- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-08-27
- Bylos Nr.
- 2A-696/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- asociacijai Lietuvos antstolių rūmams
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-161-115/2012 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui asociacijai Lietuvos antstolių rūmams dėl Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas antstolis A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda – pastaba, taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau tekste – SVI) 28 punkto, 29 punkto, 35 punkto, 36 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau tekste – LRK) 29 straipsniui, 30 straipsniui, Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 2 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 634 straipsnio 2 daliai, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 4 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 1 daliai.
Ieškovas nurodė, kad Antstolių garbės teismas 2010 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą drausmės byloje Nr. 67/10, kuriuo jam buvo paskirta pastaba už tai, kad jis, priimdamas 2009 m. vykdymui vykdomuosius dokumentus iš išieškotojų juridinių asmenų ir nereikalaudamas sumokėti būtinų vykdymo išlaidų, pažeidė SVI 28, 35, 36 punktus, Antstolių įstatymo 3 straipsnį ir Antstolio profesinės etikos kodekso 4 punkto nuostatas. Garbės teismo sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas remiantis SVI 28 punktu 1 ir 4 dalimis, 29, 35, 36 punktais, kurie prieštarauja lygiateisiškumo principui, taip pat riboja konstitucinę asmens teisę kreiptis teisminės gynybos. Pažymėjo, kad jis nepagrįstai patrauktas drausminėn atsakomybėn, nes nebuvo visų šiai atsakomybei būtinų sąlygų. Tam, kad antstolis būtų patrauktas drausminėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus drausminio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir antstolio kaltę bei žalingus padarinius.
Atsiliepimas
Atsakovas asociacija Lietuvos antstolių rūmai atsiliepimu į ieškinį su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusią SVI 28 punkto redakciją juridiniams asmenims galėjo būti atidedamos tik papildomų administravimo išlaidų apmokėjimas, o avansinio būtinųjų išlaidų apmokėjimo netaikymas ar atidėjimas vykdymo procese yra nesuderinamas su Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patirtas sąnaudas. Be to, pažeidžiant SVI būtinų vykdymo išlaidų apmokėjimo netaikymas iškraipo ir riboja konkurenciją, tai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Ieškovas, nesilaikydamas SVI reikalavimų, pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnį, Antstolių profesinės etikos kodekso 4 ir 11.2 punktų nuostatas, todėl nuobauda jam yra paskirta pagrįstai.
Trečiasis asmuo LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydamas, kad drausminė nuobauda ieškovui yra paskirta pagrįstai ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pagrindo nėra, nes yra nustatytas SVI nesilaikymas, todėl padaryti pažeidimai antstoliui užtraukia drausminę atsakomybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad drausminė nuobauda ieškovui paskirta pagrįstai, ji atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, paskirta nepažeidžiant jos skyrimo termino ir laikantis kitų Antstolių įstatymo 13-15 straipsniuose numatytų reikalavimų, o ieškovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti priešingai.
Teismas nustatė, kad ieškovas pažeidė SVI, nes patikrinus jo 2009 metų vykdomąsias bylas nustatyta, jog iš 12 juridinių asmenų, jų tarpe ir banko, vykdyti yra priimti dokumentai neapmokėjus būtinų vykdymo išlaidų. Ieškovas tokiais savo veiksmais atliko neteisėtus veiksmus ir tuo pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnį, Antstolių profesinės etikos kodekso 4 ir 11.2 punktų nuostatas, kurios numato, kad antstolis privalo sąžiningai vykdyti įstatymuose jam nustatytas funkcijas, saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, imtis visų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.
Pažymėjo, kad ieškovas faktiškai pažeidė ir Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, kadangi atskiriems išieškotojams taikė nuolaidas, kurios nenumatytos galiojančiais teisės aktais ir tuo ribojo savo naudai konkurenciją, lyginant su tais antstoliais, kurie vadovavosi SVI ir tokių nuolaidų juridiniams asmenims netaikė. Tuo tarpu ieškinyje (skunde) nurodytos kitos aplinkybės (kad padaryti pažeidimai nesukėlė žalingų padarinių, o nuobauda buvo paskirta tik jam vienam ir kt.) reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.
Teismas netenkino ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes prašyme nurodyti argumentai neduoda pagrindo antstoliui savo nuožiūra nereikalauti iš juridinių asmenų būtinų vykdymo išlaidų sumokėjimo ir be šių išlaidų apmokėjimo priimti vykdomuosius dokumentus ar pradėti išieškojimą. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilo ne dėl atsisakymo priimti vykdomąjį dokumentą, nesumokėjus būtinų vykdymo išlaidų ir išieškotojui prašant antstolį šį dokumentą priimti, o dėl nustatyto SVI pažeidimo antstolio iniciatyva bei jam taikytos drausminės nuobaudos už galiojančių teisės normų nesilaikymą. Taigi tokio pobūdžio ginčo teisingam išsprendimui kreipimasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą reikšmės turėti negali. Be to, teismas nemanė, kad ieškovo nurodyti SVI punktai ar jų dalys prieštarauja įstatymams ar procesinėms normoms, dėl ko reikėtų kreiptis į nurodytą administracinį teismą. SVI atitikimas LR Konstitucijai apskritai negali būti tiriamas nei Vyriausiajame administraciniame, nei Konstituciniame teisme ( CPK 3 straipsnio 3 ir 4 dalys, KTĮ 63 straipsnis, ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1R-93 redakcija) 28 punkto, 29 punkto, 35 punkto, 36 punkto normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai ištyrimo.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, siekiant ištirti ieškinyje nurodytų bei antstolių veiklai aktualių norminio akto dalių teisėtumą, nors ieškiniu ginčijamas Antstolių garbės teismo sprendimas buvo grindžiamas minėtų normų pažeidimu. Be to, teismas ne tik nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kurie paneigtų ieškinyje nurodytus prieštaravimus, bet ir nepagrįstai nurodė, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos normų atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai iš viso negali būti tiriamas nei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nei Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme. Apelianto nurodytų SVI nurodytų normų atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai gali ir turi būti tiriamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nes priešingas aiškinimas pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs išsamią ir nuoseklią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią jis tiria viešojo administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų (ar jų dalių) atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, todėl teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos. Nurodo, kad teismas neįvertino ieškovo išdėstytos išsamios faktinės ir teisinės argumentacijos dėl nurodytų teisės normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, apsiribodamas deklaratyvaus pobūdžio savo nuomonės išreiškimu.
Apelianto įsitikinimu, įstatymų leidėjas SVI neteisėtai ir nepagrįstai 2 subjektų grupėms (t. y. fiziniams asmenims ir valstybei) suteikė lengvatines vykdymo išlaidų apmokėjimo sąlygas, taip išskirdamas šias 2 grupes iš visų kitų asmenų. Tokiam teisiniam reguliavimui nėra jokių objektyvių pagrindų ir / ar priežasčių: tiek atleidžiant asmenį nuo vykdymo išlaidų apmokėjimo, tiek vykdymo išlaidų apmokėjimą atidedant, esminė aplinkybė sprendžiant dėl šių veiksmų atlikimo turėtų būti išieškotojo turtinė padėtis ir reali galimybė iš karto sumokėti antstoliui nustatyto dydžio vykdymo išlaidas. Taigi šiame kontekste juridinis asmuo, išskyrus valstybę, yra nepagrįstai diskriminuojamas.
SVI 28, 29, 35, 36 punktuose įtvirtintas vykdymo išlaidų apmokėjimo teisinis reguliavimas riboja juridinių asmenų, išskyrus valstybės, galimybes realiai ir veiksmingai ginti savo teises ir teisėtus interesus, o antstoliui – galimybę vykdyti valstybės jam pavestą funkciją, t. y. užtikrinti priverstinį teismo sprendimų vykdymą išieškotojų – juridinių (išskyrus valstybę) asmenų naudai, kai pastarieji neturi finansinių galimybių iš anksto sumokėti antstoliui būtinas vykdymo išlaidas, pažeidžia konstitucinį asmens teisės į teisminę gynybą principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje.
