Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2740-232/2010 pagal ieškovo žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“ ieškinį atsakovei R. D. G. dėl lėšų už sodinius priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pretendentė į nuosavybės teisės atstatymą L. P. , buvo atsakovės vyro teta, motinos sesuo, kurios nuosavybės atstatymo reikalus pagal įgaliojimą tvarkė atsakovės motina O. A. M.. Ji už L. P. dalyvavo nuosavybės teisių atstatymo procese, todėl atsakovei ir jos motinai buvo gerai žinomos žemės gražinimo tvarka sąlygos ir aplinkybės. Byloje yra 1995 m. kovo 30 d. O. A. M. už L. P. pasirašyti prašymai atstatyti nuosavybės teises į žemę, o žemės naudotojas nurodomas sodininkystės bendrovė „Pėdžiai“, kuriai pagal išankstinį susitarimą L. P. turėjo išnuomoti žemę po nuosavybės teisių jai atstatymo, o pagal susitarimą dėl žemės nuomos po žemės gražinimo iki sodinių savininkės ŽŪB „Pėdžiai“ veiklos pabaigos, kaip to reikalavo įstatymo nuostatos. Pasak teismo, vėliau 1996 m. lapkričio 14 d. privačios žemės nuomos sutartis buvo sudaryta tik trims metams, kas iš esmės prieštaravo galiojančiam įstatymui ir pažeidė ankstesnį susitarimą bei ŽŪB „Pėdžiai“ teises. Pasibaigus pirmajai 1997 m. vasario 5 d. sudarytai nuomos sutarčiai, 2000 m. sausio 3 d. atsakovė sudarė su ieškovu kitą terminuotą žemės nuomos sutartį 4 metams. Pasak liudytojų, pasibaigus nuomos sutarčiai, atsakovė nevykdė žodinio susitarimo išpirkti obelis iš bendrovės. Teismas nustatė, kad atsakovės sklype yra ieškovui priklausančios obelys, kurios pagal daiktinę teisę laikytinos žemės sklypo priklausiniu (antraeiliu daiktu). Ginčui spręsti teismas taikė bendrosios daiktinės (nuosavybės), prievolinės (žemės nuomos) ir specialiosios - nuosavybės teisės atstatymo (atkūrimo) įstatymų normas bei poįstatyminius aktus, reguliavusius šių įstatymų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas. Teismo teigimu, ieškovas įrodinėjo ir įrodė, kad ginčui netaikytina CK 4.40 straipsnio nuostata, kadangi kitas įstatymas numatė kitaip (CK 4.14 str.). Sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo buvusiai savininkei L. P. priėmimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 10 punktas įsakmiai numatė, kad žemė, kurioje yra buvusių specializuotų žemės ūkio įmonių pagrindu įsteigtų žemės ūkio bendrovių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių sodai, uogynai bei medelynai, suformavus jų žemėnaudas pagal pramoninių sodų įveisimo projektus, gali būti grąžinami nuosavybėn natūra, nekeičiant žemės naudojimo pobūdžio, asmenims, kurie šią žemę išnuomoja ją naudojančioms žemės ūkio įmonėms šio straipsnio 9 punkte nurodytomis sąlygomis, t.y. su sąlyga, kad būsimieji savininkai sudaro su žemės ūkio įmonėmis ar kitais sodinių savininkais nuomos sutartis iki šių žemės ūkio įmonių veiklos pabaigos. Atsakovei R. D. G., kuri nuosavybės teises yra įgijusi pagal dovanojimo sandorį, negali būti taikomi teisės aktai, reguliuojantys nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes atsakovė ginčo žemės sklypo savininke tapo šiam procesui pasibaigus ir pagal minėtus teisės aktus nėra įsipareigojusi ieškovui. Jos, kaip savininkės, teises riboja CK 6.559 straipsnis, numatantis, kad žemės nuosavybės teisei perėjus kitam savininkui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Pati atsakovė buvo sudariusi nuomos sutartį, kurios tikslai jai buvo žinomi (CK 6.560 str.). Teismo teigimu, atsakovė neneigė paties sodo (obelų) egzistavimo ir obelų skaičiaus, yra pateikusi įrodymus, liudijančius, kad ji šiuo metu sodą prižiūri ir yra investavusi savo lėšas į obelų priežiūrą, siekdama ES paramos lėšų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad šios obelys priklauso jai. Teismo teigimu, dovanojimo sutartimi atsakovei perėjo tik žemės sklypas, ką patvirtina sutarties turinys. Buvusi savininkė L. P. negalėjo padovanoti jai to, į ką pati neturėjo nuosavybės teisių, todėl naujajai savininkei perėjo tik teisės bei pareigos pagal galiojusią nuomos sutartį. Ieškovas pateikė įrodymus, kad Barupio valstybinis sodininkystės ūkis, kuriam nuo pat pradžių priklausė sodai, buvo suskaldytas į devynis gamybinius-technologinius komplektus, kurie, vėliau pervadinti į Žemės ūkio bendroves, tarp jų ir vaisių-uogų auginimo ir perdirbimo komplektas, vėliau pavadintas žemės ūkio bendrove „Pėdžiai“, buvo įtraukti į Jonavos rajono privatizavimo programą. Turtas minėtiems komplektams buvo perduodamas pagal priėmimo-perdavimo aktus ir vėliau atsispindėjo bendrovės „Pėdžiai“ finansinės atskaitomybės dokumentuose. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, nutraukusi nuomos sutartį ir tuo pačiu atėmusi teisę ieškovui įgyvendinti jo, kaip obelų savininko, teises, privalo atlyginti obelų vertę. Teismas ieškinį patenkino, priteisdamas ieškovo prašomą obelų kainą, nurodęs, kad atsakovė teise pateikti savo vertinimą nepasinaudojo, obelų skaičiaus neginčijo. Teismo nuomone, atitinkamais Žemės ūkio ministerijos normatyviniais aktais vadovaujantis atsakovo apskaičiuota vienos obels kaina, priklausomai nuo jos sodinimo metų, sudaro 44 arba 50,6 Lt, kas atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

1. Teismas nepagrįstai taikė negaliojantį įstatymą (1992 metų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jo 12 str. 10 p.) ir netaikė galiojančio įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo 22 str.). Naujajame įstatyme neliko 12 straipsnio 10 punkto nuostatos, o žemės savininko ir joje esančio sodo naudotojo - bendrovės - santykiams sureguliuoti įstatymo leidėjas 1997 metų įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatė, kad žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šio įstatymo nuostatos ginčo šalims ir teismui buvo privalomos, įskaitant nuostatas, įtvirtinančias šalių statusą: iš vienos pusės grąžintos žemės su įveistais sodais savininkas, iš kitos pusės šios žemės naudotojas (ieškovo bendrovė).

2. Pagal 1997 m. įstatymą, Vyriausybė 1999 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1177 patvirtino „Atsiskaitymo už pramoninius sodų vaismedžius sugrąžintoje žemėje tvarką“, kuri nenumato teisės žemės naudotojui (sodų bendrovei) prievarta reikalauti iš savininko pirkti sodinius už bendrovės nurodytą sumą. Apmokėjimas už sodinius gali vykti tik pagal grąžintos žemės savininko valią (Tvarkos 2 p., 4, 5 p.).

3. Ieškovas pateikė teismui tikrovei prieštaraujančius, niekinius įrodymus apie esą jam priklausančius sodinius atsakovės žemėje ir nepateikė jokio įrodymo apie tai, kad iš viso ieškovės sode buvo ar yra konkretus skaičius obelų. Sode obelų yra mažiau, nei nurodo ieškovas, t.y. 2 282 obelys, ką patvirtina antstolio aplinkybių konstatavimo protokolas. Bylos metu buvo užsakytas nešališkas turto vertinimas, kurio akte nustatyta, kad 2004 m. (kai ieškovas atsisakė sodo) vertė buvo 15 600 Lt. Teismas ir ieškovas vertino nežinia kam priklausančias 3 570 obelis 2007 metais, po to, kai ieškovas jau tris metus neprižiūrėjo obelų ir į sodą lėšas investavo atsakovė. Ieškovas siekia neteisėtai pasipelnyti atsakovės sąskaita.

4. 2004 m. gruodžio 17 d. pranešimu ieškovas nutraukė su nuomos sutartį ir nurodė, kad ateityje žemės nenuomos. Tad ieškovas savo valia atsisakė įstatymo jam suteiktos žemės naudotojo teisės, nutraukė žemės nuomos ir naudojimo santykius, paliko žemę ir sodus be priežiūros. Ieškovui nutraukus naudojimąsi sodais ir jų nuomą, atsakovė buvo įregistruota sodų savininke Registrų centre. Šis įrašas iki šiol nėra nuginčytas, todėl pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį yra privalomas. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatą, tam, kad ieškovas turėtų teisę į atsiskaitymą su juo už vaismedžius, jis turi būti žemės naudotojas ne tik tuo metu, kai susitariama dėl atsiskaitymo, bet ir trejus metus po atsiskaitymo. Ieškovas atsisakė sodų naudojimo be jokių sąlygų. Šis pareiškimas, kaip vienašalis sandoris, nebuvo nuginčytas.

5. Atsakovė tapo žemės savininke 1997 m. vasario 5 d. Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo taikomas asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės atkūrimo teisės, o atsakovė toks asmuo nebuvo. Be to, 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 9 dalis taikoma asmenims, kuriems sugrąžinama žemė. Atsakovė toks asmuo nebuvo ir su ieškovu sudarytoje nuomos sutartyje nebuvo nurodytos sąlygos, nustatančios, kad, sutarčiai pasibaigus ar šalims susitarus, atsakovė turės sumokėti už sodinius. Nuomos sutartis buvo sudaryta tik trims metams ir dėl tokio termino ji nebuvo pripažinta negaliojančia.

6. Teismas pažeidė CK 1.136 straipsnį, tenkindamas ieškinį, sprendime nurodė tik vieną pagrindą - nuo 1997 m. negaliojančio 1992 m. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 10 punktą, kuriame taip pat nėra nustatyta, kad sodą auginusi bendrovė gali palikti sodą be priežiūros žemės savininkui, o po kelių metų reikalauti, kad žemės savininkas, investavęs į to sodo priežiūrą lėšas, sumokėtų bendrovei tiek, kiek ji nori už savininko išsaugotą ir pagerintą sodą.

7. Tiek nuo 1997 m. galiojančio „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ 4 straipsnio 9 dalis, tiek Vyriausybės 1997 m. spalio 22 d. nutarimu nustatyta tvarka įtvirtina imperatyvą, kad bendrovė gali, jei to nori žemės savininkas, perleisti žemės savininkui sodinius su sąlyga, kad bendrovė iki apmokėjimo už sodus yra žemės naudotojas ir sodų savininkas. Ieškovas nepateikė teismui juridinę galią turinčių dokumentų, kad jis yra atsakovės sodo savininkas ir neginčijo teisme Registrų centro įrašo, jog atsakovė yra sodo savininkė. Ieškovas neįrodė, jog yra teisinės sąlygos jam iš atsakovės gauti atlyginimą už sodus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje kilo ginčas, ar pagal specialųjį įstatymą, reguliavusį piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarką ir sąlygas, įgytos žemės naudotojas turi teisę iš žemės savininko reikalauti atlyginimo už sklype buvusias obelis ir kokio dydžio atlyginimo buvęs žemės naudotojas gali reikalauti.

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai taikė negaliojantį įstatymą (1992 m. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jo 12 str. 10 p.) ir netaikė galiojančio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 9 dalies, 22 straipsnio, neatsižvelgė į tai, kad šis įstatymas taikomas tik asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, tad netaikomas atsakovei.

Žemės sklypo nuosavybės teisių atstatymo buvusiai savininkei L. P. priėmimo metu galiojo 1992 m. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio įstatymo 12 straipsnio 10 punktas įpareigojo asmenis žemę, kurioje yra buvusių specializuotų žemės ūkio įmonių pagrindu įsteigtų žemės ūkio bendrovių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių sodai, uogynai bei medelynai, išnuomoti ją naudojančioms žemės ūkio įmonėms šio straipsnio 9 punkte nurodytomis sąlygomis, pagal kurias žemė grąžinama, jei asmuo sudaro su žemės ūkio įmonėmis privačios nuomos sutartis iki šių žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo. Byloje yra pateiktas tarp L. P. ir ŽŪB „Pėdžiai“ 1995 m. kovo 30 d. sudarytas susitarimas, pagal kurį L. P. įsipareigojo išnuomoti ŽŪB „Pėdžiai“ sugrąžintiną sklypą, esantį Kuigalių kaime, neterminuotam laikotarpiui iki šios bendrovės veiklos nutraukimo (t. 1, b.l. 135). Žemės sklypo nuomos sutartis buvo sudaryta 1996 m. lapkričio 14 d., sklypas išnuomotas iki 1999 m. lapkričio 14 d. (t. 1, b.l. 6-7), sutartis įregistruota registre.

Pagal 1997 m. liepos 1 d. redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau tekste Nuosavybės atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 9 dalies nuostatą, žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus. Sugrąžintos žemės savininkai su tos žemės naudotojais už medžius ir vaiskrūmius atsiskaito Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, Nuosavybės atkūrimo įstatymas numatė galimybę žemės sklypų savininkams, kuriems atkurta nuosavybės teisė, patiems naudoti žemės sklypus tuo atveju, jei savininkai su žemės naudotojais atsiskaito už medžius ir vaiskrūmius.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 22 d. nutariu Nr. 1177 patvirtintos Atsiskaitymo už pramoninių sodų vaismedžius ir vaiskrūmius, esančius savininkams sugrąžintoje žemėje tvarkos (toliau - Tvarka) 1 punktą, sugrąžintos nuosavybėn žemės, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai ar medelynai, savininkai su tos žemės naudotojais, kuriems nuosavybės teise priklauso vaismedžiai ir vaiskrūmiai, šalių susitarimu atsiskaito už sodinių savininkų vaismedžių ir vaiskrūmių perleidimą žemės savininkui arba leidžia sodinių savininkui toliau naudotis vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Tais atvejais, kai žemės savininkas su sodinių savininku dėl atsiskaitymo už vaismedžius ir vaiskrūmius bei žemės palaisvinimo ar leidimo toliau naudotis vaismedžiais ir vaiskrūmiais nesusitaria, žemės savininkas paduoda apskrities viršininkui prašymą dėl sodinių vertės nustatymo ir šios žemės palaisvinimo (Tvarkos 2 p.).

Nors apeliantė teigia, kad jai Nuosavybės atkūrimo įstatymas netaikomas, nes ji nėra asmuo, kuriai atkurtos žemės nuosavybės teisės, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, konstatavo, kad atsakovei nėra taikomas minėto įstatymo nuostatos ir taikė Civilinio kodekso nuostatas. Minėtos Nuosavybės atkūrimo įstatymo nuostatos, jų taikymas ir aiškinimas yra svarbūs tiek, kiek šios nuostatos lietė asmenį, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir jo prisiimtas pareigas bei jam suteiktas teises. Atsakovei buvo padovanotas žemės sklypas, į kurį nuosavybė buvo atkurta pagal minėtą įstatymą. Tad sprendžiant dėl jos perimtų teisių ir pareigų, be kita ko, atsižvelgtina ir į šias įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei buvo žinoma žemės grąžinimo tvarka, jos sąlygos ir aplinkybės. Atsakovė to neneigia. Priešingai, tai, kad atsakovei buvo žinoma pareiga su ŽŪB „Pėdžiai“ sudaryti sklypo nuomos sutartį, patvirtina ir 2000 m. sausio 3 d. sudaryta to paties sklypo nuomos sutartis, galiojusi 4 metus. Taigi, atsakovė pripažino, kad ieškovas, kaip tai numatė įstatymai, turi pagrįstą reikalavimo teisę į sklypo nuomą ir užtikrino tokios jo teisės vykdymą.

Nors apeliantė teigia, jog tam, kad ieškovas turėtų teisę reikalauti atsiskaityti su juo už vaismedžius, jis turi būti žemės naudotojas ne tik tuo metu, kai susitariama dėl atsiskaitymo, bet ir trejus metus po atsiskaitymo. Tačiau toks 1997 m. liepos 1 d. redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatos aiškinimas yra ydingas. Šioje nuostatoje numatytas 3 metų terminas yra taikytinas žemės naudotojui ir suteiktas jam atlaisvinti žemę po atsiskaitymo su juo už vaismedžius ir/ar vaiskrūmius, kai žemės savininkas, sutikęs atsiskaityti ar kitaip susitarus, pageidauja dar kurį laiką pats naudotis sklypu. Ši nuostata užtikrina žemės naudotojo interesus ir teisėtus lūkesčius, siekiant išvengti didesnės žalos žemės naudotojui padarymo.

Atsakovės teigimu, žemės naudotojas negali prievarta reikalauti iš savininko pirkti sodinius už bendrovės nurodytą sumą, apmokėjimas už sodinius gali vykti tik pagal grąžintos žemės savininko valią.

Kaip jau minėta, žemės savininkas, pageidaujantis pats naudotis žemės sklypu, turi susitarti su žemės naudotoju dėl atsiskaitymo už sodinius ar kitokio sodinių likimo. Taigi, šalys turėjo susitarti dėl obelų perleidimo. Šalims nesusitarus, žemės savininkas, kaip tai numato Tvarkos 2 punktas, turėjo kreiptis į apskrities viršininką dėl sodinių vertės nustatymo.

Byloje nustatyta ir neginčijama, kad atsakovė žemės sklypu nuo 2005 m. naudojosi pati, už sodą gavo ir gauna išmokas iš ES. Nors atsakovė sklypu naudojasi pati, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kad tarp šalių būtų buvęs sudarytas rašytinis susitarimas dėl atsiskaitymo už obelis ar kitokio obelų perleidimo atsakovei. Ieškovo teigimu, šalys buvo žodžiu susitarę dėl atsiskaitymo už sodinius, šio susitarimo atsakovė nesilaikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į kompetentingą asmenį dėl sodinių vertės nustatymo, ar tuo labiau į ieškovą dėl susitarimo atsiskaitymo už vaismedžius klausimais. Tad nors atsakovė faktiškai ir naudojo sodinius, ji nesiėmė nuo jos priklausančių veiksmų atlyginti sodinių vertę.

Atsakovė taip pat teigia, kad ieškovas atsisakė sodų naudojimo be jokių sąlygų, šis jo pareiškimas nebuvo nuginčytas. Nors tarp šalių 2000 m. sausio 3 d. sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis baigėsi 2004 m. gruodžio 31 d. ir ji nebuvo pratęsta, tai nepaneigia buvusio žemės naudotojo teisės reikalauti atlyginimo už sodinius.

Pirmosios instancijos teismas patenkino ŽŪB „Pėdžiai“ ieškinį, nurodęs, kad turtas (obelys) buvo perduodamas pagal priėmimo-perdavimo aktus ir vėliau atsispindėjo ŽŪB „Pėdžiai“ finansiniuose dokumentuose, kad pagal Žemės ūkio ministerijos norminių aktų nuostatas atsakovo apskaičiuota vienos obels kaina atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, kad atsakovė neneigė paties sodo (obelų) egzistavimo ir jų skaičiaus.

