Kauno apygardos teismo nutartis

2007-05-03 · Civilinė byla Nr. 2A-348-230/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-03
Bylos Nr.
2A-348-230/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė (pirm.), Gražina Davidonienė, Leonas Jachimavičius
Ieškovas
Ž. A., Ž. A. V.
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-348-230/2007
Pirmosios instancijos teismo teisėja V.Gadiškienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6.,45.1., 121.18, 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės,kolegijos teisėjų Gražinos Davidonienės, Leono Jachimavičiaus,sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Vytui Kantaravičiui,atsakovo atstovams Vytautui Kuzui, adv. Romualdui Matoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. A. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2084-571/2006 pagal ieškovo Ž. A. V. ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Vytauto Kuzo paslaugų įmonė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. V. Ž. ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą 2006 m. vasario 7 d. tarp ieškovo Ž. A. V. ir atsakovo individualios įmonės „Vytauto Kuzo paslaugų įmonė“ dėl automobilio „Audi A 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raudonos spalvos, kėbulo Nr. WAUZZZ8DZTA083038, pirkimo; 2) iš atsakovo priteisti 14 000 Lt už netinkamos kokybės daikto - nurodyto automobilio su paslėptais trūkumais pirkimą, 2070 Lt ieškovo patirtų nuostolių atlyginimui bei bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu bei 300 litų advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. vasario 7 d. iš atsakovo IĮ „Vytauto Kuzo paslaugų įmonė“ pirko nurodytą automobilį ir sumokėjo 14 000 Lt. Perkant automobilį atsakovas pažymoje-sąskaitoje, eksporto deklaracijoje nurodė, kad automobilis pagamintas 1996 m. lapkričio 2 d. Tokia pat automobilio pagamino data buvo nurodyta ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės institucijų išduotame transporto priemonės registracijos liudijime. Ieškovui kirtus valstybinę Baltarusijos Respublikos sieną, muitinės pareigūnai nustatė, kad perduotame transporto priemonės registracijos liudijime padaryti pataisymai. Atlikus ekspertinius tyrimus buvo nustatyta, kad šis liudijimas suklastotas, o tikroji automobilio Audi A 4 pagaminimo data yra 1995 m. lapkričio 2 d. Dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo Baltarusijos Respublikos Gardino miesto Oktiabrskovo rajono teismo nutarimu ieškovas buvo nubaustas 1 550 000 Baltarusijos rublių bauda su automobilio Audi A 4 konfiskavimu. Teismo nutarimas įsiteisėjęs, ieškovas baudą sumokėjo. Baudos dydis atitinka 2070,33 Lt sumą. Atsakovas pardavė ieškovui automobilį su paslėptais kokybės trūkumais, nes buvo neteisingai nurodyti jo pagaminimo metai. Jei ieškovas būtų žinojęs apie šį trūkumą, automobilio nebūtų pirkęs. Ieškovo suklydimas dėl sandorio dalyko (automobilio) kokybės ir tapatumo buvo esminis, todėl sandoris buvo sudarytas su esminiais jo valios trūkumais. Ieškovo nuomone, atsakovas apie šį paslėptą daikto trūkumą žinojo, nes pagal Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės institucijų išduotą transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 06011215 ieškovui surašė pažymą-sąskaitą ir eksporto deklaraciją, jose nurodydamas klaidingą automobilio pagaminimo datą - 1996 m. lapkričio 2 d. Be to, automobilis atsakovo žinioje buvo gana ilgą laiką, t.y. nuo 2006 m. vasario 3 d. iki 2006 m. vasario 7 d. Atsakovas verčiasi naudotų vakarų Europoje įsigytų lengvųjų automobilių prekyba, todėl išmano ir turi išmanyti šio verslo praktiką. Ieškovas sandorio sudarymo metu suklydo dėl atsakovo kaltės, todėl atsakovas turi atlyginti ir ieškovo patirtus nuostolius.

