Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo

V. B. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. B. priteista 1390 Lt turtinės žalos ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai O. V. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 11 d., laikotarpiu tarp 5 iki 16 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys beskelbtini) esančiame savame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia vieną kartą smogė peiliu į krūtinę V. V. , padarydamas jam durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su plaučio pažeidimu, dėl ko, įvykus kraujavimui į kairės krūtinplėvės ertmę, plaučius ir šokui, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu V. B. V. V. nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis V. B. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. V. B. pagal BK 129 str. 1 d. išteisinti, pripažinti jį kaltu pagal BK 130 str. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Prokuroras prašo nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl nuteistajam V. B. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Nuteistojo V. B. kaltę nužudžius V. V. patvirtina paties nuteistojo ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados ir kiti teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Apie tai, kad išgertuvių metu kilusio konflikto metu sudavė V. V. į krūtinę smūgį peiliu ir taip atėmė jam gyvybę, pripažino ir pripažįsta pats nuteistasis, tą patį jis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Todėl dėl šių aplinkybių jokių abejonių nekyla. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka tik su nuosprendyje išdėstytu kai kurių įvykio aplinkybių vertinimu ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

Iš bylos matosi, kad nusikaltimas buvo padarytas paties nuteistojo bute, kuriame V. B. leidimu jau keletą metų gyveno ir V. V. su savo sugyventine D. M. . Nuteistojo ir liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad šiame bute dažnai būdavo girtaujama, išgertuvės vyko ir kaltinime nurodytą 2007 m. gegužės 11 d. Taip pat nustatyta, kad V. B. ir V. V. tarpusavio konflikto metu bute jie buvo tik dviese, todėl to, kaip tas konfliktas prasidėjo ir vyko, kaip iš pradžių peiliu buvo sužalotas pats V. B. , o po to nužudytas V. V. , niekas daugiau nematė. Nužudytojo motina nukentėjusioji O. V. jokių svarbių šios bylos aplinkybių nenurodė, tuo tarpu liudytojai D. M. , A. A. , L. K. G. , E. Č. , Č. M. Č. ir P. D. parodė tik apie V. B. , V. V. ir D. M. bendrą gyvenimą viename bute, tame bute dažnai vykusias išgertuves ir jų metu anksčiau vykusius konfliktus. Be to, kai kurie iš šių liudytojų parodė, kad 2007 m. gegužės 11 d. po pietų matė V. B. girtą išėjusį iš buto, taip pat matė, kad viena jo ranka kruvina. Liudytoja P. D. jam tą ranką sutvarstė. Liudytojai A. A. , D. M. ir L. K. G. taip pat parodė, kad nuėję į V. B. butą, ten matė ant grindų gulintį kruviną negyvą V. V. . Tuo tarpu apie konkrečias konflikto su V. V. ir jo nužudymo aplinkybes parodė tik pats nuteistasis V. B. . Jis parodė, kad išgertuvių metu pasakė V. V. , kad šis sumokėtų už elektrą, V. V. nesutiko ir tarp jų įvyko ginčas. Po to V. V. paėmė peilį ir dūrė jam į ranką, tada peilį numetė ant grindų. Tuomet jis pats pakėlė tą peilį nuo grindų ir dūrė juo V. V. į krūtinę. Nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo. Nuteistojo parodymus patvirtino kiti įrodymai. Įvykio vietos apžiūros metu V. V. lavonas buvo surastas V. B. bute, specialisto išvada patvirtino, kad V. V. mirė dėl vienos durtinės-pjautinės kiauryminės krūtinės kairės pusės žaizdos. Kitoje specialisto išvadoje nurodyta, kad V. V. galėjo būti sužalotas vienu iš V. B. bute surastu ir paimtu peiliu. Bylos duomenys patvirtina ir V. B. parodymus apie jam pačiam padarytą sužalojimą. Nors V. B. medicininė apžiūra laiku nebuvo padaryta, dar vienoje specialisto išvadoje nurodyta, kad jo dešinės rankos plaštakos nugariniame paviršiuje ir dviejų pirštų falangų nugariniuose paviršiuose rasti randai, susidarę sugijus pjautiniams sužalojimams. Neatmesta galimybė, kad šios žaizdos buvo padarytos 2007 m. gegužės 11 d. aštriu pjaunančiu peilio tipo daiktu ar įrankiu. Sužalojimas įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti nuteistojo parodymais ir būtent jais bei kitais šiuos parodymus patvirtinančiais įrodymais pagrindė savo išvadas ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas rėmėsi V. B. parodymais teisiamajame posėdyje, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir perskaitytais ankstesniais nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Įvertinęs šiuos parodymus ir kitus išnagrinėtus įrodymus teismas padarė išvadą, kad V. B. sudavė peiliu į krūtinę V. V. ne nuo jo gindamasis, ne afekto, staigaus arba labai didelio susijaudinimo būsenoje, o veikdamas iš pykčio ir keršto už tai, kad V. V. pirmasis peiliu jam įdūrė į ranką. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad įdūręs V. B. į ranką peiliu V. V. tą peilį numetė ant grindų ir kėsinimasis buvo jau pasibaigęs. Be to, ginčas truko apie pusvalandį, todėl paties V. V. panaudotas smurtas V. B. negalėjo būti netikėtas. Nuosprendyje dar nurodyta, kad dūris peiliu į krūtinę buvo visiškai neadekvatus dūriui į ranką. Dėl viso to teismas padarė išvadą, kad V. B. , veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė V. V. ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją).

Iš bylos matosi, kad visas jau išdėstytas išvadas apie konkrečias nusikaltimo padarymo aplinkybes teismas padarė remdamasis paties nuteistojo V. B. parodymais. Tuo tarpu apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo su šiomis teismo išvadomis argumentai tiems paties V. B. parodymams prieštarauja.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. B. parodė, kad daugelio įvykio aplinkybių šiuo metu jis jau iš viso neprisimena. Parodė, kad išgertuvių metu paklausė V. V. , kada jis sumokės už sunaudotą elektrą. Šis dėl to supyko, nuėjo į virtuvę, atsinešė peilį ir nieko nesakęs dūrė jam į ranką, po to peilį numetė ant grindų. Kas vyko toliau, kaip jis tą peilį pakėlė ir pats juo dūrė V. V. , jis jau neprisimena. Dar nurodė, jog anksčiau nebuvo parodęs, kad nebūtų dūręs peiliu, jei nebūtų buvęs girtas. Tačiau po to vėl pats pripažino, kad jo veiksmų priežastimi tikriausiai buvo girtumas. Nuteistajam parodžius, kad daugelio įvykio aplinkybių jis jau neprisimena, apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą buvo perskaityti V. B. ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2007 m. gegužės 12 d. (t. 1, b. l. 174) V. B. kaltu neprisipažino ir parodė, kad apie V. V. nužudymą nieko nežino. Tą rytą iš namų išėjo apie 7 val. ryto, o grįžęs namo po pietų rado V. V. negyvą. Tačiau kitų apklausų metu V. B. jau prisipažino, kad nužudė nukentėjusįjį ir nurodė konkrečias šio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apklaustas įtariamuoju 2007 m. gegužės 14 d. (t. 1. b. l. 175) jis parodė, kad girtaujant jis vis klausinėjo V. V. , kada šis sumokės už elektrą, dėl to jie apsipyko ir barėsi apie 20 minučių. V. V. nuėjo į virtuvę, ten iš stalčiaus pasiėmė peilį, jį iš karto numetė ir paėmė nuo stalo kitą peilį. Tai pamatęs jis irgi nuėjo į virtuvę. Ten stovėdami vienas prieš kitą jie toliau barėsi. V. V. peiliu sudavė jam į ranką ir peilį iš karto numetė ant grindų. Tada jis iš karto tą peilį pakėlė ir sudavė juo V. V. į krūtinę. Pats irgi numetęs peilį išėjo iš buto. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. gegužės 16 d. (t. 1, b. l. 178-180), V. B. parodė apie tokias pačias įvykių aplinkybes. Dar parodė, kad įpykęs smogė V. V. peiliu nežiūrėdamas, kur pataikys, tai jam buvo nesvarbu. Prieš tai su V. V. ginčijosi ir barėsi apie 20 minučių. Apklaustas įtariamuoju 2007 m. spalio 25 d. (t. 1, b. l. 183-184) jis patvirtino ankstesnius parodymus, tačiau dar konkrečiau nurodė tikrąsias jo smūgio peiliu V. V. sudavimo priežastis. V. B. parodė, kad pakėlęs nuo žemės peilį, juo vieną kartą smogė nukentėjusiajam į krūtinę. Tuo metu jis buvo stipriai supykęs dėl to, kad V. V. jam meluoja ir nesumoka mokesčių, dar labiau supyko pamatęs savo sužalotą ranką, todėl ir sudavė smūgį peiliu. Kiek kitaip įvykio aplinkybes V. B. buvo nurodęs 2007 m. gegužės 13 d. ikiteisminio tyrimo metu teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą (t. 1, b. l. 191-192). Tuomet teisme jis parodė, kad V. V. šoko ant jo su peiliu, nes jam reikėjo mokėti už butą ir elektrą. Tada jis susinervino, pats šoko ant jo su peiliu ir dūrė. Peilis buvo iš virtuvėje stovėjusio stalo stalčiaus. Kol jis ėjo to peilio pasiimti, V. V. „skandalino“. 2007 m. gegužės 15 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 185-187) V. B. parodė vietą kambaryje, kur su V. V. girtavo ir ginčijosi dėl mokesčių už butą. Po to parodė, kaip V. V. nuėjo į virtuvę, iš stalo stalčiaus paėmė peilį, o jis nuėjo į virtuvę jam iš paskos. Po to taip pat parodė, kaip V. V. jam stovinčiam smogė peiliu į ranką, peilį numetė ant grindų, o jis pats tą peilį pakėlė, vieną kartą dūrė V. V. į krūtinę, peilį numetė ir pabėgo iš buto. Apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 79-81) V. B. parodė, kad peilio, kuriuo V. V. įdūrė jam į ranką, jis nepastebėjo. Viskas vyko kambaryje. Jam atrodo, kad jis pakėlė peilį nuo grindų ir juo dūrė V. V. . Manė, kad nukentėjusysis durs jam dar kartą. Matyt, taip pasielgė dėl susijaudinimo. Tačiau iš karto po to jau parodė, kad susijaudino jau tik po šio įvykio. Perskaičius ankstesnius jo parodymus, V. B. teisme patvirtino, kad jie yra teisingi. Parodė, kad dūrė V. V. ant jo supykęs už tai, kad įdūrė peiliu jam į ranką. Vėl parodė, kad V. V. jam įdūrė virtuvėje, pripažino, kad jeigu nebūtų išgėręs, tai šio įvykio gal ir nebūtų buvę. Teisiamajame posėdyje apklaustas papildomai (t. 2, b. l. 122) jis dar parodė, kad blaivas V. V. nebūtų dūręs peiliu, dar kartą patvirtino, kad ankstesni jo parodymai teisingi. Jau buvo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje visų šių ankstesnių parodymų V. B. nei patvirtino, nei paneigė paaiškinęs, kad dabar daugelio įvykio aplinkybių jau neprisimena. Palyginus visus šiuos skirtingų apklausų metu duotus V. B. parodymus, matosi, kad juose yra kai kurių nesutapimų. Pavyzdžiui, vienos apklausos metu jis buvo parodęs, kad ginčo metu palikęs V. V. kambaryje pats ėjo į virtuvę ir iš ten atsinešė peilį. Keleto apklausų metu parodė apie tai, kad matė, kaip V. V. virtuvėje rinkosi vieną, o po to kitą peilį, o jis, tai matydamas, irgi nuėjo į virtuvę ir toliau barėsi su V. V. stovėdami vienas prieš kitą. Kai kurių iš šių aplinkybių vėlesnių apklausų metu nuteistasis nepatvirtino, todėl abejones įvertinęs kaltinamojo naudai teismas ta jo parodymų dalimi nesirėmė. Tačiau visų jau nurodytų apklausų metu V. B. vienodai parodė apie tai, kad iki smūgių vienas kitam peiliu sudavimo jie su V. V. girtavo, abu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir barėsi ilgą laiką. Sudavęs peiliu jam į ranką V. V. tą peilį numetė ant grindų. Tada jis tą peilį pakėlė ir pats juo dūrė į krūtinę V. V. . Nuteistasis parodė, kad taip padarė iš pykčio ne tik todėl, kad V. V. jam sužalojo ranką, tačiau ir už tai, kad jis nemokėjo mokesčių už butą, kuriame gyveno. Nuteistasis visų apklausų metu nurodė, kad būdamas blaivus smūgio peiliu nukentėjusiajam nebūtų sudavęs.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jo nusikalstamą veiką įvertinti kaip nužudymą labai susijaudinus ir tą veiką perkvalifikuoti į BK 130 str. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad jau pirmosios instancijos teismas svarstė ir atmetė ne tik šią galimybę, bet ir galimybę vertinti V. B. veiką kaip būtinąją gintį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra motyvuotos ir pagrįstos.

