Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-27 · Administracinė byla Nr. I-2239-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-27
Bylos Nr.
I-2239-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08354-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
J. M., A. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2239-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-08354-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir A. S. skundus atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja J. M. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2) priteisti delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki visiško atsiskaitymo (b. l. 8-11).

Pareiškėja A. S. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Sveikatos apsaugos ministerija), 24 181,50 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 bei 1 209,07 Lt metinių palūkanų nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos; 2) priteisti iš atsakovo – Sveikatos apsaugos ministerijos penkių procentų dydžio metines palūkanas už neišmokėtą 24 181,50 Lt darbo užmokesčio sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki kol atsakovas įvykdys šią piniginę prievolę (b. l. 57-65).

Pareiškėjos skunduose paaiškino, kad yra valstybės tarnautojos, dirbančios Sveikatos apsaugos ministerijoje. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. balandžio 23 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti 15-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjoms nepagrįstai laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30. buvo sumažintas darbo užmokestis ir dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

Apie teisių pažeidimą sužinojo nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo dienos – 2013 m. spalio 1 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Jeigu teismas pripažintų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašo jį atnaujinti, nes jis buvo praleistas ne dėl pareiškėjų kaltės. Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas nustatė teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą tik po daugiau nei 4 metų nuo pažeidimo pradžios, o pareiškėjos po minėto nutarimo įsigaliojimo nedelsdamos kreipėsi į teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija prašė dėl pareiškėjų pateiktų reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimuose (b. l. 34-35, 75-76) paaiškino, kad neginčija pažymose dėl darbo užmokesčio nepriemokos nurodytos sumos, tačiau mano, kad pareiškėjų reikalavimams turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Taip pat pažymėjo, kad Ministerija privalo laikytis galiojančių įstatymų nuostatų. Pareiškėjų reikalavimas priteisti delspinigius yra nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija nėra kalta dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Prašė teismo pareiškėjoms palankaus sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams ir išdėstyti dalimis 12 mėnesių laikotarpiui.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatynmo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjoms kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjoms neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė joms dirbant Sveikatos apsaugos ministerijoje (b. l. 24-31, 68-72). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjai J. M. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 57 962,69 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai A. S. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 24181,50 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 37, 78). Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo joms priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę. Atsakovas teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas.

Pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjoms kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Vadinasi, teisė paduoti skundą teismui pareiškėjai J. M. atsirado jau 2009 m. gegužės mėnesį, o A. S. – 2009 m. rugpjūčio mėnėsį, gavus pirmąjį sumažintą darbo užmokestį. J. M. kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 2013-12-31, t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-05-01 iki 2011-12-30. A. S. skundą dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, teismui padavė 2013-12-31 ir taip pat praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01 iki 2011-12-30. Pareiškėjos nenurodė teismui jokių svarbių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų skundų reikalavimai nurodyta apimtimi atmestini (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2011-12-30 iki 2013-09-30.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Sveikatos apsaugs ministerijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas. Atmetus pirmąjį reikalavimą, atmetami kaip išvestiniai pareiškėjos J. M. reikalavimas priteisti delspinigius ir pareiškėjos A. S. reikalavimas priteisti palūkanas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

pareiškėjų J. M. ir A. S. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė