Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad galimybė mankštintis lauke buvo suteikta tik 2 valandoms per dieną, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka HN 76:2010 normų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose nuolat buvo šiukšlės, nebuvo suoliuko, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio. Taip pat kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka nebuvo laistomi.

Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pažymi, kad toks pat, pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir jau paminėtame BVK 33 straipsnio 5 dalies 2 punkte. Taigi, pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo minimos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, neteko galios 2015-11-01. Tuo tarpu, pagal galiojančią Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-15 įsakymu Nr. V-908, (toliau - HN 134:2015), nėra numatyti reikalavimai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšlių kibirėlius ir pelenines. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389, (toliau - Eksploatavimo taisyklės) taip pat nenumato šiukšlių kibirėlių ir peleninių įrengimo pasivaikščiojimo kiemelyje.

Paaiškina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, 2024-08-29 LKT Turto valdymo skyriaus pažymoje Nr. LV-48470 „Apie nuteistojo D. J. laikymo sąlygas“ nurodoma, jog kiekvieną dieną kiemelius tvarko priskirtas nuteistasis (tvarkinys). Akcentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022-12-30 įsakymu Nr. 1R-444, (toliau - Vidaus tvarkos taisyklės), 39.6 papunktyje numatyta, jog nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbinės (individualios) veiklos vykdymo, pasivaikščiojimo ir sporto vietas, savo drabužius ir avalynę bei kitus asmeninius daiktus laikyti (kabinti) tik tam skirtose (specialiai įrengtose) vietose.

Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos teisiniu reglamentavimu. Be to, kaip jau buvo paminėta aukščiau, LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnai atlieka nuolatinę kalinčių asmenų priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad esant poreikiui asmenims nebūtų laiku ir tinkamai suteikta pagalba ir pan.

Pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o jo nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala

Nurodo, jog LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus psichologės 2024-08-27 pažymoje Nr. RV-22-8061 „Dėl nuteistojo D. J.“, nurodyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl patiriamų dvasinių kančių ir emocinių išgyvenimų, kuriuos neva galėjo sukelti per trumpas pasivaikščiojimo kiemelyje laikas bei tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių, peleninių, suoliuko, taip pat neva yra netvarkinga ir prišiukšlinta aplinka, sienos su pelėsiu ir grybeliu, nėra pareigūnų iškvietimo mygtuko, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LKT Pravieniškių 1-ame kalėjime.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko, kiemeliuose neįrengtų šiukšlių dėžių, peleninių, suoliuko, netvarkingos ir prišiukšlintos aplinkos, taip pat dėl neįrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą tęsti laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės sąlygomis atvyko nuo 2024-06-13 (LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistės 2024-08-26 pažymą Nr. RV-22-8009 „Apie nuteistojo D. J. laikymo sąlygas“).

Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore nustatyta BVK 44 straipsnyje: Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore (1 p.); Nuteistųjų pasivaikščiojimai vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje bausmės atlikimo vietos teritorijoje laikantis šio kodekso 74 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pasivaikščiojimų trukmė nustatyta šio kodekso 33, 34, 35, 71 ir 81 straipsniuose. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik esant nepalankioms oro sąlygoms, jeigu su tuo sutinka nuteistasis (2 p.); Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą pasivaikščiojimų tvarką arba pats prašo jį nutraukti (3 punktas).

BVK 33 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti po vieną valandą.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginys, kad dviejų valandų pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, nebuvo jokių šiukšlių kibirėlių, peleninių, neįrengti suoliukai, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, nelaistomi.

Teismas pažymi, kad HN 134:2015 nėra numatyti reikalavimai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšlių kibirėlius ir pelenines. Eksploatavimo taisyklės taip pat nenumato šiukšlių kibirėlių ir peleninių įrengimo pasivaikščiojimo kiemelyje. Eksploatavimo taisyklių 19¹ punkte nurodoma, jog „Mažiausiai viename pasivaikščiojimo kieme turi būti įrengtas tvirtai prie sienos ar grindų tvirtinamas suolas be atlošo“. Iš į bylą pateiktos foto nuotraukos patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemelyje suolas įrengtas.

Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių aprūpinimo peleninėmis, šiukšlių dėžėmis, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių atmeta.

Vidaus tvarkos taisyklių 39.6 papunktyje numatyta, jog nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbinės (individualios) veiklos vykdymo, pasivaikščiojimo ir sporto vietas, savo drabužius ir avalynę bei kitus asmeninius daiktus laikyti (kabinti) tik tam skirtose (specialiai įrengtose) vietose. LKT atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi. Šias aplinkybes patvirtina 2024-08-29 LKT Turto valdymo skyriaus pažyma Nr. LV-48470 „Apie nuteistojo D. J. laikymo sąlygas“, kurioje nurodyta, kad kiekvieną dieną kiemelius tvarko priskirtas nuteistasis (tvarkinys).

Konstatuotina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pareiškėjas nenurodė, kokius nepatogumus jis patyrė dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos, kaip nepagrįstos.

Teismas, išanalizavęs Eksploatavimo taisyklių nuostatas, konstatuoja, kad jose nėra numatytas iškvietimo sistemos įrengimas lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose. Taip pat, Eksploatavimo taisyklės nenumato iškvietimo sistemos įrengimo kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (pareiškėjas atlieka bausmę drausmės grupėje) , pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose, iškvietimo sistemos įrengimas yra numatytas tik kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (Eksploatavimo taisyklių 12.11 papunktis).

Konstatuotina, kad teisės aktai nereglamentuoja pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimų kiemuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad prie pasivaikščiojimo kiemelių nuolatos budi pareigūnai, kurie esant poreikiui gali išleisti nuteistuosius į tualetus pasivaikščiojimų metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundžiasi abstrakčiai, jo teiginys nesusietas su konkrečia situacija, kada nebuvo galima išsikviesti pareigūno ir dėl to kilo konkrečios pasekmės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl iškvietimo sistemos nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl hipotetiškai galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo mygtukų neįrengimu, tačiau nenurodžius kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi ir ar iš viso buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo daryti išvadą dėl žalos fakto konstatavimo.

Aptartu aspektu teismas pažymi ir tai, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, asmeninių laisvių ir teisių suvaržymus, todėl gyvenimo kokybė laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu objektyviai nėra tokia pat kaip gyvenant laisvėje. Tačiau tai savaime nėra pagrindas reikalauti atlyginti žalą už patiriamus nepatogumus, o juo labiau tik už hipotetiškai galimus nepatogumus.

Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą pateikta LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus psichologės 2024-08-27 pažyma Nr. RV-22-8061 „Dėl nuteistojo D. J.“, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl patiriamų dvasinių kančių ir emocinių išgyvenimų, kuriuos neva galėjo sukelti per trumpas pasivaikščiojimo kiemelyje laikas bei tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių, peleninių, suoliuko, netvarkinga ir prišiukšlinta aplinka, sienos su pelėsiu ir grybeliu, nėra pareigūnų iškvietimo mygtuko, nesikreipė. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog jam nebuvo užtikrintas pasivaikščiojimo laikas, pasivaikščiojimo kiemelio tvarka ir inventorius, pareigūnų iškvietimo mygtukas. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas taip pat neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė pažeidė teisės normas, reglamentuojančias pasivaikščiojimo trukmę ir kiemelių kokybę.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (LKT Pravieniškių 1-o kalėjimo) ar jo darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LKT.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.