- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-02
- Bylos Nr.
- I1-1917-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02750-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 17 252 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-7).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-05-28 iki 2019-08-26 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose. Teigė, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto, nebuvo vietos laisvai pajudėti, nebuvo įrengta pakankamai sanitarinių mazgų. Nurodė, kad visur veisėsi tarakonai, patalpų sienos aptrupėjusios, apipelijusios, grindys supuvę. Teigė, kad patalpose kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimas per silpnas, žiemą patalpose šalta, oro temperatūra nesiekdavo 12 laipsnių. Pažymėjo, kad pastatų konstrukcijose buvo kenksmingo asbesto. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 17 – 22) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 65) nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus. Už gyvenamųjų patalpų valymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji. Patalpų sienų ir grindų būklė gera, vėdinimas vykdomas per atvirus langus, užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas ir oro temperatūra. Esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai arba ventiliatoriai. Vieta drabužiams džiauti įrengta pataisos namų kieme. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į Saugumo valdymo skyriaus psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-05-28 iki 2019-08-26.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 25, 27), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose patalpose: 7 būrio 6 patalpoje, kurios plotas – 49,93 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, tačiau faktiškai gyveno 8 nuteistieji; 8 būrio 8 patalpoje, kurios plotas – 35,64 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, faktiškai gyveno 10 nuteistųjų. Pareiškėjo skunde nurodytos faktinės aplinkybės dėl 8 būrio 8 patalpoje gyvenusių asmenų skaičiaus sutampa su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl ginčo šioje dalyje nėra, o gyvenamojo ploto 7 būrio 6 patalpoje pareiškėjas skunde neginčijo. Vadovaujantis šiais duomenimis, konstatuotina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,5 kv. m iki 6,2 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti minimalios ploto normos pažeidimą nagrinėjamu atveju.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Dėl buitinių kenkėjų
Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai (tarakonai).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys (b. l. 29 – 37) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose.
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi. Be to, savo argumentus šioje dalyje išdėstė labai trumpai, deklaratyviai, vien konstatuodamas, jog toks pažeidimas, jo nuomone, buvo, tačiau pareiškėjas visiškai neindividualizavo ir nepagrindė priežastinio ryšio su jam galėjusiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl asbesto
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pastato, kuriame atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, konstrukcijose buvo asbesto, o tai yra visuotinai pripažintas vėžio sukėlėjas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal LVAT praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, ir nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., LVAT 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad asbestinės konstrukcijos pataisos namuose būtų laužomos. Iš byloje pateiktų duomenų bei pareiškėjo argumentų nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, kadangi pareiškėjas skunde tik abstrakčiai teigė, jog ši statybinė medžiaga laikoma vėžio sukėlėju, bet nepateikė jokių argumentų ar įrodymų dėl asbesto sukeltų realių neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.
Dėl kitų higienos ir buities sąlygų
Skunde nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų sienos aptrupėjusios, apipelijusios, grindys supuvę, kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimas per silpnas, žiemą patalpose šalta, trūko sanitarinių įrenginių, nebuvo vietos drabužiams džiauti.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietos įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais (40 p.). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos), nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta: po 1 praustuvę ir po 1 klozetą penkiolikai asmenų (7.4 ir 7.6 p.).
Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo paneigia atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 66, 70), iš kurių matyti, kad abejose ginčo patalpose įrengti dideli skaidraus stiklo atidaromi langai su orlaidėmis, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN nurodyta aplinkybe, kad gyvenamąsias patalpas pareiškėjas galėjo vėdinti per atvirus langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 17 punkto pažeidimą.
Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos patalpų sienų, lubų, grindų būklės, drėgmės, apšvietimo, oro temperatūros, sanitarinių įrenginių trūkumo, galimybės džiovinti drabužius nesudarymo. Pravieniškių PN Turto valdymo skyriaus pažyma apie pareiškėjo gyvenimo sąlygas (b. l. 27 – 28), kurioje deklaratyviai konstatuojama, kad pataisos namai laikosi teisės aktų reikalavimų, nelaikytina objektyviu įrodymu, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosios patalpos buvo tinkamai šildomos, apšviestos, jų aplinka buvo techniškai tvarkinga, užteko sanitarinių įrenginių, buvo sudaryta galimybė džiovinti drabužius tam skirtoje vietoje. Šių aplinkybių taip pat neįrodo atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos, kadangi jos yra darytos 2020-01-20, o ne ginčo laikotarpiu. Todėl, nors jose yra užfiksuota, kad patalpų sienų, lubų ir grindų būklė yra gera, teismas vertina, kad per laikotarpį nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos iki nuotraukų padarymo dienos, tokia aplinkybė, kaip patalpų būklė galėjo pasikeisti, t. y. jos galėjo būti suremontuotos. Iš šių fotonuotraukų negalima spręsti, jog ginčo laikotarpiu patalpų būklė taip pat buvo techniškai tvarkinga ir atitinkanti Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.
Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, drėgmė, apšvietimas, techniškai tvarkinga aplinka, galimybė džiovinti drabužius, tinkamas sanitarinių mazgų kiekis, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN134: 2015 12, 14, 16, 40 punktų reikalavimų bei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.4 ir 7.6 punktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį ir pobūdį, teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą ar kitaip stengęsis apginti savo pažeistas teises. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų Visuomenės sveikatos centro ar kitų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Svarbu ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesikreipė. Skundą teismui padavė tik praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos ir praėjus pusantrų metų nuo pirmosios ginčo laikotarpio dienos. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Aplinkybės, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba bei nesistengė kitaip apginti savo pažeistų teisių tiek ginčo laikotarpiu, tiek iškart po jo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Visas aplinkybes, dėl kurių šioje byloje yra konstatuoti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, pareiškėjas skunde įvardijo deklaratyviai, trumpai, vien paminėdamas, kad tokie pažeidimai egzistavo, tačiau visiškai neindividualizuodamas dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas skunde iš esmės citavo teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, tačiau nedetalizavo, kokios būtent pasekmės jam kilo dėl kiekvienos išvardintos aplinkybės, o apsiribojo tik deklaratyviais abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į psichologą (b. l. 26) dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo J. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018-05-28 iki 2019-08-26, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.