Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ch. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ch. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 2 d. 8 p., 180 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų;

pagal LR BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė R. Ch. paskirta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. Ch. priteista Kauno teritorinei ligonių kasai 6565,80 Lt Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti.

Iš R. Ch. taip pat priteista nukentėjusiajai V. S. 3588 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. Ch. taip pat priteista nukentėjusiajai S. S. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. Ch. taip pat priteista nukentėjusiajam M. S. 50000 Lt neturtinei

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ch. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 28 d. nuo 23 val. iki 24 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini) namo kieme, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas mažareikšmę dingstį – iš sutikto N. S. norėdamas gauti cigaretę, o šiam pradėjus bėgti, jį pasivijo ir tyčia ranka ir koja suduodamas ne mažiau kaip devynis smūgius nukentėjusiajam N. S. į galvą, kairį dilbį, kairę plaštaką, kairę šlaunį, kairę blauzdą, padarė nukentėjusiajam N. S. odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje su aplinkine kraujosruva, apatinio žandikaulio pirmųjų dviejų kandžių išnirimą, poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu, kas komplikavosi smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu, antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene ir prasidėjusiu plaučių uždegimu, nuo ko N. S. 2008 m. spalio 30 d. Kauno medicinos universiteto klinikose mirė ir taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų jį nužudė. Tokiais savo veiksmai R. Ch. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

R. Ch. taip pat nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, ranka ir koja suduodamas ne mažiau kaip 9 smūgius nukentėjusiajam N. S. į galvą, kairį dilbį, kairę plaštaką kairę šlaunį, kairę blauzdą, pasinaudodamas bauginančia ir saugumo trūkumo nukentėjusiajam situacija, pareikalavo ir prievarta nuo nukentėjusiojo N. S. nurengė jo striukę, 150 Lt vertės, taip plėšimo būdu pagrobdamas svetimą turtą. Tokiais savo veiksmais R. Ch. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d.

Atsikirtimu į nuteistojo R. Ch. apeliacinį skundo nukentėjusiosios atstovė prašo atmesti nuteistojo skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas. Sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir nuteistajam paskirta bausme, taip pat teismas teisingai išsprendė ir nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo R. Ch. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė ir nukentėjusioji V. S. prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo R. Ch. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis akcentuoja neturėjęs tyčios nužudyti nukentėjusįjį N. S., norėjo tik sukelti pastarajam fizinį skausmą, kadangi šis į jo prašymą pavaišinti cigarete atsakė keiksmais ir taip jį įžeidė. Be to, tvirtina, jog striukę sugalvojo paimti tik tada, kai sudavė smūgius.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. Ch. veiksmus kvalifikavo kaip du savarankiškus nusikaltimus, t. y. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų (LR BK 129 str. 2 d. 8 p.) ir plėšimą. Kolegija su tokia apygardos teismo išvada sutinka. Tuo tarpu apeliantas nors tiesiogiai ir neginčija nusikaltimų kvalifikacijos, bet teiginys esą jis norėjo nukentėjusiajam sukelti tik fizinį skausmą leidžia suprasti, kad pastarasis siekia, kad jo veiksmai būtų vertinami LR BK 140 str. prasme. Akivaizdu, kad toks prašymas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Iš LR BK 140 str. dispozicijos matyti, kad taikant šį baudžiamojo įstatymo straipsnį nusikaltimo pasekmės apsiriboja fizinio skausmo sukėlimu, nežymiu sužalojimu arba trumpu susargdinimu, be to, minima veika yra įtraukta į privataus kaltinimo bylų sąrašą, pateiktą LR BPK 407 str. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apelianto pavartotas smurtas sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Jokių abejonių nekelia, kad tarp nuteistojo R. Ch. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo N. S. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, dėl ko apeliantui pagrįstai pritaikyta atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą. Nustatyta, kad R. Ch. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, suprato tokiais veiksmais keliantis pavojų nukentėjusiojo gyvybei, ir nors nenorėjo jos atimti, tačiau buvo abejingas kilsiantiems padariniams, sąmoningai leisdamas jiems atsirasti. Tad ši nustatyta netiesioginė tyčios forma kaip tik ir paaiškina apelianto teiginį, jog jis esą nenorėjo nužudyti N. S. .

