Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. vasario 19 d. laikytas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis, antisanitarinėmis, sveikatą ir psichologinę būklę žalojančiomis, orumą žeminančiomis, kankinimo sąlygomis. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Atvykus į Lukiškių TI-K tenka patirti sekinančius ir žeminančius dalykus. Tuo metu, kol atliekamos kratos, tenka apie 6 val. tūnoti apie 1,5 m² patalpoje su 4 asmenimis, šioje patalpoje nėra ventiliacijos, trūko oro, teko visą laiką stovėti, o prašymai nuvesti į tualetą buvo ignoruojami. Po to asmenys uždaromi į karantino kamerą, kuri yra katastrofiškos būklės, sąlygos joje nežmoniškos.

2.2. Pareiškėjas laikytas labai mažo ploto kamerose, kuriose neįmanoma net minimaliai judėti, neužtenka vietos oriai pavalgyti (valgant pakaitomis prie stalo atšaldavo maistas), nėra galimybių pasirengti teismo procesams, o dėl vietos trūkumo tarp kalinamųjų kildavo bei nuolat kyla konfliktai. Taigi, neužtikrinus pareiškėjui tinkamo ploto, tampa aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

2.3. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo žiemos metu, įstaigoje buvo šalta, apšildymas – niekinis, vidiniai langai aptraukti celofano iškarpomis, kamerose tvyrojo drėgmė, nebuvo priėjimo prie lango, be to, buvo išduota visiškai netinkama patalynė, kuri buvo sena, suplyšusi.

2.4. Kameroje tualetas įrengtas priešais duris, pertvara tarp tualeto ir kameros yra niekinė, ventiliacijos nebuvo, taigi, kameroje pastoviai dvokė iš tualeto. Be to, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas asmens orumas, tekdavo tualetu naudotis kitų akivaizdoje, taigi, nesilaikyta Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 49 punkto, o todėl tokios sąlygos vertintinos kaip pažeidžiančios žmogaus garbę ir orumą.

2.5. Pasak pareiškėjo, kiekviena Lukiškių TI-K praleista diena kėlė nepamirštamus emocinius, psichologinius, sveikatos ir kitus sukrėtimus (gilius), žemino pareiškėjo orumą, destabilizavo psichologinę būklę, sukėlė nuolatinį nerimą, iki šiol sutrikęs pareiškėjo miegas, nuolat kamuoja depresija, panika, baimė, pareiškėjas jaučiasi nepilnavertis, t. y. pareiškėjui sukelti ilgalaikiai išliekamieji išgyvenimai ir padaryta didelė žala visam gyvenimui, o todėl pareiškėjui priteistina prašoma neturtinės žalos suma.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 2,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 6–14).

1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai asmeniui tenkantis kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

2. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

3. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).

4. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

5. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

6.1. Asmens apžiūros vykdomos pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, jo vykdomos, siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius / nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros.

6.2. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą ir išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata. Visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą, prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.

6.3. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kūne gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra. Sprendimą atlikti suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą nutarimu priima laisvės atėmimo vietos direktorius, kai jo nėra – direktoriaus budintysis padėjėjas. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas. Draudžiama kūno ertmių apžiūrą atlikti prieš suimtojo ar nuteistojo valią. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūros atsisakymas yra laisvės atėmimo vietos administracijos reikalavimų nevykdymas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI vidaus taisyklės) 11 punktą į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip 2 val. uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, nefiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė negu 2 val. Asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, maitinami dienotvarkėje nustatytu laiku.

8.1. Pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija), 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaudamasis teisės aktais. reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

8.2. Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2 punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti; langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pažymėtina, kad TI taisyklėse neįvirtinta, jog kamerose būtų įrengti jose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokių atitvėrimų įrengimas negali būti įtvirtintas, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

8.3. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimų, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pagal TI taisyklių 14.1 punktą langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Pažymėtina, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, įrengtos vidinės metalinės grotos, jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

10. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas TI taisyklėse, pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus (HN 76:2010).

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

13. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų ir / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos kilimo aplinkybių pareiškėjas neįrodo nurodytos sumos dydžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

14. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis ir LVAT praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismo nutartyje Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą, šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą teismo nutartį, sudaro 38 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarime Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas sudaro 0,06 Eur. Taigi, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 2,28 Eur (38 x 0,06 Eur).

Teismo posėdyje pareiškėjas A. K. rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Pareiškėjas A. K. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 6–14)):

– pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 4 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A (plotas – 6,34 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2014 m. gruodžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 275 (plotas – 7,85 m²), kameroje buvo 4 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 6 d. – 2014 m. gruodžio 10 d. kameroje Nr. 275 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 11 d. kameroje Nr. 275 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 12 d. – 2014 m. gruodžio 14 d. kameroje Nr. 275 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 15 d. kameroje Nr. 275 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 382 (plotas – 7,25 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2014 m. gruodžio 17 d. – 2015 m. sausio 5 d. kameroje Nr. 382 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. sausio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 310 (plotas – 7,77 m²), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2015 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 310 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. sausio 8 d. kameroje Nr. 310 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. sausio 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 309 (plotas – 7,72 m²), kameroje buvo 4 asmenys;

– 2015 m. sausio 10 d. – 2015 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 309 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 309 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. sausio 17 d. – 2015 m. sausio 19 d. kameroje Nr. 309 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. sausio 20 d. kameroje Nr. 309 buvo 2 asmenys;

– 2015 m. sausio 21 d. – 2015 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 309 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. sausio 23 d. – 2015 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 309 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. sausio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 371 (plotas – 7,18 m²), kameroje buvo 3 asmenys;

– 2015 m. sausio 28 d. – 2015 m. sausio 29 d. kameroje Nr. 371 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. sausio 30 d. kameroje Nr. 371 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. sausio 31 d. – 2015 m. vasario 2 d. kameroje Nr. 371 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 4 d. kameroje Nr. 371 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. vasario 5 d. – 2015 m. vasario 6 d. kameroje Nr. 371 buvo 2 asmenys;

– 2015 m. vasario 7 d. – 2015 m. vasario 10 d. kameroje Nr. 371 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. vasario 11 d. – 2015 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 371 buvo 3 asmenys;

– 2015 m. vasario 13 d. – 2015 m. vasario 18 d. kameroje Nr. 371 buvo 4 asmenys;

– 2015 m. vasario 19 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

2. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, vadovaudamasis HN 76:2010 atliko tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir patikrinimo aktuose, be kita ko, nurodė:

2.1. 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2580, atlikus tiesioginę operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta, kad: patikrinimo metu priėmimo–paskirstymo skyriaus patalpose prirūkyta ar rūkoma nebuvo, tai atitiko HN 76:2010 14 punkto reikalavimą, priėmimo–paskirstymo skyriaus patalpose patikrinimo metu oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė buvo atitiko nustatytus reikalavimus; kameroje Nr. 112A vėdinimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus, langai buvo sandarūs; kameroje Nr. 112A buvo talpa buitinėms atliekoms, tai atitiko HN 76:2010 55 punkto reikalavimą; pagal Lukiškių TI-K vidaus tvarką kameroje Nr. 112A švaros ir tvarkos palaikymu rūpinasi ne joje apgyvendinti asmenys, o tvarkymo darbams atlikti paskirti valytojai, todėl valymo inventoriaus ir valymo priemonių į kamerą nebuvo išduota; kameroje Nr. 112A tikrinimo metu buvo švaru (b. l. 19).

2.2. 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2580, atlikus tiesioginę operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta, kad: kameroje Nr. 275 vėdinimo sąlygos, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė dieninė apšvieta ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, pelėsio požymių ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta, taip pat nenustatyta graužikų ar buitinių parazitų buvimo; dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo Lukiškių TI-K sudaręs sutartį su įmone, turinčia visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama; kameroje Nr. 275 buvo atsilupusių, nubyrėjusių lubų dažų, tai neatitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimo; kameroje Nr. 275 grindų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui; kameroje Nr. 275 sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, nuo jos atskirtas pertvara; kameroje Nr. 275 buvo vizualiai švaru (b. l. 22).

2.3. 2015 m. sausio 8 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-30, atlikus tiesioginę operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta, kad: kameroje Nr. 371 santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus; kameroje Nr. 371 sienų, lubų, pertvaros paviršiai vietomis nelygūs (įskilęs tinkas, nusitrynę dažai, plytelių defektai / įskilimai), tačiau tinkami lengvam valymui / dezinfekcijai ir atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimus (b. l. 45–46).

2.4. 2015 m. kovo 2 d. patikrinimo akte (surašytas atlikus patikrinimą pagal pavedimą Nr. 13(13.3)-PP-294), 2015 m. vasario 24 d.–27 d. atlikus tiesioginę operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kameroje Nr. 371 pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (b. l. 28).

3. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (vykdytoja) 2015 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18, pagal kurią vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimą; lankyti objektą 4 kartus per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones; lankyti objektą 4 kartus per mėnesį ir užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą; užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvius naikinimo darbus ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas (b. l. 48–50).

1. Pareiškėjas A. K. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, neturtinę žalą – 4 000 Eur.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas A. K. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes A. K. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (b. l. 6-14).

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Pabrėžtina, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. K. į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. gruodžio 4 d., o 2015 m. vasario 19 d. išvyko (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 6-14)). Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas A. K. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą), darytina išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 73 paras (atsiliepimas (b. l. 6–14)). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

5. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką: Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (vykdytoja) 2015 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18, pagal kurią vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimą; lankyti objektą 4 kartus per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones; lankyti objektą 4 kartus per mėnesį ir užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą; užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvius naikinimo darbus ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas (b. l. 48–50).

Kita vertus, įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 19, 22, 28, 45-46), darytina išvada, kad kamerose pažeidimų, susijusių su temperatūra, drėgme, vėdinimu praktiškai nenustatyta. Kita vertus, teismas įvertina, kad sanitarinių mazgų neuždarumas (b. l. 30) taip pat sukėlė tam tikrų nepatogumų. Teismas daro išvadą, jog didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kompleksiškai įvertina ir kitus smulkesnius pažeidimus, kurie turi įtakos nustatant žalos dydį.

6. Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (73 paras pareiškėjas A. K. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 1035 Lt, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 730 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 730 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

7. Atsakovė prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, tenkinus pareiškėjo skundą, šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 730 Eur (septynis šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (su pertraukomis netinkamai laikytas 73 paras).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.