BK 28 str. 1, 2 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinta, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ar kitas teises. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Itin kruopščiai turi būti tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė. Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas. Pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo tik laikinai sustabdytas, taip pat kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ginklų ar kitų daiktų, pavartotų pavojingo kėsinimosi metu, atitekimas besiginančiajam. Tačiau besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Nutarime taip pat išaiškinta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.

Šioje byloje teismas nuosprendyje nurodė, kad V. B. suduotas smūgis peiliu į krūtinę V. V. buvo visiškai neadekvatus dūriui peiliu į ranką pačiam nuteistajam. Su šia išvada galima sutikti tik iš dalies. Pats nukentėjusysis tikrai sudavė nuteistajam peiliu į gyvybiškai mažiau pavojingą kūno vietą, be to, V. B. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Vis dėlto nuteistojo atsakomuosius veiksmus suduodant tuo pačiu peiliu smūgį nukentėjusiajam į krūtinę tam tikromis aplinkybėmis galima būtų vertinti adekvačiais, jeigu būtų nustatyta, kad šis smūgis buvo suduotas ginantis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau šiuo atveju taip vertinti V. B. veiksmus nėra pagrindo, nes nustatytos bylos aplinkybės paneigia patį veikimą būtinosios ginties būklėje. Visi kiti nuosprendyje išdėstyti tokią galimybę paneigiantys motyvai yra pagrįsti. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad viename bute gyvenę V. B. ir V. V. kaltinime nurodytą dieną ilgą laiką kartu girtavo, susibarė dėl mokėjimo už bute sunaudotą elektrą ir jų žodinis konfliktas truko net apie pusę valandos laiko. Tai patvirtina paties nuteistojo parodymai. Nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad fizinio smurto panaudojimas, konkrečiai, smūgio peiliu sudavimas V. B. į ranką pačiam nuteistajam nebuvo netikėtas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčai tarp V. B. ir V. V. buvo dažni, anksčiau jie visada pasibaigdavo apsižodžiavimu, todėl, net matydamas nukentėjusiojo rankoje peilį, nuteistasis netikėjo, kad tuo peiliu jam bus įdurta. Tai jam buvo labai netikėta. Tokie apelianto argumentai neatitinka bylos aplinkybių. Jau vien tai, kad besitęsiančio konflikto metu V. V. , matant nukentėjusiajam, paėmė peilį, akivaizdžiai patvirtino V. B. gresiantį pavojų ir nuteistasis tai neabejotinai suprato.Be to, tai patvirtina ir paties V. B. parodymai. Keleto apklausų metu V. B. parodė, kad matė, kaip V. V. iš kambario ėjo į virtuvę, ten paėmė peilį, jį numetė, pasiėmė kitą peilį, o pats V. B. tai matydamas irgi nuėjo į virtuvę prie V. V. ir toliau su juo barėsi. Tuo metu jie stovėjo vienas prieš kitą ir V. B. matė V. V. rankoje laikomą peilį. Visos šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad V. V. suduotas smūgis peiliu nebuvo nuteistajam netikėtas. Dar svarbesnė aplinkybė, į kurią atsižvelgė teismas, yra V. B. atsakomojo smūgio peiliu sudavimo laikas ir kitos aplinkybės. Paties nuteistojo parodymais buvo nustatyta, kad įdūręs peiliu V. B. į ranką V. V. tą peilį numetė ant grindų, tokiais veiksmais pačiam V. B. pademonstruodamas, kad daugiau to peilio nepanaudos. V. V. daugiau nepanaudojo ir jokio kitokio smurto ir V. B. netgi negrasino žodžiu. Tuo tarpu V. B. , visa tai matydamas ir suprasdamas, pakėlė nuo grindų numestą peilį ir dūrė juo V. V. į krūtinę. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas nenustatė laiko, kuriam praėjus jis sudavė V. V. atsakomąjį smūgį, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad per tą laiką jis galėjo spėti ant V. V. supykti bei suduoti jam smūgį peiliu jau keršydamas dėl sužalotos rankos. Apeliantas nurodo, kad jo atsakomoji reakcija, praėjus tik kelioms sekundėms, atsižvelgiant į jo amžių, buvo žaibiška. Iš tikrųjų ant V. V. pradėjo pykti tik po to. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti ir paneigti. Bylos aplinkybės tikrai patvirtina, kad smūgį peiliu V. B. V. V. galėjo suduoti netrukus po to, kai jam pačiam buvo sužalota ranka. Tačiau vadinti tą nuteistojo reakciją „žaibiška“ ir tikėti, kad atsakomąjį smūgį V. B. sudavė praėjus vos kelioms sekundėms, tikrai nėra pagrindo. Apeliantas skunde pats pažymi savo amžių, todėl tikėti, kad 1932 m. gimęs V. B. pamatė, kaip V. V. numetė peilį ant grindų, pats kėlė tą peilį nuo grindų ir sudavė juo smūgį tik per kelių sekundžių laiką, tikrai neįmanoma. Be to, šiuo atveju tikrąją V. B. būseną ir jo atsakomojo smūgio peiliu sudavimo tikslus bei motyvus parodo jo paties parodymai. Juk pats V. B. parodė, kad pakėlė nuo grindų numestą peilį ir sudavė juo V. V. ne norėdamas nuo nukentėjusiojo apsiginti arba bijodamas tolesnio smurto panaudojimo, o tai padarė iš pykčio. Pažymėtina dar ir tai, kad savo parodymuose V. B. nurodė, jog sudavė V. V. peiliu supykęs ne tik dėl tik ką jam pačiam sužalotos rankos, bet ir dėl to, kad prieš tai vykusio žodinio konflikto metu nukentėjusysis jam melavo ir atsisakė sumokėti už bute sunaudotą elektrą. Vertinant V. B. veiksmus, būtina vadovautis jau išdėstytais LAT senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo išaiškinimais. Byloje nustatyta, kad pirmas peiliu į ranką sudavė pats V. V. , tačiau po to tą peilį numesdamas ir neatlikęs jokių kitų smurtinių veiksmų ir net negrasinęs V. B. , nukentėjusysis savo neteisėtus veiksmus akivaizdžiai jau buvo pabaigęs. Todėl nuosprendyje teisingai nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis prieš V. B. buvo pasibaigęs. Nutarime išaiškinta, kad kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ginklų ar kitų daiktų, pavartotų pavojingo kėsinimosi metu, atitekimas besiginančiajam. Tačiau šioje byloje nustatytos aplinkybės yra kitokios. V. B. neatėmė iš V. V. peilio, tarp jų nevyko jokios grumtynės, o numestą ant grindų nuteistasis pakėlė ir tik po to sudavė juo V. V. . Šios aplinkybės, o taip pat jau išdėstyti paties nuteistojo parodymai apie smūgio sudavimo peiliu motyvus ir tikslus patvirtina, jog V. B. aiškiai suvokė pavojingo kėsinimosi prieš jį pasibaigimo momentą, suprato, kad gintis jam aiškiai nebuvo reikalo, o smūgį peiliu V. V. jis sudavė ne siekdamas nuo jo apsiginti, bet turėdamas tikslą atkeršyti nukentėjusiajam, be to, tokiu būdu realizavo ir savo pyktį, kilusį prieš tai vykusio žodinio konflikto metu. Nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas, kolegijos nuomone, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į pačius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose apeliantas labai tiksliai nurodo visas įvykio aplinkybes, savo būseną įvykio metu ir savo konkrečius veiksmus, juos netgi vardija sekundžių tikslumu. Tačiau papildomos apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis pats nurodė, kad didžiosios įvykio aplinkybių dalies jis iš viso neprisimena. Jau vien tai leidžia teigti, kad apeliaciniame skunde nuteistasis daugelį nurodomų aplinkybių sąmoningai iškraipo taip mėgindamas bet kuriuo būdu palengvinti savo padėtį. Tačiau dar kartą pažymėtina, kad visos jau aptartos faktinės bylos aplinkybės kaip tik ir buvo nustatytos paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais. Net ir nurodydamas, kad kai kurių aplinkybių jau gerai neprisimena, V. B. savo ankstesnių parodymų nepaneigė, o tik patvirtino jų teisingumą, todėl šie jo parodymai pirmiausia ir paneigia jo paties apeliacinio skundo argumentus. Apeliantas skunde dar nurodo, kad V. V. įdurti peiliu jam į ranką neturėjo jokios priežasties, tuo tarpu jo paties reikalavimai, kad V. V. mokėtų jam nuompinigius, buvo teisėti. Šios aplinkybės teismo išvadas tik dar kartą patvirtina. V. B. pretenzijos V. V. dėl nemokamų nuompinigių arba nesumokėjimo už sunaudotą elektrą tikrai buvo teisėtos ir pagrįstos. Tačiau tai ir buvo tikroji jų konflikto priežastis. Be to, apeliantas pagrįstai nurodo ir apie tai, kad V. V. neturėjo priežasties pradėti konfliktą ir pirmasis suduoti smūgį peiliu. Iš paties V. B. parodymų matosi, kad reikalaudamas sumokėti pinigus faktiškai konfliktą pradėjo jis pats, net ir V. V. nuėjus į virtuvę ir paėmus peilį, V. B. nuėjo iš paskos ir toliau tęsė su nukentėjusiuoju žodinį konfliktą. Po to šis konfliktas peraugo į smurto panaudojimą ir į smūgių sudavimą vienas kitam peiliu. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą ir apie tai, kad peilio panaudojimą šiuo atveju įtakojo abiejų konflikto dalyvių neblaivumas. Pats nuteistasis V. B. visą laiką parodė ir parodo, kad būdamas blaivus peiliu V. V. nebūtų sudavęs. Visa tai dar kartą patvirtina, kad girtavimo pasekoje kilęs V. B. ir V. V. konfliktas buvo abipusis, suduodami vienas kitam smūgius peiliu nė vienas iš jų nesigynė, o tuos smūgius sudavė dėl pykčio vienas kitam. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad suduodamas smūgį peiliu į krūtinę V. V. V. B. veikė ne būtinosios ginties būklėje, todėl taikyti BK 28 str. 2-4 dalių nuostatas ir nustatyti šią baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę arba padaryti išvadą, kad nužudymas buvo padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, pagrindo nėra.

Pažymėtina, kad savo veiksmus vertinti būtinąja gintimi arba jos ribų peržengimu neprašo ir pats nuteistasis. Išdėstęs skunde jau aptartus argumentus nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 str. Šis baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už nužudymą staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Netikėtas nukentėjusiojo poelgis gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Šioje byloje nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nukentėjusiojo V. V. veiksmus turėjo įvertinti ne provokuojančiu elgesiu, o priešingais įstatymams smurtiniais veiksmais, pasireiškusiais kėsinimusi į jo (apelianto) sveikatą, o jo paties veiką įvertinti kaip nužudymą staiga didžiai susijaudinus dėl tokių neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Šiuos argumentus kolegija irgi atmeta, nes jie yra nepagrįsti. V. B. būsenos staiga labai susijaudinus nusikalstamos veikos metu galimybę paneigia ir faktinės bylos aplinkybės, ir atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės išvados. Byloje tikrai nustatyta, kad konflikto metu pirmasis V. B. peiliu į ranką įdūrė nukentėjusysis V. V. . Akivaizdu, kad šie jo smurtiniai veiksmai buvo neteisėti ir jais buvo kėsinamasi į V. B. sveikatą, jam netgi buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Ši aplinkybė abejonių nekelia, tačiau vien tik neteisėti nurodyti nukentėjusiojo veiksmai šiuo atveju nesukėlė V. B. nei fiziologinio afekto, nei staigaus susijaudinimo būsenos. Tokios jo būsenos galimybę paneigia visos šiame nuosprendyje jau aptartos bylos aplinkybės. Kolegija jau atmetė apeliacinio skundo argumentus ir išdėstė motyvus, dėl kurių V. B. veika negali būti vertinama būtinąja gintimi. Tačiau tos pačios aplinkybės paneigia ir didelio susijaudinimo būklę. Jau buvo nustatyta, kad tarp V. B. ir V. V. kilęs konfliktas buvo abipusis, o smūgius peiliu vienas kitam jie sudavė dėl vienas kitam konflikto metu kilusio pykčio. Lemiamą reikšmę šiuo atveju ir V. V. , ir V. B. neteisėtiems veiksmams turėjo jų girtumas, kuris fiziologinio afekto būsenos galimybę paneigia netgi pats savaime. Kita vertus, tokią galimybę dar kartą paneigia ir jau aptarti paties nuteistojo parodymai apie konkrečias įvykio aplinkybes ir apie tai, kad smūgį peiliu jis V. V. sudavė ne todėl, kad tuo metu dėl savo būsenos negalėjo kontroliuoti savo veiksmų, o padarė tai iš pykčio, nurodė ir konkrečias to pykčio priežastis. Be to, teismas šioje byloje V. B. paskyrė teismo psichiatrijos ekspertizę, kurią atliko ekspertų psichiatrų ir psichologų komisija. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje yra nurodyta, kad tiriamasis V. B. yra pakankamai kritiškas situacijai, nusikaltimui, o šį nusikaltimą jis padarė būdamas paprasto pasigėrimo būsenoje, po konflikto buvo orientuotas situacijoje, psichozės reiškinių jam irgi nenustatyta. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad V. B. nustatytas organinis asmenybės sutrikimas ir priklausomybė alkoholiui. Tačiau inkriminuojamos veikos padarymo metu jis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo visiškai suvokti pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį ir valdyti savo veiksmus. Šiuo metu V. B. irgi gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Priverstinis gydymas V. B. nereikalingas. Šios ekspertizės išvados kartu su kitomis jau nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis visiškai paneigia jo buvimą fiziologinio afekto ir staigaus susijaudinimo būsenoje nusikalstamos veikos padarymo metu. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad iš tikrųjų nuteistasis susijaudino jau konfliktui pasibaigus, kai pamatė, kad peiliu V. V. sunkiai sužalojo ir išsigando dėl kilsiančių pasekmių. Todėl perkvalifikuoti V. B. nusikalstamą veiką į BK 130 str. taip pat nėra pagrindo. Apibendrinant tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, daroma išvada, kad teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai, išsamiai, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, o kvalifikuodamas V. B. nusikalstamą veiką tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis nurodo, kad jis V. V. nužudyti nenorėjo. Tokių duomenų byloje tikrai nėra. Tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad suduodamas nukentėjusiajam smūgį peiliu į krūtinę, V. B. suprato, kad savo veika kėsinasi į V. V. gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. nužudė V. V. veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją). Tuo tarpu neteisėtus paties nukentėjusiojo veiksmus teismas pagrįstai įvertino provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir tai pagrįstai pripažino V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo dar ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šioje dalyje jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Atmetus apelianto argumentus dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, už nužudymą nėra pagrindo. Tačiau kolegija daro išvadą, kad baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose V. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta ir yra pagrindas ją švelninti.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjusį paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Taip pat nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Ši aplinkybė irgi nustatyta pagrįstai, nes V. B. girtumas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pripažįsta pats nuteistasis. Nuosprendyje nurodyta, kad skiriant V. B. bausmę teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. B. padarytas nusikaltimas yra labai sunkus ir sukėlė negrįžtamas pasekmes, tačiau buvo įvertinta ir tai, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, peiliu V. V. dūrė tik vieną kartą. Buvo atsižvelgta ir į duomenis apie V. B. asmenybę, į tai, kad jis garbaus amžiaus, jo ankstesni teistumai seniai išnykę, administracinės nuobaudos irgi skirtos tik prieš keletą metų Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 1 d. sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Pats teismas, įvertinęs jau išdėstytas aplinkybes, nusprendė paskirti švelnesnę už sankcijos vidurkį bausmę ir paskyrė V. B. laisvės atėmimą 7 metams ir 6 mėn. Kolegijos nuomone, ši bausmė, nors ir švelnesnė už sankcijos vidurkį, yra aiškiai per griežta, o ją paskirdamas teismas nepilnai įvertino BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių visumą. Tokia išvada daroma dar kartą atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, o taip pat ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymą apžvalgos išvadomis. Jose pažymima, kad skirdami bausmes už BK 129 str. numatytus nusikaltimus, teismai vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, taip pat esminėmis susiformavusios teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatomis. Vadovaudamiesi BK 54 str. 2 d. 1 p., teismai turi įvertinti nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėta, kad mažesnį nužudymo pavojingumo laipsnį paprastai rodo tokie atvejai, kai nustatoma, kad smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvūs, nužudymo motyvą lėmė netinkamas nukentėjusiojo elgesys, nužudymas padarytas netiesiogine tyčia ir pan. Kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai, tokie kaip amžius, lytis, šeiminė padėtis, sveikatos būklė ir pan., savaime negali nulemti švelnesnės bausmės paskyrimo, tačiau į juos gali būti atsižvelgiama visų kitų aplinkybių, apibūdinančių kaltininko asmenybę, kontekste. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, teismai nustato, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki šio nusikaltimo padarymo, ar nužudymas padarytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms arba dėl kitų asmenų įtakos (tai paprastai rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą). BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo elgesys suformavo kaltininko vidines paskatas padaryti nužudymą. Šios aplinkybės pripažinimo klausimas svarstomas visada, kai nustatoma, kad netinkamas nukentėjusiojo elgesys nesukėlė kaltininkui stipraus susijaudinimo, lemiančio būtinybę kvalifikuoti nužudymą pagal BK 130 str.

Kolegijos nuomone, šioje byloje skiriant bausmę V. B. į kai kurias išdėstytas nuostatas pakankamai nebuvo atsižvelgta. Teismas tinkamai neįvertino nustatytų V. B. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių pobūdžio bei jų tarpusavio santykio, pakankamai neįvertino padaryto nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančių aplinkybių, o taip pat nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų.

V. B. padarytas nusikaltimas tikrai yra labai sunkus ir sukėlęs negrįžtamas pasekmes. Tačiau pats teismas atsižvelgė į tai, kad nužudymo metu panaudotas smurtas nebuvo intensyvus ir V. B. sudavė V. V. peiliu tik vienintelį smūgį. Bylos duomenys paneigia ir nuteistojo tikslą nukentėjusįjį nužudyti, nustatyta, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia. Be to, byloje nustatyta, kad nors nuteistojo ir nužudytojo konfliktas buvo abipusis, tačiau smūgio sudavimą peiliu V. V. didžiąja dalimi nulėmė būtent paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys. Įrodyta, kad V. V. pirmas sudavė peiliu V. B. ir sužalojo jam ranką, tokį nukentėjusiojo elgesį pats teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Įvertinus konkrečias nužudymo aplinkybes, ši aplinkybė žymiai nusveria V. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (girtumą), o pagal savo pobūdį ši lengvinanti aplinkybė bausmės dydžiui turi kur kas svarbesnę reikšmę. Tai, kad didžiąją dalį nuosprendyje išdėstytų motyvų sudaro argumentai, patvirtinantys būtent šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymą ir paneigiantys nuteistojo veikimą būtinosios ginties arba didelio susijaudinimo būklėje, nurodytos aplinkybės reikšmę tik dar labiau patvirtina. Pats teismas nuosprendyje jau atsižvelgė į garbų V. B. amžių ir į tai, kad jo teistumai jau seniai išnykę. Iš bylos matosi, kad V. B. , nors ir piktnaudžiavęs alkoholiu, jokių kitų teisės pažeidimų nebuvo padaręs jau daugelį metų, buvo pensininkas ir gyveno savo bute. Todėl jo padarytas nusikaltimas nebuvo jo antivisuomeninių nuostatų pasekmė. Galima netgi teigti, kad nužudymą jis padarė dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusįjį V. V. ir jo sugyventinę buvo priėmęs gyventi savo bute, nuomininkai už tai jam pinigų nemokėjo, girtavo, o pats konfliktas 2007 m. gegužės 11 d. prasidėjo tik dėl to, kad V. B. pareikalavo iš V. V. , kad šis sumokėtų už elektrą. Visos šios aplinkybės parodo mažesnį ne tik paties padaryto nusikaltimo, tačiau ir nuteistojo V. B. asmenybės pavojingumą. Teismas vis dėlto pagrįstai pripažino ir vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl skirti V. B. pačią minimaliausią bausmę nėra pagrindo. Tačiau įvertinus išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei bausmės paskirtimi, V. B. paskirta bausmė, kolegijos nuomone, turi būti švelninama iki dar artimesnės baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar prašo sumažinti iš jo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, tačiau šioje dalyje kolegija skundą atmeta. Jokių konkrečių nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentų nenurodoma pačiame apeliaciniame skunde, o šis prašymas išdėstytas kartu su prašymu nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Šioje dalyje apeliacinio skundo argumentus atmetus, nelieka pagrindo ir mažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kita vertus, priteisdamas iš V. B. 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai O. V. , teismas CK 6.250 str. reikalavimų nepažeidė. Nukentėjusioji yra nužudytojo V. V. motina, todėl sūnaus nužudymas jai neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus. Iš bylos matosi, kad nuteistasis V. B. yra senatvės pensininkas ir jo gaunamas pensija yra vienintelės jo gaunamos pajamos, kitokio vertingesnio turto, išskyrus butą, kuriame gyvena, nuteistasis neturi. Vis dėlto ši aplinkybė negali būti lemiama ir negalėjo būti pagrindu civiliniam ieškiniui atmesti. Nuteistasis padarė nužudymą ir šiuo nusikaltimu padarytą neturtinę žalą privalo atlyginti, o į jo turtinę padėtį teismas jau atsižvelgė ieškinį patenkinęs iš dalies ir priteisęs iš V. B. nukentėjusiajai tik 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ši suma, įvertinus visas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, nėra per didelė ir ji atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dar labiau mažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam V. B. pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) paskirtą bausmę sušvelninti iki laisvės atėmimo 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.