- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- 2A-1473-153/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-05039-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Galina Blaževič (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Cool maistas“
- Ieškovas
- B. J.
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Cool maistas“ atstovės advokatės D. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-280/835/2015 pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovei UAB „Cool maistas“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje kilo ginčas dėl nuobaudos skyrimo pagrįstumo, dėl darbo santykių su ieškove B. J. nutraukimo teisėtumo atsakovės UAB „Cool maistas“ 2014-11-07 įsakyme nurodytu LR DK 136 str. 2 punkto pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimu teismas ieškinio reikalavimus patenkino visiškai ir pripažino UAB „Cool maistas“ direktoriaus 2014-11-07 įsakymus „Dėl nuobaudos skyrimo“ ir „Dėl atleidimo iš užimamų pareigų ir darbo sutarties nutraukimo su B. J.“ neteisėtais. Teismas nusprendė, kad ieškovė yra atleista iš darbo pagal LR darbo kodekso 300 str. 4 d. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Sprendimu ieškovei priteista: dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 599,51 Eur neatskaičius mokėtinų mokesčių ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-11-08 iki 2014-12-01 įskaitytinai, darbo užmokesčio skirtumas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 289,62 Eur neturtinė žala ir 144,81 Eur procesinio dokumento paruošimo išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidos valstybei – 53,08 Eur.
Teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. šalys sudarė darbo sutartį Nr. 7, pagal kurią ieškovė nuo 2013 m. spalio 1 d. buvo priimta dirbti kepėja-pardavėja. Atsakovės UAB „Cool maistas“ direktoriaus 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu „Dėl nuobaudos skyrimo ieškovei kepėjai pardavėjai B. J.“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 4 punktu, paskyrė drausminę nuobaudą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą dėl pasinaudojimo pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims. Teismas sprendė, kad šiame įsakyme darbdavys turėjo omenyje DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, o ne DK 235 straipsnio 4 punktą, kaip nurodyta įsakyme.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Cool maistas“, direktoriaus 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu ,,Dėl atleidimo iš užimamų pareigų“ atleidusi ieškovę nuo 2014 m. lapkričio 7 d. vadovaudamasi DK 136 straipsnio 2 dalimi, už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, turėjo omenyje, kad ieškovė atleidžiama iš darbo pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o ne, kaip nurodyta įsakyme, vadovaujantis DK 136 straipsnio 2 dalimi.
Teismas sprendė, kad byloje nepateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės direktoriaus skundžiamuose įsakymuose ieškovės tariamai padarytus nusižengimus, kurie atsakovės kvalifikuoti kaip šiurkštūs. Teismo vertinimu, atsakovės direktorius, nustatydamas darbo drausmės pažeidimą, skirdamas nuobaudas, rengdamas įsakymus ir kitus dokumentus, nesilaikė Darbo kodekso nuostatų. Teismas nurodė, kad įsakymuose Nr. 1 ir Nr. 2 darbo drausmės pažeidimo padarymo data nenurodyta, įsakyme Nr. 1 nėra nurodoma, kokia nuobauda skiriama. Iš direktoriaus pateiktų teismui rašytinių 2014 m. kovo 3 d. ir 2014 m. lapkričio 7 d. paaiškinimų, teismo vertinimu, galima suprasti, kad įsakymai Nr. 1 ir Nr. 2 rašomi dėl darbo drausmės pažeidimo, nustatyto 2014 m. lapkričio 7 d. Teismas sprendė, kad atsakovės atstovo paaiškinimas dėl ieškovės nuolatinių vagysčių neatitiko rašytinių įrodymų, kur atsakovės 2014 m. lapkričio 7 d. paaiškinime užfiksuota, kad 2014 m. lapkričio 7 d. atlikus skaičiavimus po ieškovės darbo dienų atsakovė nustatė, jog ieškovė darbo vietoje pavogė maisto pakavimo indelius su maisto produktais už 50,00 Lt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės inicijuotas patikrinimas atliktas 2014 m. lapkričio 7 d. už 2014 m. spalio 31–2014 m. lapkričio 2 d. laikotarpį, t. y. praėjus 5 dienoms po ieškovės dirbtos pamainos, ir kad nurodytu patikrinime laikotarpiu atsakovės įmonėje dirbo kiti darbuotojai. Teismas akcentavo tai, kad nors buvo tikrinamas ieškovės darbas, tačiau pati ieškovė nedalyvavo, apie patikrinimą jai pranešta nebuvo. Teismas nustatė, kad nei patikrinimas, nei jo rezultatai, nei nustatyti trūkumai įmonės oficialiuose ir buhalteriniuose dokumentuose neregistruoti, nefiksuoti, tik surašytas direktoriaus paaiškinimas, neaišku, kam ir kokiu laiku. Teismas taip pat įvertino tai, kad nors įmonės vadovas teigė, kad buvo įvykdyta vagystė, tačiau į policiją atsakovė nesikreipė, o prekių trūkumą nurašė kaip sugedusius maisto produktus. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė į bylą jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių ieškovės kaltę dėl materialinių vertybių trūkumo. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė atsakovės direktoriaus išsakytus kaltinimus neigia, motyvuodama tuo, kad su ja taip susidorojama, nes direktoriaus paliepimu ieškovė atsisakė išeiti iš darbo savo noru, ir tai, teismo vertinimu, patvirtina atsakovės direktoriaus pateiktas 2014 m. lapkričio 10 d. aktas, kuriame atsakovės direktoriaus užfiksuota, kad „ieškovė pasirašyti nutraukimo sutartį, kaip ir buvo kalbėję, atsisakė.“
Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovės 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymas „Dėl nuobaudos skyrimo“ ir 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymas „Dėl ieškovės atleidimo iš užimamų pareigų“ yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nutraukęs darbo sutartį teismo sprendimu, laikė, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teismas nurodė, kad teismo sprendimo įsiteisėjimo diena iš anksto negali būti žinoma, todėl teismas negali priteisti konkrečios darbo užmokesčio sumos ieškovei, dėl to darbuotojai priteistina ne konkreti suma, bet darbo užmokesčio vidurkis už atitinkamą laikotarpį. Teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir galutinį atsiskaitymą, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką - 600,00 Eur, kadangi teismo paskaičiavimu darbuotoja išdirbo 14 mėnesių ir darbo sutartyje numatytas atlyginimas ne mažesnis už nustatytą minimaliąją mėnesinę algą, šiai dienai jos dydis yra 300,00 Eur (DK 140 str. 1 d. 2 p.).
Spręsdamas ieškovės argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė buvo atleista iš darbo žmogaus orumą žeminančiu būdu, o tai turėjo nemažą įtaką jos asmeniniam bei šeimos gyvenimui, dėl ko kilo dideli dvasiniai išgyvenimai, buvo pažemintas jos orumas ir garbė, ji buvo išjuokiama, kai darbo neteko dėl vagystės, pasidarė labai jautri bei emociškai pažeidžiama. Teismas sutiko su ieškovės paaiškinimu, kad neteisėtas atleidimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo įvardijant jį vagyste, nesuteikiant ieškovei teisės pasiaiškinti, galėjo sukelti ieškovei neigiamų išgyvenimų, nepatogumų. Vadovaudamasis šalių paaiškinimais teismas laikė nustatyta, kad atsakovė skleidė žinias apie ieškovę kaip įvykdžiusią vagystę kitiems darbuotojams, darbdaviams, kurie teiravosi nuomonės apie buvusią darbuotoją spręsdami jos priėmimo į darbą klausimą. Atsižvelgdamas į visas byloje ištirtas aplinkybes ir vadovaudamasis suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje, teismas konstatavo, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala tokio masto, kurį ji nurodo, todėl ieškovės reikalavimą priteisti 289,62 Eur (1000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimą patenkintino.
Ieškinį tenkinęs visiškai, teismas priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ieškovei ir valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.). Taip pat konstatavo, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 144,81 Eur (500,00 Lt) advokato teisinei pagalbai apmokėti, ir laikė, kad tokio dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl sprendė, kad yra teisinis pagrindas ieškovės prašymą dėl išlaidų priteisimo tenkinti visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą skundžia atsakovės UAB „Cool maistas“ atstovė advokatė D. V.. Apeliantės atstovė nesutinka su teismo sprendimu, nes teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, skundžiamame teismo sprendime liko neatsakyti kai kurie klausimai, jame yra netikslumų, todėl byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo, teismo sprendimas panaikintas, o atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovės atstovė pateikė: 2014-09-01–2015-04-07 atsakovės UAB „Cool maistas“ „Swedbank“ banko sąskaitos išrašą (b. l. 66–71), atsakovės UAB „Cool maistas“ 2014-11-10 aktą, atsakovės UAB „Cool maistas“ darbo grafiką Nr. 14-11, 14-10 (b. l. 73–74), atsakovės UAB „Cool maistas“ inventorizacijos aktus (b. l. 75–78, 82), atsakovės UAB „Cool maistas“ 2014-11-07 paaiškinimą (b. l. 79), J. B. skundą (b. l. 80), ieškovės paaiškinimą, atsakovės UAB „Cool maistas“ direktoriaus papildymą (b. l. 81), atsakovės UAB „Cool maistas“ direktoriaus ir G. V. 2014-03-03 paaiškinimą (b. l. 83).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė – tai labai maža įmonė, kurioje dirbant ieškovei, dirbo 4 asmenys, šiuo metu su direktoriumi dirba tik 3 darbuotojai, kad darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas, kad tai maisto gaminimo įmonė (kebabų pardavimo kioskelis), iš kurios didelių pajamų nebuvo ir nėra. Teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad smulkieji verslininkai negali samdytis teisininko, nes neturi pakankamai tam lėšų.
Atsakovė pripažįsta, kad gal ir nevisiškai tinkamai įformino atleidimą iš darbo, įsakyme įrašė netinkamus LR darbo kodekso straipsnius, nes pasitikėjo ieškove, kadangi jų tarpusavio santykiai buvo labai geri, netgi asmeniniai, nesistengė ją atleisti su įrašu, o prašė, kad nedarytų trūkumų, kad neapgaudinėtų įmonės, kitų darbuotojų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimą, kad ieškovė ne kartą buvo įspėta apie tai, kad nesutampa jos pardavimų įrašai su pakuočių skaičiumi, po ieškovės pamainos buvo surašomi darbuotojų ir vadovo aktai.
Teismas, priimdamas sprendimą, išėjo iš ieškinio ribų ir papildomai priteisė darbo užmokesčio skirtumą, nenurodydamas konkrečios sumos.
Teismas neteisingai nurodo LR DK 136 str. 3 d. 2 p., kadangi pagal minėtą įstatymą darbdaviui suteikta teisė nutraukti darbo sutartį neįspėjus darbuotojo, „kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas“ (Kodekso 235 straipsnis).
Teismas nevertino atsakovės paaiškinimų dėl ieškovės netinkamų pareigų atlikimo, dėl ieškovės įspėjimo žodžiu, kad ji nuolat darydavo trūkumus, dėl ginčo šalių susitarimo, kad ieškovė išeis iš darbo pati savo noru, ir padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė pažeidimo neįrodė. Atsakovės manymu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškovė ne kartą yra šiurkščiai pažeidusi darbo pareigas, kas atitinka LR DK 235 str.
Ieškovės padarytus darbo drausmės pažeidimus patvirtina paties įmonės vadovo L. C. ir darbuotojos G. V. 2014-03-03 paaiškinimas, kur nurodyta, kad 2014-03-01–2014-03-02 dirbo ieškovė, po jos pamainos buvo pastebėtas 8,69 Eur (30 Lt) trūkumas, tai patvirtina ir Inventorizavimo akto duomenys. Ieškovė buvo įspėta, jai atsiprašius, pažeidimo vadovas nefiksavo. Vagystės faktai kartojosi: ieškovė 2014-10-22 parašė pasiaiškinimą, iš kurio matyti, kad ji prisipažino, kad „pražiopsojau dėl 12 indelių kiekio“. Ir tai per 2014-10-17–2014-10-19 darbo dienas. Po jos paaiškinimo yra vadovo prierašas, kad neįmanoma klaidingai sudėti produktus į indelius, nes tada turėjo likti kitų indelių perteklius, o to nebuvo. Taip susidarė jau 27,51 Eur (95 Lt) trūkumas. Atsakovė 2014-11-02 gavo skundą iš klientės J. B., kad pardavėja padavė vienu kebabu mažiau. Įmonės vadovo ir darbuotojos D. R. užfiksuotas pinigų trūkumas buvo 2014-11-07, iš kurio matosi, kad po ieškovės pamainos buvo 14,48 Eur (50 Lt) trūkumas. Surašytas inventorizavimo aktas. Ieškovei tai buvo pasakyta žodžiu, tačiau ji jokio pasiaiškinimo nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas darbo bylose turi būti aktyvus, todėl jis turėjo iškviesti į posėdį darbuotojus, kurie būtų paliudiję, kad aktai buvo rašomi pažeidimo dieną, kad tikrai trūko pinigų. Darbuotoja D. R. būtų paliudijusi, kad ji padengė ieškovės padarytą trūkumą (kad nebūtų metai pasibaigę su minusu), 2014-12-31 įnešusi į įmonės sąskaitą 57,92 Eur (200 Lt).
