Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Litaksa“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9589-364/2012 pagal ieškovo ,,BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Litaksa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškovas yra ženkliai praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl teismo išvada, jog jis nėra praleistas, nepagrįsta. Ieškovas ieškinį pateikė 2012-02-06, todėl konstatuotina, jog ieškinys po pirmojo prievolės įvykdymo 2009-09-28, t. y. lėšų pervedimo už pirmąjį eismo įvykį, teismui pateiktas praėjus daugiau kaip dvejiems metams ir keturiems mėnesiams, o po antrojo 2010-02-23 - daugiau kaip vieneriems metams ir vienuolikai mėnesių. Esant šioms aplinkybės ir atsakovės prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinys turėjo būti atmestas šiuo pagrindu.

2. Dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo

Teismas neteisingai aiškino sąvoką ,,užsienio šalis“, kadangi TPVCAPDĮ 2 straipsnio 21 dalis nustato, jog užsienio valstybė – tai valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos valstybės narė. Teismo sprendime nuolat minimas automobilių naudojimas užsienio valstybėse, tačiau tokių faktų byloje nenustatyta, apeliantė niekuomet nenaudojo automobilių užsienyje ir neprašė draudiko suteikti apsaugą užsienio šalyse. Teismo išvada, jog nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia draudikui draudimo sutartyje nustatyti tam tikras sąlygas, jei transporto priemonė eksploatuojama ne Lietuvoje, nepagrįsta teisės aktais. Įstatymų leidėjas Lietuvoje yra nustatęs dispozityvias sutarties sąlygas tik suteikiant draudimo apsaugą užsienio šalyse, tuo tarpu draudiminis įvykis įvyko ne užsienio šalyje, o Europos Sąjungos valstybėje narėje. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be jokių išlygų ir draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje. Kiekviena sudaryta TPVCAD sutartis pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį, įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje ES valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės TPVCA privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. To paties įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu žaliojoje kortoje nurodoma, jog ji galioja tik ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai. Sistemiškai aiškinant TPVCAPD įstatymą, Lietuvos Respublikoje negalima sudaryti tokios TPVCAPD sutarties, pagal kurią draudėjui būtų neišduodama žalioji kortelė, galiojanti ES ir EEB ir nemokamai. Todėl ieškovo teiginys, jog apeliantas privalėjo sumokėti papildomą įmoką už galimybę naudotis draudimo suteikiama apsauga ES valstybėse narėse, kaip už draudimo rizikos padidėjimą, prieštarauja TPVCAPD sutarties esmei, nes draudikas nepagrįstai gali nurodyti, kad draudimo rizikos padidėjimas yra pats transporto priemonės naudojimas savaime. Apelianto nuomone, jis neprivalo informuoti ieškovo, ar transporto priemonės bus naudojama Lietuvoje ar kitoje valstybėje narėje, kadangi tiek nacionalinė teisė, tiek ES teisė reikalauja apdrausti kiekvieną transporto priemonę taip, kad jos draudimas per visą sutarties laikotarpį galiotų visoje bendroje šalių narių erdvėje be jokių papildomų sąlygų ir įmokų.

3. Dėl rizikos, lėmusios didesnių nuostolių atsiradimą, konstatavimo pagrįstumo

Nurodo, kad ieškovo teiginiai apie padidėjusią riziką ir tokios teismo išvados nėra pagrįstos nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis, nei kokiais kitais įrodymais. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, iki 2009 m. gruodžio 10 d. yra - 500 000 Eur asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 Eur dėl žalos turtui. Ieškovas išmokėjo sumą už pirmąjį įvykį, mažesnę nei 1 proc. numatytos didžiausios draudimo sumos atlyginti žalai įvykiui įvykus Lietuvos Respublikos teritorijoje, antruoju atveju - 6 proc. numatytos didžiausios draudimo sumos atlyginti žalai įvykiui įvykus Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lyginant vidutinę išmokų už įvykius Lietuvoje statistiką, ieškovo išmokėtos sumos nėra didesnės nei vidutinės išmokos, todėl minimos aplinkybės paneigia ieškovo teiginius, kad įvykiai už Lietuvos ribų sukelia riziką dėl didesnių nuostolių atsiradimo, nei automobilį naudojant Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, teismas įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje pagal ieškovo pateiktus duomenis draudimo įmoka dėl rizikos didėja 90 proc., vadovaudamasis protingumo principu ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės pareigų nevykdymas turėjo reikšmės įvykio metu padarytos žalos dydžiui, sprendė, kad atsakovė turėtų grąžinti 40 proc. išmokėto žalos atlyginimo, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodyta 50 proc. išmokos suma - 12 152,38 Lt, todėl sprendimo motyvai lieka neaiškūs. Teismas taip pat nepagrįstai sprendimą grindžia LR Vyriausybės nutarimu ,,Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ bei jų 62.1 punktu, kadangi taisyklės taikomos eismo įvykiams ir jų pasekmėms, atsiradusioms Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis), tačiau daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines teises normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CPK 330 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad šalys buvo sudarę dvi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau TPVCAPD) sutartis, kuriomis buvo apdrausta dviejų atsakovei priklausančių automobilių valdytojo civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytą žalą. Ieškovas dėl sutarčių galiojimo laikotarpiu įvykusių dviejų eismo įvykių už jų metu padarytą žalą trimis mokėjimais sumokėjo draudimo išmokas bendrai 24 304,74 Lt sumai. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės pusę išmokėtų draudimo išmokų sumos, kadangi atsakovė (draudėjas) nesuteikė draudikui teisingos informacijos, kad vykdys ne tik vietinius pervežimus Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės (draudėjo) dalį ieškovo (draudiko) išmokėtos draudimo išmokos, kadangi draudėjas netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas pareigas, ieškinį grindė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, tai ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. J. K., bylos Nr. 3K-3-352/2007). Reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresinis. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovė AS „ERGO Kindlustuse“ v. UAB „Transmėja“ ir DUAB „Baltijos garantas“, M. V., bylos Nr. 3K-3-438/2006). Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir tuomet atsiranda draudiko teisė reikšti regresinį reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, susijusias su draudimo išmokų sumokėjimu, vėliau padarė nepagrįstas išvadas, dėl kurių nepagrįstai nusprendė netaikyti ieškinio senaties. Nustatyta, kad ieškovas dėl pirmojo eismo įvykio metu (2009-02-22) padarytos žalos 931,15 EUR (3 284,13 Lt) dydžio draudimo išmoką sumokėjo 2009-09-28 (b. l. 15, 18, 27), dėl antrojo eismo įvykio metu (2009-09-07) padarytos žalos draudimo išmoką sumokėjo dviem atskirais mokėjimais 2010-02-23 - 3 442,38 EUR (11 885,85 Lt) sumai (b. l. 16, 19, 28) ir 2011-08-23 - 2 645,61 EUR (9 134,76 Lt) Lt sumai (b. l. 17, 20, 28). Kiekviena šių draudimo išmokų reiškė savarankišką prievolės vykdymą, ir ieškovas pretenzijas atsakovei dėl dalies šių išmokų grąžinimo pagal kiekvieną iš šių atvejų taip pat reiškė atskirai (b. l. 22-24). Ieškovas ieškinį pareiškė 2012-02-06 (b. l. 3-4). Todėl darytina išvada, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą regresiniam reikalavimui dėl pirmųjų draudimo išmokų sumų grąžinimo pareikšti, ir šiais atvejais atsakovei prašant turėjo būti taikyta ieškinio senatis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ieškovo reikalavimas šių išmokų apimtyje turėjo būti netenkintas. Kadangi ieškovas trečiąją išmoką 9 134,76 Lt sumai sumokėjo 2011-08-23, šioje reikalavimo dalyje nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, todėl spręstina dėl šios reikalavimo dalies pagrįstumo.

Dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo ir draudiko sumokėtos išmokos grąžinimo

Apeliacinio skundo argumentai, jog remiantis TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalimi ir 10 straipsnio 1 dalimi draudėjui pageidaujant draudimo apsauga suteikiama žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse, o draudikas žaliąją kortelę išduoda nemokamai, ir įprastinė draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, iš esmės yra pagrįsti ir atitinka nurodyto įstatymo reikalavimus. Tačiau šiuo atveju ginčo esmė yra ne tame, ar buvo suteikta draudiminė apsauga, bet tame, ar yra pagrindas draudikui reikalauti grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos. Būtent draudimo išmokų sumokėjimas patvirtina, kad draudimo apsauga šiuo atveju galiojo Europos Sąjungos valstybėse narėse, šių išmokų dydis negalėjo būti mažinamas dėl to, kad atsakingas asmuo kokiu nors būdu pažeidė draudimo sutarties sąlygas, tačiau tai gali būti pagrindu reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtų draudimo išmokų dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v V. B. ir G. B., bylos Nr.3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Šalys, sudarydamos draudimo sutartis, laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, taip pat byloje nėra nustatyta, kad sutarties sąlygos prieštarautų įstatymams, todėl sudarytos sutartys šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarčių 12 punktuose buvo numatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams suskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams. Draudimo sutarčių 10, 11 punktuose šalių buvo numatyta, kad tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą, apie ką draudėjas privalo informuoti raštu draudiką, ir padidėjus draudimo rizikai privalo sumokėti draudiko paskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Atsakovė šių draudimo sutartyse numatytų pareigų nevykdė ir, pažeisdama nurodytus sutartinius įsipareigojimus, transporto priemones naudojo pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. Atsižvelgiant į nurodytas draudimo sutarties sąlygas, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad joje numatyti vietiniai pervežimai - tai ne tik pervežimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, kadangi aiškinant draudimo sutarčių 10, 11, 12 punktų nuostatas visumoje, o ne tam tikras atskiras jų formuluotes akivaizdu, kad vietiniai pervežimai pagal šalių susitarimų esmę reiškia pervežimus Lietuvos Respublikoje, kadangi priešingu atveju draudėjas privalo informuoti apie padidėjusią riziką ir sumokėti papildomą draudimo įmoką. Toks šalių sudarytų draudimo sutarčių aiškinimas atitinka sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 straipsnyje.

Eismo įvykių metu galiojusių LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau Taisyklės) 62.2 punkte numatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Nors šių Taisyklių 3 punkte numatyta, kad pagal šias Taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju reiškiamas regresinis ieškinys, kylantis iš draudimo sutarties, o Taisyklių 6 punktas būtent ir reglamentuoja sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejus, ir šalys sudarydamos sutartį taip pat numatė, kad sutartis sudaryta remiantis šiomis Taisyklėmis (sutarčių 5 punktas). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turi teisę reikalauti dalį jo sumokėtos draudimo išmokos, tačiau kartu atsižvelgiant į taikytiną ieškininio senatį. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl draudimo rizikos padidėjimo apimties, draudėjui nesilaikant draudimo sutarties sąlygų dėl rizikos padidėjimo transporto priemones naudojant ne tik vietiniams pervežimams, todėl sutinka, kad draudikas turi teisę reikalauti grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Draudėjo veiksmai, nesilaikant numatytų sutarčių sąlygų, vertinti, kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme numatytus sutarčių vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis), todėl grąžintinos draudimo išmokos dalis - 50 % išmokos vertintina, kaip atitinkanti draudėjo nustatytų pareigų pažeidimą, kuri priežastiniu ryšiu yra susijusi su eismo įvykiu, dėl ko draudikas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje.

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, patenkinant ieškovo reikalavimus tik iš dalies, t. y. tik reikalavimo dalies, kuriai pareikšti nėra praleistas ieškininio senaties terminas, apimtyje. Kadangi senaties terminas nepraleistas tik dėl trečiosios išmokos 9 134,76 Lt sumai, kuri buvo sumokėta 2011-08-23, grąžinimo, iš atsakovės ieškovui priteistina 4 567,38 Lt (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį ir apeliacinį skundą patenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 2, 3, 5 dalys, 98 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovui iš atsakovės priteistina 137,02 Lt žyminio mokesčio (4 567,38Lt x 3 %), o atsakovei iš ieškovo - 227,55 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (12 152,38 Lt - 4 567,38 Lt = 7 585 Lt x 3 %). Kadangi ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti 37,58 %, o atmesti - 62,42 %, atsakovei atlygintina 62,42 %, atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė yra sumokėjusi 1 500 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (b. l. 111-113) ir 1 500 Lt apeliacinė instancijos teisme (b. l. 137-138), viso 3 000 Lt, todėl atsakovei priteistina 1 872,60 Lt atstovavimo išlaidų (3 000 Lt x 62,42 %,). Tokia pat proporcija paskirstytinos ir valstybei priteistinos išlaidos: iš ieškovo valstybei priteistina 11,10 Lt pašto išlaidų, o kadangi iš atsakovės priteistinų pašto išlaidų suma sudaro tik 6,68 Lt t. y. mažiau kaip 10 Lt, jos iš atsakovės valstybei neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip: išieškoti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“ (įm. kodas 133018170) ieškovui „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiai per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (įm. kodas 300665654) 4 567,38 Lt draudimo išmokos, 6 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-05-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 137,02 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (įm. kodas 300665654) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litaksa“ (įm. kodas 133018170) 227,55 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1 872,60 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, viso 2 100,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei - 11,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.