Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-12-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1105-856/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-10
Bylos Nr.
2A-1105-856/2015
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-00800-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Rasa Bartašienė, Birutė Simonaitienė
Atsakovas
L. S., R. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1105-856/2015Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00800-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1; 3.4.2.8; 3.3.1.18. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų L. S. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-743-674/2015 pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Linostas“ ieškinį atsakovams L. S. ir R. S. dėl finansinių įsipareigojimų tenkinimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau - BUAB) „Linostas“ prašė pripažinti negaliojančiu finansinių įsipareigojimų tenkinimą kreditorei L. S. ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovų L. S. ir R. S. solidariai grąžinti neteisėtai įgytą turtą ir pinigines lėšas 34699,61 Lt (10049,70 Eur) sumoje BUAB „Linostas“ naudai (1 t., 2–3 b. l.).

Nurodė, kad 2013-09-25 UAB „Linostas“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriui patikrinus buhalterinius dokumentus paaiškėjo, kad bendrovė, atstovaujama direktoriaus R. S., 2013-02-05 atsiskaitė su L. S., perduodamas jai prekių už 30299,61 Lt, o 2013-08-08 kasos išlaidų orderiu Nr. 139 grąžinta akcininko paskola 11 400 Lt. Praktiškai atsakovei L. S. buvo perduotas visas bendrovės turtas. 2012 metais bendrovės finansinė būklė buvo prasta, įmonė buvo nemoki. R. S., būdamas įmonės vadovu, savo sutuoktinei ir vienintelei akcininkei sugrąžino paskolą prekėmis, taip pažeisdamas kitų kreditorių interesus. Pripažindamas, kad padarė pažeidimą, R. S. grąžino dalį piniginių lėšų, sumokėdamas į bankrutavusios įmonės sąskaitą bankiniais pavedimais: 2014-02-05 – 2000,00 Lt, 2014-02-25 – 1000,00 Lt ir 2014-02-14 – 4000,00 Lt. Negrąžintas likutis sudaro 34699,61 Lt. Bendrovė, gražindama vienam iš kreditorių skolą, pažeidė kitų kreditorių interesus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovai L. S. ir R. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „Linostas“ iki 2012 m. veikė normaliai, suprastėjus finansinei padėčiai, faktiškai veiklos nebevykdė, nors įmonė nebuvo uždaryta. R. S. 2013-02-05 atsiskaitė su L. S. paskolos grąžinimo prekėmis aktu ir perdavė jai prekių už 30299,61 Lt, o 2013-08-08 kasos išlaidų orderiu grąžino likusią skolą – 11400 Lt. Tačiau šie veiksmai buvo atlikti iki bankroto bylos iškėlimo, todėl jokie kreditorių reikalavimai bei jų tenkinimo eilė nebuvo pažeista. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius reikalavo iš jo pinigų, todėl jis pervedė bankroto procedūroms vykdyti 7000,00 Lt (1 t., 27–28 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu UAB „Linostas“, atstovaujamo direktoriaus R. S., finansinių įsipareigojimų tenkinimą kreditorei L. S. pagal 2013 m. vasario 5 d. paskolos grąžinimo prekėmis aktą ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 139, taikė restituciją, priteisė solidariai iš atsakovų L. S. ir R. S. ieškovui BUAB „Linostas“ 10049,70 Eur, iš atsakovų L. S. ir R. S. - po 154 Eur teismo išlaidų valstybei (2 t., 22–26 b. l.).

Teismas nurodė, kad įmonės savininkė L. S. ir vadovas R. S. yra šeimos nariai, apie blogą įmonės finansinę būklę ir neįvykdytus įsipareigojimus kreditoriams jiems buvo žinoma. Jau vien ta aplinkybė, kad R. S., esant nemokiai įmonei, sudarė sandorį su šeimos nariu – grąžino L. S. jos įmonei paskolintus pinigus – pinigais ir prekėmis - įrodo atsakovų nesąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu.

Teismas konstatavo, kad R. S., būdamas įmonės vadovu, 2013-02-05 atsiskaitė su vienintele akcininke, savo sutuoktine L. S., paskolos grąžinimo prekėmis aktu ir perdavė jai prekių už 30299,61 Lt sumą, o 2013-08-08 kasos išlaidų orderiu Nr. 139 grąžino jai paskolą - 11400 Lt. Dėl šių akcininkės ir įmonės vadovo veiksmų dar labiau buvo pabloginta įmonės finansinė padėtis ir pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai L. S. ir R. S. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (2 t., 30–32 b. l.).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Įmonės vadovas R. S. dėjo visas pastangas, kad įmonės būklė pagerėtų ir įmonei nebūtų iškelta bankroto byla, kiek įmanydamas stengėsi atsiskaityti su visais kreditoriais, neturėjo jokių minčių ir nežinojo, kad atsiskaičius su didžiausia kreditore L. S., bendrovei padarys žalą. Galvojo, kad kuo greičiau atsiskaitys su didžiausiu kreditoriumi, tuo labiau mažins bendrovės skolą ir taip padės išvengti įmonei didelių nemalonumų. Su kreditore L. S. atsiskaitė dar nesant iškeltai bankroto bylai, todėl niekaip negalėjo pažeisti kitų kreditorių interesų.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-11-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012, yra pasisakęs, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, atsižvelgtina į tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių įvykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Šiuo atveju įmonės vadovas, siekdamas labiau sumažinti įmonės skolų naštą, pirmiausia atsiskaitė su didžiausia įmonės kreditore, kuri bendrovei buvo paskolinusi lėšas jau nuo 2007 metų.Pirmosios instancijos teismas, kaip ir 2014 m. spalio 28 d. sprendime, visiškai nenagrinėjo klausimo dėl R. S. ieškovui sugrąžintų dalies lėšų – 7000 Lt. Teismas nevertino, netyrė ir nepasisakė dėl šios aplinkybės, neanalizavo nurodytos pinigų pervedimo paskirties.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Linostas“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-08-04 sprendimą palikti nepakeistą, atsakovų apeliacinį skundą atmesti (2 t., 35–37 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad atsakovai pripažino, jog nuo 2012 m. UAB „Linostas“ veiklos beveik nevykdė, todėl, esant tokiai situacijai, įmonės vadovas ar akcininkė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau vietoj to tarpusavyje sudarė neteisėtus sandorius, tuo dar labiau pablogindami įmonės turtinę padėtį. Iš 2012 m. finansinės atskaitomybės matyti, kad jau 2012 metais įmonė buvo nemoki. Nepaisant to, R. S. sugrąžino savo sutuoktinei, vienintelei akcininkei, 41699,61 Lt suteiktą paskolą, taip pažeisdamas kitų kreditorių interesus ir kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę. Pripažindamas, kad yra padarytas pažeidimas, R. S. dalį pinigų grąžino, 7000 Lt sumokėdamas į bankrutavusios įmonės sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų L. S. ir R. S. apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo, bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės įvykdytą finansinių įsipareigojimų tenkinimą kreditorei L. S. pagal 2013 m. vasario 5 d. paskolos grąžinimo prekėmis aktą ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 139.

Actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant aukščiau nurodytų sąlygų visumai, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-513/2014).

Apeliantai nesutinka su teismo išvada dėl kreditorių interesų pažeidimo.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pastarosios CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos, yra konstatavęs, jog teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas“ v. BAB ,,Rimeda“, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Cetarium“, UAB ,,Ortofina“, bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Be to, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, jog įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas esant ekonominio nemokumo padėčiai yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardinti teisės normoje - svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą – pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, jog sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas sprendė esant kreditorių teisių pažeidimą, nes iki bankroto bylos iškėlimo dienos bei šiuo metu yra nepatenkinti įmonės kreditoriniai reikalavimai, kurie buvo ir finansinių įsipareigojimų tenkinimo kreditorei L. S. įvykdymo metu, su kuo teisėjų kolegija sutinka.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismo 2013-09-25 nutartimi UAB „Linostas“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta kooperatinė bendrovė „Jonas ir sūnūs“ (1 t., 4-5 b. l.). Paskolos sutartys įrodo, jog UAB „Linostas“ akcininkė L. S. suteikė UAB „Linostas“ bendrą 41700,00 Lt dydžio paskolą, paskolų grąžinimo terminas – iki 2011-12-31 (1 t., 15, 16, 17, 18 b. l.). 2013-02-05 akcininkei L. S. dalis paskolos, t. y. 30299,61 Lt, grąžinta prekėmis (1 t., 7 b. l.), likusi paskolos dalis, t. y. 11400 Lt, 2013-08-08 grąžinta pinigais (1 t., 8 b. l.). Iš 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Linostas“ balanso matyti, jog finansiniais metais įmonė turėjo trumpalaikio turto už 70810 Lt, pagal 2012 m. gruodžio 31 d. pelno nuostolių ataskaitą finansiniais metais įmonė turėjo 23101 Lt nuostolių, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 157704 Lt (1 t., b. l. 6, 7). Įmonės 2013 m. rugpjūčio 31 d. balansas bei pelno nuostolių ataskaita už tą patį ataskaitinį laikotarpį įrodo, jog po atsiskaitymo su L. S., UAB „Linostas“ trumpalaikis turtas sumažėjo iki 7021 Lt, taipogi iki 106162 Lt sumažėjo įsipareigojimai ir mokėtinos sumos (1 t., 8, 9 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2013-12-05 nutartimi patvirtinti bankrutuojančios UAB „Linostas“ kreditorių kreditoriniai reikalavimai 30746,61 Lt sumai (1 t., 82 b. l.). Taip pat byloje nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismo 2014-01-24 nutartimi patvirtinta bankrutavusios UAB „Linostas“ 10000 Lt + PVM suma, skirta administravimo išlaidoms apmokėti, R. S., jau po administravimo išlaidoms apmokėti sumos nustatymo, į BUAB „Linostas“ sąskaitą pervedė 7000 Lt (1 t., 12-14, 42-43 b. l.). Teismas, vertindamas aplinkybes dėl kreditorių teisių pažeidimo, rėmėsi tuo, jog L. S. ir R. S. yra šeimos nariai, todėl apie blogą įmonės finansinę būklę, neįvykdytus finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, jiems buvo žinoma, ir tai, jog R. S., esant nemokiai įmonei, sudarė sandorį su šeimos nariu, įrodo atsakovų nesąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu (CK 6.67 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta prezumpcija), be to, CK 6.66 str. įtvirtinta prezumpcija, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, o byloje nustatyta, kad UAB „Linostas“ 2012-12-31 dienai jau buvo nemoki. Taigi, dėl paminėto yra pagrindas konstatuoti, jog L. S. finansinių įsipareigojimų tenkinimas pažeidė kitų UAB „Linostas“ kreditorių teises, nes skolininkas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui.

Kaip jau minėta, 2012 m. gruodžio 31 dienai UAB „Linostas“ turėjo trumpalaikio turto už 70810 Lt, pagal 2012 m. gruodžio 31 d. pelno nuostolių ataskaitą finansiniais metais įmonė turėjo 23101 Lt nuostolių, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 157704 Lt, taigi, įmonė buvo nemoki, kadangi įmonė neatsiskaitė su kreditoriais, neturėjo turto, kurio vertė būtų pakankama įsipareigojimams įvykdyti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, neva įmonės vadovas R. S. dėjo visas pastangas, kad įmonės būklė pagerėtų, siekdamas išvengti bankroto, kiek įmanydamas stengėsi atsiskaityti su visais kreditoriais, manydamas, kad kuo greičiau atsiskaitys su didžiausia kreditore L. S., tuo labiau mažins bendrovės skolą ir taip padės įmonei išvengti nemalonumų, bylos duomenys liudija priešingai.

Balanse nurodomos mokėtinos skolos kreditoriams 2012 m. gruodžio 31 dienai yra 106162 Lt. Esant tokiai įmonės finansinei būklei, jos vadovas atsakovas R. S., 2013-02-05 akcininkei ir sutuoktinei L. S. dalį paskolos, t. y. 30299,61 Lt, grąžino prekėmis (1 t., 7 b. l.), taip dar labiau sumažindamas įmonės trumpalaikį turtą, be to, skolos grąžinimas prekėmis, priešingai nei teigia apeliantas, rodo jo siekį ne išvengti įmonės bankroto, o kaip galima greičiau patenkinti kreditorės sutuoktinės piniginius interesus, bet kokia kaina, net ir prekėmis grąžinant jai dalį skolos, siekiant išvengti bent dalies asmeninių finansinių praradimų, po ko 2013-08-08 grąžinant likusią paskolos dalį, t. y. 11400 Lt, prieš pat VSDFV Šilalės skyriui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Linostas“ iškėlimo. Šiaulių apygardos teismo 2013-09-25 nutartyje, kuria iškelta bankroto byla UAB „Linostas“ nurodyta, jog 2013-06-18 dienai įmonės mokestinė nepriemoka Kauno apskrities VMI sudarė 28952,20 Lt, skola VSDFV – 8179,10 Lt, o 2013 m. rugpjūčio 31 d. balansas (po atsiskaitymo su L. S.) patvirtina, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 136462 Lt, kai tuo tarpu turto vertė sudaro tik 46944 Lt, ir vien įmonės skolos mokesčių administratoriams sudaro daugiau nei pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonė neturi ilgalaikio turto, o trumpalaikį turtą iš esmės sudaro tik atsargos, nurodytos inventorizacijos aprašuose (1 t., 81-81 b. l.), kas leidžia pagrįstai teigti, jog apeliantui buvo žinoma įmonės finansinė padėtis, buvo ruošiamasi bankroto bylos iškėlimui, be to, ir pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog įmonė veiklą vykdė iki 2012 metų, vėliau jos veikla sustojo. Nors apeliantas teigia, jog jis kiek įmanydamas stengėsi atsiskaityti su kreditoriais, nuo 2013-01-01 nei vieno kreditoriaus, išskyrus L. S., reikalavimai nebuvo patenkinti net dalinai, o LITEKO sistemos duomenimis 7556,55 Lt skola UAB „Hermio langai“ priteista 2012-05-21 Kauno miesto apylinkės teismo įsakymu. Taigi, ginčijamų finansinių įsipareigojimų tenkinimo kreditorei L. S. įvykdymo metu, ieškovas UAB „Linostas“ turėjo piniginių įsipareigojimų ne tik apeliantei, bet ir kitiems kreditoriams, atsiskaičius su L. S. buvo sumažintas ieškovo turtas, kiti ieškovo kreditoriai neteko galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo turto. Ieškovas, žinodamas apie savo nemokumą, ginčijamu finansinių įsipareigojimų tenkinimu kreditorei L. S. pagal 2013 m. vasario 5 d. paskolos grąžinimo prekėmis aktą ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 139, atsiskaitydamas su vienu iš daugelio kreditorių – atsakove L. S. - nepagrįstai suteikė būtent šiai kreditorei pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius, o likęs turtas negalėjo užtikrinti kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo. Iš UAB „Linostas“ bankroto administratoriaus pateiktos informacijos apie įmonės detalizuotus piniginių lėšų išlaidų srautus matyti, jog 2013 metais yra išduotas 3607,80 Eur (12457 Lt) avansas R. S. ir grąžinta 3301,67 Eur (11400 Lt) paskola akcininkui (L. S.) (1 t., 105 b. l., 2 t., 12-13 b. l.), daugiau jokių operacijų atlikta nebuvo, kas rodo, kad įmonė veiklos nebevykdė, netrukus po atsiskaitymo su apeliante buvo inicijuotas įmonės bankrotas.

Apeliacinio skundo argumentas, jog UAB „Linostas“ su kreditore L. S. atsiskaitė dar nesant iškeltai bankroto bylai, dėl ko niekaip negalėjo būti pažeisti kitų kreditorių interesų, taipogi yra visiškai nepagrįstas, kadangi atsakovui, kaip įmonės vadovui, verslininkui, žinant įmonės veiklos rezultatus, turėjo būti suprantama, kokias pasekmes įmonei turės šis atsiskaitymas, kad tai dar labiau pablogins įmonės finansinę padėtį. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje kreipiamas dėmesys į tai, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Kaip teisingai skunde nurodo apeliantas, kasacinis teismas formuoja praktiką, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, atsižvelgtina į tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto – protingo asmens, elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013.). Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013.). Taigi, šiame kontekste visiškai yra nepagrįstas apeliantų teiginys, neva šiuo atveju įmonės vadovas, siekdamas labiau sumažinti įmonės skolų naštą, pirmiausia atsiskaitė su didžiausia įmonės kreditore, kuri bendrovei buvo paskolinusi lėšas jau nuo 2007 metų, nes, kaip minėta, pats R. S. nurodė, jog nuo 2013 metų įmonės veikla sustojo.

Apeliantas R. S. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo klausimo dėl jo ieškovui sugrąžintų dalies lėšų – 7000 Lt, neanalizavo nurodytos pinigų pervedimo paskirties. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsiliepime į ieškinį atsakovai nurodė, jog iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius reikalavo iš R. S. pinigų, todėl jis pervedė bankroto procedūroms vykdyti 7000,00 Lt. Bankroto administratorius ieškinyje nurodo, jog pripažindamas, kad padarė pažeidimą, R. S. grąžino dalį piniginių lėšų – 7000 Lt, sumokėdamas juos į bankrutavusios įmonės sąskaitą bankiniais pavedimais. Taigi, šalys nurodo skirtingas minėtų pinigų pervedimo priežastis, tačiau labiau tikėtina yra ieškovo nurodyta priežastis, juolab kad R. S. mokėjimo pavedime nurodė, kad tai yra „lėšų grąžinimas“. Be to, atsakovas R. S. neturėjo pareigos apmokėti bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų.

Esant ankščiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti priešingą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

Ieškovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa BartašienėJurga Kramanauskaitė-ButkuvienėBirutė Simonaitienė