Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronius Vinciūnas Proceso Nr. 1-40-1-00328-2010-2 Procesinio sprendimo kategorija

2.4.;1.1.3.7.; 1.2.15.2.;1.2.29.1.; 1.15.1.1.; 2.1.15.3.1.; 2.1.15.3.3.3.;

2012 m. vasario 23 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

civilinių ieškovų „A. I.“, „M.“ korporacijos ir „A. S. I.“ atstovei advokatei Rūtai Andriulevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir juridinio asmens UAB „A.“ bei jų gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės bei civilinių ieškovų „A. I.“, „M.“ korporacijos ir „A. S. I.“ atstovės advokatės Rūtos Andriulevičiūtės apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo

A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 str. 2 d. ir jam skirta 35 MGL dydžio, t. y. 4 550 Lt, bauda;

Uždaroji akcinė bendrovė „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d., 192 str. 2 d. ir jai skirta 120 MGL dydžio, t. y. 15 600 Lt, bauda.

Nuosprendžiu pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą civilinėje byloje ieškovams „A. I.“, „M.“ korporacijai ir „A.S.I.“.

Nuosprendžiu konfiskuoti du kompiuteriai (stacionarus ,,Skaneris“ ir nešiojamas ,,Dell PC“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad, būdamas A. R. įmonės ,,A.“ savininku (kuri nuo 2005-08-22 pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę), o nuo 2005-08-23 UAB ,,A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, veikdamas juridinio asmens UAB „A.“ naudai, eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę atstovauti juridinį asmenį, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, pažeisdamas 1999 metų gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. IX-1355 15 straipsnio 2 dalies (2003-03-05 įstatymo redakcija) reikalavimą numatantį, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu“, taip pat 73 straipsnio (2006-10-12, 2008-03-27 ir 2010-02-02 įstatymo redakcijos) reikalavimus, numatančius, kad „autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės“, taip pat neturėdamas atitinkamų sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, organizavo neteisėtą kūrinių atgaminimą ir neteisėtų kūrinių kopijų laikymą komercijos tikslais, t. y. laikotarpiu nuo 2005-02-18 iki 2010-09-01 tyrimo metu nenustatytiems asmenims atgaminus kompiuterių programų neteisėtas kopijas ir jas įdiegus į UAB „A.“ priklausančio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką, taip pat į A. R. priklausančio nešiojamojo kompiuterio ,,Dell PC“ sisteminį bloką, kurie buvo rasti ir paimti 2010-09-01 UAB ,,A.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), tokiu būdu:

kompiuteryje Nr. 1 ,,Skaneris“ (stacionarus sisteminis blokas Intel(R) Pentium(R) 4 CPU 3.40 GHz 3.41 GHz 1.00GB RAM) – 2005-02-18 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Adobe Photoshop 7.0“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 104519012426117290145172, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2 878,59 Lt, 2005-02-22 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Autodesk AutoCAD 2004“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt ir 2008-05-23 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,CorelDRAW Graphics Suite 11“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. DR11CRD-0012082-DGW, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 1 866,00 Lt;

kompiuteryje Nr. 2 ,,Dell PC“ (nešiojamas kompiuteris) – 2010-08-21 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Microsoft Windows 7 Enterprise“, registracijos Nr. 00392-918-5000002-85299, serijos Nr. 33PXH-7Y6KF-2VJC9-XBBR8-HVTHH, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 612,00 Lt, 2010-08-22 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Autodesk AutoCAD 2010“, registracijos Nr. 001B1, serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt ir 2010-08-30 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Autodesk AutoCAD 2004“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt, šias neteisėtas kompiuterių programų kopijas, kurių teisėtų kopijų bendra mažmeninė kaina 46 738,22 Lt, laikė UAB ,,A.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), iki 2010-09-01 14.00 val. komerciniais tikslais – suteikdamas jas naudoti UAB „A.“ darbuotojams, vykdantiems jiems pavestas darbo funkcijas braižant baldų brėžinius, taip siekdamas UAB „A.“ ekonominės ir komercinės naudos, dėl to buvo neteisėtai atgaminta ir laikoma komerciniais tikslais kompiuterių programų neteisėtų kopijų, kurių bendra teisėtų kopijų mažmeninė kaina 46 716,81 Lt.

Uždaroji akcinė bendrovė „A.“ nuteista už tai, kad joje A. R., būdamas A. R. įmonės ,,A.“ savininku (kuri nuo 2005-08-22 pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę), o nuo 2005-08-23 UAB ,,A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, veikdamas juridinio asmens UAB „A.“ naudai, eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę atstovauti juridinį asmenį, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, pažeisdamas 1999 metų gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. IX-1355 15 straipsnio 2 dalies (2003-03-05 įstatymo redakcija) reikalavimą numatantį, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu“, taip pat 73 straipsnio (2006-10-12, 2008-03-27 ir 2010-02-02 įstatymo redakcijos) reikalavimus, numatančius, kad „autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės“, taip pat neturėdamas atitinkamų sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, juridinio asmens vardu priėmė sprendimus dėl neteisėto kūrinių atgaminimo ir neteisėto kūrinių kopijų laikymo komercijos tikslais, t. y. laikotarpiu nuo 2005-02-18 iki 2010-09-01 tyrimo metu nenustatytiems asmenims atgaminus kompiuterių programų neteisėtas kopijas ir jas įdiegus į UAB „A.“ priklausančio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką, taip pat į A. R. priklausančio nešiojamojo kompiuterio ,,Dell PC“ sisteminį bloką, kurie buvo rasti ir paimti 2010-09-01 UAB ,,A.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), tokiu būdu:

kompiuteryje Nr. 1 ,,Skaneris“ (stacionarus sisteminis blokas Intel(R) Pentium(R) 4 CPU 3.40 GHz 3.41 GHz 1.00GB RAM) – 2005-02-18 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Adobe Photoshop 7.0“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 104519012426117290145172, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2 878,59 Lt, 2005-02-22 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Autodesk AutoCAD 2004“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt ir 2008-05-23 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,CorelDRAW Graphics Suite 11“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. DR11CRD-0012082-DGW, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 1 866,00 Lt;

kompiuteryje Nr. 2 ,,Dell PC“ (nešiojamas kompiuteris) – 2010-08-21 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Microsoft Windows 7 Enterprise“, registracijos Nr. 00392-918-5000002-85299, serijos Nr. 33PXH-7Y6KF-2VJC9-XBBR8-HVTHH, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 612,00 Lt, 2010-08-22 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Autodesk AutoCAD 2010“, registracijos Nr. 001B1, serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt ir 2010-08-30 įdiegta neteisėta kompiuterinės programos ,,Autodesk AutoCAD 2004“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt, šias neteisėtas kompiuterių programų kopijas, kurių teisėtų kopijų bendra mažmeninė kaina 46 738,22 Lt, laikė UAB ,,A.“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), iki 2010-09-01 14.00 val. komerciniais tikslais – suteikdamas jas naudoti UAB „A.“ darbuotojams vykdantiems jiems pavestas darbo funkcijas braižant baldų brėžinius, taip siekdamas UAB „A.“ ekonominės ir komercinės naudos, dėl to buvo neteisėtai atgaminta ir laikoma komerciniais tikslais kompiuterių programų neteisėtų kopijų, kurių bendra teisėtų kopijų mažmeninė kaina 46 716,81 Lt.

Apeliantai civiliniai ieškovai A. S. I., A. I. ir M. Korporacija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dalyje dėl civilinio ieškinio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka bei mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra naikintinas ir prašo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dydžio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka panaikinti ir toje dalyje priimti sprendimą visiškai tenkinti A. S. I., A. I., M. Korporacijos civilinį ieškinį, o patenkinus civilinį ieškinį, priteisti apeliantų turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Nurodo, jog autorių teisių gynimo specifika lemia tai, kad autorių teisių pažeidimu padarytą materialinę žalą sunku apskaičiuoti ir įrodyti, todėl įstatymas įtvirtina alternatyvius pažeidimų padarytų turtinių praradimų kompensavimo būdus. Nurodo, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 77 str. 1 d. 7 p. numatyta, kad autorių teisių subjektai, gindami savo teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti sumokėti kompensaciją. Sutinkamai su LR ATGTĮ 83 str. 4 d. 1 p., vietoj dėl autorių teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo galima reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gyvenimo lygių nustato teismas, atsižvelgdamas į civilinio atsakovo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų-veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymi, jog kompensacija yra alternatyvus žalos kompensavimo būdas, taikomas autorių teisių pažeidimu padarytiems turtiniams praradimams atlyginti, t.y. kompensacija yra specialus žalos apskaičiavimo metodas, įtvirtintas LR ATGTĮ atsižvelgiant į autorių teisių, kaip civilinės teisės objektų, specifiką. Kadangi LR BPK nereglamentuoja žalos sampratos, jos atlyginimo sąlygų ir tvarkos (tai civilinės teisės reguliavimo objektas), pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis civilinės teisės, t.y. LR ATGTĮ bei LR CK, nuostatomis, reglamentuojančiomis kompensacijos institutą bei civilinės atsakomybės sąlygas. Pažymi, kad civilinio ieškinio suma buvo apskaičiuota sutinkamai su specialisto išvadoje ir oficialių kompiuterių programų platintojų nurodytomis kainomis, kurias pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje pripažino teisėto pardavimo kainomis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, turėjo taikyti įstatymo analogiją ir vadovautis LR CK nuostatomis (LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str.).

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji A. R., UAB ,,A.“ ir jų gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o civilinių ieškovų skundą atmesti. Civilinių ieškovų atstovė advokatė prašė civilinių ieškovų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti, o civilinių ieškovų apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Remiantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau ATGTĮ) 10 str. (2003-03-05 įstatymo Nr. IX-1355 redakcija), kompiuterių programos autoriumi laikomas fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę programą. Kompiuterių programa saugoma pagal šį įstatymą, jeigu ji yra originali. Nustatant kompiuterių programos originalumą, netaikomi jokie kokybės ar meninės vertės kriterijai. Turtinės autorių teisės į kompiuterių programą, kurią sukūrė darbuotojas atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Remiantis ATGTĮ 4 str. 2 d. išaiškinimu, autorių teisių objektu yra laikomos ir kompiuterinės programos, o autorių teisės nesaugomi objektai apibūdinti įstatymo 5 str.

Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 192 straipsnyje, objektas yra intelektinė nuosavybė, kuri apima ir autorių teises į kūrinius, ir audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises). Šio nusikaltimo dalykas – autorių teisių ir gretutinių teisių objektai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas BK 192 straipsnio dispozicijos turinį, yra pasisakęs, kad neteisėtai atgaminta kompiuterinė programa yra nusikaltimo, numatyto BK 192 straipsnyje, dalykas, o remiantis ATGTĮ 57 straipsniu atgaminti audiovizualinio kūrinio kopiją išimtinę teisę turi audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojas (LAT nutartys Nr. 2K–240/2008, 2K–218/2004, 2K–354/2006, 2K–176/2007). Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu. Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu, išskyrus ATGTĮ numatytus atvejus (ATGTĮ 15 str.). Autorių teisių subjektas – autorius, kitas fizinis arba juridinis asmuo, ATGT įstatymo nustatytais atvejais turintis išimtines turtines autorių teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės turtinės autorių teisės (autorių teisių perėmėjas) (ATGT įstatymo 2 str. 5 p.).

Nei nuteistasis A. R., nei nuteistoji bendrovė „A.“ kompiuterinių programų, už kurių neteisėtų kopijų laikymą kompiuteriuose ,,Dell PC“ ir ,,Skaneris“ (stacionarus sisteminis blokas Intel(R) Pentium(R) 4 CPU 3.40 GHz 3.41 GHz 1.00GB RAM) komercijos tikslais nuteisti, autoriais nėra, todėl tų programų kopijas nuteistieji turėjo teisę laikyti ir naudoti leidus kompiuterinių programų autoriams, jų teisių perėmėjams ar jų tinkamai įgaliotiems asmenims, o tokių duomenų byloje nėra. Tyrimo metu UAB ,,A.“ pateikė informaciją tik apie tai, kad programas ,,Autodesk AutoCAD“, ,,Corel“ ir ,,Adobe Photoshop“ įgijo 2010-08-18 ir šios programos buvo įdiegtos į Magnum kompiuterį, t.y. bylos medžiaga įrodyta, kad kaltinime nurodytuose kompiuteriuose buvo programos, kurių legalumą patvirtinančių dokumentų bendrovė neturėjo (1 t., 176 b. l.).

Remiantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo išaiškinimu, neteisėta kopija laikoma kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, pagaminta arba importuota į Lietuvos Respubliką be teisių subjektų ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo (nesudarius sutarties arba pažeidžiant joje nustatytas sąlygas, išskyrus šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai kūrinys, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektas gali būti atgaminamas be leidimo), taip pat kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, kurioje be teisių subjektų leidimo panaikinta arba pakeista informacija apie teisių valdymą (ATGTĮ 2 str. 22 p.). Kūrinio kopijos laikymo teisėtumui patvirtinti reikalingas autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių subjekto leidimas, tuo gali būti licencija. Remiantis pacituotu įstatymu, licencijos ar kitų dokumentų neturėjimas ir yra neteisėtos kūrinio kopijos laikymo faktą patvirtinanti aplinkybė. Kaip minėta anksčiau, į LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo ginamų autorių teisių objektų sąrašą įtrauktos ir kompiuterių programos (ATGTĮ 4 str. 2 d. 1 p.). Be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas (ATGTĮ 20 str. 1 d.).

Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad įgytų autorių kūrinių laikymas nedraudžiamas, tačiau A. R. ir bendrovė nuteisti už neteisėtų kopijų laikymą komerciniais tikslais. Autorių kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų laikymas komerciniais tikslais laikomas autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimu, už kurį Lietuvos Respublikos BK 192 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę. Nuteistieji į kaltę inkriminuotas kompiuterines programas laikė ne asmeniniam naudojimui, o su darbine veikla, vykdoma tiesiogiai pajamoms, pelnui, turtinei naudai gauti, programos padėjo bendrovės ūkinei veiklai.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga kolegija pritaria pirmosios instancijos nuosprendyje padarytai išvadai apie tai, jog liudytojų, specialisto parodymais bei rašytine bylos medžiaga yra įrodyta, kad kaltinime nurodytuose kompiuteriuose buvo neteisėtai instaliuotos programos, kurios įgytos, atgamintos ir instaliuotos į kompiuterius pažeidžiant LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą ir šios programos buvo naudojamos bendrovės UAB ,,A.“ veikloje siekiant darbo rezultatų, tai yra buvo naudojamos gamybos procese tikslu gauti naudą. Minėtas aplinkybes patvirtina UAB „A.“ patalpų patikrinimo protokolas ( 1 t., 39-44 b. l.), specialisto išvada (1 t., 47-50 b. l.), apžiūros protokolai (1 t., 97-103, 108-111 b. l.), poėmio metu rasti ir apžiūrėti dokumentai (1 t., 12-131 b.l.), liudytojų – UAB ,,A.“ darbuotojų parodymai (2 t., 111, 112, 145 b. l.), specialisto R. L. paaiškinimai teisiamajame posėdyje (2 t., 113-114, 173-174 b.l.), liudytojo M. J. parodymai teisme (2 t., 172-173 b. l.).

Kolegija pažymi, kad nuteistieji apeliaciniame skunde vadovavosi LAT Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos 2002-10-01 nutartyje duotu išaiškinimu, tačiau šiuo metu Aukščiausiojo Teismo praktika pakeitė buvusį ankstesnį komercinių tikslų sąvokos aiškinimą. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008-06-20 nutartyje, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2008 atkreipė dėmesį į tai, kad LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad „Komerciniai tikslai – tikslai, kuriais siekiama tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos, su jais paprastai nesiejama veikla, kurią gera valia vykdo galutiniai vartotojai“. Remiantis šia nuostata išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, jog neteisėtai komerciniais tikslais yra laikomos tos kompiuterių programos, kurias bendrovės darbuotojai naudoja darbui ir tokiu būdu gauna ekonominę naudą, nes šios programos padeda operatyviau atlikti pavestus darbus. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008-06-17 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2008 taip pat pažymėjo, kad komercijos tikslais laikomi ne tik tokie tikslai, kurie susiję su veikla, vykdoma tiesiogiai pajamoms, pelnui ar kitokiai turtinei naudai gauti, bet ir tokia veikla, kuri netiesiogiai susijusi su pajamų gavimu. Taigi, vykdant komercinę-ūkinę veiklą ir neteisėtai naudojant kompiuterines programas, bendrovė tiesiogiai iš šių programų pajamų negauna, tačiau tokių programų panaudojimas yra susijęs su komercine veikla ir siekimu pelningai vystyti šią veiklą bei gauti pelną. Dėl nurodytų motyvų pripažintinas nepagrįstu nuteistųjų skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas neteisėtų įdiegtų kompiuterinių programų naudojimas įmonės veikloje.

Aukščiau jau minėta, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinime nurodytuose kompiuteriuose instaliuotos programos buvo įgytos ir atgamintos neteisėtai, kad šios programos buvo naudojamos UAB ,,A.“ veikloje siekiant geresnių darbo rezultatų, be to, atsižvelgiant į LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. 17 d. nuostatas, bei nurodytų LAT 2008 metų nutartyse esančius komercinių tikslų išaiškinimus, yra pagrindas tvirtinti, kad UAB „A.“ kaltinime nurodytos programos buvo laikomos komercijos tikslais. Apylinkės teismo nuosprendyje išanalizuotos visų kaltinimuose nuteistiesiems paminėtų kompiuterinių programų panaudojimo ir inkriminavimo į kaltę aplinkybės. Teisiamajame posėdyje teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių objektyviai tiesai byloje nustatyti ir nustatė, jog kaltinamo juridinio asmens darbuotojai, projektuodami baldus, braižydami baldų ir kitų detalių brėžinius naudojosi kompiuterinėmis programomis „Autodesk AutoCAD 2004“, „Adobe Photoshop 7.0“, „Corel DRAW Graphics Suite 11“, „Autodesk AutoCAD 2010“, „Microsoft Windows 7 Enterprise“. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. R. ir UAB „A.“ veikoje yra BK 192 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, yra pagrįsta.

Nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog kompiuteriuose buvo įdiegtos (atgamintos) A. I. kompiuterių programų ,,AutoCAD 2010“ ir ,,AutoCAD 2004“ bandomosios (demonstracinės) versijos, nepaneigia nuteistųjų kaltės. A. I. programinės įrangos licencinės sutarties 2.2.6 p. teigiama, kad ,,draudžiama naudoti Programinę įrangą konkurencinės analizės, komerciniais, profesiniais ar kitais pasipelnymo tikslais." Taigi, net ir tuo atveju, jei nuteistieji būtų laikę ir naudoję savo veikloje bandomąsias (demonstracines) versijas, tokie veiksmai vis tiek būtų traktuojami kaip pažeidžiantys civilinio ieškovo A. I. teises ir teisėtus interesus, kadangi A. I. draudžia naudoti demonstracines versijas komerciniais, profesiniais ar kitais pasipelnymo tikslais. Visgi pažymėtina, kad nuteistųjų argumentai, jog, atsižvelgiant į aptariamų kompiuterių programų registracijos numerius, akivaizdu, kad nuteistieji naudojo bandomąsias kompiuterių programų versijas, yra atmestini, kadangi bylos tyrimo metu buvo nustatyta, jog tai prieštarauja ne tik specialisto išvadai bei jo parodymams teisme, tačiau ir byloje surinktiems duomenimis - bandomosios (demonstracinės) versijos gali būti naudojamos tik iki 30, o nusikalstamos veikos laikotarpis nustatytas nuo 2005-02-18 iki 2010-09-10, todėl jei tokia bandomoji versija veikia ir toliau – ji yra ,,nulaužta“ ir nelegali. Iš bylos duomenų matyti, kad tiriamuose kompiuteriuose buvo rasti ir ,,nulaužimo“ kodai (1 t., 104 b.l.). Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog kompiuterių programų ,,AutoCAD 2010“ ir ,,AutoCAD 2004“ kopijos, nuteistųjų nurodomoms kaip demonstracinės, nebeatitiko tokioms versijoms būtinų požymių, kas patvirtina, jog jos buvo nelegalios.

Kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo nuosprendžio išvadoms, jog byloje esanti specialisto išvada iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 90 str. 3 d. reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl išvados gavimo buvo kreiptasi į įmonę, kurios viena iš veiklos krypčių yra pagal oficialius ikiteisminio tyrimo įstaigų užklausimus teikti informaciją, susijusią su specialiomis žiniomis apie programinę įrangą. Specialistas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados surašymą ir pateikimą buvo įspėtas įstatymo numatyta tvarka, išvadoje nurodyta specialistui pateikta užduotis, tyrimo metodai, joje duoti konkretūs atsakymai į pateiktus klausimus, iš apeliacinės instancijos teismui pateikto pažymėjimo matyti, kad R. L. turi Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimą. Atsižvelgiant į tai, laikyti specialistą R. L. nekompetetingu, o išvados neobjektyvia, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo.

Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Dėl nuteistųjų skundo argumento, kad nuosprendį teismas grindė įrodymais, kurie nebuvo tiriami teisiamajame posėdyje, kadangi teismo posėdyje nebuvo apžiūrėtos ir tirtos kompiuterinės programos, kolegija pažymi, jog šito nepageidavo patys apeliantai. Iš teismo protokolo matyti, kad teismo posėdžio pirmininkui paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl daiktinių ir rašytinių įrodymų tyrimo tvarkos, proceso dalyviai prašė apsiriboti rašytinių įrodymų išvardijamu, nes jie yra susipažinę su visais byloje esančiais įrodymais ir nepageidauja, kad tai teisme būtų tiriama ir skelbiama (3 t., 7 b.l.), todėl šiuo atveju teigti, kad nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, nėra pagrindo, kadangi daiktinių įrodymų tyrimo teisiamojo posėdžio metu nepageidavo nei viena proceso šalis.

Apeliaciniame skunde nuteistieji nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. R. ,,organizavo neteisėtą kūrinių atgaminimą ir neteisėtų kūrinių kopijų laikymą komercijos tikslais“, o šios aplinkybės kaltinamajame akte nebuvo nurodytos ir teisme nebuvo įrodinėjamos, Iš kaltinamojo akto matyti, kad jame buvo nurodyta apeliantų nurodyta aplinkybė (2 t., 67, 167 b. l.) ir ši aplinkybė tiriant bylą teisme buvo įrodinėjama kartu su visomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis apklausiant nuteistąjį A. R. ir UAB ,,A.“ atstovą, įmonės darbuotojus apie kaltinime išvardintuose kompiuteriuose esančių kompiuterinių programų kopijų atsiradimo aplinkybes, jų naudojimą bendrovės veikloje, taip pat tiriant byloje esančius rašytinius ir kitus įrodymus.

Iš nuteistųjų apeliacinio skundo matyti, kad A. R. kaltu nepripažįsta ir teigia, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Savo teiginį motyvuoja tuo, kad įmonės veikloje naudojosi tik bandomosiomis (demonstracinėmis) versijomis, programas įsidiegė naudodamas internetine ,,Google“ paieškos sistema, nebuvo įspėtas, kad tokia veikla draudžiama, o dėl savo ribotų žinių kompiuterinės programos įrangos srityje nesuabejojo savo veiksmų teisėtumu. Apylinkės teismo posėdyje A. R. nurodė, kad įmonė UAB ,,A.“ gamina minkštus baldus pagal klientų užsakymus, vykdė masinę gamybą, įmonė turėjo kažkiek licenzijų, darbuotojai programų neįrašinėjo, tačiau tarėsi dėl demonstracinių versijų naudojimo ir dėl licenzijų, jis pats su programomis nedirbo (2 t., 110 b.l.).

Sprendžiant apelianto A. R. kaltės klausimą kolegija atkreipia dėmesį į reikšmingą aplinkybę, tai yra tai, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo UAB „A.“ direktoriumi, buvo šios bendrovės vadovas ir pagal užimamas pareigas turėjo teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, jo vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti bendrovės veiklą (1 t. 161-163 b.l.). Teismui nekelia abejonių tai, jog jis, būdamas šios UAB vadovu, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas. Apeliacinės instancijos nuomone, A. R. savo pareigas, susijusias su kompiuterinės technikos įsigijimu ir programų įdiegimu, vykdė netinkamai, nes tai akivaizdžiai matyti iš jo jau minėtų parodymų (pripažino, kad įmonė turėjo tik kažkiek licenzijų, tarėsi su darbuotojais dėl demonstracinių kompiuterinių programų naudojimo įmonės veikloje), bet būtent jis, direktorius, privalėjo tinkamai organizuoti ir kontroliuoti vadovaujamos bendrovės darbą bei imtis priemonių, kad šios įmonės kompiuteriuose būtų instaliuotos legalios programos. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas konstatuoti, jog nuteistasis vadovaudamas bendrovei nesivadovavo norminiais aktais šios veiklos srityje ir nesilaikė įstatymais nustatytų reikalavimų.

BK 192 str. 2 d. dispozicijoje nustatyta, kad neteisėtos autoriaus teisių ir gretutinių teisių objektų kopijos turi būtų importuojamos, eksportuojamos, platinamos, gabenamos ar laikomos komercijos tikslais, be to, tokių kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas turi viršyti 250 MGL dydžio sumą. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad kaltinime nurodytuose kompiuteriuose ir išvardintų kompiuterinių programų neteisėtų kopijų bendra teisėtų kopijų mažmeninė kaina viršija 250 MGL. Ir nors nuteistieji skunde nurodo, kad tiriant byla nepagrįstai buvo nurodytos kitų programų kainos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu rinkoje nebebuvo platinamos programos, kurių nelegalios kopijos buvo rastos kaltinime nurodytuose kompiuteriuose, ir nebuvo gauta duomenų, kad jų kainos žymiai skyrėsi, kopijų bendra vertė pagrįstai buvo nustatoma pagal bylos tyrimo metu rinkoje platinamų analogiškų kompiuterinių programų mažmenines kainas.

Kolegijos nuomone, įrodymų padaryti išvadai, kad nuteistieji jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė, t. y. neteisėtas kompiuterinių programų kopijas laikė komerciniais tikslais, byloje pakanka., todėl nuteistųjų veikos kvalifikuotos teisingai.

Dėl nuteistųjų skundo argumentų, kad baudžiamajai atsakomybei dėl kompiuteryje ,,Skaneris“ 2005-02-18 įdiegtai ir laikytai komerciniais tikslais neteisėtai kompiuterinei programai ,,Adobe Photoshop“, serijos Nr. 104519012426117290145172, ir 2005-02-22 įdiegtai ir laikytai neteisėtai kompiuterinei programai ,,Autodesk AutoCAD 2004“, serijos Nr. 00-00000000, suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, numatyta LR BK 95 str. 1 d. 1 p. b) p.p., kolegija pažymi, jog šiuo atveju buvo tiriamas tęstinis nusikaltimas, todėl žala autorių teisių turėtojams buvo daroma ne tik dėl neteisėto kompiuterių programų įdiegimo, bet ir dėl tolesnio neteisėto šių programų laikymo ir naudojimo. Tęstinis nusikaltimas yra laikomas baigtu tuomet, kai yra nustatomas (fiksuojamas). Atsižvelgiant į pažeidimo tęstinį pobūdį, senatis yra skaičiuojama nuo pažeidimo nustatymo (paaiškėjimo) dienos, t.y. 2010 m. rugsėjo 1 d., todėl ji nėra pasibaigusi.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Turtine žala pripažįstama ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinių ieškovų prašomą priteisti kompensaciją neįvardijo kaip turtinės žalos ir nurodė, kad baudžiamojo proceso kodekso normos baudžiamojoje byloje nenumato spręsti klausimo dėl kompensacijos. Šiuo atveju civilinių ieškovų „A. I.“, „M.“ korporacijos, „A. S. I.“ negautos pajamos (kompensacija) turėjo būti traktuojamos kaip turtinė žala ir tik jos įvardijimas nuosprendyje kaip kompensacijos negalėjo būti pagrindu palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (3 t., 29 b.l.).

Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos.

Kaip matyti iš keletą kartų tikslinto civilinių ieškovų „A. I.“, „M.“ korporacijos, „A. S. I.“ ieškinio (1 t., 67-74 b.l., 3 t. 1-4 b. l.), kai kurie duomenys, palyginus su kaltinamuoju aktu ar apylinkės teismo nuosprendžiu, nesutampa. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendra visų neteisėtų programų kopijų vertė pagal teisėtų kopijų pardavimo mažmenines kainas – 46716,81 Lt (3 t., 14-29 b. l.). Civiliniai ieškovai patikslintu ieškiniu teismo prašė iš atsakovo UAB ,,A.“ jų naudai priteisti kompensaciją, lygią 44 850,81 Lt (3 t., 1-4 b. l.). Analizuojant dokumentus, kuriuose nurodytos kompiuterinių programų kainos, kompiuterinių programų teisėtų kopijų vertėms nustatyti bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo taikomos ne tik specialisto išvadoje nurodytos mažmeninės kainos, bet ir bendrovių UAB ,,B. A.“, UAB „A.“, „T. B.“ nurodytos programų mažmeninės kainos (1 t., 89-91 b. l.). Tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju kai kurių programų pavadinimai neatitinka nuteistiesiems į kaltę inkriminuotų programų pavadinimų ir nurodomos tik panašių programų kainos (vietoj ,,Adobe Photoshop 7.0“ nurodyta ,,Adobe CS4“ kaina, vietoj ,,Autodesk AutoCAD 2004“ nurodo ,,AutoCad2011“, vietoj ,,AutoCAD 2010“ nurodo ,,AutoCad 2011“ (1 t., 47-50 b. l.)), akivaizdu, kad byloje nėra tikslių duomenų, kokia yra kaltinime nurodytų neteisėtų kompiuterinių programų kopijų mažmeninė vertė. Pažymėtina, jog negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Taip pat pažymėtina, kad ATGĮ 83 str., reglamentuojantis kompensacijos nustatymą, numato, kad kompensaciją, kurios dydis gali būti iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL), nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (ATGĮ 83 str. 4 d. 1 p.). Šiuo atveju, susipažinus su byloje esančia medžiaga, matyti, kad byloje nėra jokių duomenų apie nuteistųjų turtinę ir ekonominę padėtį, kas taip pat neleidžia teisingai nustatyti civilinių ieškovų prašomą priteisti kompensacijos dydį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad neatidėjęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo, negavęs papildomos medžiagos, teismas civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti negalėjo, to negali padaryti ir kolegija, todėl civiliniams ieškovams „A. I.“, „M.“ korporacijos, „A. S. I.“ pirmosios instancijos teismo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir klausimo dėl ieškinio dydžio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka paliekama nepakeista (BPK 115 str. 2 d.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad neišspręstas turtinės žalos dydis šiuo atveju neturi įtakos nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes kompiuterio programų kaina gerokai viršija 250 MGL dydžio sumą, reikalingą baudžiamajai atsakomybei pagal BK 192 str. 2 d. atsirasti, o, kaip matyti iš teismo posėdyje duoto specialisto paaiškinimo, skirtingų metų programų kainos skyrėsi, tačiau nedaug (2 t., 113 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl apeliantui A. R. netaikė BK 40 straipsnio ir jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, akcentuodamas, kad nėra vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos šio straipsnio taikymo būtinos sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistojo A. R. atžvilgiu BK 40 str. nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Visiškas kaltės pripažinimas yra vertinamoji aplinkybė, kurios esmė yra tai, jog kaltininkas prisipažįsta ne dėl byloje surinktų įrodymų, o savo noru, siekdamas padėti ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes, jos padarymo priežastis bei motyvus. Gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką pasireiškia asmens savikritišku požiūriu į buvusį elgesį, krimtimąsi dėl padarytos veikos, neigiamą jos vertinimą. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. tik prašyme dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodė, kad pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (2 t., 137 b.l.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir veikos tikslus, A. R. asmenybę. Nuteistiesiems paskirta BK 192 straipsnio 2 d. sankcijoje numatyta švelniausia bausmė – bauda, savo rūšimi ir dydžiu nėra per griežta, kadangi paskirta bauda ir yra žymiai mažesnė nei šios bausmės rūšies už nesunkų nusikaltimą numatytas baudos vidurkis bei juridiniam asmeniui numatytos baudos vidurkis (BK 47 str. 3 d. 2 p., 4 d.).

Nepagrįstu teisėjų kolegija laiko nuteistųjų apeliacinio skundo argumentą, jog nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos taikyti LR BK 75 str. ir teismas privalėjo atidėti bausmės vykdymą. LR BPK 320 str. 4 d. numatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju, kaip galima suprasti iš nuteistųjų ir jų gynėjos skundo, jie prašo sunkinti nuteistųjų padėtį, kadangi BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas tik tuomet, kai asmuo nuteisiamas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, o šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistiesiems buvo skirta BK 192 str. 2 d. numatyta švelniausia bausmė – bauda, todėl šiuo atveju prašymas taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą prieštarauja ne tik baudžiamojo proceso normoms, bet ir elementariai logikai.

Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. R. ir UAB ,,A.“ bei jų gynėjos advokatės ir civilinių ieškovų „A. I.“, „M.“ korporacijos ir „A. S. I.“ atstovės advokatės apeliacinius skundus atmesti.