Visos šios aplinkybės patvirtina esant pagrindą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Sprendime, be to, nebuvo pasisakyta dėl visų ieškovo drausminės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nors šis klausimas buvo keliamas tiek byloje pateiktame ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Nagrinėjamu atveju Antstolių garbės teismas, priimdamas 2010-04-30 sprendimą, neatsižvelgė į Antstolių įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, todėl neteisėtai ir nepagrįstai ieškovui buvo paskirta šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta drausminė nuobauda – pastaba. Ieškovo veiksmuose, už kuriuos buvo paskirta drausminė nuobauda, nebuvo neteisėtumo elemento, kadangi ieškovas nukrypo nuo Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl to negaliojančių, reikalavimų. Net ir iškėlus drausmės bylą, ieškovas turėtų būti atleistas nuo drausminės atsakomybės dėl padaryto drausmės pažeidimo mažareikšmiškumo, dėl to, kad nekilo jokių neigiamų pasekmių, ieškovas nepažeidė vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2012-02-20 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškinį. Teismas teisingai nustatė, kad antstolis priėmė vykdyti vykdomuosius dokumentus iš juridinių asmenų, nereikalaudamas iš jų kaip išieškotojų sumokėti būtinas vykdymo išlaidas, taip pat jis nesidomėjo šių asmenų finansine padėtimi ir nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis nutarė neprašyti iš juridinių asmenų būtinų vykdymo išlaidų. Nurodo, kad antstoliui buvo žinoma, kad tokie jo veiksmai prieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė antstolio prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas asociacija Lietuvos antstolių rūmai prašo ginčą dėl skundžiamo Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo išspręsti teismo nuožiūra. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl SVI 28, 29, 35 ir 36 punktų normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 30 straipsniui ištyrimo.
Nurodo, kad palaiko apelianto prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes, jo manymu, SVI 28 ir 29 punktų nuostatos, reglamentuojančios išieškotojo valstybės privilegijuotą padėtį kitų išieškotojų atžvilgiu, yra ydingos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl antstoliui paskirtos drausminės nuobaudos už tai, kad konkrečiose vykdomosiose bylose nereikalavo iš išieškotojų – juridinių asmenų sumokėti būtinas vykdymo išlaidas pateikiant vykdomuosius dokumentus vykdymui, paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo bei vykdymo išlaidų apmokėjimo tvarką reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.
Dėl drausminės atsakomybės sąlygų nustatymo
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2010-03-26 įsakymu Nr. IR-61 antstoliui A. S. iškėlė drausmės bylą už trūkumus, nustatytus 2010-02-20 Neeilinio patikrinimo akte (t. 1, b. l. 32-42). Antstolių garbės teismas 2010-04-30 sprendimu drausmės byloje Nr. 67/10 ieškovui paskyrė drausminę nuobaudą – pastabą motyvuodamas tuo, kad antstolis, priimdamas 2009 metais vykdymui vykdomuosius dokumentus iš išieškotojų juridinių asmenų nereikalavo sumokėti būtinų vykdymo išlaidų, tuo pažeidė SVI 28, 35, 36 punktų reikalavimus, Antstolių įstatymo 3 straipsnį, Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punktą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo.
Apeliantas antstolis A. S., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad drausminė atsakomybė jam buvo taikyta nepagrįstai, nesant visų šios atsakomybės sąlygų, taip pat jis galėjo būti atleistas nuo drausminės atsakomybės dėl padaryto pažeidimo mažareikšmiškumo, su nurodytais argumentais sutiktina iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už padarytus pažeidimus, jog priimant vykdomuosius dokumentus vykdyti iš 12 juridinių asmenų vykdyti yra priimti dokumentai neapmokėjus būtinų vykdymo išlaidų (tai nustatyta patikrinus antstolio A. S. 2009 m. vykdomąsias bylas) ir tuo pažeidžiant Antstolių įstatymo 3 straipsnio, Antstolių profesinės etikos kodekso 4 ir 11.2 punktų nuostatas, galėjo būti skirta drausminė nuobauda.
Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už Antstolių įstatymo, SVI, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai, antstoliui gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Taigi sutiktina su teismo išvada, kad už tokius pažeidimus gali būti taikoma drausminė atsakomybė, kadangi atsižvelgiant į vykdymo išlaidų mokėjimo teisinį reglamentavimą, galiojusį 2009 m., t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1R-93 patvirtintus SVI, patvirtintos Teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352, pakeitimus, išieškotojas ar jo įgaliotas atstovas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo sumokėti antstoliui būtinas vykdymo išlaidas, išskyrus šioje Instrukcijoje nustatytas išimtis (35 punktas), o pagal SVI 28 punktą išieškotojui – juridiniam asmeniui gali būti atidėtas tik papildomų vykdymo išlaidų, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje, apmokėjimas. Nors nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ieškovo veiksmuose, už kuriuos jam buvo paskirta drausminė nuobauda, nebuvo neteisėtumo elemento, nes, pasak jo, SVI nuostatos, nuo kurių jis nukrypo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi toks prieštaravimas nėra nustatytas, o kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra teisinio pagrindo atsižvelgiant į kilusio ginčo teisinį pobūdį, susijusį su antstolio pareigų vykdymo teisiniu įvertinimu, bet ne vykdomojo dokumento priėmimu bei vykdymo išlaidų apmokėjimu pateikiant jį vykdymui, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, neatsižvelgė į šiam klausimui nagrinėti reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su padarytų pažeidimų pobūdžiu, tiek jų padarymo aplinkybėmis ir jų reikšmę drausminės atsakomybės taikymui.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš Antstolių garbės teismo 2010-04-30 sprendimo, jame konstatuota, kad antstolis pažeidė SVI 28, 35, 36 punktų nuostatas priimant vykdymui vykdomuosius dokumentus, kai išieškotojas juridinis asmuo neapmoka būtinų vykdymo išlaidų; tokie antstolio veiksmai prieštarauja ir Antstolių profesinės etikos kodekso 11.2 punktui. Antstolis savo paaiškinime, neneigdamas pareigos reikalauti iš išieškotojų būtinų vykdymo išlaidų apmokėjimo pateikiant vykdymui vykdomąjį dokumentą, nurodė, kad jam žinoma apie tai, jog Lietuvos antstolių rūmai jau yra kreipęsi į Teisingumo ministeriją informuodami, kad dalis antstolių dėl objektyvių priežasčių nevykdė SVI reikalavimų, susijusių su būtinų vykdymo išlaidų apmokėjimu, nes negalėjo laiku suspėti pakeisti sudarytų sutarčių su išieškotojais; antstoliai, inicijavę sutarčių su išieškotojais dėl būtinų vykdymo išlaidų apmokėjimo, pakeitimo, susidūrė su lėšų stygiaus problema, nes išieškotojai savo biudžete nebuvo numatę papildomų lėšų būtinoms vykdymo išlaidoms apmokėti. Jis taip pat nurodė, kad nuo 2009-12-01 yra išrašomos sąskaitos faktūros juridiniams asmenims, pateikiantiems vykdymui vykdomuosius dokumentus. Antstolių garbės teismas, kaip teisingai nurodo apeliantas, į šiuos jo paaiškinimus neatsižvelgė, neanalizavo tokių pažeidimų padarymo aplinkybių, į tai neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, nors tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo reikšmingos siekiant nustatyti drausminės atsakomybės taikymo pagrindus.