Plačiau neanalizuotinas skundo argumentas, jog nuteistasis striukę sugalvojo paimti ne iš anksto, o tik tada, kai sudavė nukentėjusiajam smūgius. Apklausiamas teisme R. Ch. taip pat davė analogiškus parodymus, dėl ko teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sumanymas pagrobti striukę atsirado vėliau, t. y. po to, kai nukentėjusysis jau buvo sumuštas, nebeturėjo galimybės pasipriešinti, kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal LR BK 180 str. 1 d. Tad apeliantas skunde nepagrįstai įrodinėja sumanymo pagrobti striukę atsiradimo momentą, kadangi, kaip matyti, šie jo veiksmai jau yra įvertinti kaip plėšimas, o ne kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Tuo tarpu tie nuteistojo R. Ch. nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį, juridiškai pripažinti kaip nužudymas, esant vienam šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – dėl chuliganiškų paskatų (LR BK 129 str. 2 d. 8 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkte išaiškinta, jog nužudymas pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba be visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Aptariamu atveju kaip tik ir matyti, kad apeliantas, viešoje vietoje sutikęs nukentėjusįjį, paprašęs pastarojo cigaretės, o šiam grubiai atsisakius ją duoti, užsipuolė nukentėjusįjį, pasivijo jį bebėgantį ir sudavė daugybinius smūgius, kurie vėliau sukėlė N. S. mirtį. Akivaizdu, kad atsisakymas duoti cigaretę ir pabėgimas nedavė jokio pagrindo tokiam neadekvačiam kaltininko elgesiui. Nuteistasis R. Ch. dėl menkavertės dingsties ėmėsi smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį N. S., ką apygardos teismas pagrįstai įvertino kaip aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, norą priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, t. y. kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų.

Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto R. Ch. prašymas sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tokį prašymą nuteistasis motyvuoja vieninteliu argumentu, t. y. turi mažametį sūnų, kuriuo iki suėmimo rūpinosi. Akivaizdu, kad tokia aplinkybė nėra pagrindas bausmės švelninimui, juo labiau, kad apygardos teismas ją jau įvertino, be to, tai, kad apeliantas turi sūnų nesutrukdė jam iš naujo nusikalsti. Iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Ch. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., t. y. į tai, jog padaryti du tyčiniai nusikaltimai (vienas labai sunkus, sukėlęs neatitaisomas pasekmes, kitas – apysunkis), abu nusikaltimai baigti, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino jo asmenybę. Analizuojant R. Ch. asmenybę, reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad pastarasis praeityje teistas net 4 kartus, paskutinį kartą nusikalto esant neišnykusiam teistumui, anksčiau ne kartą įvykdė analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (vagystes, plėšimus) (t. 2, b. l. 117-119, 149-157; t. 3, b. l. 3, 4-12, 13-15). Vadinasi, kaip teisingai pažymėjo teismas, tai rodo, jog apeliantas yra linkęs nusikalsti, nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų ir nerodo noro laikytis įstatymų. Nuteistasis ne kartą baustas ir administracine tvarka (daugiausia dėl nedidelio chuliganizmo) (t. 2, b. l. 123-125), kas tik dar kartą patvirtina, jog jis sistemingai ignoruoja visuomenėje susiklosčiusias elgesio taisykles ir nenori integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, pakartotinai peržengdamas įstatymų reikalavimus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas už R. Ch. įvykdytus nusikaltimus skyrė bausmes, kurios yra šiek tiek didesnės už straipsnių sankcijose numatytą bausmės vidurkį. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliantui R. Ch. paskirta bausme ir neturi teisinio pagrindo ją švelninti. Ta aplinkybė, kad nuteistasis turi mažametį vaiką, yra reikšminga. Be abejonės, kiekvienas vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su jais. Tuo pačiu ir tėvai turi teisę bei pareigą auklėti savo vaikus, yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą, vystymąsi, privalo rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tačiau šiuo atveju R. Ch. nusikalto, įvykdydamas du baudžiamuosius nusikaltimus. Savo neteisėtasis veiksmais jis atėmė kitam žmogui gyvybę, be to, plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą, dėl ko turi būti nubaustas. Viena iš baudžiamojo proceso paskirčių yra nusikalstamą veiką padariusio asmens teisingas nubaudimas, kas šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu ir buvo įgyvendinta. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis šį labai sunkų ir apysunkį nusikaltimus įvykdė likus nepilnai dviems mėnesiams iki kūdikio gimimo t. y. ši aplinkybė niekaip neįtakojo jo elgesio ir nesulaikė jo nuo naujo nusikaltimo padarymo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Ch. apeliacinį skundą atmesti.