Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-828-173/2016 pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovėms D. A. ir J. V. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. G. 2015-06-09 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti turtą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 22/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 757/5956 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), butą su ūkio patalpa a-8, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), automobilį VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bendrąja daline V. G. ir K. V. V. nuosavybe; pripažinti V. G. nuosavybės teisę į 1/2 dalį garažo (bokso), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį 22 /100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį 757/5956 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1 / 2 dalį buto su ūkio patalpa a-8 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 1/ 2 dalį automobilio VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)Ieškovė nurodė, kad nuo 1987 m. ji gyveno faktiniuose santuokiniuose santykiuose ir vedė bendrą ūkį su K. V. V., kuris 2015-01-26 mirė. Ieškovė su K. V. V. santuokos įregistravusi nebuvo, taip pat nebuvo sudariusi rašytinės jungtinės veiklos sutarties. Ieškovė ir K. V. V. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), šiuo adresu ieškovė nuo 1998-05-15 deklaravo savo gyvenamąją vietą. K. V. V. iš ankstesnių santuokų turėjo dvi dukras – D. A. ir J. V.. K. V. V. 2012-04-24 testamentu jam priklausantį žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), paliko atsakovei J. V., o butą / patalpą su ūkio patalpa a-8 ir 757/5956 dalis žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), paliko atsakovei D. A..Taip pat ieškinyje tvirtino, kad ginčo turtą ieškovė įsigijo bendromis lėšomis su K. V. V., o po jo mirties ir toliau šiuo turtu rūpinasi, prižiūri jį kaip savininkė, nors turtas buvo užregistruotas tik K. V. V. vardu. Aplinkybę, kad ieškovė savo lėšomis prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, patvirtina tai, kad nuo 1987 m. iki 2006 m. ji dirbo, vėliau gavo senatvės pensiją.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl jungtinės veiklos sutarties ir bendrosios dalinės nuosavybės

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad šalių ginčui turėjo būti taikomas 1964 m. CK nuostatos, kurios liberaliau reglamentavo jungtinės veiklos santykius, nei šiuo metu galiojančios CK nuostatos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčo teisinius santykius ir analizavo pagal jungtinę veiklą reguliavusio 1964 m. CK 472-474 straipsnių nuostatas, vertino, ar jie galėtų būti kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos susitarimas, kurio pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe, tačiau tokio susitarimo įrodymų, išskyrus pačios apeliantės teiginius bei teismo nepakankamais pripažintus atsakovės D. A. ir liudytojų paaiškinimus nenustatė. Teismas sprendime pacitavo tas jungtinės veiklos sutartį nusakančias teisės normas, kurios galiojo apeliantei pradėjus bendrai gyventi su K. V. V. (1987 m.), o nuo 1994-06-10 įsigaliojusi nauja CK 472 straipsnio redakcija esmingiau nepakito. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad 1964 m. CK nesusituokusių asmenų teisiniai santykiai buvo liberaliau kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos sutartis, bet pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, aiškiai nepagrįsti ir patys savaime negali paneigti teismo išvados, kad ir tuo metu galiojusių CK 472-474 straipsnių aiškinimo bei taikymo kontekste jungtinės veikos sutartis nebuvo sudaryta ir bendras turtas nesukurtas. Su tokia teismo išvada leidžia sutikti ir nagrinėjamoje byloje nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės. Apeliantė ieškinyje prašė pripažinti butą su ūkio patalpa a-8, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (22 500 Eur vertės), 757/5956 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (15 887,34 Eur vertės) bendrąja daline jos ir K. V. V. nuosavybe. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad K. V. V. 1992-05-28 sutartimi iš Lietuvos veterinarijos akademijos valstybinio mokomojo ūkio, veikiančio pagal rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos 1991-12-06 įgaliojimą Nr. 355, asmeniškai nupirko 74,01 kv. m. butą, 0,22 dalį 3 I1 ūkio pastato a-8, esančius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantis objekto adresas (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 23-24). Minėtoje sutartyje nurodyta buto su priklausiniais bendra kaina 15 042 rubliai (sutarties 2 punktas). Taip pat sutartyje nurodyta, kad iš mokėtinos už turtą sumos 1 834 rublius K. V. V. įmokėjo į LVA valstybinio mokomojo bandymų ūkio kasą, o likusius 13 208 rublius už įsigytą turtą sumokės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, t. y. šį turtą privatizavo pagal specialųjį įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo 1995-06-15 sutartimi Nr. AP-P52/95-0284 K. V. V. taip pat įsigijo ir namų valdos žemės sklypo dalį, t .y. 757/5956 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantis objekto adresas (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 25-26), už kurį 39,43 Lt vertės sklypo dalies pirkimo kaina buvo sumokėta iš K. V. V. nebalansinės sąskaitos Nr. I-898 tikslinėmis įmokomis (t. 2, b. l. 74-76). VĮ Registrų centro duomenimis, tiek butas su ūkiniais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), tiek žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruoti K. V. V. asmeninės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 44-48). Būtent K. V. V., kaip šio namų valdai priskirto žemės sklypo dalies naudotojas, yra pasirašęs ir 1994-02-23 susitarimą dėl naudojimosi tvarkos juo nustatymo šio sklypo išpirkimo iš valstybės tikslu (t. 2, b. l. 72-73). Nors apeliantė nurodo, kad su K. V. V. buvo sutarusi įgyti šį turtą bendrai ir prie jo įsigijimo prisidėjusi savo asmeninėmis lėšomis, tačiau byloje jokių duomenų, paneigiančių K. V. V. asmeninių lėšų bei tikslinių įmokų panaudojimo ginčo turtui įgyti faktą, arba liudijančių bent dalinį prisidėjimą ir apeliantės asmeninėmis lėšomis (tikslinėmis įmokomis, investiciniais čekiais), išskyrus gyvenamosios vietos deklaravimą šiame bute, nėra pateikta. Pažymėtina, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, buvo ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lėmė teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumas ir specifika, taip pat reikalavimai atlikti visas įstatymuose nustatytas procedūras. Antai nepateikus privatizuojamoje patalpoje gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų notariškai patvirtinto susitarimo, kuris iš jų taps buto savininku (bendrasavininkiu), be tokio susitarimo gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis net nebuvo sudaroma (galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.). Taigi toks susitarimas buvo būtina sąlyga nuosavybei įgyti, tačiau apeliantė objektyviai negalėjo įgyti teisės privatizuoti butą ir dalyvauti sudarant tokį susitarimą, nes deklaravo gyvenamąją vietą jame vėliau, nei prasidėjo šio turto privatizavimo procedūros. Todėl šiame kontekste nėra aktualūs tokie apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino aplinkybės, jog apeliantė gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi ne 1998-05-15, o anksčiau, kad teismas neįsigilino į byloje esančią įregistravimo kortelę (t. 2, b. l. 157), patvirtinančią adreso keitimą, kad apeliantė K. V. V. vardu registruotame bute, kurio senasis adresas buvo (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą buvo deklaravusi dar 1992-12-09 iki 1998-05-14 ir tik vėliau, t. y. 1998-05-15, pasikeitus buto adresui, pasikeitė ir apeliantės gyvenamoji vieta. Dėl šių apeliantės argumentų pasisakytina tik tiek, kad nepriklausomai nuo to, kada apeliantė deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute, privatizavimo procesas prasidėjo anksčiau, jos sutikimas privatizuoti gyvenamąją patalpą K. V. V. vardu nebuvo reikalingas, o dalyvavimas kuria nors kita forma, įgyjat šios nuosavybės dalį (jos pusę), t. y. įnašas į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą, nebuvo įrodytas.Apeliantės teiginiai apie rūpinimąsi butu, remonto jame darymą, nesant šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų ar nesuinteresuotų ginčo baigtimi asmenų paaiškinimų, nesudaro pagrindo vertinimui, kad apeliantė asmeniškai yra prisidėjusi prie šios turto įsigijimo, juolab kad vien gyvenimas drauge, rūpinimasis vienas kitu arba rūpinimasis ginčo turto tinkama gyvenimui jame būkle nesuponuoja išvados nei apie jungtinę veiklą, nei apie apeliantės įnašą bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tokio nuosavybės pagrindo įsigijimo būdo, kaip gyvenimas konkrečioje vietoje, tinkamos gyvenamosios vietos būklės palaikymas įstatymai nenumato. Taip pat apeliantė prašė pripažinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja apeliantės ir K. V. V. daline nuosavybe. Tokį reikalavimą grindė su K. V. V. sudarytu susitarimu įgyti šį turtą, o vėliau jį parduoti, už sklypą gautus pinigus išleidžiant atostogoms, naujo automobilio įsigijimui ir kitų bendrų poreikių tenkinimui. Dėl šio apeliantės ieškinio reikalavimo pažymėtina, kad 2008-09-11 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi K. V. V. iš valstybės nusipirko 0,5000 ha ploto jam dar 1993-03-30 (t. y. iki apsigyvenant kartu su apeliante) suteikto asmeniniam ūkiui (t. 1, b. l. 154, 168, t. 2, b. l. 162-164, 167, 168-169, 174) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1 830 Lt (t. 1, b. l. 147-148, 169-186), kuris buvo įregistruotas viešame registre taip pat tik K. V. V. vardu (t. 1, b. l. 137). Šio sklypo pirkimo–pardavimo 2008-09-11 sutarties 4 ir 5 punktuose nurodyta, kad žemės sklypas už 1 830 Lt perkamas būtent asmeninės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 147-148). Jokių kitų įrodymų, kad apeliantė ir K. V. V. buvo susitarę šį turtą įsigyti kaip bendrąją nuosavybę, byloje nėra (CPK 178 str.). Priešingai, paskesni K. V. V. veiksmai, įgyvendinant išimtinai savininkui priklausančias valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, 2012-04-24 testamentu (t. 1, b. l. 12) šį turtą paliekant dukrai, atsakovei J. V., 2014-03-20 teikiant Kauno rajono savivaldybei prašymą dėl šio žemės sklypo paskirties iš „Kiti žemės ūkio paskirties sklypai“ į „Kitos paskirties žemė. Gyvenamosios teritorijos. Vienbučių ir dvibučių namų statyba“ (t. 3, b. l. 20-21), taip pat 2014-07-03 tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. DV140326-P10 sudarymas su UAB „eRealty“ – RE/MAX Bravo dėl sklypo pardavimo už 180 000 Lt (t. 2, b. l. 148) akivaizdžiai patvirtina, kad K. V. V. šiuo turtu disponavo savo nuožiūra kaip jo vienintelis savininkas ir nepripažino bendrosios nuosavybės su apeliante fakto. Net ir turto pardavimas, jeigu toks būtų įvykęs iki K. V. V. mirties, nelemia teisėjų kolegijos vertinimo, kad iš pardavimo gautos lėšos būtų naudojamos bendriems jo ir apeliantės poreikiams, atsižvelgiant į testamente išreikštą ankstesnę valią šį turtą paskirti savo dukteriai J. V.. Tokią labiau tikėtiną pardavimo pinigų panaudojimo paskirtį patvirtina ir aplinkybė, kad testamentas šios atsakovės naudai iki K. V. V. mirties 2015-01-26 nebuvo keičiamas. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad yra pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį sodininkų bendrijoje, o dalį gautų piniginių lėšų panaudojusi automobilio VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina 1998-09-17 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią apeliantė pardavė jai nuosavybes teise priklausantį turtą, t.y. 19,25 kv. m. šiltnamį ir 113,16 kv. m. sodo pastatą bei kitus kiemo įrenginius, esančius Kauno rajono sodininkų bendrijoje „Šilas“ 68 sklypas, už 8 109,36 Eur (28 000 Lt) (t. 1, b. l. 34-35). Tačiau duomenų nei apie ginčo automobilio įsigijimo kainą, nei kas buvo šios kainos