Iš į bylą pateikto Antstolių B. P., V. S. ir D. Š. kontoros 2009-07-20 rašto „Dėl vykdomųjų dokumentų persiuntimo“ (t. 1, b. l. 56-57) matyti, kad šiame rašte nurodyti vykdomieji dokumentai buvo persiųsti antstoliui A. S.. Antstolių garbės teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu buvo persiųsti vykdomieji dokumentai šiam antstoliui, byloje taip pat nebuvo vertinta ir į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių galimų susitarimų buvimą tiek tarp antstolių kontorų, tiek tarp antstolio ir išieškotojo, nenustatyta, kad tokie galimi susitarimai dėl konkretaus išieškotojo vykdomųjų dokumentų persiuntimo konkrečiam antstoliui prieštarautų galiojantiems teisės aktams, todėl nesant ištirtų tokių aplinkybių bei nesant jas pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad dėl padarytų pažeidimų antstoliui turėjo būti paskirta drausminė nuobauda. Dėl nurodyto taip pat nebuvo pakankamo pagrindo padaryti išvadą, kad antstolis pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 11.2. punktą, numatantį vieną iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurie pripažintini šiurkščiu antstolio profesinės etikos pažeidimu, t. y. kad teikiamos nepagrįstos ir neteisėtos nuolaidos atleidžiant asmenį nuo sprendimų vykdymo išlaidų apmokėjimo ar atidedant jų mokėjimą, jei tokių nuolaidų teikimas nenumatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje.
Vertinant antstolio padarytų pažeidimų pobūdį, svarbu išsiaiškinti, kokią teisinę reikšmę jie turi ir kokius teisinius padarinius jie sukėlė.
Atkreiptinas dėmesys, jog būtinos vykdymo išlaidos yra viena iš vykdomosios bylos administravimo išlaidų rūšių (2009 m. redakcijos SVI 34.1 punktas), pagal CPK 609 straipsnio 1 dalies 1 punktą tokios išlaidos yra būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti. Pažymėtina, kad būtinos vykdymo išlaidos yra minimali vykdymo procese susidarančių išlaidų suma, kuria siekiama kompensuoti vykdomosios bylos administravimo procesą, t. y. bylos užvedimą, saugojimą, pirminių duomenų apie skolininką surinkimą, raginimo skolininkui sumokėti skolą geruoju ar siūlymo sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas siuntimą ir pan. (2009 m. redakcijos SVI 37 punktas). CPK 610 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad išieškotojas apmoka šias vykdymo išlaidas, o iš skolininko jos yra išieškomos. Išieškotojas vykdymo procese yra asmuo, kurio naudai yra išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 638 straipsnio 1 dalis). Taigi šio vykdymo proceso dalyvio iniciatyva tam tikrais atvejais yra pradedamas vykdymo procesas, nes būtent išieškotojo antstoliui pateikto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis turi teisę pradėti vykdymo veiksmus (CPK 646 straipsnio 1 dalis, 650 straipsnio 1 dalis).
Kaip nurodė atsakovas Lietuvos antstolių rūmai savo procesiniuose dokumentuose, atsisakius avansinio būtinų išlaidų apmokėjimo juridiniams asmenims, padidėtų antstolio veiklos rizika ir grėsmė dėl antstoliui priskirtų funkcijų tinkamo įgyvendinimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjant antstolio A. S. padarytus pažeidimus, nebuvo atsižvelgta į tai, kad antstolis ne atleido išieškotojus nuo būtinų vykdymo išlaidų mokėjimo, tačiau atidėjo jų mokėjimą, be to, nebuvo išsamiai tirta, kodėl tik tam tikrose vykdomosiose bylose buvo nutarta atidėti šių išlaidų mokėjimą, tuo tarpu kitose vykdomosiose bylose, kurios taip pat buvo pateiktos tyrimui, bet dėl jose atliktų vykdymo veiksmų organizavimo tvarkos nebuvo pasisakyta, tokių pažeidimų nebuvo nustatyta, tai rodo, kad antstolio padaryti pažeidimai ir jų padarymo aplinkybės buvo tiriami nevisapusiškai ir neišsamiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors 2009 m. redakcijos SVI 35 punkte numatyta, kad išieškotojas ar jo įgaliotas atstovas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo sumokėti antstoliui būtinas vykdymo išlaidas, išskyrus SVI nustatytas išimtis, SVI 29 punkte nurodyta, kad vykdymo veiksmai atliekami po to, kai išieškotojas apmoka jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai išieškotojo ir antstolio susitarimu šioje instrukcijoje nustatyta tvarka apmokėjimas už