Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-14 · Civilinė byla Nr. 2-717/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-14
Bylos Nr.
2-717/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
Pareiškėjas
R. B.
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-717/2013Proceso Nr. 2-55-3-03163-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta patvirtinti R. B. kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2361-611/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui SNORAS bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Neil Cooper, o 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančio AB banko SNORAS administratoriaus pateiktą bankrutuojančio AB banko SNORAS neginčijamų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą pagal bankrutuojančio AB banko SNORAS administratoriaus pridėtą ir teismo patvirtintą sąrašą.

Šalies argumentai

R. B. kreipėsi su prašymu patvirtinti jo 50 000 Lt kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiam AB bankui SNORAS. Bankroto bylos AB bankui SNORAS iškėlimo dieną R. B. banko sąskaitose turėjo 82 291,16 Lt. Iš AB banko SNORAS pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad 2012 m. sausio 27 d. R. B. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ šią sumą išmokėjo. R. B. prie prašymo patvirtinti jo 50 000 Lt kreditorinį reikalavimą pridėjo 2011 m. lapkričio 11 d. tarp L. B. ir R. B. pasirašytos paskolos sutarties kopiją, kurios 4 punkte numatyta, kad L. B. nuosavybės teise perleidžia R. B. 50 000 Lt pinigų sumą, šiuo metu esančią L. B. banko sąskaitose Nr.(duomenys neskelbtini) bei Nr.(duomenys neskelbtini) AB banke SNORAS. Be to, pateiktos sutarties 5 punkte numatyta, kad L. B. sutartimi atsisako visų nuosavybės teisių ir su ja susijusių teisių į minėtą pinigų sumą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi R. B. prašymą dėl kreditorinių reikalavimo bankrutuojančiam AB bankui SNORAS patvirtinimo atmetė. Nurodė, kad įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Be to, paskolos sutartis yra realinė sutartis, t.y. pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – realus perdavimas paskolos gavėjui. R. B. pateiktoje sutartyje numatytas paskolos davėjo įsipareigojimas ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo momento pervesti į paskolos gavėjo banko sąskaitą nurodytą pinigų sumą ir L. B. atsisakymas nuosavybės teisių į 50 000 Lt sumą nelaikytinas realiu pinigų perdavimu, nes tų lėšų R. B. negavo, neįgijo teisės jomis disponuoti ir naudotis, todėl pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokia R. B. pateikta paskolos sutartis nėra sudaryta ir jokių teisinių pasekmių nesukelia. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas R. B. prašymą patvirtinti jo 50 000 Lt kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiam AB bankui SNORAS atmetė kaip nepagrįstą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas R. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti R. B. kreditorinį reikalavimą, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti kreditoriaus R. B. kreditorinį reikalavimą BAB bankui SNORAS 43 643,44 Lt sumai. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino paskolos sutarties nuostatas, nepakankamai įsigilino į tikruosius šalių ketinimus. Kreditorinį reikalavimą R. B. pareiškė vadovaudamasis 2011 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartimi su L. B., kurios pagrindu R. B. L. B. neatšaukiamai perleido nuosavybės teisę į jos banko sąskaitose, buvusiose AB banke SNORAS, buvusias pinigines lėšas – iš viso į 50 000 Lt. Sutartimi šalys susitarė, kad paskola yra laikoma suteikta nuo paskolos sutarties pasirašymo momento. Siekdama užtikrinti faktinį pinigų perdavimą paskolos gavėjui, paskolos davėja L. B. perleido nuosavybės teisę R. B. į 50 000 Lt sumą, atsisakė R. B. naudai nuosavybės teisių į 50 000 Lt sumą ir įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 dienų šią sumą pervesti R. B. į jo banko sąskaitą. L. B. neįvykdžius prievolės per nustatytą terminą pervesti nurodytą sumą, pagal sutarties 6 punktą R. B. įgijo negrįžtamą teisę asmeniškai kreiptis į AB banką „SNORAS“ su prašymu pervesti jam paskolos sumą, esančią paskolos davėjos banko sąskaitose, tiesiogiai paskolos gavėjui ar paskolos gavėjo nurodytam trečiajam asmeniui. Paskolos sutarties pagrindu paskolos davėja L. B. vienašališkai ir neatšaukiamai atsisakė savo nuosavybės teisių į dalį jos banko sąskaitose buvusių lėšų R. B. naudai, šio atsisakymo paskolos davėja neginčijo, taip pat neginčijo ir R. B. teisės reikalauti iš AB banko SNORAS R. B. priklausančios lėšų sumos pagal paskolos sutartį.

2. Šioje byloje sudaryta paskolos sutartis turi būti vertinama kaip mišri sutartis, turinti kelių sutarčių požymių – paskolos sutarties ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Šalys turi teisę sudaryti vadinamąsias mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Būtent iš reikalavimo teisių perleidimo sutartims būdingų sąlygų kreditorius R. B. kildino savo teisę pateikti kreditorinį reikalavimą atsakovui BAB bankui SNORAS. Paskolos sutarties sąlygos, nustatančios reikalavimo teisės perėjimą R. B., galioja neatsižvelgiant į tai, ar tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo atsirado paskoliniai teisiniai santykiai, ar jie neatsirado. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad paskolos sutarties pagrindu kreditoriui R. B. atsirado teisė pateikti atsakovui BAB bankui SNORAS kreditorinius reikalavimus sumoje, kuri neviršija paskolos sutartyje aptartos ir faktiškai L. B. likusios neišmokėtos lėšų sumos – 43 643,44 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta patvirtinti R. B. kreditorinį reikalavimą BAB bankas SNORAS bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bankroto proceso vienas iš pagrindinių tikslų – iš bankrutavusios įmonės turto patenkinti visiškai ar kiek įmanomą didesnę dalį įrodymais pagrįstų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis , 26 straipsnis, 34-35 straipsniai). Iš pradžių kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą teismui teikti tvirtinti kaip neginčijamus tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintinų kreditorių sąrašo, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Nagrinėjamu atveju R. B. prašomas patvirtinti 43 643,44 Lt reikalavimas kildinamas iš sutartinių teisinių santykių, atsiradusių iš 2011 m. lapkričio 11 d. tarp L. B. ir R. B. pasirašytos sutarties. Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą patvirtinti nurodytą kreditorinį reikalavimą motyvuodamas tuo, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri yra realinė ir pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento. Apeliantas ginčija šį pirmosios instancijos teismo argumentą nurodydamas, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis, turinti paskolos ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties požymių.

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžimo darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui, t.y. imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, nurodo, kad tarp L. B. ir R. B. sudarytas susitarimas, pagal kurį L. B. suteikė R. B. 50 000 Lt paskolą, atsisakė visų nuosavybės teisių ir su ja susijusių teisių į nurodytą sumą bei susitarė dėl kitų jo vykdymo sąlygų, atsižvelgiant į šalių išreikštą valią dėl jo turinio, nelaikoma tipine paskolos sutartimi, todėl jo sudarymas negali būti siejamas su pinigų perdavimo faktu, nepaisant to, kaip šį susitarimą šalys pavadino. Kadangi L. B. ir R. B. pasinaudojo jiems suteikta teisė savo nuožiūra susitarti dėl tarpusavio teisių ir pareigų, šis susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis yra teisėtai sudarytas ir galiojantis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. B. reikalavimą dėl 43 643,44 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, todėl pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d nutarties dalis, kuria atsisakyta patvirtinti nurodytą reikalavimą, panaikinama ir pareiškėjo 43 643,44 Lt kreditorinis reikalavimas patvirtinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti R. B. kreditorinį reikalavimą, panaikinti ir patvirtinti R. B. 43 643,44 Lt kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje.

TeisėjaiArtūras DriukasDanutė MilašienėVigintas Višinskis