- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-102-278/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Atsakovas
- O. P., J. J., Vytautui R
- Ieškovas
- V. P.
- Kategorijos
- 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-102-278/2011
2011 m. vasario 21 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-248-336/2010 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui Vytautui R. J., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų G. O. P., J. J., P. D., V. V., Kėdainių rajono savivaldybės administracijai dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo ir atsakovo Vytauto R. J. priešieškinį ieškovei V. P., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, G. O. P., J. J. dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių, jų atstovų paaiškinimus
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-12-18 sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos tėvas A. P., miręs 1983-12-16, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ½ dalį gyvenamojo namo, esančio Pašėtės kaime, Šėtos seniūnijoje, Kėdainių savivaldybėje. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-14 įsakymu Nr. AD-1-965 buvo atkurtos nuosavybės teises į jos tėvo A. P. turėtą ½ dalį pastato-gyvenamojo namo ir įsakymo pagrindu 2009-07-17 VĮ Registrų centras įregistravo nuosavybės teises į ½ dalį pastato - gyvenamojo namo jos vardu. Nurodo, kad atkūrus nuosavybes teises į ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, paaiškėjo, kad ji negali realiai įgyvendinti savo teisių valdyti ir naudotis nekilnojamuoju turtu, nes su bendrasavininku V. R. J. negali susitarti dėl naudojimosi tvarkos atskiromis izoliuotomis statinio dalimis. Teigė, kad pagal jos siūlomą nustatyti naudojimosi tvarką galima per du bendrus įėjimus patekti į maksimaliai didelį izoliuotų patalpų skaičių ir šiuo metu gyvenantys tretieji asmenys turėtų galimybę patekti į patalpas bei atlikti namo remonto darbus. Prašė teismą nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo patalpomis ir jai skirti naudotis izoliuotomis patalpomis 1-4 (28,93 kv. m.), 1-5 (22,16 kv. m.), 2-6 (20,84 kv. m.), 2-7 (20,50 kv. m.), 2-4 (5,62 kv. m.); nustatyti, kad atsakovas naudojasi atskiromis izoliuotomis patalpomis 1-2 (23,36 kv. m.), 2-2 (27,68 kv. m.), 2-3 (32,68 kv. m.), 2-1 (7,39 kv. m.), 1-3 (8,98 kv. m.) ir bendrai šalys naudojasi patalpomis 1-1 (9,26 kv. m.) ir 2-5 (6,01 kv. m.).
Priešieškiniu atsakovas V. R. J. nurodė, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi patalpomis tvarka yra neteisinga ir neracionali. Nurodė, kad ieškovė prašo jai perduoti naudotis patalpas, kuriomis jis naudojasi ir yra suremontavęs savo lėšomis. Prašė teismą ieškovei naudojimuisi skirti gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas 1-4 (28,93 kv. m.), 1-1 (9,26 kv. m.), 1-3 (8,98 kv. m.), 1-2 (23,36 kv. m.), 2-3 (32,68 kv. m.); jam skirti patalpas, plane pažymėtas 1-5 (22,16 kv. m.), 2-7 (20,50 kv. m.), 2-6 (20,84 kv. m.), 2-5 (6,01 kv. m.), 2-4 (5,62 kv. m.), 2-2 (27,68 kv. m.), 2-1 (7,39 kv. m.). Nurodė, kad sutinka sumokėti ieškovei kompensaciją už jai atitenkančią mažesnę pastato dalį, tai yra 2/100 dalis pastato, kas sudaro 636 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu priešieškinį patenkino, o ieškinį atmetė. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas darė išvadą, kad atsakovo pateiktas projektas labiau atitinka teisėtumo, adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo bei faktinių nuosavybės santykių stabilumo kriterijus. Teismas konstatavo, jog atsakovas V. R. J. nuo 1965 m. naudojasi gyvenamojo namo patalpomis, pažymėtomis 2-2 ir 2-3 ir 2-5; tretysis asmuo G. O. P. nuo 1958 m., o su ja nuo 1988 m. gyvenantis J. J. - gyvenamojo namo patalpomis 1-5, 2-6, 2-7 ir 2- 5, P. D. su šeima nuo 1959 m. patalpomis 1-4, 1-1, 1-2, 1-3. Teismas nurodė, kad nei vienos iš šalių prašoma nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka ir pateikti projektai neatitinka jų turimų idealiųjų nuosavybės dalių, tačiau leistini tam tikri nukrypimai nelaikytini netinkama naudojimosi tvarka. Nurodė, kad atsakovo siūlomas naudojimosi tvarkos projektas yra teisingesnis, atitinka ir įstatymo leidėjo nustatytus įstatyme ir deklaruojamus principus siekti maksimaliai atriboti atidalijant bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą, nepaliekant bendrai naudojamo turto. Konstatavo, jog pagal ieškovės projektą šalims tektų 15,27 kv.m ploto bendrojo naudojimo patalpų, o pagal atsakovo siūlomą naudojimosi tvarką tokių patalpų nėra, todėl namo bendraturčiai gyvenamojo namo naudingąsias savybes, nepaliekant bendrojo naudojimo patalpų, gali išnaudoti efektyviau ir racionaliau. Nurodė, jog svarbi aplinkybė, kad gyvenamajame name yra du atskiri įėjimai, todėl kiekvienam iš bendrasavininkų, naudojantis atskiru įėjimu ir neturint bendro naudojimosi patalpų, kiltų mažiau prielaidų šalių konfliktinėms situacijoms atsirasti ir geriausiai garantuotų privataus gyvenimo neliečiamumą. Teismas nurodė, jog ieškovės siūlomas naudojimosi tvarkos nustatymo būdas nėra racionalus jos pačios ir atsakovo atžvilgiu, nes iš techninės apskaitos duomenų matyti, jog gyvenamojo namo patalpose 2-2 ir 1-2 yra virtuvės. Pagal ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką, šiomis dvejomis patalpomis naudotųsi atsakovas, o ieškovei virtuvės patalpų netektų. Teismas darė išvadą, kad atsakovui nenaudinga turėti 2 virtuvės patalpas, kurių plotas apytikriai lygus pusei jam siūlomų priskirti naudotis patalpų ploto, o jų pertvarkymas į gyvenamąsias patalpas neabejotinai pareikalautų piniginių ir laiko resursų, kaip ir ieškovei įrenginėjant virtuvę kitose pastato patalpose. Atsakovui pagal ieškovės pateiktą projektą tektų patalpa 1-3 sandėlis, patalpa 2-3, t.y. vienas kambarys ir priestatas 2-1. Ieškovei pagal jos pateiktą projektą tektų 4 kambariai (1-5, 1-4, 2-7, 2-6) ir sandėlis (2-4). Pagal atsakovo pateiktą projektą tiek jam, tiek ieškovei tektų po virtuvę. Teismas nustatė, kad atsakovas bei tretieji asmenys G. O. P., J. J., P. D. gyvendami ginčo name tvarkė patalpas pagal savo poreikius ir galimybes, tuo pačiu neleido pablogėti ar sunykti ieškovės atkurtai nuosavybei. Įvertinus minėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo siūlomas naudojimosi tvarkos nustatymas geriausiai atitinka pagrįstų lūkesčių bei teisinio reguliavimo apibrėžtumo principus. Nurodė, jog ieškovės noras naudotis konkrečiomis gyvenamosiomis patalpomis, motyvuojant tuo, kad būtent šiomis patalpomis naudojosi jos tėvas iki nacionalizacijos, t.y., tėviškės moralinis aspektas, negali būti keliamas aukščiau atsakovo, kaip teisėto ilgalaikio naudotojo, intereso naudotis jo tvarkytomis ir prižiūrėtomis patalpomis. Be to, nurodė, kad nuosavybės teisė ieškovei atkurta į ½ dalį gyvenamojo namo patalpų, konkrečiai jų nenurodant. Teismas nurodė, kad šalims paskyrus naudotis nevienodo dydžio patalpas, nei jų turima dalis bendrojoje nuosavybėje, ieškovei priteistina kompensacija už atsakovui tenkančią naudotis didesnę turto dalį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nustatydamas naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką ir tenkindamas priešieškinį, teismas neatsižvelgė į bendrasavininkų turimas idealiasias dalis turte, į faktiškai naudojamas gyvenamojo namo dalis, į tai, kad nustatyta naudojimosi tvarka maksimaliai patenkintų visų bendrasavininkų ir trečiųjų asmenų (namo gyventojų) interesus, o naudojimosi tvarka būtų racionali ir maksimaliai būtų išnaudotas turtas bei kitus kriterijus. Nurodo, jog teismas privalėjo nustatyti tokią naudojimosi patalpomis tvarką, kokia naudojosi jos tėvai iki nacionalizacijos. Tai, kad iki nuosavybės teisių į ½ d. gyvenamojo namo atkūrimo, atsakovui teismo skirta namo dalimi naudojosi atsakovas ir tretieji asmenys, prižiūrėjo tą namo dalį, neturi suteikti jiems daugiau teisių nei ieškovei, atgavusiai jos tėvui priklausiusį turtą. Ieškovė teigia, kad ji siūlė nustatyti tokią naudojimosi patalpomis tvarką, kad nereikėtų daryti jokių pertvarkymų, naujų praėjimų iš kambario į kambarį ar panaikinti esamus praėjimus. Teigia, jog ji neturi jokios pareigos savo sąskaita daryti patalpų pertvarkymų, o bendrų įėjimų į gyvenamąjį namą buvimas nėra kliūtis šalims naudotis patalpomis. Priešingai, bendrų įėjimų buvimas užtikrina galimybę patekti į kuo didesnį atskirų izoliuotų patalpų skaičių, šių patalpų neperplanuojant, nerekonstruojant ir tokia naudojimosi patalpomis tvarka būtų teisinga ir protinga.
Atsiliepimas
Atsakovas Vytautas R. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-11-02 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovės siūlomas naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos variantas grubiai pažeistų jo ir trečiųjų asmenų G. O. P., J. J., P. D. interesus.
Tretysis asmuo J. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo priešieškinyje pateikta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka labiausiai atitinka visų suinteresuotų asmenų, tiek bendrasavininkų, tiek ir name gyvenančių asmenų interesus, o naudojimasis skirtingais įėjimais yra teisingas, nes taip bus išvengta galimų bendrasavininkų nesutarimų. Nurodo, kad, kad ginčo name gyvena nuo 1988 m. ir kartu su O. P. naudojasi namo patalpomis 1-5, 2-7, 2-6, koridoriumi 2-5, patalpas remontavo, taip pat prisidėjo prie tos dalies namo remonto - langų, grindų keitimo. Teigia, jog atsakovas sutinka priimti jį toliau gyventi nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje.
Tretysis asmuo G. O. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ginčo name gyvena nuo 1958 m. ir naudojasi gyvenamosiomis patalpomis 1-5, 2-6, 2-7 ir 2-5. Kartu su ja gyvena atsakovo V. R. J. brolis J. J.. Teigia, jog šias patalpas jie remontavo iš savo lėšų: sudėjo naujus langus, duris, grindis, lubas. Nurodo, kad pritaria atsakovo V.R. J. pateiktai naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkai, kadangi sutampa jos ir atsakovo interesai. Teigia, jog pagal abipusį susitarimą atsakovas sutinka, kad ji toliau gyventų tose pačiose patalpose, kuriomis naudojosi iki šiol. Mano, kad jeigu jos naudojamos patalpos atitektų ieškovei, ji būtų iškeldinta iš šių patalpų. Nurodo, jog tarpusavio santykiai tarp šalių yra įtempti, todėl svarbu, kad nustačius naudojimosi tvarką tarp namo bendrasavininkų neliktų bendro naudojimo patalpų.
Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis Pašėtės k., Šėtos sen., Kėdainių r., lygiomis dalimis po ½ dalį priklauso ieškovei V. P., atsakovui V. R. J. ir tarp šalių vyksta ginčas dėl patalpų naudojimosi tvarkos (b.l. 29, 106-108, 112-114). Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kreipimasis į teismą dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos nustatymo reiškia, jog ginčo šalys (bendraturčiai) išnaudojo visas įmanomas galimybes susitarti dėl naudojimosi tvarkos. Bendrasavininkiui kreipusis į teismą su ieškiniu, o šiuo atveju esant pareikštam ir priešieškiniui, teismo pareiga priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Be to, civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.). CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, neperžengiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Dėl paminėto darytina išvada, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, turi būti atsižvelgta į tai, kokie yra tarp bendraturčių susiklostę faktiniai santykiai dėl naudojimosi bendru daiktu, taip pat įvertinta, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarka yra racionali, ar nepažeis kitų bendraturčių teisių ar teisėtų interesų (CK 1.5 str.). Spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, teismas turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų. CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu, aiškinti civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jas taikyti privalu taip, kad nebūtų pažeidžiamos šių asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad šis principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutūs ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.