2014-11-07 paaiškinime neteisingai yra nurodytos ieškovės darbo dienos. Pagal pateikiamus 2014 m. spalio ir lapkričio grafikus matyti, kad ieškovė dirbo spalio 31 d. ir lapkričio 2 d. Lapkričio 3 d., patikrinus indelių likučius, pinigus ir pardavimų sąrašą, trūkumų nebuvo nustatyta. Pridėtuose inventorizavimo aktuose matyti, kad 2014-10-24, 2014-10-29 ir 2014-11-03 trūkumų po ieškovės darbo dienos nebuvo.
Ieškovė nuo 2014-12-02 įsidarbino UAB „Gardumėlis“, tačiau byloje nėra duomenų apie jos pajamas. Kiek žinoma atsakovei, tai atlyginimo dydis yra tas pats. Ieškiniu ieškovė neprašė priteisti jokio darbo užmokesčio skirtumo.
Byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo pažemintas ieškovės orumas, garbė, kad ieškovė buvo išjuokiama, kai darbo neteko dėl vagystės (atkreiptinas dėmesys, kad šiuo sakiniu ji pati pripažįsta, kad vogė). Ieškovė nei jautri, nei pažeidžiama, ji dirba, kaip ir dirbo, tą patį, darbą susirado greitai, jos draugė iki šiol dirba atsakovės įmonėje. Teismas sprendime taip pat įvardina vagystės faktą, nors pats pripažino, kad ieškovė atleista pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., DK 235 str. 2 d. 4 p., o ne 7 p. („veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, ...požymių“).
Ieškovei priteista iš atsakovės neturtinė žala yra per didelė, atsakovė prašo teismo atsižvelgti į tai, kad atsakovė verčiasi smulkiuoju verslu, neturi finansinių galimybių atlyginti tokios žalos, palikus galioti tokį sprendimą, atsakovė bus priversta skelbti įmonei bankrotą.
Jeigu teismas manys, kad iš tikrųjų ieškovei padaryta tokia didelė neturtinė žala, atsakovė prašo ją išdėstyti dalimis bent per metus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą. Alytaus teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis byloje surinktą medžiagą ir priimtas laikantis galiojančių įstatymų.
Atsakovės įmonės finansinė padėtis nėra argumentas sprendžiant klausimus, susijusius su darbo sutarties nutraukimu.
Atsakovės atstovas bendrovės direktorius L. C., įteikdamas atleidimo dokumentus, ieškovę informavo, kad su ja darbo sutartis nutraukta vadovaujantis Darbo kodekso 136 str. 3 dalies 2 punktu, kai darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo drausmę, taikant DK 235 str. 2 d. 4 p. „pasinaudojant pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims“. Iš atleidimo traktuotės, ieškovės manymu, drąsiai galima daryti išvadą, kad formuluotė atitinka visus reikalavimus nutraukiant darbo sutartį.
DK 240 str. nurodyta, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, privalo raštiškai pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo. Tokio reikalavimo nebuvimas yra absoliutus pagrindas naikinti drausminę nuobaudą, šiuo atveju pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.
Iš darbo sutarties nutraukimo formuluotės ir pateiktų dokumentų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, ieškovė kaltinama tuo, kad neteisėtais veiksmais siekė sau naudos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas ne vieną kartą atidėjo šios bylos nagrinėjimą, atsakovės buvo pareikalauta pateikti visus dokumentus, susijusius su drausminės nuobaudos skyrimu bei darbo sutarties nutraukimu. Atsakovė jokių dokumentų nepateikė.
Nepagrįstas apeliantės atstovės argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už ieškinio ribų. CPK nurodo, kad bent jau dviejų kategorijų bylose teismas privalo būti aktyvus, savarankiškai rinkti įrodymus ir jo sprendimas gali išeiti už ieškinio ribų, jeigu teismas matys tai esant reikalinga. Viena iš tokių kategorijų bylų – darbo bylos. Taigi teismas šia prasme priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Kad darbo sutartis su ja nutraukta, ieškovė sužinojo gavusi iš darbdavio įsakymą apie jai skirtą drausminę nuobaudą. Kad yra kažkokie dokumentai, ieškovė sužinojo ne teismo metu, bet kartu su apeliaciniu skundu. Visi aktai buvo surašyti ieškovei nedalyvaujant, tikėtina, kad jie buvo surašyti žymiai vėliau, atsakovei siekiant išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus nutraukiant darbo sutartį su ieškove. Nei viename akte nėra ieškovės parašo, kad ieškovė susipažino su akte nurodytais tariamais trūkumais. Visus aktus atsakovė surašė ieškovei nedalyvaujant, aktus pasirašė direktorius ir jo gyvenimo draugė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę, teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama.
Atsakovės atstovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus (b. l. 66–83), jos manymu, patvirtinančius, kad skundžiamame sprendime teismas netinkamai išaiškino atsakovės įsakymais taikytų ieškovei drausminių nuobaudų pagrįstumą ir teisėtumą, dėl to suklydo priimdamas skundžiamą sprendimą. Pateikdama šiuos rašytinius įrodymus atsakovės atstovė nenurodė priežasčių, dėl kurių negalėjo šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui.
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas siūlė atsakovei pateikti visus dokumentus, susijusius su drausminės nuobaudos skyrimu bei darbo sutarties nutraukimu, tačiau atsakovė pasiūlymu pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui nepasinaudojo. Ieškovė mano, kad kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikti aktai buvo atsakovės surašyti žymiai vėliau, siekiant atsakovei išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus neteisėtai nutraukiant darbo sutartį su ieškove. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktus atsakovės aktus pasirašė atsakovės direktorius ir jo gyvenimo draugė. Todėl ieškovė mano, kad atsakovės pateikti dokumentai nėra tinkamas rašytinis įrodymas ieškovės darbo drausmės pažeidimams įrodyti (b. l. 102–103).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2014-12-22 nutartimi pasiūlė atsakovei pateikti visus būtinus bylai išnagrinėti dokumentus (b. l. 19), atsakovės direktorius dokumentus į bylą pateikė (b. l. 42–47). Kartu su apeliaciniu skundu apelianto atstovė pakartotinai pateikė dalį dokumentų, kurie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui į bylą, tai: 2014-11-10 aktas (b. l. 44, 72), 2014-11-07 paaiškinimas (b. l. 45, 79), 2014-10-22 paaiškinimas (b. l. 47, 81), 2014-03-03 paaiškinimas (b. l. 46, 83). Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pakartotinas rašytinio įrodymo priėmimas būtų perteklinis. Kita vertus, akivaizdu, jog pakartotinai atsakovės atstovės pateikti rašytiniai įrodymai nėra nauji. Kaip jau minėta, atsakovės atstovui pirmosios instancijos teismas išaiškino teisę (pareigą) teikti į bylą įrodymus, atsakovė šia teise pasinaudojo pateikdama, jos nuožiūra, bylai išnagrinėti reikalingus įrodymus. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismui, tiek kartu su apeliaciniu skundu į bylą atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie buvo atsakovės žinioje, taip pat kuriuos surašė ir pasirašė atsakovės direktorius, atstovavęs atsakovei teismo posėdyje (b. l. 49–50). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neabejotinai galėjo šiuos savo žinioje turimus rašytinius įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau laiku to nepadarė. Tad nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina išvadą, jog įrodymai teikiami pažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą, todėl apeliantės atstovės pateiktus į bylą įrodymus priimti atsisako (CPK 180, 181, 314 straipsniai).
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovės vadovo argumentai dėl įstatymų nežinojimo ir negalėjimo naudotis teisininko paslaugomis nesudaro pagrindo vertinti surinktus byloje įrodymus palankiau atsakovei, taip, kaip ginčo aplinkybes aiškina pati atsakovė, nes tai prieštarautų CPK 17 str. nuostatoms, kurios numato, kad šalių procesinės teisės yra lygios.
Įstatymas numato, jog teismas nagrinėja bylas laikydamasis rungimosi principo (CPK 12 str.), o šalys, laikydamosi įstatymo (CPK) nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Bylos duomenimis, atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, neteikė teismui prašymų išreikalauti įrodymų, taip pat iškviesti liudytojų, todėl teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva surinkti atsakovei naudingus įrodymus, nes to nenumato įstatymas. Atsakovės atstovas, atvykęs į parengiamąjį teismo posėdį, pateikė turimus įrodymus ir davė paaiškinimus dėl ginčo esmės. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės teismo posėdyje dalyvaujant atsakovės direktoriui pagal byloje esamą medžiagą (b. l. 49–50), tad procesinės teisės normų pirmosios instancijos teismas nepažeidė (CPK 2 str.).