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, jog ieškovės sode buvo ar yra konkretus skaičius obelų, kad ieškovas vertino nežinia kam priklausančias 3 570 obelis 2007 metais, t.y. po to, kai jis jau trejus metus neprižiūrėjo obelų ir į sodą lėšas investavo atsakovė, kad antstolio aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog sode yra 2 282 obelys, o jų vertė pagal atliktą turto vertinimą yra 15 600 Lt.

Reikalavimą priteisti 159 126 Lt sumą už 3 570 vnt. sodinių perleidimą atsakovei ieškovas ŽŪB „Pėdžiai“ grindė, be kita ko, savo paties 2007 m. spalio 17 d. parengta sąmata (t. 1. b.l. 27). Šioje sąmatoje ieškovas nurodė, kad 23 kvartale yra 2 930 vnt. 1977 m. obelų, 25 kvartale – 310 vnt. 1979 m. obelų, o 10 kvartale – 330 vnt. 1977 m. obelų, iš viso 3570 vnt. obelų, kurių skersmuo 19-24 cm. Ieškovas teigė, kad pagal LR Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 135, kuriuo buvo patvirtinti Vaismedžių, vaiskrūmių ir pasėlių, kurių vertė atlyginama ryšium su žemės sklypų paėmimu valstybės ar visuomenės reikalams, įkainojimo normatyvai, 19-24 cm skersmens obelis įvertinta 260 Lt, tad bendra suma yra 813 800 Lt. Sąmatoje taip pat nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 3D-487 „Dėl biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinės kainos 2007 metams patvirtinimo“ 1977 m. vienos obels kaina yra 44 Lt, o 1979 m. vienos obels kaina yra 50,6 Lt, tad bendra suma sudaro 159 126 Lt.

Nors ieškovas minėtoje sąmatoje ir nurodo konkretų obelų skaičių pagal 3 kvartalus, tačiau jis nedetalizavo, o pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė, kaip ieškovas paskaičiavo iš atsakovės nuomotame sklype buvusių obelų, už kurias prašo priteisti atsiskaitymą, skaičių (CPK 178 str.). Iš byloje esančių duomenų apie ŽŪB „Pėdžiai“ perduotą turtą (obelis) negalima daryti išvados apie konkretų sklype buvusių obelų skaičių. Ieškovas taip pat nepagrindė savo teiginių dėl obelų skersmens (19-24 cm) ir pagrindo skaičiuoti atlyginimą būtent už tokio skersmens obelis. Ieškovas paskaičiavo obelų kainą pagal minėtą obelų skersmenį, už kurį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 3D-487 yra numatyta didžiausia kaina.

Be to, ieškovas nenurodė, kokiu pagrindu jis obelų vertę skaičiavo pagal 2007 m. patvirtintus normatyvus, nors žemės sklypo nuomos sutartis nebegaliojo jau nuo 2005 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nesiaiškino.

Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė antstolės R. Mikliušienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (t. 2, b.l. 209), pagal kurį 2010 m. kovo 2 d. atsakovei priklausančiame sklype buvo 2 282 vnt. obelų. Taigi, atsakovė ginčijo ieškovo nurodytą obelų skaičių. Tačiau taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovės nurodytu obelų, už kurias prašoma atsiskaitymo, skaičiumi.

Pagal 2000 m. sausio 3 d. tarp R. D. G.ir ŽŪB „Pėdžiai“ sudarytos žemės sklypo nuomos sutarties nuostatas, sklypas buvo išnuomotas 4 metams iki 2004 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b.l. 10). ŽŪB „Pėdžiai“ 2007 m. balandžio 17 d. visuotinio susirinkimo protokole nurodoma, kad atsakovė atsisakė toliau nuomoti bendrovei žemės sklypą ir žadėjo atsiskaityti už obelis, pirmus metus nieko nemokant, antrus metus sumokant pusę sumos, o trečiais - likusius pinigus, tačiau trečiais metais pareiškė, kad už obelis ji visai nemokės, savavališkai pasamdė medkirčius ir suniokojo ieškovui priklausančius medžius (t. 1, b.l. 11). Iš byloje esančios tarp R. D. G.ir UAB „Sine lite“ 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarytos sutarties-užsakymo matyti, kad buvo sutarta nušienauti sodą, negenėti obelis ir išvežti bei sunaikinti šakas (t. 1, b.l. 95). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė dalyvavo kaimo plėtros programoje ir gavo su tuo susijusias pajamas (t. 1, b.l. 14). Apeliaciniu skunde atsakovė teigia, kad ji tvarkė sodą, į jį investavo. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė savo nuožiūra tvarkė sklype esančius medžius kaip savo nuosavybę. Tad vien ta aplinkybė, kad ŽŪB „Pėdžiai“ nuomotame sklype 2010 m. kovo 2 d., t.y. praėjus daugiau nei 5 metams nuo nuomos sutarties pasibaigimo, buvo 2 282 vnt. obelų, negali patvirtinti ar paneigti fakto apie obelų skaičių, buvusį paskutinę nuomos sutarties dieną, t.y. 2004 m. gruodžio 31 d. Be to, nėra aišku, kokiu būdu antstolis apskaičiavo sklype esančias obelis. Kaip matyti iš protokolo, per 4 valandas buvo nustatytas sklype esančių obelų skaičius (2 282 vnt.) ir surašytas pats protokolas.

Atsakovė, nesutikdama su ieškovo paskaičiuota atlyginimo už obelis verte, pateikė teismui UAB „Robinta“ 2010 m. kovo 9 d. preliminarią turto vertės nustatymo pažymą, patvirtinančią, kad 2 282 vnt. vaismedžių rinkos vertė 2004 m. gruodžio mėnesį galėjo būti 15 600 Lt. Tačiau ši pažyma negali būti pripažįstama įrodymu, patvirtinančiu ar paneigiančiu buvusią obelų vertę, nes šioje pažymoje yra nurodyta, kad išvada neatitinka turto vertės nustatytų vertinimo ataskaitos turinio bei formos ir yra tik informacinio pobūdžio, kad už pateiktų dokumentų tikslumą ir priimtą būklę vertintojas neatsako. Be to, ieškovas, prašydamas priteisti atlyginimą už obelis, nurodė jų sodinimo metus, t.y. 1977 m. ir 1979 m. Kaip matyti iš turto vertinimo pažymos, turto vertintojas vertino konkrečios veislės obelis, kurių sodinimo metai yra 1957 m., 1965 m., 1972 m., 1973 m., 1976 m., 1977 m., 1979 m., 1981 m., 1983 m. Nesant į bylą pateikto paties turto vertinimo akto, negalima spręsti apie apskaičiuotos rinkos vertės teisingumą, o tai gali turėti esminės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl teisingos kompensacijos už obelis nustatymo ir priteisimo.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės ir spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimo priteisti atlygį už obelų perleidimą, savo išvadų apie buvusią vaismedžių vertę, taigi ir priteistinos kompensacijos dydį, objektyviais bylos duomenimis nepagrindė ir todėl priteistinos kompensacijos dydžio tinkamai nenustatė ir bylą iš dalies išsprendė neteisingai. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas klausimo dėl atlygio už obelų perleidimą iš esmės nenagrinėjo, o pagal byloje esančius duomenis nustatyti, ar ieškovas teisingai paskaičiavo tokį atlygį, negalima, į tai, kad, šio klausimo neišsprendus, negalima daryti išvados, į kokio dydžio atlygį ieškovas turi reikalavimo teisę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti konkretų atlygį už obelų perleidimą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.