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovas suklastojo automobilio Audi A 4 transporto priemonės įskaitos liudijimą ir tuo pagrindu būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas teigė, kad pagal įstatymą pardavėjui tenka atsakomybė už bet kokį parduoto daikto neatitikimą, kuris buvo nuosavybės perėjimo momentu (CK 6.327 str., 6.333 str., 6.374 str.), tačiau ieškovas įsigijo ne naują, o jau naudotą prekę, todėl dalis rizikos tenka ir jam. Be to, ieškovas neįrodė, kad atsakovas žinodamas apie užslėptą defektą - netinkamus automobilio pagaminimo metus, pardavė netinkamos kokybės prekę. CK 6.328 straipsnyje numatyta, kad pirkėjas turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu būdu ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pirkdamas dėvėtą automobilį elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, nes turėdamas realią galimybę patikrinti automobilio pagaminimo metus to nepadarė, todėl atsakovas neprivalo grąžinti pirkėjui už automobilį sumokėtos kainos.

Šalies argumentai

Ieškovas A.V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį už apeliacinį skundą, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, ir 500 Lt advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą Kauno apygardos teisme.

Ieškovas nurodo, kad įstatymas numato pirkėjui teisę, bet ne pareigą tikrinti perkamą daiktą, ir nepanaikina pardavėjo atsakomybės už netinkamos kokybės daikto pardavimą. Pagal CK 6.327 str. 3 d. pardavėjas atsako už bet kokį daikto neatitikimą, net jeigu tas neatitikimas ir paaiškėja vėliau. Vienintelis pagrindas, suteikiantis galimybę mažinti pardavėjo sutartinę atsakomybę ar net visiškai nuo jos atleisti, yra numatytas CK 6.327 str. 5 d., kuri numato, kad pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui. Ieškovas neturėjo jokios galimybės gauti informaciją apie tikrąją perkamo automobilio pagaminimo datą ir negalėjo nustatyti, kad dokumentai yra suklastoti, nes dokumentų autentiškumą gali nustatyti tik ekspertinės įstaigos. Atsakovo teiginiai ir teismo sprendimo argumentai apie tai, kad ieškovas turėjo realią galimybę patikrinti automobilio pagaminimo metus Kinkevičiaus paslaugų įmonėje ar Brundzos įmonėje „Aldupis“, niekuo nepagrįsti. Nei Kinkevičiaus, nei Brundzos paslaugų įmonės nėra registravusios jokios automobilių identifikavimo, jų pagaminimo metų nustatymo ar automobilių registracijos dokumentų patikrinimo veiklos. Marijampolės apskrities VMI rašte nurodyta, kad Kinkevičiaus paslaugų įmonė nevykdo jokios veiklos, susijusios su automobilių pagaminimo metų nustatymu, be to, ši įmonė nėra oficialus „Audi“ atstovas Lietuvoje. Vienintelis oficialus „Audi“ dileris Lietuvoje, turintis teisę naudotis „Audi“ automobilių gamintojo duomenų bazėmis, yra UAB „Keturi žiedai“, kurio buveinė yra Vilniuje. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.328 str., neteisingai jį išaiškino ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas, pirkdamas dėvėtą automobilį, elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, tai yra turėdamas realią galimybę patikrinti automobilio pagaminimo metus, to nepadarė. Atsakomybė už netinkamos kokybės daikto pardavimą tenka pardavėjui, nes jis su automobiliu pirkėjui perdavė suklastotą automobilio dokumentaciją, t.y. pardavėjo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str., 6.256 str. 4 d.). Konstatuodamas, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, ar atsakovas suklastojo automobilio „Audi A 4“ transporto priemonės registracijos liudijimą, teismas nepagrįstai perkėlė ieškovui atsakovo kaltės įrodinėjimo pareigą. Atsakovo kaltė yra preziumuojama, todėl pačiam atsakovui kyla pareiga paneigti šią prezumpciją. Atsakovas savo kaltės prezumpcijos nepaneigė. Atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti pakanka vien aplinkybės, kad jis ieškovui neteisingai nurodė perkamo automobilio pagaminimo metus, kas laikytina paslėptu daikto trūkumu. Įveždamas automobilį į Lietuvos Respublikos teritoriją, atsakovas išvengė automobilio „Audi A 4“ bei jo dokumentų patikros dėl tos priežasties, kad nėra tikrinamos motorinės transporto priemonės, per valstybės sieną vykstančios ne savo eiga (automobilis įvežtas autovežiu kaip krovinys) ir nėra imami autovežiu įvežamų automobilių laikinieji valstybinio numerio ženklai. Šią aplinkybę patvirtina Valstybės sienos Apsaugos tarnybos pažyma. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pats, o ne valstybinės institucijos pareigūnas, užpildė pažymą-sąskaitą ir eksporto deklaraciją, ir kad automobilis atsakovo žinioje buvo gana ilgą laiką, mano, jog atsakovas žinojo apie šį paslėptą daikto trūkumą. Be to, atsakovas verčiasi panaudotų lengvųjų automobilių, įsigytų vakarų Europoje, prekyba, todėl išmano ir turi išmanyti šio verslo praktiką ir pagal CK 6.256 str. 4 d. įmonė (verslininkas) pagal sutartines prievoles atsako visais atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai prievolę netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Pirkėjui automobilio pagaminimo metai buvo svarbūs, ir šis kokybės reikalavimas sudarė esminę pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą, nes nuo tikrųjų jo pagaminimo metų priklausė muito mokesčių dydis, kuris priklausomai nuo to, ar automobilis pagamintas 1995 metais, ar 1996 metais, skiriasi beveik du kartus.

Atsiliepimas

Atsakovas individuali įmonė „Vytauto Kuzo paslaugų įmonė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad parduodant automobilį jo išrašytoje pažymoje-sąskaitoje duomenys apie automobilio pagaminimą 1996 m. lapkričio 2 d. buvo paimti iš Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Transporto ministerijos Transporto priemonės įskaitos liudijimo. Įrašą apie pagaminimo metus pažymoje-sąskaitoje atsakovas nurodė sąžiningai ir ieškovo suklaidinti nesiekė. Ieškovo minimas dokumentas - Baltarusijos Respublikos VRM Gardino srities vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos Kriminalinės ekspertizės centro eksperto pažyma, kuria tariamai nustatytas klastojimo faktas (Liuksemburgo Transporto priemonės įskaitos liudijime skaitmuo „6“ padarytas iš „5“), Lietuvoje nelegalizuotas, be to, jame ekspertas nėra įstatymo nustatyta tvarka įspėtas dėl atsakomybės. Todėl šio dokumento negalima laikyti įrodymu Lietuvos Respublikos Civilinio proceso prasme. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovo įmonė suklastojo ieškovui parduoto automobilio transporto priemonės įskaitos liudijimą. Be to, byloje pateikti įrodymai, kad automobilių pirkimo vietoje yra įmonė, galinti nustatyti automobilių pagaminimo metus.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo ir pirkėjo pareigas, ko pasekmėje priėmė neteisėtą sprendimą. Ieškinys yra pareikštas dėl vėliau paaiškėjusio parduoto daikto trūkumų – automobilio neatitikimo sutarties sąlygoms, kai buvo parduotas automobilis, nurodant jo gamybos metus 1996 m. lapkričio 2 d., o vėliau paaiškėjo, kad automobilis faktiškai buvo pagamintas 1995 m. lapkričio 2 d. Kadangi ieškovui vykstant į Baltarusijos Respubliką muitinės pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės registracijos liudijimas suklastotas, o tikroji automobilio pagaminimo data yra 1995-11-02, todėl automobilis buvo konfiskuotas, o ieškovui paskirta administracinė bauda, ir jis patyrė nuostolius. Ieškinys buvo grindžiamas CK 6.327, 6.333 ir 6.334 straipsnių reikalavimais, dėl jų netinkamo taikymo nurodoma ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas šių normų reikalavimų faktiškai netaikė, nurodydamas, kad ieškovas pirko ne naują, o jau naudotą prekę, todėl jam turi tekti rizikos dalis, taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas žinodamas apie užslėptą trūkumą pardavė netinkamos kokybės prekę. Toks teismo nurodytų teisės normų traktavimas yra visiškai nepagrįstas, nes šiose normose yra nustatytos pardavėjo pareigos pardavus bet kokį daiktą (o ne tik naują daiktą). Be to, teismas neteisingai nustatė įrodinėtinas aplinkybes ir netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą.

CK 6.327 straipsnio 1 dalis numato, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas. Ieškovas, parduodamas ieškovui panaudotą automobilį, jam perdavė automobilį ir su juo susijusius bei nuosavybę patvirtinančius dokumentus, o būtent transporto priemonės įskaitos liudijimą (b.l. 4), pažymą (b.l. 5), eksporto deklaraciją (b.l. 6), pažymą-sąskaitą (b.l. 7) t.y. įvykdė CK 6.318 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Nurodytuose ieškovui perduotuose dokumentuose atsakovas (pardavėjas) nurodė savo įmonės duomenis, dokumentus pasirašė ir patvirtino įmonės spaudu, todėl atsako už juose nurodytų duomenų teisingumą. Visuose šiuose dokumentuose buvo nurodyta automobilio pagaminimo data – 1996 m. lapkričio 11 d. Tai reiškia, kad atsakovas parduodamas automobilį ir perduodamas dokumentus patvirtino, kad automobilis yra nurodytų metų gamybos, tačiau Gardino miesto Oktiabrsko rajono teismo teisėjos 2006-03-30 nutarimu (b.l. 8-9) ir tos pačios dienos eksperto pažyma (b.l. 10-11) buvo nustatyta, kad transporto priemonės registracijos liudijime automobilio pagaminimo metai buvo suklastoti. Dėl šio automobilio duomenų neatitikimo automobilis buvo konfiskuotas, ir ieškovui paskirta bauda t.y. ieškovas patyrė nuostolius.

CK 6.327 straipsnio 3 dalis numato, kad pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad turi būti patvirtintas parduoto daikto neatitikimas iki jo perdavimo t.y. neatitikimas turi būti perdavimo metu. Šią aplinkybę privalėtų įrodyti pirkėjas (šiuo atveju ieškovas), nes tai numatyta CK 6.333 straipsnio 1 dalyje, tačiau ši aplinkybė ginčo atveju papildomo įrodinėjimo nereikalauja. Tai yra akivaizdu iš automobilio perdavimo metu perduotų automobilio dokumentų, kuriuose pats pardavėjas (atsakovas) nurodė neteisingus automobilio pagaminimo metus. Tai reiškia, kad remiantis šios normos reikalavimais, atsakovas yra atsakingas už nurodytus neatitikimus. Pardavėjas neatsako už bet kokį daikto neatitikimą tik tuomet, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 3.327 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, bandydamas paneigti savo atsakomybę, privalėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau neįrodė (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų apie tai žinojęs, be to, ieškovui taip elgtis nebūtų pagrindo.

Pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas (ieškovas) negalėtų remtis daikto neatitikimu tik vieninteliu atveju, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų neatitinka. Ieškovas tokio neatitikimo be specialaus ekspertinio tyrimo pastebėti negalėjo, todėl neturėjo pareigos pranešti pardavėjui, o nustačius klastojimo faktą ieškovas iš karto neteko parduoto daikto.

Nurodytų teisės normų analizė patvirtina, kad pardavėjo (o ne pirkėjo) žinojimas apie parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus sąlyga, ir ieškovas neprivalo įrodyti, kad pardavėjas apie juos žinojo. Tokią išvadą yra padariusi ir LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3k-3-159/2003. Todėl visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas būtų suklastojęs transporto priemonės įskaitos liudijimą. Nusikaltimo padarymas yra baudžiamosios bylos tyrimo dalykas, o šioje civilinėje byloje sprendžiamas pardavėjo atsakomybės klausimas, jam pardavus sutarties sąlygų neatitinkantį daiktą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai suabsoliutino ieškovo teisę pačiam patikrinti parduodamą automobilį bei nustatyti jo pagaminimo metus. Pirmiausia, tai yra pirkėjo teisė (CK 6.328 straipsnio 1 dalis). Be to, nenumatyta, kad ieškovui nepasinaudojus šia teise, pardavėjas būtų neatsakingas už parduoto daikto neatitikimą. Priešingai, kaip jau nurodyta, pardavėjas yra atsakingas už bet kokį daikto neatitikimą (jo trūkumą), išskyrus nedideles įstatymo išimtis, kurios šioje byloje nėra nustatytos. Šiuo atveju reikšminga ir ta aplinkybė, kad atsakovo įmonė vykdo naudotų automobilių prekybos verslą, todėl turi didesnes galimybes patikrinti parduodamo daikto trūkumus, šiuo atveju automobilio pagaminimo metus. Be to, įmonės (verslininko) sutartinė atsakomybė yra kur kas platesnė, nes remiantis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos bei įstatymo ir sutartimi numatytus atvejus.

Nurodyti argumentai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.327 straipsnyje numatytos pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto neatitikimą sutarties sąlygoms. Kadangi parduotas automobilis yra konfiskuotas, todėl laikytina, kad jis kaip pirkimo-pardavimo sutarties objektas yra žuvęs, todėl remiantis CK 6.334 straipsnio 2 dalimi, pardavėjas (atsakovas) privalo grąžinti pirkėjui (ieškovui) jo sumokėtą sumą – 14 000 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat prašo atlyginti ir kitus patirtus nuostolius t.y. atlyginti jo sumokėtą baudą -2070,33 Lt. Tačiau CK 6.334 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu dėl paslėpto daikto trūkumo daiktas žuvo, o pardavėjas apie tą trūkumą žinojo arba turėjo žinoti, tai jis privalo ne tik grąžinti sumokėtą sumą, bet ir atlyginti nuostolius. Tai reiškia, kad ieškovas, prašydamas atlyginti ir kitus nuostolius, privalo įrodyti ir šią aplinkybę, kurios nereikėjo įrodinėti, įrodinėjant pardavėjo atsakomybę už daikto neatitikimus. Tačiau ši aplinkybė nėra įrodyta (CPK 178 straipsnis), todėl nuostoliai dėl netinkamo sutartinių prievolių vykdymo (parduoto daikto trūkumų) nepriteistini.

Ieškovas taip pat reiškė reikalavimą pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu. Tačiau ieškovo teises apgynus, taikant įstatymo numatytą atsakomybę už parduoto daikto trūkumus, ieškovas nebeturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia (CK 1.90 straipsnio 7 dalis). Todėl šis ieškovo reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas.

Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytas materialinės teisės normas (CPK 330 straipsnis), todėl jo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas): naikintina sprendimo dalis dėl pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtos sumos grąžinimo ieškovui, šią sumą priteisiant ieškovui, nekeičiant sprendimo dalių, kuriomis atmesti ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo. Pakeitus sprendimo dalį dėl ieškininių reikalavimų, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n utaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti atsakovo individualios įmonės „Vytauto Kuzo paslaugų įmonė“ (įmonės kodas 151293175) ieškovui Ž. A. V. 14 000 Lt už automobilio su paslėptais trūkumais pardavimą, 840 Lt žyminio mokesčio ir 1300 Lt atstovavimo išlaidų.

Ieškinio reikalavimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo atmesti.

Kolegijos pirmininkė: Nijolia IndreikienėKolegijos teisėjai: Gražina DavidonienėLeonas Jachimavičius