinkliavą (vėliau jį sumokėjo). Atsakovas nesutinka mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), nes šiame pastate nevykdoma jokia veikla ir pastatas nenaudojamas nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovo atstovas nurodė, jog atsakovas sumokėjo vietinę rinkliavą už patalpas adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesinaudoja pastatu adresu: (duomenys neskelbtini), jokios veiklos ten nevykdo, todėl nėra komunalinių atliekų turėtojas ir teršėjas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos sporto klubas ,,Titanikas“ atsiliepimu į prašymą (II t., b. l. 7–8) prašė prašymą patenkinti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu (II t., b. l. 12–16) pareiškėjo prašymą patenkino pilnai. Teismas priteisė pareiškėjui UAB ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo UAB „Meridina“ 5160 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. T2-130, 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T2-233, 2008 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. T2-300, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346, 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T1-81 patvirtintos Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt., Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 5 punktu, 6 punktu (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų, galiojusių nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., redakcija), 16, 19, 24–35 punktais. Teismas konstatavo, kad Nuostatuose numatyti du vietinės rinkliavos administravimo būdai: 1) pagal pagrindinę tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir plotą; 2) pagal deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį. Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo procedūros tvarka reglamentuota Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 (pakeistu 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2‑331), patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašas taikomas tik tiems atliekų turėtojams, kurie savo valią išreiškė raštu ir turi galimybę kaupti komunalines atliekas atskirai, tai yra ne viešojo naudojimo erdvėse (2 punktas). Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad atsakovas, kaip vietinės rinkliavos mokėtojas, nusprendęs vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą komunalinių atliekų kiekį už nekilnojamojo turto objektą, savo valią turėjo išreikšti raštu, t. y. pareiškėjui pateikti nustatytos formos deklaraciją. Priešingu atveju atsakovui raštu neišreiškus valios dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagal deklaruojamą komunalinių atliekų kiekį, vietinė rinkliava skaičiuojama pagal registre nurodytą turimo nuosavybės teise nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Pareiškėjas UAB ,,Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Meridina“ 31153,10 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. už nuosavybės teise priklausančias dirbtuves, esančias adresu: (duomenys neskelbtini), bei už nekilnojamąjį objektą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas sumokėjo vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už dirbtuves, esančias adresu: (duomenys neskelbtini), tai patvirtina jo pateikti rašytiniai įrodymai ir ginčo tarp šalių šioje dalyje nėra. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovui UAB „Meridina“ nuosavybės teise priklauso 508,33 kv. m pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos, apskaičiuotos už šį pastatą už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d., sudarė 9287,64 Lt. Atsakovas UAB „Meridina“ šios bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai prašymą ir patikslintus prašymus dėl nulinės vietinės rinkliavos taikymo už UAB „Meridina“ nuosavybės teise priklausančias patalpas, adresu: (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. AD1-483 ir jo priedu atsakovui siūlyta taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą už 2011 m., t. y. 4127,64 Lt, pareiškėjas sumažino reikalavimą šioje dalyje. Taigi atsakovo pareiškėjui nesumokėta rinkliava už šį nekilnojamąjį objektą yra 5 160 Lt (9287,64 – 4127,64), t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 1032 Lt; nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 4128 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo patikslintas prašymas patenkintas pilnai ir jam priteista iš atsakovo 5160 Lt.
III.
