Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. G. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 50 (penkiasdešimties) parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, K. D. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

O. J. - 70 Lt turtinei bei 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

Valstybinei ligonių kasai - 2999,80 Lt V. J. G. J. G. J. gydymo išlaidoms atlyginti;

į valstybės biudžetą - 60 Lt proceso išlaidų.

O. J. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl paminklo pastatymo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 28 d., apie 20 val., viešoje vietoje, t. y. alaus baro (duomenys neskelbtini) , Panevėžio rajone, kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė nenustatytu objektu vieną smūgį V. J. į veidą, tuo padarydamas jam paviršutines viršutinio žandikaulio dantenų žaizdas, paviršutinius apatinės lūpos raudonosios dalies nubrozdinimus bei viršutinės ir apatinės lūpos kraujosruvas, dėl ko V. J. griuvo ant trinkelėmis iškloto grindinio ir atsitrenkė į jį kaire alkūne bei kaire pakaušio puse, taip padarė nukentėjusiajam kairės alkūnės odos nubrozdinimus ir kraujosruvas, kairės pakaušio pusės lūžį bei kaukolės pamato kaulų linijinį lūžį, nuo ko jam išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, pabrinko galvos smegenys, jų kamienas įstrigo didžiojoje pakauškaulio angoje ir išsivystė galvos smegenų gyvybinės veiklos sutrikimas, dėl ko 2007 m. liepos 30 d., apie 11.30 val., jis mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įvertino įrodymus nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų. K. D. pagrįstai pripažintas padaręs viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, šios veikos kvalifikacijos nuteistasis neginčija, priešingai, pripažįsta padaręs šią nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 229). Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri neperžengdama apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nustatytas bylos aplinkybes, mano, kad K. D. skundo dalis, kurioje jis teigia, kad jo veiksmai atitinka neatsargų gyvybės atėmimą, o ne nužudymą netiesiogine tyčia, yra nepagrįsta. Nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir neatsargaus gyvybės atėmimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtys skiriasi tik subjektyviuoju požymiu - kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o neatsargus gyvybės atėmimas - dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad K. V. J. gyvybę atėmė netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne­at­sar­gus gy­vy­bės at­ėmi­mas dėl nusikalsta­mo pa­si­ti­kė­ji­mo yra ta­da, kai kal­ti­nin­kas nu­ma­to, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau leng­va­bū­diš­kai ti­ki­si šių pa­da­ri­nių iš­veng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nu­si­kals­ta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kal­ti­nin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si ri­zi­kin­gai su ki­to žmogaus gyvy­be, ta­čiau ti­ki­si gy­vy­bės at­ėmi­mo iš­veng­ti. Kal­ti­nin­ko ti­kė­ji­mas tu­ri bū­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, ku­rios, jo ma­ny­mu, tu­ri už­kirs­ti ke­lią ki­to žmo­gaus gy­vy­bės atėmimui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti ob­jek­ty­vaus po­bū­džio. Ti­kė­ji­mas abst­rak­čio­mis aplinkybė­mis – sėk­me, pra­na­šys­tė­mis ar pan., ku­rios ne­tu­ri ob­jek­ty­vaus pa­grin­do ir iš es­mės ne­ga­li už­kirs­ti ke­lio ža­lin­giems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti, ne­lai­ko­mas ti­kė­ji­mu kaip nusikalstamo pa­si­ti­kė­ji­mo kal­tės ele­men­tu. Ti­kė­ji­mas kon­kre­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, ku­rios, kal­ti­nin­ko ma­ny­mu, ob­jek­ty­viai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti ki­to žmo­gaus mir­ties, yra pa­grin­di­nis po­žy­mis, pa­gal ku­rį vei­ka atribojama nuo nu­žu­dy­mo ne­tie­sio­gi­ne ty­čia (BK 15 straips­nio 3 da­lis), kai kal­ti­nin­kas yra abe­jin­gas ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui dėl sa­vo veikos ir są­mo­nin­gai leidžia kil­ti nu­ma­to­miems pa­da­ri­niams.

Ne­at­sar­gus gy­vy­bės at­ėmi­mas dėl nu­si­kals­ta­mo ne­rū­pes­tin­gu­mo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai nu­ma­ty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nu­si­kals­ta­mam ne­rū­pes­tin­gu­mui, kal­ti­nin­kas ne­su­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas).

Apeliantas skunde nurodo, kad pastumdamas nukentėjusįjį suvokė, kad tokie veiksmai gali sukelti fizinį skausmą, sveikatos sutrikdymą, tačiau nesuprato, kad tokie veiksmai gali sukelti žmogaus mirtį. Taip pat skunde teigia, kad elgėsi nusikalstamai pasitikėdamas, nes lengvabūdiškai tikėjosi išvengti galimos mirties. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo teiginiai yra nelogiški. Apeliantas teigia, kad nenumatė nukentėjusiojo mirties, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jos išvengti. Žmogus negali tikėtis išvengti to, ko jis nenumato, ko nėra jo sąmonėje. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veika rizikinga žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. K. D. nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių, kaip jis teigia, jo veiksmai - smūgio sudavimas nukentėjusiajam į veidą - toje situacijoje negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog K. D. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis sudavė (o ne pastūmė) nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą, dėl ko buvo padaryti paviršutinės viršutinio žandikaulio dantenų žaizdos, paviršutinė apatinės lūpos raudonosios dalies, viršutinės ir apatinės lūpų sužalojimai, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 25). Nukentėjusysis buvo mažesnio ūgio ir smulkesnio kūno sudėjimo nei nuteistasis (specialisto išvados duomenimis, V. J. buvo 170 cm ūgio, o nuteistasis teisme parodė, kad jis yra 195 cm ūgio ir 95 kg svorio). Nors K. D. ranka sudavė smūgį nestipriai (specialisto išvadoje nurodoma, kad ypatingos jėgos tam nereikėjo (t. 1, b. l. 25)), nukentėjusiajam ir nuteistajam stovint ant trinkelėmis iškloto grindinio, nuteistasis suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį, taip pat suprato, jog smūgio sudavimas nukentėjusiajam į galvą yra pavojingas žmogaus gyvybei ir gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, nors tokių padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Akivaizdu, kad K. D. buvo visiškai abejingas kito žmogaus gyvybės atėmimui. Tai įrodo nuteistojo K. D. veiksmai ir po smūgio sudavimo, kai pamatė, jog nukentėjusiojo galva yra kruvina, tačiau jokios pagalbos jam nesuteikė, įvykio nesureikšmino, o toliau girtavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo amžių, gyvenimišką patirtį ir tai, kad jis yra normaliai protiškai išsivystęs, daro išvadą, kad dėl nuteistojo veiksmų kilę padariniai nėra atsitiktiniai. Esant šioms aplinkybėms, tokie nuteistojo nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti ir dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Atsižvelgdama į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad tarp K. D. G. D. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymas Nr. X-1233, įsigaliojęs 2007 m. liepos 21 d.) teisingai.

Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

K. D. padarė du nusikaltimus – tyčinį labai sunkų ir tyčinį nesunkų (BK 11 straipsnio 3, 6 dalys), abu nusikaltimai baigti. Teismas pagrįstai nustatė, kad nusikaltimai padaryti esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, t. y. kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apygardos teismas pagrįstai K. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. K. D. savo parodymuose nepripažino teismo nustatytų aplinkybių, kad sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, taip pat savo parodymuose teigė, jog V. J. pastūmė dėl to, kad šis gėrė jo alų ir plūdo nuteistąjį, nuteistasis taip pat nepripažino, kad gėrė alkoholinius gėrimus, teigė, kad su alaus bokalu sėdėjo baro kieme. Šios aplinkybės buvo paneigtos kitais byloje surinktais įrodymais. Visa tai rodo, kad K. D. parodymus yra nenuoširdus, atskleidžia ne visas esmines įvykio aplinkybes ir stengiasi duoti tik sau naudingus parodymus. Apeliacinis teismas mano, kad toks nuteistojo prisipažinimas negali būti vertinamas kaip teisingų parodymų davimas ir nuoširdus gailėjimasis, todėl negali būti pripažįstamas ir atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, kai kaltininkas pats savo noru arba jo valia kiti asmenys atlygina nukentėjusiajam padarytą žalą. Žalą gali atlyginti ir kaltinamojo tėvai, sutuoktinis, giminaičiai. Jeigu tai daroma kaltinamojo iniciatyva arba jo sutikimu, teismas turi teisę tai vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvalgoje dėl teismų praktikos skiriant bausmes yra nurodęs, jog nepalaiko tokios praktikos, kai kaltininkas yra atlyginęs tik dalį padarytos žalos, nes tokia praktika neišplaukia iš įstatymo reikalavimų („Teismų praktika“, 2007, Nr. 27). Iš bylos medžiagos matyti, kad dalį turtinės žalos nukentėjusiajai atlygino K. D. motina A. D. . Pats nuteistasis, nors ir dirba, tačiau nukentėjusiajai nėra atlyginęs net dalies turtinės ar neturtinės žalos. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. D. , nors iš sutinka atlyginti turtinę žalą, tačiau pats šiuo klausimu nėra parodęs jokios iniciatyvos. Atsižvelgdama į tai, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. D. teisiamas pirmą kartą, dirbo, yra neįgalus (jam nustatytas 50 procentų darbingumas (t. 1, b. l. 231)), baustas administracine nuobauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 1, b. l. 124), charakterizuojamas teigiamai, kartu su žmona augina mažametę dukrą, atsiprašė nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 140, 141, 214). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad K. D. diagnozuota išeminė širdies liga, nestabili krūtinės angina (t. 1, b. l. 232, 233, 243). K. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymas Nr. X-1233, įsigaliojęs 2007 m. liepos 21 d.) paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, todėl ją dar labiau mažinti nėra jokio pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas apelianto veiką, nenurodė baudžiamojo įstatymo redakcijos, tačiau akivaizdu, kad nusikalstama veika buvo padaryta (2007 m. liepos 28 d.) jau galiojant Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcijai. Teisėjų kolegija to nelaiko BPK normų pažeidimu, nes tai ištaiso apeliacinio proceso metu.

Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas ir į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir t.t. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu nuteistąjį atleisti nuo bausmės. Be to, sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Iš 2009 m. balandžio 9 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 65(209)/09(01) – R 423/08 matyti, kad K. D. serga pirmine antros stadijos arterine hipertenzija, koronarine širdies liga, stabilia krūtinės antros klasės funkcine angina, B stadijos širdies nepakankamumu. Jam diagnozuotos būklės po širdies raumenų tiltelių pašalinimo operacijos, širdies miokardo infarkto. Šios ligos yra lėtinės ir nepagydomos, tačiau jų sunkumas neatitinka visų kriterijų, išdėstytų Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąraše, patvirtintame 1995 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir sveikatos apsaugos ministrų įsakymu Nr. 969/578. Todėl nėra duomenų, kad K. D. dėl diagnozuotų ligų būtų per sunku atlikti bausmę (t. 2, b. l. 2-13). Kaip matyti iš minėtos išvados, teismo medicinos ekspertų nustatytos ligos neatitinka kriterijų, išdėstytų aukščiau minėtame dokumente, todėl nėra pagrindo teigti, kad K. D. negali atlikti laisvės atėmimo bausmės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad K. D. atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama ir, pasikeitus jo sveikatos būklei, nuteistasis arba įkalinimo įstaigos administracija gali kreiptis į teismą dėl minėto asmens atleidimo nuo bausmės dėl ligos, jeigu toks klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai).

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Panevėžio apygardos teismas iš K. D. priteisė nukentėjusiajai O. J. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš K. D. priteistino neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip matyti iš nuosprendžio, nukentėjusioji O. J. dėl sūnaus nužudymo prašė priteisti atlyginti 500 000 Lt neturinę žalą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes, priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 20 000 Lt. Šio dydžio nukentėjusioji neginčija. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėstė įtikinamų naujų argumentų, dėl kurių priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti sumažintas. Teisėjų kolegijos nuomone, O. J. priteista atlyginti neturtinė žala nėra aiškiai per didelė arba neteisinga, todėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai nepažeisti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nuosprendyje nurodyti, kad K. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija).