Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-19 · Administracinė byla Nr. I-8191-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-19
Bylos Nr.
I-8191-423/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8191-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01507-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jūratei Žvinklei,dalyvaujant pareiškėjui M. S. (M. S.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-4).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pataisos namuose yra priskirtas lengvajai grupei, todėl turi teisę į didesnį apsipirkimo pataisos namų parduotuvėje limitą – 152 Eur. Pagal Bausmių vykdymo kodeksą (toliau – BVK) ir Civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK), nuteistiesiems leidžiama išleisti pusę bazinės sumos apsipirkimui parduotuvėje, neišskaičiuojant iš jos lėšų pagal antstolių patvarkymus. Vadinasi, perkėlus pareiškėją į lengvąją grupę, jo apsipirkimo limitas, nuo kurio negalima išieškoti skolų pagal antstolių patvarkymus, padidėjo iki 76 Eur (152/2). Nuo šios sumos atskaitymai negalėjo būti vykdomi, tačiau pataisos namų administracija ir toliau vykdė išieškojimą iš sumų, viršijančių 57 Eur limitą, taikomą paprastajai grupei. Be to, iš sumos, viršijančios apsipirkimo limitą, buvo galima išieškoti tik 30 procentų, o pataisos namų buhalterija išskaitydavo visas pareiškėjo lėšas, kurios viršydavo 57 Eur. Toks neteisėtas išieškojimas buvo vykdomas nuo 2019-04-01 iki 2019-07-31. Dėl susiklosčiusios situacijos, pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl prašo atlyginti 800 Eur neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 30-32) nurodė, jog areštuojant pareiškėjo asmenines lėšas, pataisos namai teisėtai vykdė antstolės patvarkymą. Pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, todėl lėšos buvo areštuotos atsižvelgiant į šiai grupei taikomus apribojimus, t. y. paliekant pareiškėjui teisę apsipirkti už 57 Eur limitą. Pareiškėjo argumentai nepagrįsti ir deklaratyvūs, pataisos namų administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, vykdydama išieškojimą konsultavosi su antstole, be to, nėra jokių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusią neturtinę žalą. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš, jo teigimu, neteisėtų Marijampolės PN veiksmų vykdant išieškojimą pagal antstolio patvarkymą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., BVK 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog antstolė N. Š. – S. pataisos namams pateikė 2019-03-08 patvarkymą Nr. S-3.5.-19-3603 (b. l. 33), pagal kurį turi būti vykdomas išieškojimas 701,79 Eur sumai iš skolininkui, t. y. pareiškėjui, priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje.

Pareiškėjas remiasi BVK 92 straipsniu, kuriame reglamentuota nuteistųjų teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje: 1) trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems; 2) keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems; 3) dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems.

Pareiškėjas iš esmės savo skundą grindžia tuo, jog ginčo laikotarpiu pataisos namų administracija neteisėtai pagal antstolio patvarkymą išskaitydavo iš jo asmeninių lėšų sumą, kuri neviršydavo 76 Eur, t. y. pusės lengvajai grupei taikomo apsipirkimo limito. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat teigė, jog nuo lėšų, viršijančių pusę apsipirkimo limito, buvo galima išieškoti tik 30 procentų, tuo tarpu pataisos namų administracija iškaitydavo visą pinigų sumą.

CPK 585 straipsnio 1 dalis numato, jog antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, 585 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui (CPK 585 str. 3 d.).

Teismas visų pirma pažymi, kad išieškojimą į pareiškėjo asmenines lėšas, esančias pataisos namų sąskaitoje, nukreipė antstolė, kurios priimto patvarkymo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

CPK 688 straipsnis numato išieškojimo nukreipimą į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esantį pas kitus asmenis ar priklausantį skolininkui iš kitų asmenų. CPK 739 straipsnyje numatoma, iš kokių lėšų išieškoti pagal antstolio patvarkymą negalima. Šio straipsnio 9 punkte reglamentuotas draudimas išieškoti iš laisvės atėmimo vietos įstaigoje atidarytoje nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų, neviršijančių pusės BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatytų dydžių.

Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas ne lengvajai, o paprastajai grupei. Šią aplinkybę patvirtina į pareiškėjo skundus teikti atsakymai, kuriuose užfiksuota, kad pagal pataisos namų direktoriaus įsakymą, pareiškėjas yra priskirtas būtent paprastajai grupei (b. l. 5-9). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu priklausė lengvajai grupei, todėl ši aplinkybė laikytina neįrodyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu ginčo šioje dalyje nekėlė ir pripažino, jog jam galiojo paprastajai grupei taikomas apsipirkimo limitas (114 Eur).

Įvertinęs faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pagal BVK 92 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pareiškėją paskyrus į paprastąją grupę, jam turėjo būti taikomas trijų bazinių socialinių išmokų dydžio apsipirkimo pataisos namų parduotuvėje limitas, t. y. 114 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018-12-19 nutarimas Nr. 1334 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-11-05 nutarimo Nr. 1206 „Dėl šalpos pensijų bazės dydžio, tikslinių kompensacijų bazės dydžio ir valstybinių pensijų bazės dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“), o išieškojimas negalėjo būti vykdomas iš lėšų, neviršijančių pusės šio dydžio, t. y. 57 Eur.

Teismas atkreipia dėmesį, kad išieškojimo iš pareiškėjo asmeninių lėšų vykdymo sąlygas nustatė būtent antstolė, kurios priimto patvarkymo rezoliucinėje dalyje (b. l. 7) nurodyta išieškojimą vykdyti taip: iš skolininko darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų sumos bei iš trečiųjų asmenų gaunamų lėšų kas mėnesį išskaičiuoti 50 procentų nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą (MMA) ir 30 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA.

Iš bylos duomenų (b. l. 38-39) matyti, kad per 2019 m. balandžio mėnesį pareiškėjas gavo 160 Eur įplaukų. Iš jų išskaičius 57 Eur sumą (pusė apsipirkimo limito), iš kurios negali būti vykdomas išieškojimas, likusi suma sudaro 103 Eur. Kadangi ši likusi suma (103 Eur) neviršija vieno MMA (pagal 2018-10-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1025 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, vienas MMA lygus 555 €), vykdant patvarkymą, nuo jos turėjo būti atskaitoma ir antstoliui pervedama 30 procentų lėšų. Taigi, iš pareiškėjo balandžio mėnesio gautų 160 Eur įplaukų, antstolei pagal patvarkymą turėjo būti pervedama ne daugiau kaip 30,90 Eur. Pataisos namų administracija išskaitė ir antstolei pervedė 15,90 Eur sumą, vadinasi, neviršijo nei pusės apsipirkimo limito, nei 30 procentų nuo likusios sumos ir šioje dalyje pareiškėjo teisių nepažeidė.

Per gegužės mėnesį pareiškėjas gavo 80 Eur įplaukų, antstolei pervesta suma – 73 Eur, taigi, viršijanti pusę apsipirkimo limito sumos bei 30 procentų nuo lėšų dalies, neviršijančios vieno MMA (turėjo būti išskaitoma 6,90 Eur). Per birželio mėnesį pareiškėjas gavo 80 Eur, antstolei pervesta suma – 4 Eur, taigi, neviršijanti nei pusės pareiškėjui taikomo apsipirkimo limito, nei 30 procentų nuo likusios sumos (turėjo būti išskaitoma ne daugiau kaip 6,90 Eur). Per liepos mėnesį pareiškėjas gavo 90 Eur įplaukų, antstolei pervesta suma – 14 Eur, taigi, viršijanti pusę apsipirkimo limito sumos bei 30 procentų nuo lėšų dalies, neviršijančios vieno MMA (turėjo būti išskaitoma 9,9 Eur).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės normas, teismas konstatuoja, kad pataisos namai ginčo laikotarpiu du mėnesius (gegužės ir liepos) išieškojimą iš pareiškėjo lėšų vykdė pažeidžiant CPK 739 straipsnio 9 punkto reikalavimus (draudimą išieškoti iš sumos, viršijančios pusę BVK nustatyto apsipirkimo limito) ir nesilaikydami antstolės patvarkyme nustatytų išieškojimo sąlygų (30 procentų nuo sumos, neviršijančios vieno MMA).

Dėl šių neteisėtų pataisos namų veiksmų pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau byloje nėra jokių tai pagrindžiančių duomenų. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl du mėnesius netinkamai įvykdyto išieškojimo pareiškėjui būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima įvertinti jo prašoma pinigų suma. Pažymėtina, jog 2019 m. liepos mėnesį išieškota suma tik nežymiai viršijo maksimalų leistiną išieškotiną sumą (4 eurais 10-ia centų). Tuo tarpu gegužės mėnesį išieškota 73 Eur suma iš 80 Eur dydžio įplaukų, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad balandžio mėnesį pareiškėjas buvo gavęs net 160 Eur įplaukų, iš kurių laisvam disponavimui po atlikto išieškojimo buvo likę 144,10 Eur suma, taigi, šios sumos pakako padengti pusę pareiškėjui nustatyto apsipirkimo limito tiek balandžio, tiek gegužės mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, negalima laikyti, kad pareiškėjui buvo visiškai apribota teisė apsipirkti ar kitaip disponuoti bet kokiomis asmeninėmis lėšomis.

Pareiškėjo skunde išvardinti, tačiau jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti nepatogumai nelaikytini pakankamai intensyviais ar prilygstančiais pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Teismas sutinka, jog byloje konstatuoti neteisėti pataisos namų veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų, tačiau šiuos nepatogumus teismas laiko mažareikšmiais ir trumpalaikiais.

Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, minėtos pinigų sumos iš pareiškėjo sąskaitos buvo išskaitomos vadovaujantis teisėtu ir nenuginčytu antstolio patvarkymu.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu mastu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimas buvo mažareikšmis, jo tiesioginis poveikis pareiškėjui sutapo su pažeidimo momentu ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Marijampolės PN administracijos veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė