Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reenergy” atstovams Raimondui Petreikiui ir advokatui Jovitui Elzbergui, atsakovo Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovei Elai Gurinai, atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams Mindaugui Povilauskui ir Živilei Trinkūnaitei, apelianto atstovui Algirdui Jaruševičiui, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Jekaterinai Mickevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens visuomeninės organizacijos „Lazdynų bendruomenės savivaldija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Reenergy” (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Regioninė komunalinių atliekų deginimo gamykla”), viešoji įstaiga „Gerosios vilties bendruomenė“, visuomeninė organizacija „Lazdynų bendruomenės savivaldija“) dėl sprendimo panaikinimo bei pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Reenergy” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuotieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Cowi Lietuva” (arba uždaroji akcinė bendrovė „Cowi Baltic”), Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Vilniaus visuomenės sveikatos centras, Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lazdynų bendruomenės taryba, Lietuvos žaliųjų judėjimas, Vilniaus bendruomenių asociacija, Vilniaus regiono gyventojų bendruomenių aplinkos komitetas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Nesutikimą su pritarimu PAV ataskaitai J. J. grindė tuo, kad ataskaitoje neatsakyta į daugelį visuomenės atstovų ir įgaliotų institucijų keliamų klausimų. Be to, patikslintoje PAV ataskaitoje nurodoma, jog numatoma deginti išrūšiuotas atliekas, tačiau nereglamentuojama, kas, kaip ir kur tas atliekas išrūšiuos. Teigė, kad nenumačius konkrečios atliekų rūšiavimo tvarkos, PAV ataskaitoje paliekama ir nerūšiuotų ar dalinai rūšiuotų atliekų deginimo galimybė, o tokiose atliekose bus gausu pavojingų atliekų: maitinimo elementų, gyvsidabrio lempų, įvairių chemijos gaminių ir t. t. Atsižvelgiant į tai, tvirtino, jog pateikta derinimui Gamyklos statybos PAV ataskaita yra klaidinanti, o jos derinimas – neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, Sveikatos centras pritaria, kad Vilniuje būtų papildomai sudeginama 185 tūkst. tonų nežinomos kilmės ir sudėties atliekų, atvežtų iš kitų regionų. Tokiu būdu, deginant atvežtines atliekas, Vilnius būtų teršiamas ne tik nuodingaisiais degimo produktais, bet ir įvairiais virusais, bakterijomis ir kitais ligų sukėlėjais. Be to, iš PAV ataskaitos matyti, kad poveikis oro užterštumui buvo skaičiuojamas matematinių modelių (programos) pagalba, neatliekant konkrečių matavimų, kas rodo, jog išvada „aplinkos teršimo nebus“ tėra tik visuomenės klaidinimas. Pareiškėjas manė, kad Gamykloje atliekų deginimo temperatūra bus per žema. Taip pat darė išvadą, kad Sveikatos centras, pritardamas tokiai PAV ataskaitai, neįvykdė savo funkcijų pagal kompetenciją, nes ignoravo žmonių sveikatai aktualius klausimus, kuriuos PAV ataskaitos rengėjams pateikė visuomenę atstovaujančios organizacijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioninis aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD), bei visuotinai skelbiamas žinias apie atliekų tvarkymo būdo jas deginant keliamą žalą žmonių sveikatai. Manė, jog Sveikatos centro sprendimas priimtas pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl turi būti panaikintas.

Pasisakydama dėl atliekų rūšiavimo, UAB „Reenergy“ pabrėžė, kad PAV ataskaitoje yra nagrinėjamos dvi alternatyvos: komunalinės atliekos po pirminio rūšiavimo ir komunalinės atliekos po antrinio rūšiavimo. Pirmoji atitinka blogiausią situaciją, jeigu nebus įgyvendinti atliekų tvarkymo planai, o antroji – jeigu bus įgyvendinti. Įrenginio techninės charakteristikos leidžia deginti mišrias komunalines atliekas tiek nerūšiuotas po pirminio netinkamų deginimui atliekų atrinkimo, tiek po pirminio ir antrinio rūšiavimo. Tuo tarpu atliekų rūšiavimo klausimo sprendimas yra savivaldybių, o ne atliekų tvarkymo, deginimo ar perdirbimo įmonių užduotis. Pažymėjo, kad vienos planuojamos ūkinės veiklos organizatorius negali turėti įtakos kitų įmonių numatomoms veikloms ir negali būti už jas atsakingas. Taip pat nurodė, jog UAB „Reenergy“ planuoja komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybas ir yra atsakinga tik už gamyklą. Be to, atkreipė dėmesį, kad PAV ataskaitoje priimtos prielaidos dėl atliekų rūšiavimo centrų įrengimo ar atskiro komunalinių biologiškai skaidžių atliekų surinkimo ir apdorojimo yra pagrįstas Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane pateiktais tikslais.

Dėl atliekų atgabenimo ir pateikimo į Gamyklą paaiškino, kad komunalines atliekas numatoma atvežti iš Vilniaus apskrities, taip pat jos gali būti atvežtos iš kitų artimiausių Lietuvos apskričių. Atkreipė dėmesį, kad PAV įstatymas nereglamentuoja naudojamų žaliavų šaltinių. Be to, Gamykloje numatoma energijos gamybai naudoti komunalines bei nepavojingas gamybines atliekas. Tuo tarpu pavojingų atliekų deginimas šioje gamykloje apskritai nėra galimas, todėl jos Gamykloje nebus deginamos. Nurodė, jog numatomi Gamyklos maksimalūs gamybiniai pajėgumai yra planuojami, atsižvelgiant į Vilniaus apskrityje susidarantį komunalinių atliekų kiekį.

Dėl pavojingų atliekų buvimo komunalinėse atliekose UAB „Reenergy“ taip pat paaiškino, jog, vadovaujantis Atliekų tvarkymo taisyklių atliekų sąrašu, komunalinės atliekos yra įvardintos kaip nepavojingos. Buityje susidarančių pavojingų atliekų dalis bendroje komunalinių atliekų masėje yra nykstamai maža. Be to, šių pavojingų atliekų surinkimas bei rūšiavimas pagal Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas yra savivaldybių kompetencijos objektas. Nurodė, kad komunalinių atliekų deginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 699 „Dėl atliekų deginimo aplinkosauginių reikalavimų patvirtinimo” (toliau – ir Įsakymas), kuriame nėra reikalaujama nustatinėti deginamų atliekų sudėtį. Pabrėžė, kad bet kuriuo atveju į aplinkos orą išmetamų teršalų koncentracija iš komunalinių atliekų deginimo įrenginio negalės viršyti ribinių verčių, numatytų Įsakyme, nes tokie reikalavimai parengti atsižvelgiant į Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2000/76/EB dėl atliekų deginimo nuostatas (toliau – ir Atliekų deginimo direktyva).

Dėl deginimo temperatūros dydžio pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad komunalinės atliekos nėra priskiriamos prie pavojingų medžiagų, Gamykloje numatomos atliekų deginimo temperatūros minimalus leistinas dydis (850 °C) yra nurodytas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Dėl poveikio oro užterštumui skaičiavimo modelio paaiškino, kad PAV ataskaitoje aplinkos oro teršalų sklaida buvo skaičiuota, naudojant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidžiamų poveikio aplinkos orui vertinimui naudotinų modelių sąrašą įtrauktomis programomis: SELMAGIS ir VARSA. Skaičiavimas bei aplinkos oro kokybės esamos būklės vertinimas buvo atliktas, vadovaujantis daugeliu informacijos apie Vilniaus oro kokybę šaltinių. Specifinių aplinkos oro teršalų poveikio aplinkos orui įvertinimui buvo naudoti 2 km spinduliu veikiančių įmonių taršos parametrai bei teršalų kiekiai, gauti oficialiu raštu iš RAAD. Todėl pareiškėjo teiginys apie tai, kad poveikis aplinkai buvo vertinamas tik pagal teorinius skaičiavimus, nenaudojant šiuolaikinių matavimo duomenų, yra nepagristas ir neteisingas.

Dėl visuomenės pastabų pastebėjo, kad visi visuomenės klausimai, kuriuos gavo PAV organizatorius bei rengėjas ir atsakinga institucija (RAAD), buvo išnagrinėti, atlikta jų analizė, parengti ir išsiųsti atsakymai visiems pateikusiems pastabas. PAV proceso metu buvo organizuoti du vieši susipažinimo su parengta bei patikslinta ataskaita susirinkimai, kurių metu atsakyta į užduotus klausimus dėl planuojamos Gamyklos statybų. Aplinkos ministerija taip pat organizavo galutinės PAV ataskaitos pristatymą, kuriame buvo sudaryta galimybė dalyvauti bei užduoti rūpimus klausimus visuomenės atstovams. Be to, jau ankstyvojoje PAV proceso stadijoje PAV rengėjai susitiko su visuomenės atstovais, kartu su visuomenės atstovais dalyvauta televizijos ir radijo diskusijų laidose. Atsižvelgiant į tai, teigė, kad nesuprantama, kodėl pareiškėjas nurodė, jog nebuvo kalbamasi su visuomenės atstovais ir nebuvo kreipiamas dėmesys į jų klausimus.

Dėl tariamų mokslininkų skleidžiamos informacijos apie atliekų deginimą paaiškino, kad daugelyje Europos šalių iki 2005 metų veikę atliekų deginimo įrenginiai turėjo atitikti kitas nei šiuo metu galiojančias higienines normas, todėl iki tol eksploatuotuose įrenginiuose susidarantys pavojingi atliekų degimo produktai buvo išvalomi mažesne apimtimi. Planuojant naujus atliekų panaudojimo energijos gamybai įrenginius, privalu vadovautis dar griežtesniais rodikliais, kurie yra nurodyti geriausio prieinamo gamybos būdo (toliau – ir GPGB) informaciniuose dokumentuose. To reikalauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės bei Lietuvoje patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės.

UAB „Reenergy“ taip pat atkreipė dėmesį, kad PAV ataskaitos derinimas yra tik vienas iš tarpinių etapų PAV ataskaitos tvirtinimo procese, todėl teigė, jog Sveikatos centro sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta PAV ataskaita, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.

UAB „Reenergy“ teigimu, norint nustatyti RAAD sprendimo 11.1 punkto, numatančio, kad tokio sprendimo priėmimą lemia faktas, jog dalis visuomeninių organizacijų aktyviai prieštarauja Gamyklos statybai, pagrįstumą ir kokia realiai galima visuomenės įtaka priimamam sprendimui, svarbu išanalizuoti teisės aktais įtvirtintas visuomeninių organizacijų teises PAV procese. Manė, kad teisės aktų nuostatų analizė patvirtina, jog pagrindinės visuomenės teisės yra gauti informaciją bei teikti motyvuotus pasiūlymus, pateikti pasiūlymai turi būti argumentuotai įvertinti, o pagal pagrįstus pasiūlymus gali būti taisoma PAV ataskaita. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju išreikštas tik dalies visuomenės narių subjektyvus prieštaravimas dėl Gamyklos statybos, kuris nėra pagrįstas jokiais faktais ir argumentais. Tvirtino, jog dalies Lazdynų, Karoliniškių ir Pilaitės seniūnijų gyventojų nepasitenkinimas negali būti priešpastatomas kitų Vilniaus miesto seniūnijų gyventojų nuomonei, taip pat visų Vilniaus miesto gyventojų interesui ir teisėtam lūkesčiui, kad komunalinės atliekos būtų panaudojamos tinkamai, išgaunant iš jų šilumos ir (ar) elektros energiją. Taigi RAAD, vadovaudamasis visuomenės nuomone ir nustatydamas, kad Gamyklos statyba neleistina, pasielgė neteisėtai. Be to, RAAD nepateikė jokių įrodymų, kad visuomenė aktyviai prieštarauja Gamyklos statybai.

Taip pat, UAB „Reenergy“ manymu, jokiais faktais nepagrįstas ir tikrovės neatitinka RAAD sprendimo 11.1 punkto argumentas, kad savivaldybė netinkamai atstovavo gyventojų interesus, kadangi nesurengė gyventojų apklausos ir klausimo nesvarstė savivaldybės taryboje. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskiriama savivaldos institucijų pareiga skelbti gyventojų apklausą ir (ar) tokio pobūdžio klausimus svarstyti taryboje. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – ir Savivaldos įstatymas) numato, jog apklausos gali būti skelbiamos savivaldybės gyventojų arba savivaldybės tarybos iniciatyva, tačiau nagrinėjamu atveju nei visuomenė, nei savivaldybės tarybos nariai neišreiškė iniciatyvos skelbti gyventojų apklausą. Reikalavimo skelbti gyventojų apklausą nereiškė ir RAAD atstovai, patvirtinę PAV rengimo programą. Taigi savivaldybės tarybai neatsirado pareiga priimti sprendimus dėl apklausos organizavimo. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Aplinkos komitetas organizavo susitikimą su gyventojais, o informacija apie PAV ataskaitos svarstymo eigą nuolatos buvo viešinama žiniasklaidoje ir internete, todėl negalima teigti, jog savivaldybė neatstovavo gyventojų interesų ir nesiėmė jokių teisės aktuose numatytų priemonių dėl visuomenės įtraukimo į PAV. Be to, PAV įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią savivaldybės tarybos sprendimas negali užkirsti kelio tolesniam planuojamos ūkinės veiklos vertinimo procesui tuo atveju, kai planuojama ūkinė veikla yra valstybinės reikšmės ir jos įgyvendinimas yra numatytas valstybės strateginiuose planuose, patvirtintuose Vyriausybės sprendimais. Manė, kad nagrinėjamu atveju yra taikoma būtent ši išimtis, kadangi planuojama veikla numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, Nacionalinėje energetikos strategijoje bei Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje. Taip pat pabrėžė, jog 2009 m. spalio 12 d. įvyko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Bendruomenės reikalų visuomeninės komisijos posėdis, kurio darbotvarkėje buvo svarstomas Gamyklos statybos klausimas, todėl RAAD nurodyta aplinkybė, kad PAV klausimas nebuvo svarstytas taryboje, yra neatitinkanti tikrovės.

UAB „Reenergy“ nesutiko ir su RAAD sprendimo 11.1 punkto argumentu, jog savivaldybei priimant sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos buvo pažeistos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencijos) 6 straipsnio 8 dalies, 3 straipsnio bei 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes šios normos nesukuria jokių naujų pareigų nei savivaldybei, nei kitiems PAV subjektams, o nesant objektyviai išreikštų pareigų PAV subjektams, šie subjektai negali jų ir pažeisti. Be to, RAAD nenurodo nei vieno konkretaus argumento, kuris suponuotų nurodytų Orhuso konvencijos normų pažeidimą.

Visiškai nepagrįstais ir neatitinkančiais realybės UAB „Reenergy“ laikė ir RAAD sprendimo 11.2 punkto argumentus, kad pasirinkta Gamyklos statybos vieta grindžiama tik inžinerinių bei energetinių komunikacijų prieinamumu, neįvertintas vyraujantis pietvakarių krypčių vėjas, nešantis teršalus link Vilniaus miesto, pasirinkta vieta kelia didžiausią aplinkinių gyvenamųjų rajonų gyventojų emocinį nepasitenkinimą. Nurodė, kad PAV ataskaitos 6 skyriuje yra atliktas išsamus poveikio aplinkai bei visuomenės sveikatai vertinimas keturioms alternatyvioms jėgainės statybos vietoms. Taigi Gamyklos statybai vieta pasirinka iš daugelio galimų variantų. Atliekant PAV nebuvo rasta argumentų, pagrindžiančių pasirinktos Gamyklos statybos vietos netinkamumą. Vienintelis svarstytinas argumentas yra aktyviai žiniasklaidoje viešintas Lazdynų bendruomenės protestas. Taip pat pažymėjo, kad PAV yra skirtas įvertinti, ar konkrečioje vietoje galima planuojama veikla, ar ne, todėl PAV ataskaita nėra ir negali būti prilyginta galimybių studijai, vertinančiai geriausią vietą Gamyklai statyti. UAB „Reenergy“ nuomone, niekuo nepagrįstas RAAD teiginys, jog pasirinkta vieta kelia didžiausią aplinkinių gyvenamųjų rajonų gyventojų emocinį nepasitenkinimą. Be to, emocinis nepasitenkinimas nėra objektyvus ir pagrįstas, todėl negali būti vertinamas, nagrinėjant Gamyklos statybos galimybes.

UAB „Reenergy“, be kita ko, nesutiko su RAAD sprendimo teiginiu, kad nepriklausomi ekspertai konstatavo nepakankamą savivaldybių bei planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus įdirbį su visuomene ir motyvuotos informacijos visuomenei nepakankamumą. Pabrėžė, kad nepriklausomi ekspertai nenustatė jokių pažeidimų, PAV proceso metu užtikrinant visuomenės teises, o vien tai, jog PAV procesas įstatymo leidėjo nėra tobulai sureguliuotas, negali būti laikoma pagrindu pripažinti, kad PAV atliktas netinkamai ir Gamyklos statyba negalima.

Taip pat nepagrįstu laikė RAAD sprendimo teiginį, kad Vilniaus miesto savivaldybė netinkamai dalyvavo derinant PAV ataskaitą ir pabrėžė, kad visą laiką buvo laikomasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus nuostatuose (toliau – ir Aplinkos apsaugos skyriaus nuostatai), patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 40-1163, nustatytos tvarkos, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius derina įmonių ir bendrovių PAV programas bei ataskaitas. Tvirtino, jog tik įrodžius minėtų nuostatų neteisėtumą, būtų galima teigti, kad savivaldybės dalyvavimas PAV procese buvo netinkamas.

UAB „Reenergy“ teigimu, Gamyklos PAV programoje numatytas Vilniaus regiono komunalinių atliekų deginimas atitinka Stebėsenos komiteto nustatytą komunalinių atliekų tvarkymo regioną, kuris apima Vilniaus ir Utenos apskritis, todėl RAAD sprendimo teiginys, kad PAV ataskaitoje nurodoma galimybė deginti ne tik Vilniaus, bet ir kitų regionų (pvz.: Utenos) atliekas neatitinka PAV programoje nustatyto ataskaitos turinio ir joje nagrinėjamų klausimų ir yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad Utenos apskritis PAV ataskaitoje atsirado tik todėl, kad RAAD reikalavo ją įtraukti į PAV ataskaitą. Be to, poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo rezultatai dėl papildomo Utenos apskrities komunalinių atliekų kiekio nesikeičia, o transportas, atvežantis tokias atliekas, nedarytų jokio papildomo neigiamo poveikio aplinkai. Utenos apskrities paminėjimas PAV ataskaitoje nedaro jokios įtakos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo rezultatams ir negali būti laikomas pagrindu pripažinti Gamyklos statybas neleistinomis.

Dėl RAAD sprendimo argumento, kad UAB „Reenergy“ nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių komunalinių atliekų tiekimą Gamyklai, UAB „Reenergy“ paaiškino, jog PAV proceso metu sprendžiamas ne veiklos vystymo planas, o vertinamas planuojamos veiklos poveikis aplinkai. Šiam vertinimui nėra reikalingi įrodymai, patvirtinantys atliekų gavimą. Todėl RAAD nepagrįstai teigia, kad būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius atliekų gavimą, bei neteisėtai tai laiko pagrindu nepritarti Gamyklos statybai. UAB „Reenergy“ pabrėžė, kad RAAD nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų konstatuoti Gamyklos statybos negalimumą. Skunde nurodyti ginčijamo sprendimo trūkumai yra esminiai VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimai, todėl RAAD sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir turi būti panaikintas.

UAB „Cowi Lietuva“ teigimu, RAAD teiginys, kad Vilniaus savivaldybė netinkamai atstovavo gyventojų interesus, neturi jokio juridinio pagrindo, leidžiančio įvertinti atstovavimo tinkamumą ir laikyti tai motyvu nepritarti Gamyklos statybai. Pabrėžė, kad PAV dokumentų rengėjas dar programos derinimo su PAV proceso dalyviais stadijoje dalyvavo susitikimuose su visuomene Lazdynų bei Pilaitės seniūnijose, Seime, Vilniaus miesto savivaldybėje, televizijos ir radijo laidose. Taip pat buvo parengtas ir susitikimuose su visuomenės, savivaldybės bei kitų valstybės institucijų atstovais dalinamas informacinis lankstinukas apie planuojamą Gamyklą ir PAV rezultatus. PAV procese buvo registruojamos visos (motyvuotos ir nemotyvuotos) pastabos ir pasiūlymai. Į motyvuotas visuomenės pastabas buvo atsižvelgta rengiant galutinę PAV ataskaitą. Visuomenės reikalavimu buvo papildomai išnagrinėtos dar keturios alternatyvios vietos Gamyklos statybai Vilniaus mieste aplinkosauginiu požiūriu, pateikta papildoma informacija apie technologinę įrangą bei procesus. PAV procese aktyviai dalyvavo ir savivaldybės tarybos atskirų frakcijų atstovai, Gamyklos statybos klausimas buvo svarstomas savivaldybės taryboje, Aplinkos apsaugos bei Bendruomenės reikalų komisijose. Be to, pažymėjo, kad planuojamos Gamyklos veikla yra numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginiuose planuose, o tokiais atvejais PAV įstatymo 8 straipsnio 9 dalis nenumato galimybės savivaldybės tarybos sprendimais sustabdyti PAV procesą. Nurodė, jog atliekant PAV nebuvo rasta argumentų, pagrindžiančių pasirinktos Gamyklos statybos vietos netinkamumo sąsajos su daugiamečiu vėjo krypčių pasikartojimu Vilniaus mieste. Vertinant poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, nustatyta tvarka buvo įvertintas 2 km spinduliu veikiančių ir taršą įtakojančių objektų įnašas pagal oficialias Aplinkos apsaugos agentūros ir RAAD išduotas oro teršalų fonines koncentracijas. Pabrėžė, kad nepriklausomi ekspertai nenustatė esminių pažeidimų PAV proceso metu užtikrinant visuomenės teises. Manė, jog RAAD nepagrįstai teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė netinkamai dalyvavo derinant PAV ataskaitą, nes visą laiką buvo laikomasi įtvirtintos tvarkos, pagal kurią Aplinkos apsaugos skyriaus dalyvavimas procese visada buvo laikomas tinkamu. Be to, UAB „Cowi Lietuva“ įsitikimu, RAAD nepagristai teigia, kad PAV ataskaita neatitinka programoje nustatyto ataskaitos turinio ir joje nagrinėjamų klausimų, kadangi PAV programoje buvo įvardinta, jog Gamykla planuojama Vilniuje, tačiau nebuvo nurodyta iš kokios teritorijos (savivaldybių, apskričių) bus atvežamos atliekos. Pabrėžė, kad PAV ataskaitoje buvo įvardinta, jog nagrinėjamas Vilniaus regiono, kurį pagrinde turėtų sudaryti Vilniaus apskritis, taip pat greta esanti Utenos apskritis, susidarančių komunalinių atliekų panaudojimas energijai gauti. Rengiant PAV ataskaitą buvo atsižvelgiama į oficialius nacionalinius bei Europos Sąjungos sprendimus dėl atliekų naudojimo energijai gauti įrenginių statybos, taip pat į RAAD reikalavimus ir nurodymus. Tvirtino, jog Gamyklos PAV programoje ir ataskaitoje numatytas Vilniaus regiono komunalinių atliekų deginimas atitinka Stebėsenos komiteto nustatytą komunalinių atliekų tvarkymo regioną, kuris apima Vilniaus ir Utenos apskritis. Be to, pažymėjo, kad Utenos apskrities atliekų tvarkymo Vilniaus jėgainėje galimybės paminėjimas PAV ataskaitoje nedaro jokios įtakos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo rezultatams, todėl tai negali būti laikoma pagrindu pripažinti, kad Gamyklos statyba neleistina. UAB „Cowi Lietuva“ taip pat nesutiko su RAAD sprendimo teiginiu, kad būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius atliekų gavimą, ir manė, jog RAAD neteisėtai tai laiko pagrindu nepritarti Gamyklos statybai. Pabrėžė, kad PAV proceso metu sprendžiamas ne veiklos vystymo planas, o vertinamas planuojamos veiklos poveikis aplinkai ir šiam vertinimui nėra reikalingi įrodymai, patvirtinantys atliekų gavimą.

II.

Dėl Gamyklos statyboms pasirinktos vietos keliamo didžiausio aplinkinių gyvenamųjų rajonų gyventojų emocinio nepasitenkinimo teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog PAV ataskaitos 6 skyriuje yra atliktas išsamus poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimas keturioms alternatyvioms Gamyklos statybos vietoms. Atliekant alternatyvių vietų analizę buvo nustatyta, jog kiekviena iš alternatyvių vietų Gamyklos statyboms turi savų teigiamų ir neigiamų savybių, o pasirinkta vieta Jočionių g. 13, Vilniuje, savo netinkamumu iš kitų vietų neišsiskyrė. Taigi, atliekant PAV, nebuvo rasta motyvuotų ir objektyvių argumentų, pagrindžiančių pasirinktos Gamyklos statybos vietos akivaizdų netinkamumą. Pabrėžė, kad Byloje nėra ginčo dėl to, jog vertinant poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, nustatyta tvarka buvo įvertintas 2 km spinduliu nuo planuojamos Gamyklos statybos vietos veikiančių ir taršą įtakojančių objektų įnašas pagal oficialias Aplinkos apsaugos agentūros bei RAAD išduotas oro teršalų fonines koncentracijas ir nustatyta, kad prie esamų vietos meteorologinių sąlygų visomis kryptimis suskaičiuotos teršalų požemio koncentracijos su fonu neviršys nustatytų ribinių verčių ir Gamykla reikšmingo (viršijančio norminius reikalavimus) neigiamo poveikio neturės. Remdamasis byloje esančiais įrodymais ir atsižvelgdamas į tai, kad RAAD nepateikė teismui pareiškėjo UAB „Reenergy“ skundo argumentus šiuo aspektu paneigiančių įrodymų, teismas padarė išvadą, jog minėtas RAAD sprendimo motyvas taip pat laikytinas neobjektyviu ir nepagrįstu. Pažymėjo, kad RAAD argumentą dėl neigiamą poveikį socialinei aplinkai kompensuojančių priemonių nepateikimo nurodė tik atsiliepime į skundą, tačiau pačiame ginčijamame sprendime šis argumentas PAV įstatymo 2 straipsnio 8 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimais nebuvo grindžiamas, todėl toks RAAD aiškinimas laikytinas nepagrįstai išplėstu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad pateiktos Ekspertizės ataskaitos 9 skyriuje „Visuomenės informavimas – dalyvavimas“ nurodyta, jog „visuomenės informavimo oficialus lygis atitinka Lietuvos teisės aktų reikalavimus: buvo rengta ir pristatyta PAV programa; pristatyta PAV ataskaita visuomenei kelis kartus“. Be to, šios ataskaitos 10 skyriaus „Pasiūlymai išvadoms dėl Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos ir veiklos leistinumo poveikio aplinkai požiūriu pasirinktose vietose“ 6 punkte padaryta išvada, kad „PAV procese buvo įvykdyti reikalavimai dėl visuomenės dalyvavimo procese, tačiau vis dar labai trūksta informacijos tarp dalyvaujančių šalių. Ši spraga turi būti užpildyta ne PAV proceso rėmuose.“ Įvertinęs Ekspertizės ataskaitoje pateiktas ekspertų išvadas, teismas nepagrįstu laikė RAAD sprendimo motyvą, kad nepakankamą savivaldybių ir planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus įdirbį su visuomene bei motyvuotos informacijos nepakankamumą, prieš pradedant veiksmus dėl vietos parinkimo ir veiklos ekonominio bei aplinkosauginio naudingumo, konstatuoja PAV ataskaitą bei procesą nagrinėję nepriklausomi ekspertai. Nurodė, jog tokios išvados nepaneigia kiti byloje pateikti įrodymai. Tai įvertinęs, teismas sutiko su pareiškėjo UAB „Reenergy“ argumentu, jog vien aplinkybė, kad PAV procesas įstatymo leidėjo nėra tobulai sureguliuotas, negali būti pagrindu pripažinti, jog PAV atliktas netinkamai ir dėl to Gamyklos statyba negalima. Pažymėjo, kad RAAD nenurodė nei vieno teisės akto, kurio pažeidimą konstatavo nepriklausomi ekspertai.

Dėl to, kad PAV ataskaitoje netinkamai atsižvelgta į RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte Nr. VR-1.7-260 pateiktas pastabas, teismas pabrėžė, kad šiame rašte, be kita ko, nurodyta, jog: 1) vadovaujantis patvirtinta Gamyklos Vilniaus PAV programa, poveikis aplinkai turėjo būti vertinamas analizuojant tik Vilniaus regione susidariusių atliekų deginimą. PAV ataskaitoje pateikiami duomenys, pagal kuriuos numatoma deginti ir kitų regionų atliekas, todėl ataskaita neatitinka programoje nustatyto ataskaitos turinio ir joje nagrinėjamų klausimų; 2) PAV ataskaitoje neišnagrinėta planuojamo įgyvendinti atliekų tvarkymo būdo aplinkosauginė ir ekonominė įtaka šiuo metu esamai regioninių atliekų tvarkymo centrų sistemai. Reikalinga pateikti Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro akcininkų susirinkimo sprendimą bei Vilniaus apskrities regioninės tarybos sprendimą. Dėl pirmosios RAAD rašte pateiktos pastabos, į kurią, RAAD teigimu, derinant PAV ataskaitą nebuvo atsižvelgta, teismas pažymėjo, kad PAV programoje buvo įvardinta, jog planuojama Gamykla, tačiau nebuvo nurodyta, iš kokios teritorijos bus atvežamos atliekos. Teismo vetinimu, RAAD neturėjo pagrindo, vadovaudamasis vien tuo, kad PAV programoje buvo įvardinta planuojama ūkinė veikla – Vilniaus regioninės komunalinių atliekų gamyklos statybos – daryti išvadą, jog PAV programoje buvo nurodyta galimybė deginti tik Vilniaus atliekas. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, jog PAV programoje nebuvo įvardinta teritorija, kurios atliekos planuojamoje statyti Gamykloje bus deginamos, todėl RAAD sprendimo argumentas, kad PAV ataskaitoje netinkamai atsižvelgta į RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte pateiktą pastabą dėl PAV ataskaitos neatitikimo PAV programoje nustatyto ataskaitos turinio dėl numatomo atliekų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Utenos deginimo, aiškinamas plečiamai, yra nepagrįstas ir atmestinas. Be to, teismas sutiko su UAB „Reenergy“ skunde išsakyta pozicija, kad RAAD nepagrindė, kokį neigiamą poveikį aplinkai gali turėti Gamykla, jei joje bus deginamos ne tik Vilniaus, bet ir Utenos apskrities šiukšlės. Pasisakydamas dėl antrosios RAAD rašte pateiktos pastabos, teismas nurodė, kad RAAD sprendime šią pastabą ne cituoja iš savo 2009 m. vasario 10 d. rašto, o ją komentuoja plečiamai, t. y. pasisako, kad PAV ataskaitoje nebuvo atsižvelgta į RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte pateiktą pastabą, jog nei viena ataskaitoje minimų regionų savivaldybė, nei regioniniai apskričių atliekų tvarkymo centrai jokiu dokumentu ar sprendimu nėra patvirtinę, kad tieks komunalines atliekas. Tačiau, vertinant paties 2009 m. vasario 10 d. rašto turinį, matyti, jog tokios pastabos jame nebuvo nurodytos. Kaip nurodyta aukščiau, RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte PAV ataskaitos rengėjui buvo pateikta pastaba, kad PAV ataskaitoje neišnagrinėta planuojamo įgyvendinti atliekų tvarkymo būdo aplinkosauginė ir ekonominė įtaka šiuo metu esamai regioninių atliekų tvarkymo centrų sistemai, taip pat reikalinga pateikti Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro akcininkų susirinkimo sprendimą bei Vilniaus apskrities regioninės tarybos sprendimą, tačiau jame nebuvo detalizuota, kokius konkrečiai sprendimus reikalinga pateikti. Teismo vertinimu, vien tai, kad RAAD rašte tokia pastaba PAV ataskaitą rengiančiam subjektui nebuvo pateikta, yra pagrindas išvadai, jog šis RAAD argumnetas yra nepagrįstas, daryti. Tačiau pastebėjo, kad net jei ir būtų galima interpretuojant RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašto 45 punkte nurodytą pastabą įžvelgti tokį jos turinį, kokį RAAD nurodo savo sprendime kaip motyvą, kuriuo grindžia neigiamą atsakymą dėl Gamyklos statybų galimybės, svarbu atkreipti dėmesį į PAV tikslus (PAV įstatymo 4 str.). PAV įstatyme apibrėžtų PAV tikslų kontekste vertindamas RAAD motyvą dėl PAV ataskaitoje nepateiktų dokumentų, patvirtinančių komunalinių atliekų tiekimą gamyklai, teismas padarė išvadą, kad toks motyvas iš esmės negali būti laikomas tinkamu vertinant planuojamos ūkinės veiklos galimybes pagal pateiktą PAV ataskaitą, nes PAV proceso metu sprendžiamas ne veiklos vystymo planas, o planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad RAAD sprendimas priimtas plečiamai ir neteisingai aiškinant PAV įstatymo bei Savivaldos įstatymo nuostatas, o jame pateikiami argumentai nėra pakankami nepritarti Gamyklos statyboms, todėl RAAD sprendimas yra naikintinas ir RAAD įpareigotinas priimti naują sprendimą, patvirtinant Gamyklos PAV ataskaitą.

III.

Apeliaciniame skunde dėl Sveikatos centro sprendimo nurodoma, kad iš PAV ataskaitos matyti, jog į daugelį visuomenės atstovų ir įgaliotų institucijų klausimų nėra atsakyta. Pareiškėjo teigimu, Sveikatos centras pritaria, kad Vilniuje būtų papildomai sudeginama 185 tūkst. tonų nežinomos kilmės ir sudėties atliekų, suvežtų iš kitų regionų. Tuo tarpu Atliekų deginimo direktyvoje nurodoma, jog jeigu atliekų sudėtyje yra daugiau nei 1 proc. halogenizuotų organinių medžiagų, deginimo temperatūra turi siekti 1100 °C, tačiau PAV ataskaitoje ketinamų sudeginti atliekų sudėtis nėra realiai žinoma. Be to, ekspertai konstatavo, kad šalyje nėra sukurta pavojingų atliekų surinkimo sistema, t. y. neužkertama galimybė pavojingoms atliekoms neribotais kiekiais patekti į komunalinių atliekų bendrą srautą. Tokiu būdu, specialistų nuomone, pavojingų atliekų kiekis bendrame sraute gali siekti iki 10 proc. Pažymi, kad teismas neįvertino fakto, jog atliekas ketinama deginti Europos Sąjungos direktyvomis draudžiamu technologiniu režimu, taip šiurkščiai pažeidžiant Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų konstitucinę teisę gyventi neteršiamoje ir apnuodijimams nepavojingoje aplinkoje. Taip pat tvirtina, jog teismas neįvertino viešai skelbimų mokslo studijų išvadų, kad miestuose, kurių teritorijose veikia atliekų deginimo gamyklos, vidutiniuoju laikotarpiu 44 proc. padidėja sergamumas minkštųjų audinių sarkoma, 6,7 karto padidėja mirčių tikimybė nuo plaučių vėžio, ženkliai pagausėja naujagimių apsigimimo atvejų. Teigia, kad teismas neatsižvelgė, jog į daugumą skundžiamo sprendimo pastabų PAV patikslintoje ataskaitoje buvo atsakyta formaliai arba iš viso nebuvo atsakyta (sprendimo 2; 4; 6; 7; 10; 11; 13; 14; 15; 18; ; 24; 26; 29; 31; 32; 33; 34; 35; 37; 39; 41; 42; 43; 44; 46 p.). Be to, pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalį, kadangi pagal ABTĮ 2 straipsnio 4 dalį Sveikatos centras yra vienas iš savarankiškų PAV derinimo subjektų, kuriam įstatymas suteikia viešojo administravimo įgaliojimus ir nuo kurio išvados tiesiogiai priklauso PAV ataskaitos įvertinimas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir tai, jog pareiškėjas J. J. yra Vilniaus miesto gyventojas, profesine ir visuomenine veikla užsiima Vilniuje, visos neigiamos pasekmės, kylančios iš to, kad Sveikatos centras neteisingai ir neteisėtai suderino PAV ataskaitą, atsilieps ir J. J. sveikatai bei jo turto vertei.

Skunde taip pat teigiama, kad RAAD, nederindamas PAV ataskaitos, pasielgė teisėtai. Pažymima, jog pagal PAV įstatymo 5 straipsnį visuomenė yra vienas iš PAV ataskaitos derinimo subjektų. Tuo tarpu UAB „Reenergy” klaidina teismą, pareikšdama, jog į ataskaitą atsiliepė tik maža, nekvalifikuota ir lokalizuota gyventojų grupė. Nurodo, kad teikiant motyvuotus atsiliepimus, klausimus ir reikalavimus visuomenės atstovai, mokslininkai, specialistai, politikai pasisakė plačiai ir atmetė PAV ataskaitą kaip aplinkai kenksmingą, ekonomiškai ir energetiškai netikslingą, turintį akivaizdžių korupcinės veiklos tikslų projektą. Atkreipia dėmesį, jog ataskaitą neigiamai įvertino ir motyvuotus reikalavimus jos netvirtinti pateikė Viliaus miesto gyventojai, mokslininkai, profesoriai, habilituoti daktarai, Demokratinis Judėjimas, Vilniaus regiono gyventojų bendruomenių Aplinkos komitetas, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas”, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus Taryba, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 18 narių, Lietuvos Respublikos Seimo 13 narių. Pažymi, jog PAV ataskaitą vertino aukštos kvalifikacijos mokslininkai, profesoriai, specialistai, kurie nebuvo materialiai skatinami teikti išvadas, prieštaraujančias mokslo įrodytiems faktams, todėl tokios išvados laikytinos nepriklausomomis. Taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai PAV ataskaitos derinimo klausimas net nebuvo pateiktas svarstyti, o šią ataskaitą suderino tik vieno iš savivaldybės administracijos skyriaus vedėja, taip atimant iš tarybos narių teisę dalyvauti šio klausimo sprendime. Tvirtina, jog tokiu būdu buvo pažeistas Savivaldos įstatymo 4 straipsnis. Be to, pritaria RAAD pateiktiems faktams ir argumentams, pagrindžiantiems sprendimą nederinti netinkamos PAV ataskaitos.

Be kita ko, pabrėžia, kad apeliaciniame skunde nenurodyta į kokius konkrečius ir kieno klausimus nebuvo atsakyta PAV proceso metu. Teigia, jog visi visuomenės klausimai, kuriuos gavo PAV organizatorius bei rengėjas ir atsakinga institucija (RAAD), buvo išnagrinėti, atlikta jų analizė, parengti ir išsiųsti atsakymai visiems pateikusiems pastabas. Nurodo, kad klausimų, pastabų bei pasiūlymų registracija ir įvertinimas pateikti PAV ataskaitos priede, taip pat paskelbti internetiniuose portaluose. Pažymi, jog PAV proceso metu buvo organizuoti du vieši supažindinimo su parengta bei patikslinta ataskaita susirinkimai, kurių metu buvo atsakyta į užduotus klausimus dėl planuojamos Gamyklos statybų. PAV organizatoriaus bei rengėjo atstovai atsakė į visuomenės sveikatos specialistų bei visuomenės atstovų klausimus, susijusius su galimu poveikiu visuomenės sveikatai. Aplinkos ministerija taip pat organizavo galutinės PAV ataskaitos pristatymą, kuriame buvo sudaryta galimybė dalyvauti bei užduoti rūpimus klausimus visuomenės atstovams. Be to, net ir ankstyvojoje PAV proceso stadijoje PAV rengėjai susitiko su visuomenės atstovais Lazdynų seniūnijoje bei mokykloje Pilaitėje.

Dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad PAV ataskaitoje yra nagrinėjamas nerūšiuotų atliekų deginimas, kas neva yra draudžiama pagal Atliekų deginimo direktyvą, pažymi, jog toks draudimas neegzistuoja. Be to, atliekų rūšiavimo klausimo sprendimas yra savivaldybių, o ne atliekų tvarkymo, deginimo ar perdirbimo įmonių užduotis. Nurodo, kad PAV ataskaitoje priimtos prielaidos dėl atliekų rūšiavimo centrų įrengimo ar atskiro komunalinių biologiškai skaidžių atliekų surinkimo ir apdorojimo yra pagrįstos Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane pateiktais tikslais. Pabrėžia, jog nesuprantami yra argumentai dėl atliekų atgabenimo į Gamyklą iš kitų regionų, kadangi PAV ataskaitoje numatyta, kad į planuojamą statyti Gamyklą komunalines atliekas numatoma atvežti iš Vilniaus apskrities, taip pat jos gali būti atvežamos iš kitų artimiausių Lietuvos apskričių. Tuo tarpu Vilniaus, kaip ir kitų Lietuvos regionų, ribas pagal komunalinių atliekų panaudojimo energijai gaminti susidarymo teritorijas nustatys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, o PAV įstatymas nereglamentuoja naudojamų žaliavų šaltinių. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Gamykloje nebus deginamos pavojingos aplinkai medžiagos, o numatomi Gamyklos maksimalūs gamybiniai pajėgumai yra planuojami atsižvelgiant į Vilniaus apskrityje susidarantį komunalinių atliekų kiekį.

Pažymi, jog nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad Gamykloje numatoma atliekas deginti per žemoje temperatūroje bei draudžiamu technologiniu režimu, trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų ir nenurodo, kokius teisės aktus ar technologinius režimus pažeis Gamykla. Pabrėžia, jog atliekų deginimo temperatūrą reglamentuoja Atliekų deginimo direktyva, kurią įgyvendina Įsakymas. Nurodo, kad komunalinės atliekos nėra priskiriamos prie pavojingų medžiagų, todėl Gamykloje numatomos atliekų deginimo temperatūros minimalus leistinas dydis (850 °C) yra nurodytas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teigia, jog samprotavimai apie tai, kad Gamykloje bus deginamos kenksmingos ir pavojingos aplinkai bei žmonių sveikatai atliekos, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Be to, Įsakyme nėra reikalaujama nustatinėti deginamų atliekų sudėtį. Tvirtina, kad komunalinių atliekų rūšiavimas yra skirtas tinkamų perdirbimui žaliavų išskyrimui. Taip pat atkreipia dėmesį, jog bet kuriuo atveju į aplinkos orą išmetamų teršalų koncentracija iš komunalinių atliekų deginimo įrenginio negalės viršyti ribinių verčių, numatytų Įsakyme. Nurodo, kad PAV ataskaitoje pateikti skaičiavimai buvo atlikti remiantis konkrečiais matavimais, mokslinėmis žiniomis ir atliktais moksliniais tyrimais bei jų išvadomis.

Mano, kad apeliaciniame skunde pateikiami motyvai, jog nebuvo užtikrintas tinkamas visuomenės dalyvavimas PAV procese bei visuomenė nesuderino PAV ataskaitos, yra nepagrįsti. Teigia, kad pagrindinės visuomenės teisės yra gauti informaciją bei teikti motyvuotus pasiūlymus, o pateikti pasiūlymai turi būti argumentuotai įvertinti ir pagal pagrįstus pasiūlymus gali būti taisoma PAV ataskaita. Taip pat pažymi, jog savivaldybės funkcijos PAV procese bendrai apibrėžtos PAV 6 straipsnio 4 dalyje, o kitose įstatymo normose šios funkcijos yra detalizuojamos, tačiau nėra išskiriama savivaldos institucijų pareiga tokio pobūdžio klausimus svarstyti taryboje. Atkreipia dėmesį, kad 2009 m. spalio 12 d. įvyko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Bendruomenės reikalų visuomeninės komisijos posėdis, kurio darbotvarkėje buvo aptariama tema „Atliekų deginimo įmonė – aplinkos užterštumo padidėjimo grėsmė visam Vilniaus miestui“. Taigi aplinkybė, kad PAV klausimas nebuvo svarstytas taryboje, yra neatitinkanti tikrovės. Be to, nurodo, kad Aplinkos apsaugos skyriaus nuostatų 9.8 punkte nustatyta, jog savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius derina įmonių ir bendrovių PAV programas bei ataskaitas. Šie nuostatai yra specialusis teisės aktas Savivaldos įstatymo taikymo požiūriu. Todėl atsižvelgiant į tai, jog PAV ataskaitai buvo pritarta savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos 2009 m. spalio 13 d. raštu Nr. A178-25(2.3.3-AD13), nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė nedalyvavo ar netinkamai dalyvavo PAV ataskaitos derinime.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (12-30)-12.30-9 bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. VR-1.7-1840 teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamas ginčas tiesiogiai susijęs su planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesu.

Poveikio aplinkai vertinimo procesas, remiantis PAV įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, yra planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai, t. y. numatomo aplinkos pokyčio, kurio priežastis yra planuojama ūkinė veikla (PAV įstatymo 2 str. 7 d.), nustatymas, apibūdinimas ir įvertinimas. Šio proceso tikslai yra: 1) nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, socialinei ekonominei aplinkai ir materialinėms vertybėms, nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei šių aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai; 2) sumažinti planuojamos ūkinės veiklos neigiamą poveikį visuomenės sveikatai ir kitiems šio straipsnio 1 punkte išvardytiems aplinkos komponentams arba šio poveikio išvengti; 3) nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla, įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai, leistina pasirinktoje vietoje (PAV įstatymo 4 str.).

Tuo tarpu, vadovaujantis PAV įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, PAV proceso dalyviai yra: 1) atsakinga institucija – Aplinkos ministerija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija; 2) planuojamos ūkinės veiklos PAV subjektai: valstybės institucijos, atsakingos už sveikatos apsaugą, priešgaisrinę apsaugą, kultūros vertybių apsaugą, ir savivaldybių institucijos; 3) planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas); 4) PAV dokumentų rengėjas; 5) visuomenė. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, PAV subjektai gali būti ir kitos šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nenurodytos valstybės institucijos, jei jas pakviečia dalyvauti atsakinga institucija ar jos pačios suinteresuotos dalyvauti PAV procese ir atsakinga institucija, atsižvelgdama į planuojamos ūkinės veiklos pobūdį, mastą ar vietos ypatumus, tam pritaria. Tokiais atvejais atsakinga institucija raštu praneša visiems PAV subjektams bei planuojamos ūkinės veiklos organizatoriui (užsakovui) ir PAV dokumentų rengėjui, kokios kitos valstybės institucijos dalyvauja PAV procese.

Minėtų PAV proceso dalyvių funkcijos apibrėžtos PAV įstatymo 6 straipsnyje, numatančiame, jog atsakinga institucija koordinuoja PAV procesą, atlieka atranką, nagrinėja ir tvirtina programas, nagrinėja suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimą, motyvuotus suinteresuotos visuomenės pasiūlymus, ataskaitas, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas dėl programų, ataskaitų bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir priima sprendimą, taip pat prireikus pasitelkia konsultantus. Tuo tarpu planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) savo lėšomis atlieka šio įstatymo jam nustatytas PAV procedūras. PAV dokumentų rengėjas nustato, apibūdina ir įvertina planuojamos ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai, rengia programą ir ataskaitą bei atlieka šio įstatymo jam nustatytas PAV procedūras. Planuojamos ūkinės veiklos PAV subjektai pagal savo kompetenciją nagrinėja programas bei ataskaitas ir teikia išvadas dėl programų, ataskaitų bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Visuomenė Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikia motyvuotus pasiūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir šios veiklos galimo poveikio aplinkai.

Remiantis PAV įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesą sudaro: 1) atranka dėl PAV, PAV proceso dalyvių informavimas bei pranešimas visuomenei apie priimtą atrankos išvadą; 2) planuojamos ūkinės veiklos PAV programos rengimas, pranešimas visuomenei apie parengtą programą, derinimas ir tvirtinimas; 3) planuojamos ūkinės veiklos PAV ataskaitos rengimas, derinimas ir viešas visuomenės supažindinimas; 4) sprendimo priėmimas ir PAV proceso dalyvių informavimas apie priimtą sprendimą.

Pažymėtina, jog PAV programa nustato PAV ataskaitos turinį ir joje nagrinėjamus klausimus (PAV įstatymo 8 str. 3 d.). Šios programos rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą numato PAV įstatymo 8 straipsnio 5-13 dalys, kuriose, be kita ko, įtvirtinta teisė PAV subjektams pateikti motyvuotus reikalavimus, kad PAV dokumentų rengėjas papildytų ar pataisytų programą (PAV įstatymo 8 str. 7 d.). Būtent minėta galimybe ir pasinaudojo Sveikatos centras, kuris 2007 m. gruodžio 7 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokole Nr. 12-2632 (t. I, b. l. 80-81) pateikė pastabas dėl PAV programos ir jai nepritarė. Atkreiptinas dėmesys, jog Sveikatos centras PAV programai 2007 m. gruodžio 14 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolu Nr. 12-2672 (t. I, b. l. 82-83) pritarė tik tada, kai jos rengėjas įvykdė visus motyvuotus reikalavimus ir papildė PAV programą. Nagrinėjamu atveju PAV programos rengimo ir tvirtinimo procedūra buvo užbaigta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui 2008 m. gegužės 21 d. raštu Nr. VR-1.7-1804 (t. VI, b. l. 191) patvirtinus PAV programą (t. VI, b. l. 154-181). Pabrėžtina, kad ši programa nėra ginčijama ar nuginčyta, todėl ja remiantis buvo rengiama PAV ataskaita.

PAV ataskaitos rengimo metu planuojamos ūkinės veiklos PAV subjektai patikrina, ar PAV dokumentų rengėjo pagal motyvuotus suinteresuotos visuomenės pasiūlymus pateiktoje patikslintoje ataskaitoje išsamiai išnagrinėti jų kompetencijai priklausantys ir programoje numatyti klausimai (PAV įstatymo 9 str. 3 d.). PAV subjektai išnagrinėja ataskaitą ir per 20 darbo dienų nuo jos gavimo dienos savo motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių pateikia PAV dokumentų rengėjui (PAV įstatymo 9 str. 4 d.), kuris atsakingai institucijai pateikia ataskaitą, PAV subjektų išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių bei argumentuotą suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimą (PAV įstatymo 9 str. 6 d.). Tuo tarpu atsakinga institucija, vadovaujantis PAV įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, išnagrinėjusi ataskaitą, PAV subjektų išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių, argumentuotą suinteresuotos visuomenės pasiūlymų įvertinimą, taip pat raštu gautus suinteresuotos visuomenės motyvuotus pasiūlymus, per 25 darbo dienas nuo ataskaitos gavimo dienos teikia motyvuotus reikalavimus ataskaitą pataisyti ar papildyti arba priima sprendimą. Atsakingos institucijos priimtas teigiamas sprendimas galioja 5 metus nuo jo priėmimo dienos (PAV įstatymo 10 str. 6 d.). Tačiau jeigu atsakinga institucija priima sprendimą, kad planuojama ūkinė veikla dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimų ir (ar) galimo neigiamo poveikio aplinkai pasirinktoje vietoje neleistina, planuojama ūkinė veikla negali būti vykdoma (PAV įstatymo 10 str. 7 d.).

Taigi tik po minėtų PAV subjektų motyvuotų išvadų pateikimo prasideda atsakingos institucijos atliekamas PAV ataskaitos nagrinėjimas, t. y. baigiamoji planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso stadija, o PAV procedūra užbaigiama atsakingai institucijai (šiuo atveju Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioniniam aplinkos apsaugos departamentui) priėmus sprendimą pritarti arba nepritarti PAV ataskaitai ir planuojamos ūkinės veiklos galimybei, būtent kuris ir sukelia realias teisines pasekmes. Pabrėžtina, kad PAV subjektų atliekamo PAV ataskaitų vertinimo tikslas – patikrinti, ar ataskaitoje išsamiai išnagrinėti PAV subjektų kompetencijai priklausantys ir programoje numatyti klausimai. Atsižvelgiant į tai, konstatauotina, jog PAV subjektų atliekamas PAV ataskaitos vertinimas bei išvadų pateikimas yra tik viena iš PAV proceso etapų sudedamųjų (tarpinių) dalių ir PAV subjektų PAV įstatymo pagrindu atlikti veiksmai bei priimtos išvados realiai jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.).

Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Pabrėžtina, jog nors PAV įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo, PAV subjektų išvadų, atsakingos institucijos išvadų ir sprendimų, šio įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nurodyto savivaldybės tarybos sprendimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, šios nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai atsižvelgiant į minėtas ABTĮ nuostatas. Taigi, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2009 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. (12-30)-12.30-9 (t. I, b. l. 125-127), kuriame pateikta išvada pritarti PAV ataskaitai ir planuojamos ūkinės veiklos galimybei, yra tik tarpinis dokumentas, kuris neužkerta kelio tolesnėms procedūroms, todėl jo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. jis negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutrauktė administracinę bylą šioje dalyje. Kartu pažymėtina, jog nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (išvada), asmuo šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl PAV ataskaitos. Būtent nagrinėdamas pastarąjį ginčą, administracinis teismas gali įvertinti ir tarpinį sprendimą, t. y. Sveikatos centro išvadą, jos teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat reikšmę ir poveikį galutinio atsakingos institucijos sprendimo dėl PAV ataskaitos teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad RAAD, nederindamas PAV ataskaitos, pasielgė teisėtai, todėl apeliantas prašo panaikinti ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. VR-1.7-1840 priimtas netinkamai taikant ir aiškinant teisės aktų nuostatas, o jame pateikti argumentai nėra pakankami nepritarti PAV ataskaitai, kadangi nepateikiami jokie juos pagrindžiantys objektyvūs įrodymai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Kaip matyti iš minėto ginčijamo RAAD sprendimo dėl Gamyklos statybos neleistinumo (t. VII, b. l. 11-15), jis iš esmės grindžiamas penkiais argumentais: 1) nebuvo užtikrintas tinkamas vietos gyventojų atstovavimas priimant sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos, taip pažeidžiant Orhuso konvencijos nuostatas; 2) Gamyklos statyboms pasirinkta vieta dėl Lietuvoje vyraujančio pietvakarių krypčių vėjo kelia didžiausią aplinkinių gyvenamųjų rajonų gyventojų emocinį nepasitenkinimą; 3) nepakankamą savivaldybių ir planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus įdirbį su visuomene bei motyvuotos informacijos visuomenei nepakankamumą, prieš pradedant veiksmus dėl vietos parinkimo ir veiklos ekonominio bei aplinkosauginio naudingumo konstatuoja PAV ataskaitą bei procesą nagrinėję nepriklausomi ekspertai; 4) vieno iš planuojamos ūkinės veiklos PAV subjektų – Vilniaus miesto savivaldybės – netinkamą dalyvavimą derinant PAV ataskaitą nurodo Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2010 m. kovo 23 d. rašte Nr. 3-85 bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2009 m. gruodžio 15 d. pažymos Nr. 4D2009/3-1335 išvadose; 5) PAV ataskaitoje netinkamai atsižvelgta į RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte Nr. VR-1.7-260 pateiktas pastabas.

