- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- 1S-566-719/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Advokatai
- Artūras Balčiūnas
Teisėja Ingrida Kirsnytė Baudžiamoji byla Nr. 1S-566-719/2015
2015 m. lapkričio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės,
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo suimto įtariamojo A. S. gynėjo advokato Artūro Balčiūno skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 11 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį įtariamas tuo, kad jis 2015 m. spalio 9 d. apie 22.20 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. S. ir K. S., įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur slapta pagrobė bendros 1800 eurų vertės svetimą turtą, asmens dokumentus ir elektronines mokėjimo priemones.
2015-10-29 A. S. pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis, 2015 m. spalio 9 d., apie 22.25 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. S. ir K. S., įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur slapta pagrobė asmens dokumentus ir elektronines mokėjimo priemones bei didelės vertės turtą ir sugadino svetimą turtą bendros 10350 eurų vertės.
Įtariamasis A. S. 2015 m. spalio 9 d. buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnį, o skundžiama nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos 2015-11-03 nutartimi suėmimas pratęstas vienam mėnesiui.
Šalies argumentai
Skundu įtariamojo gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį (skunde ji įvardyta 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi), nes mano, kad ši nutartis neteisėta ir nepagrįsta. Gynėjas cituoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnį, BPK 119 ir 122 straipsnius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 nutarimą Nr. 50 (toliau – Senato nutarimas) ir nurodo, kad įtariamasis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su šeima, augina du nepilnamečius vaikus ir rūpinasi jais, slaugo sunkiai sergančius tėvus, jo socialiniai ryšiai su šeima yra stiprūs. Asmens neprisipažinimas padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, atsisakymas duoti parodymus, nenuoseklių parodymų davimas ir kitų bendrininkų nenustatymas negali būti pripažinti aplinkybėmis, trukdančiomis procesui. Be to, vien tik gręsianti griežta laisvės atėmimo bausmė negali būti lemiančiu kriterijumi nustatant suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindą – šiuo atveju turi būti atsižvelgta ir į kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. asmens šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Apibendrindamas šias aplinkybes gynėjas mano, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, ji prieštarauja BPK ir Konvencijai, todėl turi būti panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių duomenų matyti, kad įtariamasis neigia padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau medžiagoje esantys kiti duomenys – nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, įvykio vietos, transporto priemonės, vaizdo įrašo apžiūrų protokolai ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, jog A. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pareikšti jam įtarimą.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu suėmimas paprastai taikomas, jeigu pagrįstai manoma, jog būdamas laisvėje asmuo gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Vertinant tokio manymo pagrįstumą būtina atsižvelgti į duomenis apie įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, ankstesnį teistumą, įtarimo sunkumą, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus duomenis.
Suimtasis anksčiau teistas ir turi jo paties nurodytą nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tai yra pakankamai svarbios aplinkybės sprendžiant suėmimo taikymo pagrįstumo klausimą. Tačiau nemažiau svarbu yra tai, kad įtariamasis A. S., skiriant suėmimą, buvo įtariamas padaręs vieną tyčinį nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato žymiai griežtesnę, nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Jis įtariamas tiesiogiai dalyvavęs šios nusikalstamos veikos padaryme. Medžiagoje nėra jokių duomenų apie realią įtariamojo A. S. darbinę veiklą, t. y. kad turėdamas verslo liudijimą jis vykdytų kokią nors realią darbinę veiklą, iš kurios jis gautų kokias nors pajamas ir mokėtų valstybei atitinkamus mokesčius (pavyzdžiui, duomenų apie jo sumokėtą pelno mokestį ir pan.). Tokių duomenų kartu su skundu nepateikė ir jo gynėjas. Be to, gynėjas savo skunde teigia, kad įtariamasis A. S. gyvena kartu su savo šeima, augina du nepilnamečius vaikus ir rūpinasi jais, jo socialiniai ryšiai su šeima yra stiprūs. Tačiau pagal teismų informacinėje sistemoje „Lietko“ esančius duomenis matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymu iš įtariamojo A. S. yra priteistas materialinis išlaikymas jo nepilnamečiams vaikams (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Gynėjas savo skunde taip pat nurodo, kad įtariamasis A. S. rūpinasi sergančiais savo tėvais, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie įtariamojo tėvų ligas, dėl kurių jiems būtų būtina įtariamojo rūpyba. Be to, paties įtariamojo A. S. teigimu, jis gyvena ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje, į Lietuvą jis grįžo tik pas savo tėvus. Visos pirmiau aptartos aplinkybės verčia abejoti gynėjo skunde nurodytais teiginiais apie realią įtariamojo darbinę veiklą, jo gyvenimą kartu su savo šeima, vaikų auginimą, rūpinimąsi jais, stiprius socialinius ryšius su šeima ir būtinybę įtariamajam rūpintis sergančiais savo tėvais. Be to, šiuo metu įtariamajam A. S. inkriminuojami du nusikaltimai, vienas iš kurių sunkus ir iš esmės yra savanaudiškas, nes nukreiptas į lėšų gavimą nusikalstamu būdu, kas pagrįstai leidžia manyti, jog įtariamasis pragyvena ne tik, gynėjo teigimu, dirbdamas pagal verslo liudijimą, bet ir iš savo nusikalstamos veiklos. Visos šios aplinkybės priešingai, nei mano gynėjas, suteikia pakankamai tvirtą pagrindą manyti, kad būdamas laisvėje įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
BPK 119 str. nustato, kad kardomosios priemonės gali būti taikomos šalia kitų pagrindų, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus duomenis skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti, jog įtariamasis A. S. dalyvautų procese, negalima.
Senato nutarimo 1 punktas įpareigoja teismus tiksliai vykdyti Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies bei Konvencijos 5 straipsnio reikalavimus, užtikrinti, kad niekam nebūtų atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, bei atsižvelgti į BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė, kad apylinkės teismas nagrinėjamu atveju būtų pažeidęs šių teisės aktų reikalavimus. Konkrečių šių teisės aktų reikalavimų pažeidimų savo skunde gynėjas taip pat nenurodė, o vietoje to iš esmės apsiribojo tik nurodytų teisės aktų straipsnių bei jų reikalavimų išvardijimu. Suimtasis pagrįstai šiuo metu įtariamas padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir dėl to jis pagrįstai buvo pristatytas teismui suėmimo taikymo klausimui spręsti, o teismui įstatymų nustatyta tvarka nutarus taikyti jam šią kardomąją priemonę, taip pat pagrįstai jo laisvė buvo apribota. Įvertinęs bylos aplinkybes ir įtariamojo A. S. asmenybę, apylinkės teismas aiškiai ir suprantamai išdėstė kardomosios priemonės taikymo pagrindą ir motyvus bei konstatavo, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų kardomųjų priemonių tikslų negalima. Įvertinus šias aplinkybes galima teigti, kad taikant įtariamajam suėmimą gynėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis, priešingai, nei mano gynėjas, yra teisėta ir pagrįsta, taikant šią kardomąją priemonę teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, ši kardomoji priemonė įtariamajam paskirta esant pagrindui, numatytam BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuris patvirtintas byloje surinktais faktiniais duomenimis, tokia kardomoji priemonė yra proporcinga įtarimo sunkumui ir įtariamojo asmenybei, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Suimto įtariamojo A. S. gynėjo advokato Artūro Balčiūno skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 11 d. nutartimi skirtą suėmimą.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.