Byloje nustatyta, kad ½ d. gyvenamojo namo ieškovė nuosavybės teisę įgijo Kėdainių r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-14 įsakymu Nr. AD-1-955, atkūrus jai natūra nuosavybės teises į jos tėvui A. P. iki nacionalizacijos valdytą namo dalį (b.l. 6). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas V.R. J. ginčo name gyvena nuo 1965 m. ir naudojasi gyvenamojo namo patalpomis, žymimomis indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-5. Be to, ginčo name gyvena ir tretieji asmenys - G. O. P. nuo 1958 m., o su ja gyvenantis J. J. nuo 1988 m., ir jie naudojasi patalpomis, plane pažymėtomis 1-5, 2-6, 2-7 ir 2-5 bei P. D. su šeima, gyvenantis patalpose 1-4, 1-1, 1-2, 1-3, kuriomis naudojasi nuo 1959 m. (b.l. 137-138, 143-149). Byloje nustatyta, kad šalys nesutaria dėl joms bendrąja daline nuosavybe priklausančio turto, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į susidariusią konfliktinę situaciją, pagrįstai sprendė, kad ieškovės pasiūlytas naudojimosi ginčo namo patalpomis projektas, pagal kurį dalimi namo patalpų šalims tektų naudotis bendrai, prieštarauja aukščiau nurodytiems principams bei gali sukelti didesnius šalių ginčus ir konfliktus ateityje. Iš byloje esančio inventorizacijos plano matytis, kad gyvenamasis namas, turi du įėjimus priešingose namo pusėse, todėl kolegija konstatuoja, kad atsakovo pateiktas ginčo namo patalpų padalijimo projektas labiausiai atitinka šalių interesams, nes atskirose namo pusėse esantys įėjimai į patalpas, mažintų galimybę kilti konfliktams, suteiktų galimybę netrukdomai kiekvienai iš šalių naudotis patalpomis 1-1 bei 2-5 (b.l. 111, 130). Prašydama skirti naudojimuisi patalpas 1-4, 1-5, 2-7, 2-6, 2-4 ir bendrai patalpomis 1-1, 2-5, ieškovė nurodo, kad šiomis patalpomis iki nacionalizacijos naudojosi jos tėvai, o atsakovas siūlydamas skirti patalpas jam ir tretiesiems asmenims nurodo, jog nurodytas patalpas remontavo ir prižiūrėjo. Tenkindamas atsakovo priešieškinį teismas įvertino nurodytą atsakovo bei trečiųjų asmenų aplinkybę bei jų gyvenimo name trukmę. Kolegija konstatuoja, jog nustatant naudojimosi patalpomis tvarką būtina atsižvelgti ne tik į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, bet ir į tai, kad naudojimosi tvarka būtų patogi visiems bendraturčiams, kiek įmanoma mažiau būtų apribotos jų teisės, šalys turėtų mažiau bendrų patalpų, kas įgalintų ateityje išvengti konfliktų. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą ieškovei yra atkurtos nenurodant konkrečių namo patalpų. Kokiomis namo patalpomis iki nacionalizacijos naudojosi ieškovės tėvai, neginčijamų duomenų byloje nėra, išskyrus ieškovės seserų A. J., O. S., M. R., V. D., O. S. parodymus, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi (b.l. 143-149). Nustatyta, kad nacionalizavus pastatą, jis buvo naudojamas grūdų sandėliavimui, vėliau nebuvo prižiūrimas (liudyt. K. M. parodymai, b.l. 143-149). Byloje nepaneigta, jog ginčo name daug metų gyvena ne tik atsakovas, bet nuo 1958 - 1959 m.m. ir tretieji asmenys G. O. P., B. D., kuriems, ieškovei atkūrus nuosavybės teises ginčo name, kitos gyvenamosios patalpos nėra suteikiamos. Iš bylos duomenų bei paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad tiek atsakovas, tiek ir tretieji asmenys pagal galimybę remontavo užimamas gyvenamąsias patalpas, kas leidžia daryti išvadą kad namo gyventojai rūpinosi ne tik savo gyvenimo sąlygomis, bet tuo pačiu ir ieškovei grąžintos nuosavybės išlikimu. Minėti asmenys yra tarpusavyje susitarę dėl galimybės naudotis atsakovui V. R. J. priklausančia ½ d. nuosavybės, todėl