Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-690-417/2011

Teisėja R. Laurinonienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1., 1.1.8.11., 1.1.8.9.

2011 m. rugpjūčio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d.; 65 str. 1 d., 1 p. b) papunkčiu prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu pridėta Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalis ir D. M. paskirta galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. M. priteisti šeši tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni litai 27 ct. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai už nukentėjusiojo Z. I. gydymą, trys tūkstančiai litų nukentėjusiojo Z. I. naudai padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d., apie 19 val. 30 min., Tauragės mieste, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, netoli tilto per upę „Jūra“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, tyčia sudavė Z. I. kumščiu vieną kartą į veidą, pastarajam pargriuvus ant žemės, jį spardė į galvą, į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra padaryta trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, vidutinio sunkumo forma, potrauminis kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu dešinėje smilkinio srityje.

Nuteistojo teigimu, jis gerai supranta, kad į Z. I. smūgį sureagavo neadekvačiai, tačiau pažymi, jog mano, kad peržengė būtinosios ginties ribas ir turi atsakyti už savo veiksmus. Ir teismas privalo vertinti visas aplinkybes, o ne tik ginančias nukentėjusiąją pusę.

Akcentuoja, kad visuomet teigė, jog gynėsi nuo Z. I., nes jis pirmas sudavė smūgį į veidą. Tačiau pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino šios aplinkybės ir dėl jos nepasisakė. Mano, kad turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Taip pat nuteistasis D. M. nurodo, kad atsižvelgdamas į tai, jog jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino nuoširdų gailėjimąsi ir kaltės pripažinimą, taip pat į nukentėjusiojo Z. I. išreikštą poziciją, mano, kad nepagrįstai nebuvo svarstyta galimybė taikyti BK 62 str. nuostatos ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numato įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nuteistasis D. M. nurodo, jog nukentėjusįjį sumušė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Teisėjų kolegija vertindama šį nuteistojo argumentą, pažymi, jog baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Tuo tarpu vertinant faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad D. M. gynėsi nuo Z. I. kėsinimosi. Apygardos teismo nuomone, vien aplinkybė, kad Z. I. pirmas pavartojo smurtą prieš nuteistąjį, šiam nedavė pagrindo akivaizdžiai neadekvačiai sureaguoti į Z. I. kad ir netinkamus veiksmus. Nuteistasis turėjo viskas galimybes tinkami įvertinti jo ir nukentėjusiojo fizinių jėgų neatitikimą, nes vis dėlto apeliantas už nukentėjusįjį jaunesnis net dvidešimt penkeriais metais, juolab, kad virtinę smūgių D. M. nukentėjusiajam sudavė jau gulinčiam ant žemės, kai faktiškai bet koks pavojus jam jau buvo pasibaigęs. Tačiau akivaizdu, kad D. M. apimtas pykčio, paveiktas apsvaigimo nuo alkoholio, smūgiavo nukentėjusiajam siekdamas pastarąjį pamokyti, bet jokiu būdu nesigindamas nuo Z. I.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog D. M. veiksmus, kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, būtų galima vertinti tik tuo atveju, jei pastarasis Z. I. būtų sudavęs vieną smūgį, kaip atsaką į nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus. Tačiau esant nagrinėjamoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, jog D. M. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

BK 62 str. numato, jog jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Taigi pagal minėtąją teisės normą bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką. Tačiau šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad vertinant D. M. šios normos taikymo galimybę, tėra viena iš paminėtųjų sąlygų, t. y. D. M. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kitų aptartų būtinųjų sąlygų, kad būtų pagrindas taikyti BK 62 str. nuostatas, byloje nenustatyta. Tuo tarpu nukentėjusiojo pozicija neskirti D. M. griežtos bausmės, nevertintina kaip išskirtinė BK 62 str. nuostatų požiūriu. Apylinkės teismas D. M. skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę mažesnę už BK 135 str. 1 d. sankcijos vidurkį tinkamai įvertino, jog D. M. padarė vieną sunkų nusikaltimą, anksčiau teismo buvo teistas ir teistumas nėra išnykęs, yra baustas administracine tvarka. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl švelninti bausmės D. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas D. M. paskirtąją trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008- 09-26 nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės neatliktąja dalimi ir D. M. paskyrė galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką laikoma, jog nuteistasis laisvės apribojimo bausmę atlieka iki naujo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Taigi skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną – 2011 m. gegužės 12 d. – D. M., jau 2011 m. sausio 7 d. buvo atlikęs visą ankstesniu nuosprendžiu skirtą laisvės apribojimo bausmę. Todėl akivaizdu, kad bendrinti skundžiamuoju nuosprendžiu paskirtosios bausmės su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008- 09-26 nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės neatliktąja dalimi nebuvo teisinio pagrindo. Todėl esant aptartoms aplinkybėms, Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrosios dalis BK 64 str. nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendį pakeisti ir D. M. panaikinti BK 64 str. 1 d.; 3 d.; 65 str. 1 d., 1 p. „b“ papunkčio nuostatų taikymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.