Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino: nutraukė tarp ieškovė ir atsakovo 1999 m. gegužės 25 d. sudarytą avanso sutartį, priteisė ieškovui iš atsakovės 7600 Lt avanso, 3040 Lt palūkanų, 320 Lt žyminio mokesčio ir 400 Lt advokato išlaidų bei procesines palūkanas; valstybei iš atsakovės priteisė 76,20 Lt pašto išlaidų.

Teismas ginčo sutartį traktavo kaip avanso. Anot teismo, pagal ieškovo paaiškinimus, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti, tikroji pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įforminta dėl atsakovės kaltės. Apie ketinimą sudaryti realią notarinę sutartį byloja ta aplinkybė, kad ieškovas sklype buvo susandėliuotos statybinės medžiagos, ką patvirtina ir pati atsakovė, todėl dėl atsakovės kaltės nesudarius realios pirkimo-pardavimo sutarties jai kyla pareiga grąžinti ieškovui avansą 7 600Lt., t.y. taikytina vienašalė restitucija, nes ieškovas pagal sandorį jam priklausantį įsipareigojimą įvykdė, o atsakovė vengė sudaryti tikrąją sutartį.

Teismas atsakovės tvirtinimą, kad ieškovui ginčo sumą yra grąžinusi, vertino kritiškai, kadangi ji nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad net 8 metus atsakovė naudojosi jo pinigais, todėl dėl tokio jos elgesio ieškovas patyrė nuostolių, dėl prarastos galimybės už šiuos pinigus gauti palūkanas. Todėl remdamasis CK 6.249 str. teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 3040 Lt kaip negautas pajamas palūkanų forma. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad atsakovės pateikti nesutikimo su ieškiniu argumentai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, remiasi tik prielaidomis, konstatavimu aplinkybių, kurių ji neįrodė.

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Apeliacijos proceso ribas nagrinėjamu atveju apibrėžia patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą sprendimą priėmė bylą išnagrinėjęs iš esmės nedalyvaujant teismo posėdyje atsakovei, ar teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktą šalių sudarytą sutartį ir pagrįstai sprendė, kad yra visos sąlygos tenkinti ieškovo materialinius turtinius reikalavimus.

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios CPK 246 str. 2 d. redakcijoje buvo numatyta, kad teismas į teismo posėdį be pateisinamos priežasties neatvykus atsakovui, ieškovui neprašant priimti sprendimo už akių, turėjo teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Galimybė nagrinėti bylą iš esmės, nedalyvaujant atsakovui, pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles sietina su situacija, kai yra visos būtinos sąlygos priimti sprendimą, atitinkantį CPK 263 str. įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, privalo užtikrinti, kad ji būtų išnagrinėta ne tik teisingai, bet ir kuo operatyviau, šalims būtų užkertamas kelias nepagrįstai vilkinti procesą (CPK 7 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo priimtas 2008 m. birželio 13 d., tačiau byla išnagrinėta tik 2011 m. gegužės 4 d. Bene pagrindinė priežastis lėmusi tokią ilgą bylos proceso trukmę – atsakovės liga, dėl kurios ji neatvyko nei į vieną teismo posėdį, kurių buvo 8. Kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu privalo rūpintis ne tik teismas, bet ir bylos šalys (CPK 7 str. 2 d.). Nors byloje pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, jog atsakovė sirgo, tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog sąžiningai savo procesinėmis besinaudojanti šalis nebūtų buvusi pajėgi per 3 metų laikotarpį, kai buvo nagrinėjama byla, pasirūpinti savo tinkamu atstovavimu. Kadangi atsakovei buvo užtikrinta teisė teikti procesinius dokumentus, įrodymus, paaiškinimus, ji šia savo teise pasinaudojo, byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė negalėjo susirasti atstovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovės neatvykimą į 2011 m. balandžio 20 d. vykusį teismo posėdį kaip nepateisinamą ir nesant ieškovo prašymo priimti sprendimo už akių išnagrinėjo bylą iš esmės.

Nustatyta, kad ginčo šalys 1999 m. gegužės 25 d. sudarė sutartį, kuria susitarė, jog atsakovė parduos ieškovui 4 arus jai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), už 8800 Lt. Sutartyje atžymėta, kad jos pasirašymo dieną atsakovė gavo iš ieškovo 7600 Lt, o likusią sumą ieškovas sumokės sudarius pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. Ginčo dėl to, kad pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nėra. Sutartinių santykių tinkamas kvalifikavimas yra teismo pareiga (CK 6.193 str.). Ginčo sutartis buvo pasirašyta dar galiojant 1964 m. CK ir nors tuo metu galiojęs teisinis materialinių civilinių santykių reguliavimas nereglamentavo analogiško ginčo pobūdžio sutarčių sudarymo, tačiau savo esme tai buvo avansinio pobūdžio susitarimas. Nors sutartyje nebuvo numatytas terminas iki kurio turi būti pasirašyta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau akivaizdu, jog tai buvo terminuota prievolė. Nors šalys nenustatė konkretaus termino iki kada turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, o 1964 m. CK nereglamentavo tokio pobūdžio susitarimų galiojimo, vis dėlto laikytina, kad ginčo sutartis pasibaigė atsakovei žemės sklypą perleidus kitam asmeniui. Todėl atskiras teismo procesinis sprendimas dėl sutarties nutraukimo buvo nereikalingas bei perteklinis. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji buvo pasiruošusi ir siūlė ieškovui sudaryti žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutartį, ar grąžino avansu gautą 7600 Lt sumą, todėl ši suma pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo priteista ieškovui, nors ir nenurodant tokio procesinio sprendimo teisinio pagrindo. Kadangi pagrindinė sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, atsakovei atsirado pareiga grąžinti ieškovui pastarojo sumokėtus pinigus kaip įgytus nesant tam įstatymo nustatyto pagrindo (CK 6.237 str.).

Pagal CK 6.240 str. 1 d. be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Ieškovas prašė teismo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už be pagrindo atsakovės įgytą pinigų sumą už 8 metus. Nustatant momentą, kai atsakovė turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą, svarbu atsižvelgti į tai, kad ginčo sutartyje šalys pačios nebuvo aptarusios pinigų grąžinimo terminų tuo atveju, jeigu nebus pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis. Kadangi nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovę dėl pinigų grąžinimo, išskyrus pareikštą ieškinį, todėl laikytina, kad pareiga atsakovei grąžinti ieškovui be pagrindo gautus 7600 Lt atsirado nuo ieškinio gavimo dienos (CK 6.53 str. 1 d.), t.y. nuo 2008 m. birželio 22 d., kai ieškovas aiškiai išreiškė savo valią dėl minėtos sumos grąžinimo. Dėl šios priežasties ieškinio reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už 8 metus, t.y. 3040Lt, skundžiamu sprendimu patenkintas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismui pritaikius netinkamas materialinės teisės normas, t.y. ne reglamentuojančias atsiskaitymus grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą, bet siejant prašomas priteisti palūkanas su civiline atsakomybe, skundžiamas sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pagal CPK 93 str. 5 d. jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal to paties straipsnio 2 d. jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (71,43 proc.) o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (28,57 proc.). Tokiu būdu ieškovui iš atsakovo priteisiama 228 Lt žyminio mokesčio (7600 Lt x 3 proc.), advokato išlaidų - 285,72 Lt (400 Lt x 71,43 proc.) ir 54,43 Lt (76,20 Lt x 71,43 proc.) valstybei pašo išlaidų, Iš ieškovo valstybei priteisiama 21,77 Lt (76,20 Lt x 28,57 proc.) pašto išlaidų.

Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, atsakovei iš ieškovo priteistina 91,20 Lt (3040 Lt x 3 proc) žyminio mokesčio.