šių vykdymo veiksmų atlikimą buvo atidėtas ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų sumokėjimo, o pagal SVI 36 punktą antstolis atsisako priimti vykdomąjį dokumentą, jeigu išieškotojas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, būtinų vykdymo išlaidų nesumoka, išskyrus šioje instrukcijoje nustatytus atvejus, tačiau SVI 49 punkte numatytas imperatyvus reikalavimas antstoliui, užbaigiančiam vykdomąją bylą, išspręsti vykdymo išlaidų apmokėjimo ir grąžinimo klausimus. Toks SVI įtvirtintas vykdymo išlaidų apmokėjimo teisinis reglamentavimas sudarė pagrindą manyti, kad antstoliui, atliekančiam jam įstatymų leidėjo pavestą vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), svarbiausia yra užtikrinti, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, bei aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis, Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Laikytina, kad Antstolių garbės teismas, net ir nustatęs patikrinimo metu atliktus neteisėtus antstolio veiksmus, nepagrįstai pripažino esant pagrindą skirti antstoliui drausminę nuobaudą, nes nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, kurią nulėmė ne tik šio antstolio elgesys, bet ir bendrai – nevieningas vykdymo išlaidų apmokėjimo teisinis reglamentavimas, taip pat tai, kad antstolis, kaip jis pats nurodė savo procesiniuose dokumentuose, ir atsakovas bei trečiasis asmuo šio fakto neginčijo, nuo 2009 m. gruodžio mėn. pašalino nustatytus pažeidimus išrašydamas visiems juridiniams asmenims sąskaitas – faktūras būtinų vykdymo išlaidų apmokėjimui, tai atitiko šiuo metu galiojančioje SVI redakcijoje, reglamentuojamą vykdymo išlaidų apmokėjimo pateikiant vykdymui vykdomąjį dokumentą klausimą, kad antstolis turi teisę priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą išieškotojui nesumokėjus būtinų vykdymo išlaidų, jeigu išieškotojui nedelsiant išrašoma sąskaita būtinoms vykdymo išlaidoms apmokėti, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kokie žalingi padariniai atsirado dėl tokių antstolio padarytų pažeidimų, ir nenustatyta, jog išieškotojai būtų atsisakę išieškojimo ir dėl to antstoliui tektų dengti pirmines vykdomosios bylos administracines išlaidas savo sąskaita, taip pat neįrodyta, kad antstolis būtų atlikęs nesąžiningos konkurencijos veiksmus ar pažeistų vykdymo proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), sudaro pagrindą pripažinti padarytų pažeidimų mažareikšmiškumą ir dėl to pripažinti neteisėtu Antstolių garbės teismo sprendimą, kuriuo antstoliui A. S. paskirta drausminė nuobauda – pastaba, bei jį panaikinti, o antstolį atleisti nuo drausminės atsakomybės vadovaujantis Antstolių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Dėl nurodytų motyvų plačiau nepasisakytina dėl apelianto pateikto prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ištyrimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių drausminės atsakomybės taikymą antstoliui, bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių vykdymo išlaidų apmokėjimo klausimus, netinkamo taikymo ir aiškinimo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 3 dalimi perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovo priteistina 132 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme.
Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantui iš atsakovo priteistina 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 4 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti.
Ieškinį tenkinti.
Panaikinti Antstolių garbės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą, kuriuo antstoliui A. S. paskirta drausminė nuobauda – pastaba, ir antstolį A. S. atleisti nuo drausminės atsakomybės taikymo drausmės byloje Nr. 67/10 dėl padarytų drausmės pažeidimų mažareikšmiškumo.
Priteisti iš asociacijos Lietuvos antstolių rūmų, įregistruotos Juridinių asmenų registre, įmonės kodas 126198978, A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 132 Lt žyminio mokesčio pagal 2010 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymą pervesti grynuosius pinigus Nr. 361045 pirmosios instancijos teisme ir 100 Lt žyminio mokesčio pagal 2012 m. kovo 21 d. mokėjimo kvitą apeliacinės instancijos teisme.