Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjo G. P. atstovui advokatui Vidmantui Stonkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (el. b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-20706.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo mėn. pradžioje gavo laišką anglų kalba iš Norvegijos mokesčių biuro, kurio prasmės, būdamas paprastu darbininku, nelabai suprato, o 2014 m. lapkričio mėn. viduryje gautu VMI raštu buvo informuotas, kad VMI gautas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt mokesčių ir delspinigių skolą už 2012 m. Prie minėto atsakovės rašto buvo pridėti 9 lapai, kurių tik du išversti į lietuvių kalbą, o kiti surašyti anglų kalba. Pasak pareiškėjo, iš lapų lietuvių kalba jis nesuprato nei kiek, nei už ką yra nesumokėjęs, tačiau VMI 2014 m. gruodžio 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. – 2014 m. birželio mėn. dirbo pagal darbo sutartį UAB „Domsa“. Kartu su kitais šios bendrovės darbuotojais buvo siunčiamas į komandiruotes Norvegijoje dirbti statybos darbus. Darbo užmokestį mokėjo UAB „Domsa“, jokių darbo sutarčių ir pan. su kitomis įmonėmis, nei Norvegijoje, nei Lietuvoje tuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo sudaręs, todėl pareiškėjui neaišku, kokių mokesčių jis nesumokėjo, kodėl juos turėjo mokėti. Atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 5 str. l d. darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams Lietuvos teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje. Pareiškėjo teigimu, jis visada suprato, kad visus mokesčius, susijusius su jo darbo santykiais, sumoka darbdavys.

Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog turi kelis dokumentus, kuriuose nurodytos skirtingos mokesčių sumos, tačiau nei viename dokumente nenurodyta norimo išieškoti mokesčio kilmė. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovė priėmė skundžiamą sprendimą nesiaiškinusi jo pozicijos ginčo klausimu, nesuteikusi pareiškėjui galimybės pateikti savo paaiškinimus, nenustačiusi, ar išieškomas mokestis patenka į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ taikymo sritį, taip pat neišsiaiškinusi mokestinės nepriemokos kilmės. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl savo padėties neturi galimybės ginčyti sprendimo Norvegijoje, tačiau, pareiškėjo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 26 str. l d. jis ir būdamas Lietuvoje gali kreiptis su atitinkamu pareiškimu į Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybą. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d. reikalavimams.

Atsakovė VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 37–39).

Nurodė, kad užsienio valstybių narių mokesčių administratorių (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestinės nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu (toliau – ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas), pagal kurį suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Kadangi VMI gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą imtis išieškojimo priemonių iš pareiškėjo dėl 14 763,21 Lt (35 761 NOK) mokesčių ir delspinigių skolos, todėl VMI pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Atsakovė pabrėžė, jog ji ginčijamos skolos sumos pagrįstumo nenagrinėja, tai turėtų būti skundžiama vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarybai. Atsakovės teigimu, skundžiamame sprendime yra nurodyta, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas, kartu su sprendimu pareiškėjui buvo pateikta į lietuvių kalbą išversta suvienodinto dokumento kopija, sprendime nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei apskundimo tvarka, taigi sprendimas atitinka VAĮ 8 str. reikalavimus.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai.

Skundas tenkintinas visiškai.

Ginčas kilęs dėl VMI 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-20706, kuriuo nuspręsta pagal užsienio valstybės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt mokesčio ir delspinigių sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Norvegijos mokesčių administracija 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į VMI su prašymu dėl pagalbos išieškant mokesčius iš pareiškėjo G. P. už 2012 m. – 35 761 NOK (el. b. l. 6).

2014 m. lapkričio 10 d. VMI raštu Nr. (23.1-08)-RNA-42316 (el. b. l. 7) pareiškėjas buvo informuotas apie minėtą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą su šiuo raštu atsiunčiant ir minėto prašymo kopiją ir jo grafų vertimą į lietuvių kalbą bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopiją. Šiuo raštu VMI, be kita ko, nurodė pareiškėjui, kad, jei jis per 30 d. mokestinės prievolės neįvykdys, ji bus išieškoma. Be to, pareiškėjui paaiškinta, kad prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių sutrinkimo tarnybai, o šis VMI raštas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas dėl skolos panaikinimo kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, tačiau jo skundą buvo atsisakyta priimti (el. b. l. 20–22).

Kadangi pareiškėjas nurodytos skolos nesumokėjo, atsakovė, vykdydama Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, skundžiamu 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-20706 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt (el. b. l. 18).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 str. 1 d. centrinis mokesčių administratorius su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) bendradarbiauja tarptautinių sutarčių ar susitarimų pagrindu. MAĮ 28 str. 2 d. 3 p., be kita ko, nustato, kad, jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir patenkinus kreipimąsi nebus pažeisti Lietuvos Respublikos ar jos asmenų teisėti interesai.

Pagal Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993 m. balandžio 27 d. sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 str. 1–3 d. sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai. Kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai. Bet koks sutartį sudarančios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtų mokesčių dydį.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi, kad, nors pagal minėtą reglamentavimą suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju priimamas VMI sprendimas gali neatitikti VAĮ 8 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Teismas atkreipia dėmesį, jog iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad juo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt sumą, tačiau nenurodyta, kokios rūšies mokesčiams ši suma priskirtina. Be to, mokesčių administratorius ginčijamame VMI sprendime nurodė, kad, priimdamas sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi ,,Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“, tačiau nenurodė, konkrečių šio teisės akto nuostatų.

Taip pat pažymėtina, kad į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties ,,Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ taikymo sritį patenka ne visi Norvegijoje mokėtini mokesčiai, tačiau byloje nėra duomenų, ar atsakovė vertino, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties taikymo sritį, ši aplinkybė neatsispindi ir skundžiamame sprendime. Pažymėtina, kad atsakovė pareiškėjui nėra pateikusi ir jokių kitų lietuvių kalba surašytų dokumentų, iš kurių būtų aišku, kokie mokesčiai yra išieškomi.

Taigi, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad skundžiamas VMI sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o tai prieštarauja VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimams.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad VMI yra gavusi 2015 m. birželio 25 d. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą sumažinti reikalavimą 11 847 NOK, t. y. šiuo metu prašoma išieškoti iš pareiškėjo mokesčių skola sudaro 23 914 NOK (el. b. l. 86). Tuo tarpu skundžiamu sprendimu nurodoma išieškoti sumą, prilyginamą 35 761 NOK. Duomenų apie tai, kad VMI būtų pakeitusi skundžiamame sprendime nurodytą išieškomą sumą, nėra, taigi ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą teigti, kad VMI 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-20706 yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai, t. y. VMI 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-20706 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.). Tačiau tokiu atveju Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas lieka iš esmės neišnagrinėtas, todėl atsakovė įpareigotina pakartotinai išnagrinėti Norvegijos mokesčių administracijos pagalbos prašymą dėl mokesčių išieškojimo iš pareiškėjo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2, 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-20706.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pakartotinai išnagrinėti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pagalbos prašymą dėl mokesčių išieškojimo iš G. P..

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.