Kaip nustatyta byloje, skirdama 2014-11-07 ieškovei drausminę nuobaudą, atsakovė pasirašytinai nepateikė ieškovei susipažinti ir nepareikalavo iš ieškovės rašytinio paaiškinimo dėl atsakovės darbuotojų surašytų dokumentų, kuriuose konstatuoti ieškovės padaryti darbo drausmės pažeidimai (2014-11-10 aktas dėl ieškovės atsisakymo pasirašyti darbo sutarties nutraukimą, paaiškinimas dėl materialinių vertybių apskaitos ir ieškovės atsisakymo pasiaiškinti dėl nustatyto maisto gaminių trūkumo, paaiškinimas 2014-03-03 dėl maisto vagystės), tuo pažeidė įstatymą (DK 240 str.). Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog atsakovė ginčo situacijoje nesilaikė darbo sutarties nutraukimo ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Teisėjų kolegija šiai teismo išvadai pritaria. DK 136 str. 4 d. įsakmiai nurodo, jog taikant šio straipsnio trečią dalį (atleidžiant darbuotoją iš darbo be įspėjimo) darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (nurodytų DK XVI skyriuje). Drausminių nuobaudų skyrimo tvarką detaliai reglamentuoja DK 240 str., kuriame imperatyviai nurodoma, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, privalo raštiškai pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo – drausminė nuobauda yra skiriama tik tada, kai yra raštu pareikalaujamas pasiaiškinimas. Tokio reikalavimo nebuvimas yra absoliutus pagrindas naikinti drausminę nuobaudą, šiuo atveju pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbo drausmės pažeidimas, pagal DK 234 straipsnį, yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimo objektyvieji požymiai yra darbuotojo neteisėtas elgesys – darbo pareigų, nustatytų norminiuose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Darbo drausmės pažeidimo subjektyvieji požymiai yra darbuotojo kaltė. Teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Jo įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu.
Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės 2014-11-07 įsakymu ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, vadovaujantis DK 235 str. 4 p., pasinaudojus pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims (b. l. 10). Tą pačią dieną 2014-11-07 atsakovės įsakymu (b. l. 9) ieškovė buvo atleista iš darbo iš užimamų pareigų vadovaujantis LR DK 136 str. 2 p. (šiurkštus darbo drausmės pažeidimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, kad ieškovė, dirbdama atsakovės įmonėje, padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir kad atsakovė nepažeidė įstatymo atleidusi ieškovę iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p (CPK 185 str.). Atsakovė pateikė į bylą ieškovės surašytą 2014-10-22 paaiškinimą dėl 12 indelių trūkumo (b. l. 47). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė dėl 12 indelių trūkumo ieškovei jokių pretenzijų nepareiškė, ieškovės veiksmų darbo drausmės pažeidimu nelaikė. Todėl nesant byloje kitų objektyvių įrodymų dėl tariamai padarytų ieškovės darbo drausmės pažeidimų, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė, dirbdama atsakovės įmonėje, padarė šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, nurodytus atsakovės ginčo įsakyme (CPK 178 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovei atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą taikė teisėtai ir pagrįstai.
Atsakovės atstovės motyvai, kad atsakovės direktorius geruoju tarėsi žodžiu su ieškove dėl atleidimo iš darbo atleisdamas ją iš darbo ir nenorėjo įrašyti į įsakymą ieškovės atleidimo iš darbo tikrosios priežasties (už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus), o ieškovei nesutikus rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo, atsakovės direktorius įrašė tikrą atleidimo iš darbo priežastį, nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad ieškovė iš tikrųjų padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Taip pat negalima sutikti su atsakovės motyvais, kad atsakovės darbuotojų surašytas 2014-11-10 aktas patvirtina, jog ieškovė sutiko su atsakovės pasiūlymu būti atleista iš darbo savo noru, nes tokiai išvadai padaryti byloje nesurinkta įrodymų (CPK 12, 178 str.). Atsakovės darbuotojų surašytas 2014-11-10 aktas (b. l. 44), teisėjų kolegijos vertinimu, pats savaime nepatvirtina ieškovės ir atsakovės vadovo susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškove šalių susitarimu. Minėtas aktas nelaikomas tinkamu pagrindu įforminti ieškovės atleidimą iš darbo atsakovės įsakyme nurodytu pagrindu (už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą) ieškovei atsisakius parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru, nes to nenumato įstatymas (DK 34 str.).
