Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-21 · Administracinė byla Nr. A-502-1887-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-21
Bylos Nr.
A-502-1887-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
G. D.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr. A502-1887/2008Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Kęstučiui Virbickui,atsakovo atstovei J. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-88 „Dėl antstolio G. D. įgaliojimų pasibaigimo” (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-88).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu Nr. 7P-88 pareiškėjas nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš antstolio pareigų ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, nes neįgijo įstatyme nustatyto išsilavinimo.

Paaiškino, kad pareiškėjas antstoliu dirba nuo 1992 m. 2002 m. jis įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje, tais pačiais metais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (toliau – ir Ministerija; atsakovas) išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, laimėjo viešą konkursą bei, formuojant antstolių rezervą, Ministerijai pateikė dokumentus, įrodančius, kad studijuoja Maskvoje. Vertino, kad taip buvo atliktas pareiškėjo profesinis vertinimas ir kvalifikacijos pripažinimas, nes Ministerija jo neinformavo, kad Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas nėra pakankamas. Nurodė, kad 2006 m. Ministerija pareiškėją atestavo ir taip dar kartą pripažino, kad jo kvalifikacija, kurią jis įgis baigęs minėtas studijas, yra tinkama. Pažymėjo, kad Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomą gavo 2007 m. rugsėjo 27 d., o Studijų kokybės vertinimo centrui (toliau – ir Centras) dokumentus pateikė 2007 m. spalio 3 d.

Akcentavo, kad studijų vertinimas turi būti atliekamas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo, o diplomas yra vienas iš pateikiamų dokumentų. Atkreipė dėmesį į tai, jog iš aukštojo išsilavinimo, įgyto užsienyje, pripažinimo Lietuvoje reglamentavimo matyti, kad kvalifikacinis egzaminas gali būti laikomas ne anksčiau kaip po 5 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos. Taigi galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir pripažinimo proceso eiga nesudarė realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu būtų pripažinta pareiškėjo įgyta kvalifikacija.

Taip pat nurodė, kad Įsakyme Nr. 7P-88 remiamasi tik Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) nuostatomis, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui, kuriame įtvirtintas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas, be to, toks pagrindas, jog antstolio įgaliojimai baigiasi jam neįgijus aukštojo išsilavinimo, minėtame įstatyme nėra numatytas.

Pažymėjo, kad teisės vykdyti antstolio veiklą įgijimas siejamas su Antstolių įstatyme nustatytais reikalavimais, kuriuos pareiškėjas įvykdė (jis yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, įkūręs antstolio kontorą, įsigijęs materialinę bazę, priėmė dirbti samdomus darbuotojus).

Vertino, kad Įsakymas Nr. 7P-88 buvo priimtas pažeidžiant teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, t. y. ginčijamas įsakymas yra neteisėtas dėl to, jog savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo (aukštasis teisinis universitetinis išsilavinimas) reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, Ministro įsakymu atleidžiamas iš antstolio pareigų (Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). Teigė, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas, kuris negali būti vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60, kuriuo buvo patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), 2.2 punktu, dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris liudija, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi, kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Laikėsi pozicijos, kad, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. Ministerijai nepateikė tokio sprendimo, ir, iš jo skundo turinio matyti, kad toks įsakymas dar nėra priimtas.

Akcentavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata antstoliui įtvirtino pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą iki nustatyto termino ir šios pareigos nevykdymo teisines pasekmes, todėl Ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų.

Nurodė, kad nors pareiškėjas skundžia įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš antstolio pareigų, tačiau iš esmės visi jo skundo argumentai yra susiję su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, Nuostatų turiniu ir Centro veiksmais, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini nesusijusiais su byla.

Atkreipė dėmesį į tai, kad skunde nėra pateikti argumentai, dėl ko, pareiškėjo nuomone, Įsakymas Nr. 7P-88 prieštarauja Konstitucijos 29 ir 41 straipsniams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmėtė kaip nepagrįstus.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog Ministerija jo profesinį ir kvalifikacijos vertinimą jau atliko, ir nurodė, kad šis pareiškėjo argumentas atmestinas. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 yra išaiškinta, kad ,,<...> Darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimas dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapatinama išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. <...>“. Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš antstolio pareigų ne dėl kvalifikacijos stokos ar profesinių gebėjimų, o dėl atitinkamo išsimokslinimo stokos (neįgijus būtino išsilavinimo).

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipė dėmesį į tai, jog dar 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad per įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. septynerius metus antstoliai, neįgiję būtino išsilavinimo, bus atleidžiami iš einamų antstolio pareigų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo, o jei nežinojo, privalėjo žinoti, kad būtiną išsilavinimą privalo įgyti per 7 metus, t. y. iki minėtame įstatyme nurodytos datos, nes šiuo įstatymu pareiškėjas buvo įspėtas ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas šios įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes. Vertino, kad pareiškėjas, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis. Pabrėžė, kad Aukštojo mokslo įstatymas bei Nuostatai, nustatantys užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarką ir procedūras, galioja visiems užsienyje išsilavinimą įgijusiems asmenims, yra viešai paskelbti ir žinomi.

Rėmėsi Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad, sistemiškai aiškinant Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės nutarimo Nr. 60 2.2 punktą ir Nuostatų 21, 22, 23 punktus, matyti, jog dokumentais, įrodančiais asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje. Nurodė, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas Centre dar nėra atliktas, be to, pats pareiškėjas nurodė, kad Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomą Centrui jis pateikė 2007 m. spalio 3 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki įstatymo nustatytos datos pareiškėjas pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), liudijantį įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtina, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), kurį, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d.

Pažymėjo, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje yra pateiktas antstolio atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, o Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007 m. spalio 1 d. įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė, t. y. atleidimas iš antstolio pareigų. Vertino, kad paminėtos nuostatos nėra konkuruojančios, nes jose nustatomi reikalavimai dviems skirtingoms asmenų grupėms, t. y. teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Antstolių įstatymui ir atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Atkreipė dėmesį į tai, jog tuo atveju, jeigu teismas remtųsi pareiškėjo argumentu dėl įstatymų prieštaravimo, teismo antstoliai, kurie pradėjo dirbti prieš priimant minėtus įstatymus, turėtų teisę dirbti neribotą laiką neįgiję išsilavinimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekilo abejonių, jog pareiškėjo nurodytos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, dėl ko pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą atmestinas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjo skundas ir prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu ir nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje pasisakoma dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas.

2. Remiasi ABTĮ 105 ir 149 straipsniais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė minėtas nuostatas, o kartu – ir pareiškėjo procesines teises.

3. Pabrėžia, kad teismai privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo teisėtų lūkesčių apsaugos principą, o tuo pačiu – ignoravo ir pareiškėjo skunde nurodytus argumentus.

4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl pernelyg trumpo užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo termino.

5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pereinamojo laikotarpio pabaigą skaičiuoti remdamasis 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog nustatytas išsilavinimas turi būti įgytas per 7 metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d.

6. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas, priklausomai nuo asmens siekiamo tikslo (dirbti ar mokytis), gali būti dviejų tipų, t. y. profesinis ir akademinis. Taip pat nevertino, kodėl pareiškėjas, siekdama tęsti antstolio veiklą, vadovaudamasis Nuostatais, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, bei nemotyvuotai atmėtė pareiškėjo argumentą, kad jo profesinis pripažinimas buvo atliktas anksčiau.

7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas asmenų lygiateisiškumo principą, neatsižvelgė į tai, jog antstolių teisinis statusas, nustatytas Teismo antstolių įstatymu, įsigaliojus Antstolių įstatymui, pasikeitė.

8. Nesupranta, kodėl, anot pirmosios instancijos teismo, pareiškėjas, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti diplomo gavimo ir bei jo pripažinimo procedūromis.

9. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, idant būtų ištirta Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktis Konstitucijai.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas teigia, kad ABTĮ nenumato, jog dėl teismo nutarties atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą galima paduoti atskirąjį skundą. Nurodo, kad Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis yra netekusi galios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės jos taikyti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad objektyviai pateisinama yra situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir tai negali būti laikoma diskriminacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis dėl užsienyje įgyto išsilavinimo yra faktiškai diskriminuojamas, yra nepagrįstas. Teigia, jog dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje, vertinimų, nepasisakys, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-88, kuriuo pareiškėjas, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Anstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš anstolių ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl įsakymo Nr. 7P-88 teisėtumo ir pagrįstumo

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Pareiškėjas teigia, kad teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1992 m., 2002 m. laimėjo viešą konkursą ir buvo įrašytas į antstolių rezervo sąrašą, yra įkūręs antstolio kontorą (pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, b. l. 3-6). Byloje nustatyta, kad 2006 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo atestuotas su sąlyga, kad iki 2006 m. gruodžio 31 d. jis įvykdys kvalifikacijai keliamus reikalavimus (b. l. 60-61).

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas Nr. ??? 0038637 pareiškėjui išduotas 2007 m. birželio 10 d. (b. l. 8-12, 46-52) (skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodo, jog diplomą jis gavo 2007 m. rugsėjo 27 d.). Pareiškėjas teigia, jog 2007 m. spalio 3 d. minėtą diplomą pateikė Centrui (b. l. 3-6).

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.

Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.

Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.

Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.

Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p. 623), o žodį „specialybė” – kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p. 722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas profesinis, o ne akademinis pareiškėjo užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas, yra nepagrįstas.

Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, sistemiškai aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.

Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.

Nuostatų 10.2 punkte nustatyta, jog pareiškėjas arba jo įgaliotas asmuo Centrui pateikia išsilavinimo dokumentą arba nustatytąja tvarka patvirtintą išsilavinimo dokumento kopiją. Pagal Nuostatų 13 punktą, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, numatytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu Centras priima sprendimą, numatytą 14 straipsnio 14.2 punkte (vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus)), kvalifikacinį egzaminą, pagal Centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, galima laikyti ne anksčiau kaip antrą mėnesį skaičiuojant nuo Centro pažymos gavimo dienos, jei yra parengta kvalifikacinio egzamino programa ir nustatyti vertinimo matricos svertiniai koeficientai. Pažymėtina, kad teisės kvalifikacinių egzaminų programos (tiek 01S1-UP, tiek 02S1-Vn) buvo patvirtintos Centro direktoriaus 2004 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1-6 (www.skvc.lt/egzaminas). Nuostatų 20 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas siekia užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, Centras per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl vertinimo priėmimo persiunčia Švietimo ir mokslo ministerijai pažymos apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą kopiją, dokumentus, nurodytus šių nuostatų 10 punkte, ir dokumentus, patvirtinančius papildomų reikalavimų įvykdymą. Nuostatų 21 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus šių Nuostatų 20 punkte (į šį laiką neįskaitomas laikotarpis, kai nagrinėjama apeliacija dėl vertinimo šių Nuostatų 25 ir 26 punktuose nustatyta tvarka). Tais atvejais, kai trūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją arba kai sprendimui dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo priimti reikia papildomų dokumentų apie pripažįstamą kvalifikaciją, Nuostatų 13 ir 21 punktuose nustatyti terminai Centro vadovo arba švietimo ir mokslo ministro sprendimu gali būti pratęsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal Nuostatų 13 punktą, pirmiau aprašyta vertinimo procedūra Centro vadovo sprendimu gali būti atlikta ir skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu to pageidauja pareiškėjas ir jei netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją.

Pažymėtina, jog byloje duomenų apie pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo procedūros eigą apskritai nėra.

Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėjas yra įgijęs reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jam buvo išduotas Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjo argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-88, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jo paties apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo studijų Tarptautiniame universitete Maskvoje pradžios metu (2002 m. įstojo į minėtą universitetą; 2002 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 417, b. l. 62-63) galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis), o užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką nustatė tuo metu galioję Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai. Pažymėtina, jog minėti teisės aktai buvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, taigi pareiškėjas galėjo ir turėjo žinoti minėtas nuostatas. Todėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentas, jog jis tik 2007 m. sužinojo, kad jam reikės atlikti papildomą procedūrą tam, kad jo išsilavinimas būtų pripažintas Lietuvoje, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, žinodamas, iki kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jo neveikimas ir iš to jam kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjo, jo teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teisėtas lūkestis, kad jis, iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-88 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėjas iš antstolių buvo atleistas nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo

Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjo procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.

ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo pažeista jo procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties jis nebūtų galėjęs paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėjas galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamią antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendims yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė