Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-545-185-2010-59

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8.1; 1.1.8.710;

2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. rugpjūčio 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nubaustas:

pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) mėnesiams;

pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirtos bausmės subendrintos su Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir nustatyta galutinė 3 (trejų) metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 26 d., apie 18 val., Utenos m., Maironio gatvėje, šalia namo Nr. 21a, kumščiu smogdamas V. P. į veidą, jam griuvus ant žemės, ne mažiau kaip penkis kartus spirdamas į šonkaulių sritį, nesunkiai sutrikdė V. P. sveikatą.

R. J. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. rugsėjo 26 d., apie 18 val., Utenos m., Maironio gatvėje, šalia namo Nr. 21a atvirai pagrobė iš V. P. striukės kišenės mobilaus ryšio telefoną “NOKIA 7310”, tuo nukentėjusiajam V. P. padarė 880 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas R. J. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas bei jas bendrindamas, vadovavosi Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bausmės skyrimo pagrindais.

Nusikalstamas veikas R. J. padarė, esant neišnykusiems ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintiems teistumams, todėl teismas, vadovaudamasis BK 56 str. 1 d., pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmes. Individualizuodamas bausmių dydžius, teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t.y. įvertino tai, kad R. J. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, baigtos, nukreiptos į valstybės saugomą ir ginamą privačią nuosavybę bei žmonių sveikatą, priskiriamos nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d. ir 4 d.). Eilę kartų teistas už analogiškus nusikaltimus (b.l. 47-51), ne kartą baustas administracine tvarka (b.l. 86), todėl nauji nusikaltimai, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, yra dėsninga R. J. gyvenimo būdo pasekmė. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 p., atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p. ir vadovaudamasis BK 61 str. 2 d. įtvirtinta taisykle, pirmos instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra mažesnės, nei sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai. Tokios bausmės, kolegijos nuomone, atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuostatas (BK 61 str.), neprieštarauja bausmės paskirčiai (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežtos.

Kaip matyti, teismas įvertino skunde minimas aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį nusikalstama veika padarytos žalos, tai pripažindamas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į jas skiriant bausmes. Todėl dar labiau švelninti bausmes dėl jau įvertintų aplinkybių nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo mažinti pakankamai švelnias bausmes ir dėl to, kad, nusikaltimai nebuvo planuoti, padaryti dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, reikia prižiūrėti mamą.

Atmestinas nuteistojo argumentas dėl bausmių bendrinimo. Nuteistasis nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu bausmių bendrinimu, nurodo, kad teismas turėjo bausmes ne iš dalies sudėti, o apimti, nes jos labai skiriasi pagal pavojingumą (BK 63 str. 5 d. 2 p.). Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas už du idealiąja nusikaltimų sutaptimi padarytus nesunkius nusikaltimus, nukreiptus į žmogaus sveikatą ir viešą tvarką (BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d.). Šiuo skundžiamu nuosprendžiu R. J. nuteistas už du gretimoms BK 11 straipsnyje numatytoms kategorijoms priklausančius nusikaltimus - nesunkų ir apysunkį (BK 138 str. 1 d., 178 str. 2 d.), kurie nukreipti į žmogaus sveikatą ir nuosavybę. Veikų, priskirtų gretimoms kategorijoms, pavojingumą kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Nors nusikaltimas, numatytas BK 178 str. 2 d. priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikaltimas, numatytas BK 138 str. 1 d. – nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau įvertinus nusikaltimų objektus, be abejo, žmogaus sveikata yra didesnė vertybė, nei nuosavybė. Taigi, nors nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, tačiau konstatuoti, kad jos labai skiriasi pagal pavojingumą, pagrindo nėra. Kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, bendrindamas bausmes daliniu bausmių sudėjimo būdu įstatymo nepažeidė. Galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta, nes teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, prie griežčiausios 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu skirtos 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo po nedidelę dalį šiuo nuosprendžiu skirtų bausmių.

Dėl paminėto, keisti ar naikinti teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTAR Ė:

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.