yra suprantamas atsakovo V.R. J., G. O. P., J. J. siekis ir toliau naudotis jų pačių remontuotomis patalpomis, prižiūrima namo dalimi. Ieškovė, jos seserys ginčo name Pašėtės k., Šėtos sen., Kėdainių r., negyvena, turi savo namų valdas ir pačios keisti gyvenamąja vietą neketina, todėl nustatant naudojimosi tvarką ginčo patalpomis ši aplinkybė taip pat turi esminę reikšmę (b.l. 147-148). Įvertinant paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog atsakovo siūloma naudojimosi tvarka mažiausiai pažeidžia šalių interesus. Ta aplinkybė, kad ieškovės nurodytos patalpos galėjo būti naudojamos jos tėvų, praėjus daugiau nei 60 metų nuo nuosavybės nacionalizacijos negali būti pakankamu pagrindu pažeisti atsakovo, o tuo pačiu ir kitų namo gyventojų teisių ir teisėtų interesų. Tai, jog apeliantei naudojimuisi yra paskirtos atsakovo siūlomos patalpos nereiškia, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra neteisingas, nes ieškovei yra atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą tėvų turtą, nenustatant konkrečių patalpų. Kolegija sutinka su ieškovės teiginiu, kad teismo motyvas, jog nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovės siūlymą atsakovui tektų dvi virtuvės patalpos yra neteisingas, nes byloje nustatyta, kad name gyvena trys atskiros šeimos, todėl neatmestina, kad kiekviena jų turi virtuves, kurios inventorizacijos plane nėra tinkamai nurodytos, tačiau ši aplinkybė nėra esminė nustatant naudojimosi tvarką patalpomis. Nors ieškovė nurodo, kad nustačius naudojimosi tvarką pagal atsakovo siūlymą būtina atlikti eilę pertvarkymų, taip pat negali būti pakankamu pagrindu tenkinti ieškinį. Byloje nepaneigta, jog tarp patalpų 1-2 ir 2-3 yra buvusių durų anga, kurios šiuo metu užkaltos lentomis, todėl ieškovės patekimas į 2-3 patalpą nėra ypatingai apsunkintas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ketina jai skirtose patalpose atlikti remontą, kuris, ir apeliacinės instancijos teisme dalyvaujančių atstovų teigimu, yra būtinas, todėl teismo nustatyta naudojimosi tvarka sudaro didesnę galimybę ir minėtu atveju išvengti šalių nesutarimų. Nors V. P. nurodė, kad du bendri įėjimai užtikrintų šalių patekimą į didesnį atskirų izoliuotų patalpų skaičių, jų neperplanuojant, vertintinas kritiškai, nes bendrų patalpų buvimas neginčijamai sukeltų didesnius šalių nesutarimus. Apeliantės atstovų teiginys, jog nustatyta patalpų naudojimosi tvarka apsunkins kaminų priežiūrą, stogo ir jo konstrukcijų remontą, nėra pagrįsta neginčijamais įrodymais (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad pagal atsakovo pasiūlytą naudojimosi tvarką jam tenkanti turto dalis yra didesnė. Įvertinęs šią aplinkybę teismas priteisė ieškovei piniginę kompensaciją už V.R. J. tenkančią naudotis didesnę gyvenamojo namo dalį. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Tačiau toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai. Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovo kompensaciją už ieškovei tenkančią mažesnę gyvenamojo namo dalį, pripažintinas teisingu.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Iš ieškovės valstybės naudai priteistinos atstovavimo išlaidos už atsakovui Vytautui R. J., tretiesiems asmenims G. O. P., P. D., J. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96, 99 str. str., b.l. 193-197).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 909,88 Lt (devynis šimtus devynis Lt 88 ct) atstovavimo valstybės naudai (įmokos kodas 5630) bei 15 Lt (penkiolika Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės biudžetui (įmokos kodas 5660).