mokėtojas, nei kad apeliantės gautų lėšų dalis buvo panaudota būtent šiam 1998-10-22 įregistruotam K. V. V. vardu turtui įgyti, nei kur dabar yra šis turtas (ar išlikęs, atsižvelgiant į deklaruojamą lėšų, gautų dar 1998 metais, panaudojimo laikotarpį ir automobilio pagaminimo 1988 metus), neteikia. VĮ „Regitra“ 2015-03-12 pažymoje apie transporto priemones (t.1, b. l. 20) nurodoma, kad šios valstybės įmonės atliekama registracija nepatvirtina transporto priemonės nuosavybės, o yra tik administracinis pagrindas transporto priemonei patekti į eismą. Apeliacinio skundo argumentai, kad lėšos, gautos už apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį ir parduotą nekilnojamąjį turtą buvo investuotos būtent bendrajai dalinei nuosavybei su K. V. V. sukurti (automobilio įsigijimui), mažai tikėtini ir tuo aspektu, kad ir apeliantė turėjo savo vaikų iš ankstesnės santuokos. Be to, neįrodyti ne tik šie apeliantės teiginiai, jog dalį iš gautų 28 000 Lt piniginių lėšų ji panaudojo automobilio VW Jetta įsigijimui, bet ir tokie jos teiginiai, kad likusią asmeninių jos pinigų dalį apeliantė ir K. V. V. išleido bendrų poreikių tenkinimui. Aplinkybių kiek konkrečiai apeliantės piniginių lėšų, kaip teigiama, buvo išleista automobilio VW Jetta, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimui negalėjo patvirtinti ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas, mirusiojo brolis J. R. V.. Ir nors apeliantė tvirtino, kad K. V. V. automobilio įsigijimo metu neturėjo piniginių lėšų, tačiau byloje nėra pateikta tokius teiginius patvirtinančių įrodymų, o liudytojas J. R. V. nurodė, kad jo brolis K. V. V. nuolat dirbo, gaudavo pastovias pajamas, todėl pinginių lėšų visada turėjo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad apeliantė gautas pinigines lėšas ar jų dalį už jai parduotą nuosavybes teise priklausantį turtą (sodą), būtų perdavusi K. V. V., todėl šiuo aspektu sutiktina ir su atsakovės J. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais. Nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad dėl tokio bendrosios dalinės nuosavybės objekto, kaip automobilis, K. V. V. ir apeliantė, gyvendami kartu, nebuvo susitarę. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad prisidėjo prie garažo (bokso), pažymėto indeksu 1-3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (2 578 Eur vertės), statybų, taigi bendrąją dalinę nuosavybę yra įgijusi ir savo asmeniniu darbu. Jokių įrodymų apie konkrečius apeliantės veiksmus (darbą), susijusį su bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimu (garažo pastatymu), nėra, todėl nepagrįstais tokie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo. Be to, garažas (boksas), kaip ir kitas turtas, į kurį prašoma pripažinti apeliantės nuosavybės teisę, VĮ Registrų centre nuo 2013-08-08 įregistruotas K. V. V. vardu (t. 1, b. l. 37-38), o apeliantė tokios registracijos iki K. V. V. mirties bei kilusio atsakovių (K. V. V. dukterų) ginčo dėl paveldimo turto, niekuomet neginčijo, nors neabejotinai turėjo suprasti, kad toks turtas yra registruojamas viešame registre, išviešinant jo savininką, o jos, kaip nesusituokusio asmens, interesai galėtų būti pažeidžiami, nesirūpinant turto dalies įteisinimu savo pačios vardu. Kita vertus, liudytojas J. R. V., duodamas parodymus teisme, patvirtino, kad jis ir dar vienas K. V. V. brolis, kuris šiuo metu jau yra miręs, padėjo K. V. V. statyti garažą, tačiau medžiagos garažui statyti buvo nupirktos už K. V. V. lėšas. Atsakovės J. V. atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad liudytojas J. R. V. teismo posėdžio metu patvirtino medžiagas garažo statybai „nupirkęs ir padovanojęs“ nėra reikšminga ir taip pat nesuponuoja kitokios išvados dėl šios faktinės aplinkybės nustatymo. Pažymėtina, kad ši frazė yra išimta iš bendro liudytojo J. R. V. parodymų konteksto, kurią liudytojas dėl senyvo amžiaus pasakė įtakotas emocinės įtampos teismo posėdžio metu, o ir dovanojimas broliui nebūtinai reikštų dovanojimą ir apeliantei.