Atsakovės atstovė atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokią lėšų sumą priteisė ieškovei iš atsakovės už laikotarpį nuo 2014-11-08 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kad teismo sprendime nenurodytas ieškovės naujoje darbo vietoje gaunamo darbo užmokesčio dydis, kuris ieškovei priteistinas iš atsakovės nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat tai, kad ieškovė neprašė teismo priteisti iš atsakovės darbo užmokesčio skirtumo, o teismas savo iniciatyva darbo užmokesčio sumą priteisė.
Ieškinio pareiškime ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė iš atsakovės (b. l. 1–3) priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2070 litų, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-11-08 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad ieškovė neprašė priteisti iš atsakovės darbo užmokesčio išmokas, numatytas DK 300 str. 4 d.
Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei dviejų mėnesių išeitinę išmoką – 599,51 Eur neatskaičius mokesčių, ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-11-08 iki 2014-12-01 įskaitytinai ir darbo užmokesčio skirtumą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nenurodė priteistos ieškovei darbo užmokesčių sumos. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 2-jų mėnesių išeitinę išmoką, neatliko jokių apskaičiavimų, patvirtinančių teismo išvadų teisingumą, o tiesiog nurodė, kad priteistina suma apskaičiuojama nuo minimalios algos, kuri dabar yra 300 Eur. Teismo sprendimo argumentai, jog byloje negalima nustatyti vidutinio darbo užmokesčio išmokos sumos už atitinkamą laikotarpį, yra klaidingi, nes byloje yra duomenys apie ieškovei apskaičiuotas pajamas (b. l. 4), pagal byloje esančia pažymą ir darbo sutartį (b. l. 6–7) galima nustatyti vidutinio darbo užmokesčio sumą. Taigi ši pirmosios instancijos teismo išvadų dalis nėra teisinga.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė 2013-09-30 sudarė darbo sutartį su atsakove. Šios sutarties 3 p. nustatė, kad ieškovei už darbą bus mokamas 1000 Lt mėnesinis atlyginimas, bet ne mažiau už LR vyriausybės nustatytą MMA (proporcingai dirbtam laikui), toliau sutarties 5 punkte šalys susitarė, kad nustatomos darbo savaitės trukmė 40 valandų per savaitę (b. l. 6). VSDFV Alytaus skyriaus 2014-11-18 pažymoje Nr. D59-1617 nurodytos 2013-10-03–2014-11-07 ieškovės draudžiamosios pajamos (b. l. 4). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013-12-16 įsakymu Nr. A1-693 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2014 metais patvirtinimo“, šiuo įsakymu 2014 m. rugpjūtį buvo patvirtinta 20 darbo dienų (159 val.), 2014 m. rugsėjį buvo patvirtintos 22 darbo dienos (176 val.), 2014 m. spalį buvo patvirtintos 23 darbo dienos (183 val.), taigi ieškovei buvo apskaičiuotas toks darbo užmokestis su mokesčiais: 2014 m. rugpjūtį – 1037,50 Lt, 2014 m. rugsėjį – 1000 Lt, 2014 m. spalį – 1015,90 Lt, iš viso už 65 dienas 2014 m. rugpjūčio–spalio laikotarpiu ieškovei apskaičiuota 3053,40 Lt , o išmokėta 3053,40 Lt, tad vienos darbo dienos darbo užmokestis yra 46,98 Lt (13,61 Eur) neatskaičius mokesčių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis; nagrinėjamu atveju ieškovė iš darbo atleista 2014 m. lapkričio 7 d. Vidutinio 40 valandų per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičius 2014 metais buvo 21 diena. Todėl esant nustatytai darbo sutartimi (b. l. 6) darbo dienos trukmei 40 val. per savaitę, dviejų mėnesių išeitinės išmokos dydis apskaičiuojamas 21 darbo dieną per mėnesį (167,4 val.) dauginant iš 46,98 Lt, taigi iš viso 1973,16 Lt, arba 571,47 Eur (neatskaičius mokesčių), o ne 599,51 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.
DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Teismo sprendimo dalis dėl ieškovei priteisto vidutinio darbo užmokesčio nuo 2014-11-08 iki 2014-12-01 laikotarpiu ir priteisto ieškovei darbo užmokesčio skirtumo nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra visiškai abstrakti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei darbo užmokesčio skirtumą nenurodęs šios darbo užmokesčio sumos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks būdas teismo sprendimu išspręsti darbo užmokesčio išmokų priteisimą neatitinka teisingumo ir protingumo reikalavimų, todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis panaikinama. Bylos duomenimis, ieškovė dirbo atsakovės įmonėje iki 2014-11-07, vėliau, nuo 2014-12-02, įsidarbino UAB ,,Gardumėlis“ (b. l. 51). Ieškovė ieškinio pareiškime, be kitų išmokų, prašė priteisti darbo užmokesčio išmoką už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.). Teismas nagrinėjamoje byloje nesurinko įrodymų dėl ieškovės gaunamo UAB „Gardumėlis“ darbo užmokesčio dydžio, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas visiškai be pagrindo nusprendė priteisti ieškovei darbo užmokesčio, neišmokėto buvusioje darbovietėje, ir darbo užmokesčio išmokų, sumokėtų ieškovei UAB „Gardumėlis“, skirtumą, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kad toks darbo užmokesčio skirtumas yra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, nebuvo atskleista ginčo esmė, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o įrodymai, susiję su ieškovei išmokėtu UAB „Gardumėlis“ darbo užmokesčio dydžiu, greičiau ir ekonomiškiau gali būti surinkti Alytaus rajono apylinkės teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Neteisingas materialinių teisės normų taikymas sudaro pagrindą teismo sprendimo dalį dėl priteistų ieškovei išmokų panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008). Taigi pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti, nes turi būti sprendžiama, kokios pažeistų teisių gynimo priemonės laikytinos būtinomis ir pakankamomis kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą ir priteisdamas 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad ieškovei taikyta drausminė nuobauda už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pasinaudojus pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims, pripažindamas atsakovės veiksmus neteisėtais, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos nusprendęs, kad ieškovės pažeistai teisei apginti nepakanka vien panaikinti neteisėtą drausminę nuobaudą ir kad yra pagrindas priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.
Atmestinas apeliantės atstovės argumentas, jog atsakovės įsakymu dėl drausminės nuobaudos taikymo ir atleidimo iš darbo nebuvo pažeminti ieškovės garbė ir orumas, kad ieškovė nebuvo išjuokiama. Kaip nustatyta byloje, atsakovė atleido ieškovę už tariamai padarytus savanaudiškus veiksmus, susijusius su materialinių vertybių pasisavinimu. Teismo vertinimu, atsakovės ginčo įsakymuose suformuluoto darbo drausmės pažeidimo esmė savaime suponuoja išvadą apie asmens veiksmų nesąžiningumą, taigi asmens, nurodyto įsakyme kaip padariusio darbo drausmės pažeidimą, pažeminimą. Todėl atsakovės argumentai, kad ieškovė neišgyveno dėl susidariusios ginčo situacijos, niekuo nepagrįsti. Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad nėra būtina priteisti ieškovei neturtinę žalą dėl to, kad ieškovė tuoj pat po atleidimo iš atsakovės įmonės įsidarbino kitoje įmonėje, o ieškovės draugė dirba atsakovės įmonėje iki šiol, nes toks argumentas nesudaro įstatyminio pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo (CK 1.5 str.).
Atsakovės argumentas, kad ji negali sumokėti neturtinės žalos sumos, ir prašo išdėstyti iš atsakovės priteistą neturtinės žalos sumą per metus netenkintinas, nes atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų tokiam prašymui patenkinti (CPK 12, 178, 284 str.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimo dalis priteisti 599,51 Eur ieškovei B. J. dviejų mėnesių išeitinę išmoką panaikinama ir priimamas naujas sprendimas – ieškovei priteistina dviejų mėnesių 571,47 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinė išmoka. Skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl priteisto ieškovei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir darbo užmokesčio skirtumo nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Kita skundžiamo teismo sprendimo dalis nekeistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išmokų priteisimo iš atsakovės UAB „Cool maistas“ ieškovei B. J. panaikinti ir išdėstyti taip:
priteisti ieškovei B. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Alytus, (duomenys neskelbtini)):
dviejų mėnesių išeitinę išmoką 571,47 (penkis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 47 ct) Eur su mokesčiais iš atsakovės UAB „Cool maistas“ (į. k. 303016856, Alytaus rajonas, Medukštos km. Lazdynų g. 18);
sprendimo dalį dėl priteisimo ieškovei B. J. darbo užmokesčio išmokos už priverstinę pravaikštą ir darbo užmokesčio skirtumo nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš atsakovės UAB „Cool maistas“ panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitos sprendimo dalies nekeisti.