Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-458-238/2015;

Teisėjas: Raimundas Mikšta Proceso Nr. 1-65-1-00875-2015-9;

2015 m. birželio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo D. R. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 21 d., apie 21 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius nukentėjusiajam mažamečiam M. L. į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu, jį mušdamas, padarė jam kairiojo riešo, kairės kojos, dešinės alkūnės sumušimus, poodines kraujosruvas galvoje, kaktoje, kairiame skruoste, sprande, krūtinėje, muštinę žaizdą lūpoje, tai yra padarė nukentėjusiajam mažamečiam M. L. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusysis M. L. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo metu jis nesuprato, kad dėl jų konflikto D. R. gali būti nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Manė, kad jis bus policijoje porą dienų ir jį paleis. Jis ant D. R. pyko, nes šis jam liepdavo eiti į mokyklą, laiku grįžti, ruošti pamokas, tvarkyti savo kambarį, pavalgius susiplauti savo indus. Kai neklausydavo, D. R. skųsdavo jį mamai. Jam ne visuomet tai patiko ir jie su juo apsibardavo ar net apsistumdydavo, tačiau D. R. jo nemušdavo. 2013 m. birželio 21 d., jam grįžtant iš dienos centro, prie jo priėjo du vaikinai, paprašė centų ir, kadangi jis centrų neturėjo, sudavė jam daug stiprių smūgių ir nubėgo. Jam grįžus namo, jie su D. R. susibarė ir jis pasakė jam, kad pasakys mamai, jog jis jį primušė. Teismo metu jis pasimetė ir nežinojo, ką sakyti, todėl tik tvirtino tai, ko jo buvo klausiama. Dabar supranta, kad tai yra negerai. Prašo jam atleisti, kad pasakė neteisybę, ir išteisinti D. R., nes jis tikrai yra nekaltas.

Teismo posėdyje nuteistojo D. R. gynėjas advokatas Valerijus Karpovas palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. R. padarė LR BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

LR BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Byloje nustatyta, kad D. R. 2013 m. birželio 21 d., apie 21 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius nukentėjusiajam mažamečiam M. L. į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu, jį mušdamas, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas kaltas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino ir nurodė, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog jis yra nuteistas tik dėl to, jog nepilnametis M. L. jį apkalbėjo supykęs po to, kai jis jam paliepė ruošti pamokas, tačiau kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kaltę visiškai patvirtina byloje surinkta ir teisme ištirta medžiaga. Teismo medicinos specialisto 2013-07-04 išvadoje Nr. G1740/13(02) nustatyta, kad M. L. konstatuoti kairio riešo, kairės kojos, dešinės alkūnės sumušimai, poodinės kraujosruvos galvoje, kaktoje, kairiame skruoste, sprande, krūtinėje, muštinė žaizda lūpoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, trauminių poveikių skaičiaus detalizuoti negalima, tačiau tikėtina, kad jų buvo ne mažiau kaip devyni. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui, nėra. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 36). Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad tiriamasis (nukentėjusysis M. L.) paaiškino, jog 2013 m. birželio 21 d., nuo 19.30 val. iki 21.00 val., namuose pusbrolis D. R., galimai pavartojęs medikamentų, jam maudantis vonioje, suėmęs ranka už kaklo pradėjo skandinti, į plaučius pateko vandens, ant akių jam pylė druskos ar pipirų, nes graužė akis. Taip pat tiriamasis nurodė, kad D. R. jam spyrė į kairę veido pusę, gulintį lovoje sumušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nustatyta, kad analogiškas aplinkybes nukentėjusysis M. L. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tyrėjo, t. y. nurodė, kad nuteistasis D. R. nieko nesakęs vonioje abiem rankomis suėmęs jam už kaklo nardino jį į vandenį, vėliau kambaryje bėrė į akis pipirų, mušė rankomis ir spardė (1 t., b. l. 16). Teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. L. taip pat patvirtino, kad nurodytomis aplinkybėmis jį sumušė būtent nuteistasis D. R., o jis prieš tai susižalojęs nebuvo (2 t., b. l. 41). Nuteistojo skunde nurodomos aplinkybės, kad jis buvo apkalbėtas, kadangi nepilnametis M. L. supyko po to, kai jis jam paliepė ruošti pamokas. Tačiau kolegija daro išvadą, kad ši nuteistojo versija yra nepagrįsta jokiais kitais byloje esančiais įrodymais ir laikytina siekiu išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo M. L. atsikirtimuose į apeliacinį skundą nurodoma aplinkybė, jog jis su D. R. susibarė ir dėl to jis melagingai nurodė jį padariusį nusikalstamą veiką, vertintina kaip siekimas, pagerėjus asmeniniams santykiams, padėti išvengti savo giminaičiui baudžiamosios atsakomybės, kadangi šie parodymai buvo paneigti kitų byloje esančių įrodymų visuma. Be to, nukentėjusysis nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek nurodydamas įvykio aplinkybes ekspertui, tiek pirmosios instancijos teisme. Manytina, kad ši nukentėjusiojo versija, atsiradusi tik po apeliacinio skundo padavimo, nėra įtikinama, kadangi prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams bei jo paties nuosekliems ir kitais bylos duomenimis nepaneigtiems, parodymams. Pažymėtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusysis nėra aiškinęs aplinkybių apie tai, kad jį sumušė ir sužalojo kiti asmenys, o ne D. R.. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad iš karto po įvykio kitiems asmenims (G. L., V. G., I. R., ir tą patvirtina jų parodymai) M. L. įvardijo ir nurodė asmenį (D. R.), smurtavusį prieš jį, įvardijo veiksmus, kuriuos atliko D. R..

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo nepilnamečio M. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat liudytojų V. G., I. R., atstovės G. L. parodymai, 2013-07-04 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1740/13(02) ir kita bylos medžiaga sudaro vieningą visumą nepaneigtų ir vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent D. R. 2013 m. birželio 21 d., apie 21 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius nukentėjusiajam mažamečiam M. L. į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu, jį mušdamas, padarė šiam kairiojo riešo, kairės kojos, dešinės alkūnės sumušimus, poodines kraujosruvas galvoje, kaktoje, kairiame skruoste, sprande, krūtinėje, muštinę žaizdą lūpoje, tai yra padarė nukentėjusiajam mažamečiui M. L. nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veika pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas prieš mažametį), nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas penkis kartus, baustas administracine tvarka). Teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui, todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisingai. Objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra. Aplinkybių, leidžiančių pagrįstai ir motyvuotai skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, nenustatyta.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. gegužės 26 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam D. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, prašoma išieškoti iš nuteistojo 23,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Šis prašymas netenkintinas. LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.