Atsakovas UAB „Meridina“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 18–23) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliacinį skundą grindė tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas nurodė, kad nesutinka mokėti 9287,64 Lt vietinės rinkliavos už patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi šios atsakovui priklausančios patalpos nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo išnuomotos Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“, o nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., nutraukus nuomos sutartį, minėtose patalpose nebuvo vykdoma jokia veikla, pastatas visiškai nenaudotas. Atsakovas pateikė įrodymus apie nesinaudojimą patalpomis adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas neįsigilino į ginčo esmę, atsakovo UAB „Meridina“ pateiktus argumentus ir įrodymus, netinkamai taikė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą reglamentuojančius norminius teisės aktus. Šioje byloje nebuvo ginčo dėl pareiškėjo atlikto vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo teisingumo, todėl teismas, plačiai pasisakydamas dėl atsakovo skolos dydžio, nukrypo nuo bylos esmės. Pagrindinis šioje byloje kilęs klausimas – ar patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas – atsakovas UAB „Meridina“, privalo mokėti vietinę rinkliavą už laikotarpį, kuomet nesinaudojo ir dėl nuo atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių neturėjo galimybės naudotis minėtomis patalpomis. Akivaizdu, kad reikalavimas sumokėti vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, neatsižvelgiant į tai, jog dėl asmens veiklos neatsirado atliekų, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Pagal šią LVAT nagrinėjamu klausimu formuojamą praktiką, esant įrodymams, kad atsakovas UAB „Meridina“ ginčo laikotarpiu faktiškai nesinaudojo pastatu adresu: (duomenys neskelbtini), o kartu ir nesudarė komunalinių atliekų, atsakovo už komunalinių atliekų surinkimą tvarkymą mokėtina rinkliava turi būti nustatoma, atsižvelgiant į faktinį komunalinių atliekų kiekį. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 8 dalį, Taisyklių 13, 31 punktus, atliekų darytoju ar turėtoju, turinčiu pareigą mokėti vietinę rinkliavą, laikomas asmuo, sukuriantis atliekas ar jų turintis. Šiuo atveju teismas priteisė iš atsakovo vietinę rinkliavą už patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), už laikotarpį, kuomet šiomis atsakovui priklausančiomis patalpomis naudojosi trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos sporto klubas „Titanikas“. Kadangi UAB „Meridina“ jai nuosavybės teise priklausančių patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. (kai patalpos išnuomotos Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“) iki 2010 m. rugsėjo 17 d. (kai atsakovas faktiškai atgavo patalpas) nenaudojo ir negalėjo naudoti, atsakovas nesukūrė jokių komunalinių atliekų, todėl pagal galiojantį teisinį reguliavimą negali būti laikomas atliekų turėtoju. Šiuo atveju buvo visos galimybės nepatiriant jokių papildomų sąnaudų nustatyti, jog UAB „Meridina“ laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. negalėjo sukurti ir nesukūrė jokių komunalinių atliekų patalpose adresu: (duomenys neskelbtini). Nors trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad negali naudotis patalpomis, tačiau 2011 m. gruodžio 13 d. raštas nepatvirtina, jog nuo 2009 m. spalio 1 d. pasikeitė patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), naudotojas. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, minėtų patalpų naudotojas pasikeitė tik 2010 m. rugsėjo 17 d., kuomet trečiasis suinteresuotas asmuo perdavė patalpas atsakovui. Be to, trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas perskaičiuoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą nuo 2009 m. spalio 1 d. pateiktas pareiškėjui tik 2011 m. gruodžio 13 d., t. y. daugiau nei po dvejų metų nuo trečiojo suinteresuotojo asmens nurodytos prašomos perskaičiavimo dienos. Akivaizdu, kad šio prašymo pateikimas turėjo sukelti pareiškėjui abejonių dėl perskaičiavimo pagrįstumo, tačiau pareiškėjas vienašališkai, nesiaiškindamas aplinkybių, kas yra patalpų naudotojas, perskaičiavimą atliko. Klaipėdos sporto klubo „Titanikas“ prašymas ne tik negali būti pagrindu skaičiuoti vietinę rinkliavą atsakovui, tačiau ir patvirtina atsakovo atsikirtimų pagrįstumą – iš minėto prašymo matyti, kad patalpų naudotoju ir asmeniu, privalančiu mokėti vietinę rinkliavą iki 2011 m. gruodžio 13 d., pareiškėjas laikė ne atsakovą, o trečiąjį suinteresuotą asmenį – Klaipėdos sporto klubą „Titanikas“, o nesant pagrįstų įrodymų apie patalpų naudotojo pasikeitimą, vietinė rinkliava atsakovui negalėjo būti skaičiuojama.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos sporto klubas „Titanikas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–31) prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą.
Šalies argumentai
Klaipėdos sporto klubas „Titanikas“ nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškina teisės normas ir savo skunde nurodo neatitinkančias tikrovę aplinkybes. Atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. naudojo patalpas pajamoms uždirbti, sudarė patalpų nuomos sutartis, patalpose buvo vykdoma komercinė veikla. Sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsniu ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su vėlesniais pakeitimais) atsakovas yra atliekų darytojas, vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalo mokėti vietinę rinkliavą, skaičiuojamą pagal registre nurodytą turimo nuosavybės teise nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Nėra jokio pagrindo atleisti atsakovo nuo vietinės rinkliavos. Atsakovas nori Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“ perkelti pareigą padengti jo įsiskolinimą už vietinę rinkliavą. Atsakovui pagal jo ieškinį iš trečiojo suinteresuoto asmens yra priteistas įsiskolinimas už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas už visą nuomos laikotarpį iki nuomos sutarčių nutraukimo. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2‑1728/2010 yra įsigaliojęs ir nėra teisinio pagrindo šią bylą atnaujinti bei peržiūrėti įsiskolinimo dydį. Klaipėdos sporto klubas „Titanikas“ nuomojamuose patalpose vykdė sporto klubo veiklą, kuriai taikomi mažesni vietinės rinkliavos įkainiai. Dėl tos priežasties kreipėsi į pareiškėją su prašymu perskaičiuoti įmokos dydį, manydami, kad atsakovas atsižvelgs į jų pastangas sumažinti jo išlaidas ir įvertins tai sprendžiant tam tikrus iki šiol nesureguliuotus ginčus tarp organizacijų. Tačiau pareiškėjas neprivalėjo atsižvelgti į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, nes jis nebuvo nuomojamų patalpų savininkas, patalpų paskirtis Nekilnojamojo turto registre nebuvo pakeista, jokių susitarimų su atsakovu dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą nesudarė. Taip pat atsakovas nebuvo trečiojo suinteresuoto asmens įgaliojęs veikti jo vardu ar interesais sprendžiant klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimu. Taigi atsakovas yra pats atsakingas už vietinės rinkliavos už komunalines atliekas sumokėjimą ir teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi (II t., b. l. 36‑42) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo UAB „Meridina“ pareigos mokėti Klaipėdos miesto savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apskaičiavo atsakovo UAB „Meridina“ nesumokėtą vietinę rinkliavą nekilnojamojo turto objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.
Teismas nurodė, kad rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, kurioje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.
Teismas pažymėjo, kad šios bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje (adresu: (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso 508,33 kv. m patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėta aplinkybė leido teisėjų kolegijai konstatuoti, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, t. y. jis turi pareigą mokėti įmokas.
Teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. T2-80 bei juo patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, įsigaliojusius nuo 2008 m. sausio 1 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 pripažino nuo 2009 m. sausio 1 d. netekusiu galios 2007 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. T2-80. Nuo 2009 m. sausio 1 d. apskaičiuojant vietinę rinkliavą taikytinas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kurio 1 priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai vietinės rinkliavos mokėtojams“, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės kitiems, nei teikiantiems komercinės paskirties ir (ar) viešąsias paslaugas, atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, pripažintas prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Bet šis sprendimas nedaro įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, nes byloje nėra duomenų apie atliekų turėtojų turėtą siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Savivaldybės tarybos priimtas aktas pripažintas prieštaraujančiu ta apimtimi, kuri nėra aktuali sprendžiant šį ginčą.
Teismas nustatė, kad atsakovas neginčija vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo teisingumo, tačiau kelia klausimą, ar jis šiuo atveju apskritai turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Atsakovas nesutinka mokėti vietinės rinkliavos už patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi šios atsakovui priklausančios patalpos nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo išnuomotos Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“, o nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutraukus nuomos sutartį, minėtose patalpose nebuvo vykdoma jokia veikla, pastatas visiškai nenaudotas.
Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos sporto klubas „Titanikas“ nurodytu laikotarpiu nuomojosi nurodytą atsakovui priklausantį turto objektą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo nurodoma patalpų nuoma niekaip nešalina atsakovo prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą. Kaip minėta, pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad turtinė pareiga mokėti vietinę rinkliavą perėjo nuomininkui Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“, todėl pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejama su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu ir tenka atsakovui UAB „Meridina“.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo argumentas, jog turtas nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutraukus nuomos sutartį nėra naudojamas, taip pat nesudaro pagrindo jam atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą. Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Meridina“ pateikė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai rašytinį prašymą dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir už 2011 metus UAB „Meridina“ nuosavybės teise priklausančioms patalpoms adresu: (duomenys neskelbtini), ir šiuos nekilnojamojo turto nenaudojimo faktą įrodančius dokumentus. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. AD1-483 ir jo priedu atsakovui siūlyta taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą tik už 2011 m. Kadangi UAB „Meridina“ nuosavybės teise priklausančios patalpos adresu: (duomenys neskelbtini), realiai nenaudojamos nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, ir šį faktą pripažino pats atsakovas, dėl šių priežasčių ir atsižvelgus į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. AD1‑154 patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės kitos metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo tvarkos aprašo 4.2 punktą, pagal kurį vietinės rinkliavos mokėtojui gali būti taikoma nulinė metinė vietinė rinkliava tais atvejais, kai nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas visus praėjusius kalendorinius metus, sutampančius su finansiniais metais (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.), Miesto ūkio departamento direktorius motyvuotu raštu informavo atsakovą (vietinės rinkliavos mokėtoją) apie sprendimą netaikyti nulinės metinės vietinės rinkliavos nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. gruodžio 31 d. Atsisakymas taikyti nulinę metinę vietinę rinkliavą yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šis klausimas nesvarstytinas.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovo argumentai, kuriais jis bando paneigti savo pareigą mokėti minėtą rinkliavą, atmestini. Kaip teismas minėjo prieš tai, tikrinamu atveju atsakovas neišreiškė valios vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą komunalinių atliekų kiekį už nekilnojamojo turto objektą, todėl nagrinėjamu atveju vietinė rinkliava pagrįstai skaičiuota pagal nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir plotą. Kadangi atsakovas neįrodė, kad dėl šios prievolės nevykdymo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. susidariusi 5160 Lt jo skola Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetui yra padengta, Klaipėdos apygardos administracinis teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą patenkinti UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą.
Teismas remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
V.
Atsakovas UAB „Meridina“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2157/2013 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą; II t. b. l. 52–54).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog „vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje apibrėžta savivaldybių tarybų teisė nustatyti rinkliavas, o to paties įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta savivaldybės teisė nustatyti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Taigi Rinkliavų įstatymas numato, jog vietinės rinkliavos mokėtoju pripažįstamas atliekų turėtojas. Teigia, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnis išskiria atliekų darytojo ir atliekų turėtojo sąvokas („atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis“ (8 punktas), o „atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų“ (17 punktas)). Atsakovo nuomone, atliekų turėtojas ar atliekų darytojas nebūtinai yra turtinio objekto, už kurį apskaičiuota vietinė rinkliava, savininkas. Patalpos gali būti perduotos kitiems asmenims naudotis panaudos, nuomos ar kitais pagrindais. Tai, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą mokėtina atliekų turėtojo ar atliekų darytojo, patvirtina ir Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje galiojantys teisės aktai (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-81 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 13 ir 31 punktai, taip pat nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2‑426 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 6 ir 10 punktai).
Atsakovas pažymi, kad jis nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. nebuvo ginčo patalpų naudotojas, šiose patalpose dėl jo veiklos nesusidarė jokios komunalinės atliekos, todėl jis ginčo laikotarpiu negali būti laikomas komunalinių atliekų turėtoju ar darytoju. Nors ginčo patalpų nuomininkas ir nurodė, kad vietinė rinkliava už šias patalpas turi būti skaičiuojama atsakovui nuo 2009 m. spalio 1 d., tačiau UAB „Meridina“ šių patalpų naudotoju, o tuo pačiu ir vietinės rinkliavos mokėtoju netapo.
Atsakovo teigimu, šioje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais prieštaraujama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2012 m. birželio 11 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143- 1592/2012), pagal kurią prioritetas teiktinas ne galinčio susidaryti atliekų kiekio, o faktiškai susidariusio atliekų kiekio nustatymui. Minėtoje nutartyje įtvirtinta, kad nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y., mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Šis reikalavimas aiškiai atspindi, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms.
Šiuo gi atveju komunalinių atliekų kiekio, susidariusio nenaudojamose patalpose, nustatymas nereikalauja visiškai jokių pastangų, nes nevykdant nei komercinės, nei kitokios veiklos komunalinės atliekos negali susidaryti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.
Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas iš esmės motyvuoja tuo, kad pagal Rinkliavų įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos priimtų sprendimų nuostatas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas yra komunalinių atliekų turėtojas ar darytojas, taigi nebūtinai atitinkamo nekilnojamojo turto objekto savininkas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.).
Iš to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį atsakovo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Atsakovo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog atsakovas iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas motyvuoja argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143- 1592/2012.
Tačiau šioje atsakovo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143- 1592/2012 išvados formuluojamos konstatavus, kad tikrintas norminis aktas vietinės rinkliavos dydį sieja su nekilnojamojo turto plotu (ar vienetu) bei jo (nekilnojamojo turto) paskirtimi (t. y. su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu) ir šiame norminiame akte jokia tvarka, leidžianti mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal faktinį atliekų kiekį, nėra numatyta. Išnagrinėtoje administracinėje byloje pastaroji aplinkybė (taikytuose teisės aktuose nėra įtvirtinta tvarka, leidžianti mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal faktinį atliekų kiekį) nėra nustatyta. Taigi atsakovo nurodytoje administracinėje byloje vertintos aplinkybės skiriasi nuo išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių. Ši aplinkybė yra lemiama apsisprendžiant, ar procesas administracinėje byloje Nr. A556-2157/2013 gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus galima konstatuoti, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Meridina“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A556-2157/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Meridina“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos sporto klubui „Titanikas“ dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.