Dėl testamentą sudariusio asmens valios išreiškimo

Nagrinėjamoje byloje situacijoje sprendžiant dalinės nuosavybės teisės pripažinimo klausimą aktualus yra ir toks faktas, kad K. V. V. išreiškė savo valią dėl jam priklausančio turto likimo, 2012-04-24 sudaręs testamentą, kuriuo registruojamą turtą paliko savo dukroms iš dviejų jo buvusių santuokų, t. y. atsakovėms D. A. ir J. V.. Ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), K. V. V. paliko jaunesniajai dukrai atsakovei J. V., o ginčo butą / patalpą – butą su ūkio patalpa a-8 (16,19 kv. m.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), 22 / 100 dalis priklausinio: pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir 757/5956 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), paliko vyresniajai dukrai atsakovei D. V. (po santuokos sudarymo D. A.). Šiuo testamentu nebuvo pasisakyta dėl kurios nors turto dalies priklausymo apeliantei ar dėl jos teisės paveldėti kurią nors turto dalį. Byloje taip pat esama duomenų (atsakovės J. V. paaiškinimai), kad dėl skirtingos paliekamo turto vertės ir paveldimo turto sudėties kilo nesutarimų tarp atsakovių, tėvui palikus didesnės vertės turtą atsakovei J. V.. CK 5.19 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Taigi įstatyme nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma ir yra testamentas, t. y. asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 str. 2 d.). Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia. Taigi K. V. V. valios išreiškimas palikti jam nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovėms J. V. ir D. A. neabejotinai patvirtina, kad K. V. V. anksčiau nurodytą turtą laikė tik savo asmenine nuosavybe, o palikdamas turtą atsakovėms, atliko jam priklausančio turto disponavimo veiksmus. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad apeliantė, sužinojusi apie K. V. V. valios išraišką bei jam priklausančio turto disponavimo veiksmų atlikimą, nesikreipė į teismą dėl testamento nuginčijimo ir / ar paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, neįrodinėjo fakto, kad testatorius nepagrįstai paliko savo vaikams taip pat ir apeliantei priklausiusią turto dalį. Tokiu atveju ir šie teisėjų kolegijos nurodyti argumentai neleidžia sutikti su apeliantės skundo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas kilusį jos ir atsakovių ginčą išsprendė neteisingai ar teisiškai ydingai.

Dėl liudytojų parodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti liudytojų B. V. I. ir J. R. V. parodymus. Tačiau teismo sprendimo turinys neteikia prielaidų sutikti ir su tokia skundo argumentacija. Priešingai, teismas šiuos paaiškinimus vertino, tačiau pripažino juos nepakankamais ieškiniui patenkinti. Teismų praktikoje pasisakoma, kad nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nagrinėjamoje byloje galėjo būti nustatomas ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir kitais netiesioginiais įrodymais, taip pat liudytojų parodymais.Kita vertus, CPK 185 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismui suteikta diskrecija įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų įrodomąją galią pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą arba nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Be to, teismo išvados gali būti grindžiamos ir didesnio tikėtinumo taisykle. Išklausius liudytojų B. V. I. ir J. R. V. paaiškinimus 2016-05-02 teismo posėdžio metu (teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpintas teismo posėdžio garso įrašas), sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien paaiškinimai, kad K. V. V. liudytojams B. V. I. ir J. R. V. buvo pasakojęs, jog apeliantė, pardavusi sodą, davė piniginių lėšų K. V. V. automobiliui pirkti, nagrinėjamu atveju nepakankami. Vien jų pagrindu negali būti nustatytas apeliantės bendrosios dalinės nuosavybės per jungtinę veiklą į visą K. V. V. priklausiusį turtą įgijimo faktas, šie paaiškinimai taip pat negali paneigti pirmiau nutartyje aptartų rašytinių įrodymų bei K. V. V. atliktų veiksmų teisinės reikšmės, liudijančių būtent apie asmeninės jo nuosavybės atsiradimo faktą. Aktualus yra ir tokios įrodinėjimo priemonės (liudytojų paaiškinimų) patikimumo klausimas, atsižvelgiant į automobilio registracijos K. V. V. vardu metus – 1998 m. (t. y. beveik prieš 20 metų), į jų gavimo būdą – teigiama, kad K. V. V. yra liudytojams pasakojęs, tačiau tokių pasakojimų patvirtinti galimybės jau nėra, o realiai atlikti veiksmai to nepatvirtina, testamentu jokia turto dalis nepaskiriama apeliantei, apie automobilio (registruotino turto) palikimą kam nors iš įpėdinių testamente neužsimenama, į mažai tikėtiną tokį apeliantės elgesį – pačiai turint savo vaikų, nesudarius santuokos, taigi ir neturint visiškai jokių garantijų dėl turto dalies nuosavybės, iš nekilnojamojo turto gautų lėšų investavimas į kito asmens vardu registruojamą turtą, juolab į itin greitai nuvertėjantį, visiškai nėra įtikinamas ar pagrįstas protingo ir apdairaus asmens elgesio standartais. ˜ Todėl su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtų liudytojų paaiškinimai neįrodo piniginių lėšų perdavimo K. V. V. automobiliui pirkti fakto, teisėjų kolegija sutinka (CPK 185 str.), o apeliacinio skundo teiginiai netinkamo įrodinėjimo instituto taikymo šiuo konkrečiu atveju nepatvirtina.

Dėl taikos sutarties nepatvirtinimo

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad teismas pažeidė vieną iš atsakovei D. A. CPK numatytų pagrindinių teisių – pripažinti ieškovės reikalavimus, ką ši yra padariusi savo procesiniuose dokumentuose ir teisme, ir nepatvirtino su šia atsakove sudarytos taikos sutarties, todėl dar ir dėl šios priežasties teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Analogiškus argumentus nurodo ir atsakovė D. A., kuri savo atsiliepime sutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-06-22 sprendimą, priimti naują sprendimą – patvirtinti ieškovės ir atsakovės D. A. sudarytą taikos sutartį bei visiškai patenkinti ieškovės ieškinį. Kadangi ši atsakovė teismo sprendimo apeliaciniu skundu neskundė, jos pareikšti atsiliepime savarankiški reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, nes apeliacinis procesas įstatymų leidėjo valia vyksta būtent pagal apeliaciniame skunde, o ne kituose procesiniuose dokumentuose apibrėžiamas skundo ribas (CPK 320 str. 1 d.) Iš bylos matyti, kad apeliantė ir atsakovė D. A. 2015-12-01 pateikė prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, kuriame prašė patvirtinti apeliantės ir šios atsakovės 2015-11-23 sudarytą taikos sutartį rašytinio proceso tvarka (t. 3, b. l. 3). Teismo posėdžio, įvykusio 2016-03-02 metu (t. 3, b. l. 33-36, taip pat šio posėdžio garso įrašas) buvo svarstomas šalių prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo, tačiau jo patvirtinimo ar nepatvirtinimo klausimas teismo protokoline ar rašytine nutartimi liko neišspręstas, atsakovei J. V. prašant apeliantės ir atsakovės D. A. taikos sutarties netvirtinti. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl pripažinimo (CK 1.138 str. 1 d. 1 p.) pareikštas dviem atsakovėms. Tokio pobūdžio materialusis reikalavimas suponuoja privalomąjį procesinį bendrininkavimą. CPK 44 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu ginčijamo santykio pobūdis arba įstatymai lemia tai, kad teismo sprendimas bus nedalomai susijęs su visų bendrininkų teisėmis ar pareigomis, tai visų procesinių veiksmų pasekmės taikomos visiems bendrininkams. Tokiu atveju ir sudaryti taikos sutartį arba ieškinį pripažinti būtinas visų bendrininkų (bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami tik neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų. Vadinasi, ieškinio pripažinimas ir tokia taikos sutartis, kurią, pripažindama ieškinį, yra sudariusi tik viena iš privalomų bendrininkių, negalėtų būti patvirtinta dėl jos prieštaravimo įstatymui (CPK 42 str. 2 d., 140 str. 2 d.). Sutiktina su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo teismo turėjo būti išspręstas, t. y. dėl jo priimtas vienoks ar kitos procesinis teismo sprendimas. Tačiau procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą tik tuomet, jeigu dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta pati byla (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju to konstatuoti negalima, priešingai, ginčas išspręstas teisingai, taigi minėtas pažeidimas teismo sprendimo panaikinimo nelemia. Nagrinėjamu aspektu taip pat pažymėtina, kad atsakovė D. A. jos pripažįstamą apeliantės teisę į K. V. V. turto dalį gali realizuoti ir asmeniškai, t. y. priėmusi tėvo palikimą ir jo dalį neatlygintinio turto perleidimo sandoriu perdavusi apeliantei, nes teismo sprendimas tokiam veiksmui atlikti nėra reikalingas. Taigi šios atsakovės teisės ar interesai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nepažeidžiami.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus jų argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas, ar kitaip kvalifikuoti ginčo teisinius santykius. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė J. V. prašo priteisti jai 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė pateikė 2016-08-16 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. R62-2016 ir mokėjimo nurodymą šiai sumai (t. 3, b. l. 133-134).CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Kadangi nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo dydžio, atsakovei jos turėtos išlaidos kompensuotinos pilnai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.