Vertindama RAAD sprendimo argumentą dėl netinkamo vietos gyventojų interesų atstovavimo ir Orhuso konvencijos nuostatų pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojant PAV įstatymo 3 straipsnio 5 dalies 2-3 punktų, 8 straipsnio 5 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, matyti, jog planuojamos ūkinės veiklos dokumentų rengėjas apie parengtą PAV programą turi informuoti visuomenę Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, o planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuoja visuomenės supažindinimą su PAV ataskaita. Remiantis Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso tvarkos aprašo 3 punktu, visuomenės informavimo ir dalyvavimo procedūros yra pranešimai apie planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, pranešimas apie atrankos išvadą, ar privaloma vertinti planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, pranešimas apie parengtą PAV programą, viešas visuomenės supažindinimas su planuojamos ūkinės veiklos PAV ataskaita bei informavimas apie priimtą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad visuomenė buvo tinkamai informuota apie PAV procedūrų atlikimą, taip pat supažindinta su PAV programa ir PAV ataskaita, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Kita vertus, apeliaciniame skunde teigiama, jog iš PAV ataskaitos matyti, kad į daugelį visuomenės atstovų ir įgaliotų institucijų klausimų nėra atsakyta arba atsakyta tik formaliai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog planuojamos ūkinės veiklos PAV procedūrų vykdymo metu, iki atsakinga institucija priima sprendimą, visi PAV proceso dalyviai turi teisę kreiptis į atsakingą instituciją ir PAV subjektus jų kompetencijos klausimais, raštu pateikdami informaciją dėl galimų pažeidimų nustatant, apibūdinant ir įvertinant galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai ar vykdant poveikio aplinkai vertinimo procedūras (PAV įstatymo 9 str. 8 d.). Be to, visuomenė Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikia motyvuotus pasiūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir šios veiklos galimo poveikio aplinkai (PAV įstatymo 6 str. 5 d., Aprašo 31 p.). Argumentuoti suinteresuotos visuomenės pasiūlymai PAV dokumentų rengėjo turi būti įvertinti ir šis įvertinimas kartu su PAV ataskaita pateiktas atsakingai institucijai (PAV įstatymo 9 str. 6 d.). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad PAV procedūrų vykdymo metu visuomenė ne kartą naudojosi minėtomis teisėmis ir teikė pastabas bei pasiūlymus, kurie buvo registruojami ir įvertinti bei į juos atsakyta. Taigi teisės aktų nuostatos dėl visuomenės informavimo ir dalyvavimo PAV procese pažeistos nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nenumato, kaip visuomenės dalyvavimo rezultatai turi atsispindėti sprendime (šiuo atveju PAV ataskaitoje), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos Orhuso konvencijos nuostatos. Juolab kad RAAD nenurodė jokių konkrečių teisės aktų nuostatų pažeidimų užtikrinant visuomenės informavimą ir dalyvavimą PAV procese.

Pasisakydamas dėl RAAD sprendimo argumento, kad vieta planuojamos Gamyklos statymui buvo grindžiama daugiausiai atsižvelgiant į inžinerinių ir energetinių išteklių prieinamumą, o dėl vyraujančio pietvakarių krypčių vėjo ši vieta kelia didžiausią aplinkinių gyvenamųjų rajonų gyventojų emocinį nepasitenkinimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad PAV ataskaitos 6 skyriuje yra atliktas išsamus poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimas keturioms alternatyvioms Gamyklos statybos vietoms. Atliekant alternatyvių vietų analizę buvo nustatyta, jog kiekviena iš minėtų vietų turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių, o pasirinkta vieta, esanti Jočionių g. 13, Vilniuje, savo netinkamumu iš kitų vietų neišsiskyrė, t. y. nebuvo rasta jokių objektyviai pagrįstų argumentų, patvirtinančių akivaizdų pasirinktos planuojamos Gamyklos statybos vietos netinkamumą. Pabrėžtina, kad vien subjektyvus aplinkinių gyvenamųjų rajonų gyventojų emocinis nepasitenkinimas nesudaro pagrindo konstatuoti planuojamos ūkinės veiklos negalimumą. Be to, PAV procedūros metu, vertinant poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, nustatyta tvarka buvo įvertintas 2 km spinduliu nuo planuojamos Gamyklos statybos vietos veikiančių ir taršą įtakojančių objektų įnašas pagal oficialias Aplinkos apsaugos agentūros bei RAAD išduotas oro teršalų fonines koncentracijas bei nustatyta, kad prie esamų vietos meteorologinių sąlygų visomis kryptimis suskaičiuotos teršalų požemio koncentracijos su fonu neviršys nustatytų ribinių verčių ir Gamykla reikšmingo (viršijančio norminius reikalavimus) neigiamo poveikio neturės. Apelianto keliamos abejonės dėl matematinių modelių, naudotų įvertinti poveikį oro užterštumui, patikimumo, nagrinėjamu atveju yra nepagrįstos, todėl atmestinos. Juolab kad pagal nacionalinius kriterijus ribojamų teršalų sklaidos skaičiavimai aplinkos ore buvo atliekami programa VARSA, o teršalų, kurių kiekis aplinkos ore ribojamas pagal Europos Sąjungos kriterijus – programa SELMAGIS, t. y. minėti planuojamos statyti Gamyklos poveikio aplinkos oro užterštumui skaičiavimai buvo atlikti naudojant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidžiamų poveikio aplinkos orui vertinimui naudotinų modelių sąrašą įtrauktas programas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinio skundo teiginys, kad išvados dėl oro užterštumo neatitinka viešai skelbiamų mokslo studijų rezultatų, nepaneigia teisės aktų nustatyta tvarka naudojant patvirtintas programas atliktų skaičiavimų rezultatų.

Dėl nepriklausomų ekspertų, nagrinėjusių PAV ataskaitą, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, proceso ir dokumentų ekspertizės ataskaitos 9 skyriuje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog visuomenės informavimo oficialus lygis atitinka Lietuvos teisės aktų reikalavimus, buvo rengta ir pristatyta PAV programa, taip pat kelis kartus visuomenei pristatyta PAV ataskaita. Be to, šios ataskaitos 10 skyriuje padaryta išvada, kad PAV procese buvo įvykdyti reikalavimai dėl visuomenės dalyvavimo, o informacijos trūkumas tarp dalyvaujančių šalių turėtų būti pašalintas ne PAV proceso rėmuose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog RAAD sprendimo motyvas, kad nepakankamą savivaldybių ir planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus įdirbį su visuomene bei motyvuotos informacijos nepakankamumą, prieš pradedant veiksmus dėl vietos parinkimo ir veiklos ekonominio bei aplinkosauginio naudingumo, konstatuoja PAV ataskaitą bei procesą nagrinėję nepriklausomi ekspertai, yra nepagrįstas. Juolab kad, kaip minėta, RAAD nenurodė jokių konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios būtų pažeistos užtikrinant visuomenės informavimą ir dalyvavimą PAV procese.

Vertinant RAAD sprendimo argumentą dėl netinkamo Vilniaus miesto savivaldybės dalyvavimo derinant PAV ataskaitą, atkreiptinas dėmesys, kad PAV įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog vienas iš planuojamos ūkinės veiklos PAV subjektų yra savivaldybių institucijos. Tačiau įstatymas nedetalizuoja, kuri konkrečiai savivaldybės institucija nagrinėja PAV programas bei ataskaitas ir teikia išvadas. Kita vertus, Savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog savivaldybės institucijos yra savivaldybės taryba ir savivaldybės administracijos direktorius bei jo pavaduotojas (pavaduotojai). Tuo tarpu, vadovaujantis Savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 3 punktu, savivaldybės administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje. Taigi, remdamasis jam suteiktais įgaliojimais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 40-1163 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus nuostatus, kurių 9.8 punktas įtvirtina, kad šis skyrius derina įmonių ir bendrovių PAV programas bei ataskaitas. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti nuostatai yra nepanaikinti ir galiojantys. Be to, į nagrinėjamą bylą trečiuoju asmeniu yra įtraukta administracijos direktoriaus įgalioto administracijos direktoriaus pavaduotojo atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė savo poziciją, jog PAV procese Vilniaus miesto savivaldybės dalyvavimas buvo tinkamas (t. XXI, b. l. 48-52, 53). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2009 m. spalio 13 d. raštas Nr. A178-25(2.3.1.3-AD13), pasirašytas šio skyriaus vedėjos, negali būti laikomas planuojamos ūkinės veiklos PAV subjekto (savivaldybės institucijos) išvada PAV įstatymo prasme.

Aplinkybė, kad PAV ataskaita nebuvo svarstoma savivaldybės tarybos posėdyje ir nebuvo surengta gyventojų apklausa, nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo netvirtinti PAV ataskaitos, kadangi teisės aktuose nėra išskiriama savivaldos institucijų pareiga skelbti gyventojų apklausą ir (ar) tokio pobūdžio klausimus svarstyti taryboje. Pažymėtina, jog Savivaldos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad apklausos paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso savivaldybės gyventojams ir savivaldybės tarybai. Tačiau nagrinėjamu atveju nei visuomenė, nei savivaldybės taryba tokios teisės neįgyvendino. Be to, reikalavimo atlikti tokią apklausą nereiškė ir RAAD. Kita vertus, net ir atlikus vietos gyventojų apklausą, tokios apklausos rezultatai būtų tik patariamojo pobūdžio (Savivaldos įstatymo 36 str. 2 d.). Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, jog PAV procedūros metu informacija apie PAV ataskaitos svarstymo eigą nuolatos buvo viešinama žiniasklaidoje ir internete, buvo organizuojami susitikimai bei PAV ataskaitos aptarimai su PAV subjektų, PAV dokumentų rengėjų ir PAV užsakovų, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio aplinkos sveikatos centro bei visuomenės atstovais, o 2009 m. spalio 12 d. įvyko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Bendruomenės reikalų visuomeninės komisijos posėdis, kurio darbotvarkėje buvo aptariama tema „Atliekų deginimo įmonė – aplinkos užterštumo padidėjimo grėsmė visam Vilniaus miestui“. Be to, PAV procedūrų vykdymo metu visuomenė ne kartą teikė pastabas bei pasiūlymus, kurie buvo registruojami ir įvertinti bei į juos atsakyta. Tai įvertinus, negalima teigti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas tinkamas gyventojų interesų atstovavimas.

Pasisakant dėl RAAD sprendimo argumento, kad PAV ataskaitoje netinkamai atsižvelgta į RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte Nr. VR-1.7-260 pateiktas pastabas, pažymėtina, jog RAAD šį argumentą, be kita ko, grindė tuo, kad PAV ataskaitoje, vadovaujantis PAV programa, turėjo būti vertinamas tik Vilniaus regione susidarančių atliekų deginimas, tačiau joje nurodoma galimybė deginti ir kitų regionų atliekas, dėl ko ataskaita neatitinka programoje nustatyto jos turinio. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog PAV programoje buvo įvardinti tik planai statyti Vilniaus regioninę komunalinių atliekų gamyklą, taip pat nurodyta, jog atliekas ketinama gauti iš Vilniaus regiono, o ne konkrečiai iš Vilniaus komunalinių atliekų tvarkymo regiono. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad minėtos sąvokos nėra tapačios, o regiono sąvoka Lietuvos Respublikos teisės aktuose apskritai nėra aiškiai bei vienareikšmiškai apibrėžta ir gali būti suvokiama kaip teritorija, apimanti daugiau negu vienos savivaldybės teritoriją. Tai įvertinus, aplinkybė, kad PAV ataskaitoje numatyta galimybė deginti atliekas ir iš Utenos regiono, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo teigti, jog PAV ataskaita neatitinka PAV programos. Juolab kad RAAD nepagrindė, kokį neįvertintą neigiamą poveikį aplinkai gali turėti Gamykla, jeigu joje bus deginamos ne tik Vilniaus, bet ir Utenos apskrities šiukšlės.

Tuo tarpu analizuojant RAAD sprendimo argumentą dėl to, kad PAV ataskaitoje buvo netinkamai atsižvelgta į RAAD 2009 m. vasario 10 d. rašte Nr. VR-1.7-260 nurodytą pastabą, jog nepateikti Vilniaus apskrities regioninės plėtros tarybos bei Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro akcininkų sprendimai dėl planuojamos ūkinės veiklos ir kitų ataskaitoje minimų regionų atitinkamų institucijų sprendimai šiuo klausimu, taip pat nei viena iš ataskaitoje minimų regionų savivaldybių ar regioninių apskričių atliekų tvarkymo centrų nėra patvirtinę, kad tieks komunalines atliekas deginimui, dėl ko kyla grėsmė, jog atliekos bus atvežamos iš vietovių, kur nebus užtikrintas tinkamas jų rūšiavimas, pažymėtina, kad RAAD sprendime šią pastabą ne cituoja iš savo 2009 m. vasario 10 d. rašto Nr. VR-1.7-260, o ją komentuoja plečiamai, kadangi minėtame rašte PAV ataskaitos rengėjui buvo pateikta pastaba, jog PAV ataskaitoje neišnagrinėta planuojamo įgyvendinti atliekų tvarkymo būdo aplinkosauginė ir ekonominė įtaka šiuo metu esamai regioninių atliekų tvarkymo centrų sistemai, taip pat reikalinga pateikti Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro akcininkų susirinkimo sprendimą bei Vilniaus apskrities regioninės plėtros tarybos sprendimą, tačiau nebuvo detalizuota, kokius konkrečiai sprendimus reikalinga pateikti, t. y. nenurodyta, kad reikia pateikti ataskaitoje minimų regionų savivaldybių ar regioninių apskričių atliekų tvarkymo centrų dokumentus arba sprendimus, patvirtinančius, komunalinių atliekų tiekimą. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įvertinus PAV įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus PAV tikslus, konstatuotina, jog PAV proceso metu yra sprendžiamas ne veiklos vystymo planas, o planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir tokios veiklos galimybė, todėl reikalavimas pateikti komunalinių atliekų tiekimą patvirtinančius dokumentus laikytinas nepagrįstu. Taip pat pažymėtina, kad atliekų rūšiavimo klausimo sprendimas yra savivaldybių, o ne atliekų tvarkymo, deginimo ar perdirbimo įmonių užduotis. Vienos planuojamos ūkinės veiklos organizatorius negali turėti įtakos kitų įmonių numatomoms veikloms ir negali būti už jas atsakingas. Tuo remiantis, kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl planuojamų sudeginti atliekų kiekio bei jų sudėties.

Papildomai pasisakydama dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2009 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. (12-30)-12.30-9 (t. I, b. l. 125-127), kuriame pateikta išvada pritarti PAV ataskaitai bei planuojamos ūkinės veiklos galimybei, teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis PAV įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, PAV subjektai turi teisę pateikti motyvuotus reikalavimus, kad PAV dokumentų rengėjas papildytų ar pataisytų ataskaitą. Tokiu atveju PAV dokumentų rengėjas turi papildyti ar pataisyti ataskaitą ir pakartotinai pateikti ją PAV subjektams, kurie ataskaitą išnagrinėja ir per 10 darbo dienų nuo jos gavimo dienos motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių pateikia PAV dokumentų rengėjui. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Sveikatos centras, naudodamasis minėta teise, tris kartus – 2008 m. spalio 1 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolu Nr. 12-(a)-10 (t. I, b. l. 87-89), 2008 m. lapkričio 6 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolu Nr. 12-(a)-11 (t. I, b. l. 90-92) ir 2008 m. lapkričio 27 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolu Nr. 12-(a)-14 (t. I, b. l. 93-94) – nepritarė PAV ataskaitai ir teikė motyvuotus reikalavimus ataskaitos rengėjui UAB „Cowi Baltic”. Išnagrinėjęs pakartotinai pateiktą papildytą ir pataisytą PAV ataskaitą bei įvertinęs Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinio sveikatos centro teiktas pastabas, Sveikatos centras 2009 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. (12-30)-12.30-5 (t. I, b. l. 106-107) ir 2009 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (12-30)-12.30-8 (t. I, b. l. 117-118) vėl nepritarė PAV ataskaitai bei pateikė pastabas. Atkreiptinas dėmesys, kad Sveikatos centras PAV ataskaitai ir planuojamos ūkinės veiklos galimybei pritarė tik 2009 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (12-30)-12.30-9 (t. I, b. l. 125-127), kai atsižvelgiant į visas pastabas ir reikalavimus buvo pateikta pataisyta PAV ataskaita. Be to, siekdamas išsamiai ir tinkamai išnagrinėti PAV ataskaitą, Sveikatos centras 2008 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (12)-2-1964 (t. I, b. l. 84), 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. (12-18)-2-3688 (t. I, b. l. 100-102), 2009 m. spalio 20 d. raštu Nr. (12-18)-2-3842 (t. I, b. l. 103), 2009 m. spalio 20 d. raštu Nr. (12-18)-2-3843 (t. I, b. l. 104), 2009 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (12-18)-2-4204 (t. I, b. l. 112), 2009 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (12-18)-2-4652 (t. I, b. l. 119) kreipėsi tarnybinės pagalbos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, kurios pavedimu PAV ataskaitą išnagrinėjo Valstybinis aplinkos sveikatos centras, ir Valstybinę sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taip pat 2008 m. lapkričio 25 d., 2009 m. lapkričio 4 d., 2009 m. lapkričio 26 d. ir 2009 m. gruodžio 23 d. Sveikatos centras iniciavo tarpžinybinius PAV subjektų, PAV dokumentų rengėjų ir PAV užsakovų, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio aplinkos sveikatos centro bei visuomenės atstovų pasitarimus (t. I, b. l. 96-97, 108-109, 115-116, 122-124). Tai įvertinus, konstatuotina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, kaip PAV subjektas, atliekantis PAV ataskaitos vertinimą pagal PAV įstatymą, ėmėsi visų būtinų priemonių, reikalingų visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti pateiktą planuojamos statyti Gamyklos PAV ataskaitą. Byloje nėra jokių duomenų, kad Sveikatos centras, vertindamas minėtą PAV ataskaitą, būtų pažeidęs teisės aktų nuostatas ir jo priimta išvada būtų neteisėta ar nepagrįsta dėl kitų priežasčių. Be to, pabrėžtina, jog apeliantas PAV procese ne kartą teikė pastabas, kurios buvo įvertintos ir į jas atsakyta. Tačiau jokie Sveikatos centro išvados nepagrįstumą ir (ar) neteisėtumą patvirtinantys duomenys pateikti nebuvo.

Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant PAV įstatymo 10 straipsnio 7 punktą, numatantį, jog jeigu atsakinga institucija priima sprendimą, kad planuojama ūkinė veikla dėl atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimų ir (ar) galimo neigiamo poveikio aplinkai pasirinktoje vietoje neleistina, darytina išvada, jog neigiamas sprendimas dėl PAV ataskaitos gali būti priimamas, kai nustatomas planuojamos ūkinės veiklos neatitikimas atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms arba galimas neigiamas poveikis aplinkai pasirinktoje vietoje. Tuo tarpu VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad RAAD sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas. Taigi, sistemiškai aiškinant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir PAV įstatymo 10 straipsnio 7 dalies nuostatas, darytina išvada, jog tik įrodžius, kad planuojamos Gamyklos statybos neatitinka įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų ir (ar) gali kelti neigiamą poveikį aplinkai pasirinktoje vietoje bei tokias išvadas argumentuotai motyvavus ir pagrindus objektyviais duomenimis (faktais), atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių pagal pateiktą PAV ataskaitą galima būtų laikyti teisėtu ir pagrįstu. Tačiau, įvertinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir patvirtintos objektyviai pagrįstais įrodymais. Be to, byloje nėra jokių kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą nepritarti PAV ataskaitai bei daryti išvadą, kad planuojama ūkinė veikla (Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos statyba Jočionių g. 13, Vilniuje) nagrinėjamu atveju yra neleistina. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. VR-1.7-1840 bei įpareigojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą priimti naują sprendimą, patvirtinant planuojamos ūkinės veiklos – Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybų Jočionių g. 13, Vilniuje – poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens visuomeninės organizacijos „Lazdynų bendruomenės savivaldija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.