Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balux“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Balux“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ir ADB) „Gjensidige“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Balux“ 207 600,01 Eur draudimo išmoką, 3 617,36 Eur kompensacines palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2017 m. sausio 19 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria ieškovė nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 21 d. apdraudė atsakovei priklausančios transporto priemonės Iveco 35S17, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę. Draudimo sutartis įsigaliojo 2017 m. sausio 22 d. 00.00 val., o 2017 m. sausio 22 d. 02.00 val. transporto priemonės variklio skyriuje kilo gaisras, kurio metu buvo padaryta žala trečiųjų asmenų turtui. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo kilęs ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo žalą dėl įvykio patyrusiems asmenims. Bylą išnagrinėję teismai pripažino, kad įvykis yra draudžiamasis pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 3 dalį. Įvykis įvyko galiojant draudimo sutarčiai, todėl ieškovė turėjo išmokėti draudimo išmoką dėl įvykio žalą patyrusiems asmenims. Dėl draudimo išmokos dydžio buvo sudaryta taikos sutartis, kuria ieškovė sutiko išmokėti 207 600,01 Eur draudimo išmoką žalą dėl įvykio patyrusiems asmenims. Taikos sutartį patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26-640/2023. Vykdydama taikos sutartį, ieškovė išmokėjo 4 666,67 Eur draudimo išmoką bendrovei „MENSURA S. E. P. P. VZW“, 36 266,67 Eur draudimo išmoką atsakovei ir 166 666,67 Eur draudimo išmoką bendrovei „RSA Luxemburg S. A. – Belgian branch“. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Draudimo sutartimi ieškovė ir atsakovė susitarė, kad atsakovė 895,37 Eur draudimo įmoką sumokės iki 2017 m. sausio 22 d., tačiau atsakovė draudimo įmoką sumokėjo 2017 m. sausio 24 d. Taigi, atsakovė dvi dienas pavėlavo sumokėti draudimo įmoką, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų ieškovei 207 600,01 Eur draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiu, jog draudimo brokeris, turintis teisę ieškovės vardu sudaryti draudimo sutartis, 2017 m. sausio 23 d. atsiųsdamas atsakovei sąskaitą draudimo įmokai sumokėti, su nurodymu sąskaitą apmokėti iki 2017 m. sausio 23 d., pratęsė draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmokos sumokėjimo terminą iki 2017 m. sausio 23 d. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima nuspręsti, kad ieškovė buvo suteikusi draudimo brokeriui teisę nustatyti ir keisti atsakovės vardu sudaromų draudimo sutarčių sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į draudimo brokerį su prašymu pratęsti draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmokos sumokėjimo terminą, ir draudimo brokeris, atsakydamas į šį kreipimąsi, pateikė atsakovei sąskaitą, nurodydamas ją apmokėti iki 2017 m. sausio 23 d. Iš trečiojo asmens atstovo paaiškinimų teismo posėdyje teismas nustatė, kad sąskaita buvo pateikta 2017 m. sausio 23 d., nes 2017 m. sausio 22 d. buvo ne darbo diena. Trečiojo asmens atstovas taip pat paaiškino, kad jei draudėjas panašiu laikotarpiu sudarydavo ne vieną draudimo sutartį, draudimo brokeris draudėjui pateikdavo vieną sąskaitą draudimo įmokoms pagal kelias draudimo sutartis sumokėti. Tokiu atveju kartais pasitaikydavo, kad sąskaita būdavo išrašoma jau suėjus kurios nors draudimo įmokos sumokėjimo terminui.

5. Nagrinėjamu atveju matyti, kad sąskaita buvo išrašyta sumokėti draudimo įmokas pagal 15 draudimo sutarčių, kurios įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Atsakovė į sąskaitoje nurodytą draudimo brokerio sąskaitą 2017 m. sausio 23 d. sumokėjo 4 000 Eur. Ieškovės į bylą pateiktame 2023 m. spalio 16 d. rašte dėl sutarčių išdavimo praktikos nurodyta, kad draudimo brokeriui buvo suteikta teisė rinkti ir deklaruoti draudėjų įmokas už ieškovės vardu per draudimo brokerį sudarytas draudimo sutartis; ieškovės ir draudimo brokerio sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje numatyta, kad draudimo brokeris privalo perduoti ieškovei arba pervesti į ieškovės sąskaitą gautas draudimo įmokas iki kito mėnesio penktos dienos. Sąskaita išrašyta sumokėti 12 922,08 Eur bendros sumos draudimo įmokas pagal 15 draudimo sutarčių, kurios įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Keturios iš nurodytų draudimo sutarčių, tarp jų ir draudimo sutartis, įsigaliojo 2017 m. sausio 22 d., o bendra pagal šias draudimo sutartis mokėtinų draudimo įmokų suma – 3 700,53 Eur.

6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, jog grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Nagrinėjamu atveju, atsakovė, 2017 m. sausio 23 d. atlikdama 4 000 Eur mokėjimą, nenurodė, pagal kokias draudimo sutartis yra mokama. Atsižvelgiant į tai, kad kitos sąskaitoje nurodytos draudimo sutartys galiojo nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. kovo 1 d., teismas įvertino, jog draudimo įmokos pagal šias sutartis turėjo būti sumokėtos vėliau nei pagal draudimo sutartis, kurios įsigaliojo 2017 m. sausio 22 d. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovės 2017 m. sausio 23 d. atliktu 4 000 Eur mokėjimu buvo pagrindas padengti kitas atsakovės skolas, o ne mokėjimus pagal keturias draudimo sutartis, nurodytas sąskaitoje (įsigaliojo 2017 m. sausio 22 d.), tarp jų ir pagal draudimo sutartį.

7. Tesimas nurodė, kad įvykis įvyko dar nepasibaigus draudimo sutartyje nustatytam terminui draudimo įmokai sumokėti; terminas draudimo įmokai sumokėti praleistas labai nežymiai – 1 dieną; nėra nustatytas atsakovės piktnaudžiavimas dėl termino sumokėti draudimo įmoką praleidimo – pagal susiklosčiusią draudimo sutarčių sudarymo praktiką atsakovė draudimo įmokas mokėdavo pagal draudimo brokerio pateiktą sąskaitą, draudimo brokeris sąskaitą atsakovei atsiuntė 2017 m. sausio 23 d., su nurodymu apmokėti sąskaitą iki 2017 m. sausio 23 d., atsakovė 2017 m. sausio 23 d. sumokėjo draudimo įmoką; nėra duomenų, kad ieškovė dėl draudimo įmokos mokėjimo termino praleidimo patyrė ar galėjo patirti kokių nors nuostolių – pagal bylos duomenis, draudimo įmokas surinkdavo draudimo brokeris į savo sąskaitą ir pervesdavo atsakovei surinktas draudimo įmokas iki kito mėnesio 5 d., taigi, draudimo įmoka į ieškovės sąskaitą turėjo būti pervesta tik 2017 m. vasario 5 d. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį ir priteisti ieškovei iš atsakovės 207 600,01 Eur, išmokėtus pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26-640/2023 patvirtintos taikos sutarties sąlygas.

8. Be to, teismas nusprendė, kad ieškovė neturi teisės regreso tvarka reikalauti, jog atsakovė grąžintų ieškovei 36 000 Eur, išmokėtus atsakovei pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26-640/2023 patvirtintos taikos sutarties sąlygas. Ieškovė, taikos sutarties sudarymo metu žinodama (turėdama žinoti), kad atsakovė yra praleidusi terminą draudimo įmokai sumokėti, sutiko sumokėti atsakovei 36 000 Eur, taip kompensuodama atsakovei sumas, kurias atsakovė išmokėjo žalą dėl įvykio patyrusiems asmenims, ieškovei nepagrįstai atsisakius šią žalą atlyginti. Reikalavimas, kad atsakovė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu grąžintų ieškovei 36 000 Eur, prieštarauja šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygoms.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

9. Ieškovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal draudimo sutarties sąlygas atsakovė turėjo sumokėti draudimo įmoką iki 2017 m. sausio 22 d. 24.00 val. Toks teismo aiškinimas būtų tinkamas, jeigu draudimo sutartyje būtų nurodytas teiginys „imtinai“. Sutartyje nurodyta, kad mokama iki 2017 m sausio 22 d. Sutartyje nėra nurodyto teiginio „imtinai“ bei nenurodytos valandos iki kada reikia sumokėti, todėl paskutinė termino diena atlikti draudimo įmoką yra 2017 m. sausio 21 d. 24.00 val. Aiškinant kitaip, sausio 22 diena būtų neapibrėžta ir susidarytų teisinio neapibrėžtumo situacija, kai sausio 22 dieną, pavyzdžiui, 15.00 val., įvyktų avarija, o draudėjas sumokėtų draudimo įmoką 16.00 val. Tokiu atveju kiltų teisinis neapibrėžtumas, ar avarijos momentu draudėjas yra laikomas pažeidusiu draudimo sutartį laiku nesumokėjus draudimo įmokos.

9.2. Teismo išvada, kad paskutinė diena draudimo įmokai sumokėti yra 2017 m. sausio 22 d. 24.00 val. prieštarauja ne tik TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 daliai, bet ir kasacinio teismo praktikai bei TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 daliai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką yra siejama su draudimo įmokos nesumokėjimu iki nustatyto termino.

9.3. Atsakovė jau 2017 m. sausio 19 d. žinojo, kad draudimo įmoką reikia sumokėti iki 2017 m. sausio 22 d., o draudimo sutartis įsigalioja nuo 2017 m. sausio 22 d. 00.00 val. Todėl nepagrįsta teigti, kad apie mokėjimo terminą atsakovė sužinojo tik 2017 m. sausio 23 d., kai iš brokerio gavo sąskaitą. Ši aplinkybė pagrindžia atsakovės piktnaudžiavimą, kadangi atsakovė nuo 2017 m. sausio 19 d. vengė atlikti draudimo įmokos mokėjimą, kol galiausiai ją pavėlavo atlikti.

9.4. Draudėjui yra pateikiama tiek draudimo sutartis, tiek draudimo liudijimas (polisas), tiek žalioji kortelė. Draudėjui pirmiausia pateikiama draudimo sutartis, kurioje yra nurodomas įmokos dydis ir apmokėjimo terminas, o kai draudėjas atlieka apmokėjimą, remiantis draudimo sutarties 3.1.2 ir 7.2 papunkčiais, draudėjui yra išduodamas draudimo liudijimas. Draudimo sutartyje, kurią atsakovė gavo 2017 m. sausio 19 d., yra aiškiai nurodytas šalių susitarimas dėl draudimo įmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos.

9.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad 36 000 Eur suma prieštarauja šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygoms bei tai, jog ieškovė, išmokėdama šią sumą, jau žinojo, kad atsakovė yra praleidusi terminą draudimo įmokai sumokėti. Ieškovė negalėjo atsisakyti mokėti išmokos net jeigu eismo įvykis įvyko laikotarpiu, kai draudėja nesumokėjo įmokos. TPVCAPDĮ įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas.

9.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vienos dienos termino praleidimas sumokėti draudimo įmoką turėtų būti laikoma nereikšminga aplinkybe ir jog dėl to ieškovė galėjo nepatirti kokių nors nuostolių. Atsakovės veikla yra transporto paslaugos, todėl atsakovei, nuolat susiduriant su naudojamų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslai ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos. Priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą.

10. Atsakovė UAB „Balux“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

10.1. Ieškovė klaidingai skaičiuoja draudimo įmokos sumokėjimo terminą, teigdama, kad tai turėjo būti padaryta iki 2017 m. sausio 21 d. 24.00 val. Tai nauja apeliantės pozicija, kuria ji nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors atsakovės nuomone draudimo įmokos sumokėjimo terminas apskritai yra 2017 m. sausio 23 d., tačiau net ir laikantis pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad įmokos sumokėjimo terminas yra 2017 m. sausio 22 d., tai turėjo būti padaryta iki šios dienos 24.00 val. Teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.122 straipsnio 1 dalimi. Ieškovė klaidingai teigia, kad draudimo sutartis įsigalioja tik po draudimo įmokos sumokėjimo. TPVCAPDĮ draudimo sutarties įsigaliojimo nesieja su draudimo įmokos sumokėjimu, o CK leidžia šalims susitarti dėl draudimo sutarties įsigaliojimo. Draudimo apsauga gali prasidėti ir iki draudimo įmokos sumokėjimo termino, o tai prieštarauja ieškovės apeliaciniame skunde suformuluotai pozicijai, kad draudimo polisas išduodamas tik sumokėjus draudimo įmoką.

10.2. Ieškovės reikalavimas atsakovei dėl jos naudai išmokėtos sumos, prieštarauja regreso esmei ir objektyviai negali būti įgyvendinamas: regresas yra įmanomas tik tuomet, kai tretiesiems asmenims, o ne draudėjui išmokama draudimo išmoka. 36 000 Eur, kurie buvo sumokėti ieškovės tiesiogiai atsakovei, nėra skirta tretiesiems asmenims, kaip kad teigia ieškovė. 36 000 Eur yra šalių kompromisas, pasiektas tarpusavio nuolaidomis, kuris buvo užfiksuotas kitoje civilinėje byloje patvirtintoje taikos sutartyje. Ieškovė, atsakovei sumokėdama 36 000 Eur, atlygino jos patirtus nuostolius ir tai nėra draudimo išmoka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 punkto prasme.

10.3. Nors atsakovė neatliko jokio pažeidimo, su kuriuo galėtų būti siejamas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytas pažeistų teisių gynimo būdo taikymas, tačiau net ir konstatavus vienos dienos termino pažeidimą, su kuo atsakovė iš esmės nesutinka, teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą. Ieškovė argumentą, kad neva buvo praleistas draudimo įmokos terminas, nurodė tik tuomet, kai atsakovė kitoje civilinėje byloje kreipėsi dėl draudimo išmokos priteisimo.

10.4. Ieškovė nebuvo siuntusi atsakovei pranešimo dėl įmokos vėlavimo ar kitų draudimo sutartyje nustatytų pareigų pažeidimo, nors galėjo tai padaryti po atsakovės atlikto mokėjimo, jeigu manė, kad jis pavėluotas, galėjo reikalauti netesybų. Ieškovės prašoma priteisti suma (211 217,37 Eur) yra beveik 236 kartus didesnė, nei draudimo įmokos suma (895,37 Eur). Atsižvelgiant į teismų praktikoje nustatytas pavėluoto įmokų sumokėjimo aplinkybes, kai priteisiamas sumokėtos išmokos dydis buvo sumažintas, nustačius, kad įmokos buvo pavėluotos sumokėti 6–7–10 mėn., vienos dienos mokėjimo termino praleidimas turėtų būti vertinamas kaip ypač nereikšminga aplinkybė. Ieškovė apeliaciniame skunde taip ir nepaaiškino, kaip toks pažeidimas galėjo jai finansiškai pakenkti.

11. Atsakovė UAB „Balux“ apeliaciniu skundu prašo iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo motyvuojamosios dalies 14 punkto pašalinti išvadą: „atsakovė draudimo įmoką pagal draudimo sutarties sąlygas turėjo sumokėti iki 2017 m. sausio 22 d., 24.00 val.“; ir 20 punkte padarytą išvadą: „terminas draudimo įmokai sumokėti praleistas labai nežymiai – viena diena“; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nors ginčo draudimo sutartyje ir buvo nurodyta, kad draudimo įmoka mokama iki 2017 m. sausio 22 d., tačiau informacija apie tai, kur ir kaip ją sumokėti, atsakovę pasiekė tik 2017 m. sausio 23 d. (pirmadienį) 07.03 val., kai ieškovei atstovavęs trečiasis asmuo elektoriniu paštu išsiuntė mokėjimo sąskaitą. Būtent ši data ir turi būti vertinama, kaip apibrėžianti draudimo įmokos mokėjimo terminą. Trečiasis asmuo turėjo plačius įgaliojimus veikti ieškovės vardu, taip pat ir ta apimtimi, kiek tai susiję su sudarytų draudimo sutarčių sąlygų keitimu, tai atspindi ir ankstesnė šalių tarpusavio praktika. Atsakovė termino nepraleido, nes 2017 m. sausio 23 d. atliko 4 000 Eur mokėjimą, kuris, kaip ir teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apėmė ne tik 895,37 Eur dydžio draudimo įmoką pagal ginčo draudimo sutartį, tačiau padengė ir dar keturias kitas draudimo sutartis, iš kurių viena net nebuvo įsigaliojusi.

11.2. Ieškovė iki tol, kol ginčas nepersikėlė į teismą, nebuvo nurodžiusi, kad atsakovė vėlavo sumokėti draudimo įmoką pagal ginčo draudimo sutartį ar jog jai atstovavęs trečiais asmuo viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Ieškovė nebuvo siuntusi atsakovei pranešimo dėl įmokos vėlavimo ar informavusi apie kitų draudimo sutartyje nustatytų pareigų pažeidimą.

12. Ieškovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

12.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė praleido draudimo įmokos įmokėjimo terminą ir taip pažeidė draudimo sutartį. Atsakovė netinkamai aiškina draudimo sutarties 6.3 papunktį, teigdama, kad sąskaitos išrašymas neva yra rašytinis draudimo sutarties pakeitimas. Trečiasis asmuo turėjo teisę sudaryti draudimo sutartis, tačiau neturėjo teisės viršyti jam suteiktų teisių ir keisti draudimo sutarties sąlygų, tarp jų ir dėl apmokėjimo terminų, nurodytų draudimo sutartyje.

12.2. Atsakovė jau nuo 2017 m. sausio 19 d. turėjo draudimo sutartį ir buvo susipažinusi su draudimo sutarties nuostatomis, pagal kurias ji privalėjo sumokėti draudimo įmoką iki 2017 m. sausio 22 d. (2017 m. sausio 21 d. 24.00 val.), todėl atsakovė nepagrįstai teigia, jog tik 2017 m. sausio 23 d. sužinojo apie įmokos dydį ir jos mokėjimo terminą.

12.3. Atsakovė jau iš anksčiau turėjo visus reikiamus rekvizitus, kad galėtų apmokėti draudimo sutartį. Be to, kiekvienas protingas ir atidus asmuo, norėdamas atlikti mokėjimą pagal draudimo sutartį, nelaukia kelių dienų ir, jeigu nežino mokėjimo rekvizitų, gali pasidomėti dėl jų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens UADBB „Aon Baltic“, ir atsakovė 2017 m. sausio 19 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 10278296, kuria ieškovė nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 21 d. apdraudė atsakovei priklausančios transporto priemonės Iveco 35S17, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę. Draudimo sutartis įsigaliojo 2017 m. sausio 22 d. 00.00 val. Draudimo sutarties 1.5.1 papunktyje nurodyta, kad draudimo įmoka už teikiamą draudimo apsaugą yra 895,37 Eur, kuri pagal sutarties 1.5.2 papunktį, turi būti sumokėta iki 2017 m. sausio 22 d.

15. Trečiasis asmuo UADBB „Aon Baltic“ atsakovei 2017 m. sausio 23 d. elektroniniu paštu atsiuntė 2017 m. sausio 22 d. sąskaitą Nr. BL-17-01-109253 su nurodymu iki 2017 m. sausio 23 d. į trečiojo asmens nurodytą sąskaitą sumokėti 12 922,08 Eur už penkiolikos draudimo sutarčių, tarp jų – ir 2017 m. sausio 19 d. draudimo sutarties Nr. AYAS 01 10278296 sudarymą. Atsakovė 2017 m. sausio 23 d. atliko 4 000 Eur mokėjimą trečiajam asmeniui, mokėjimo paskirtyje nurodydama „civiliniai draudimai“.

16. Transporto priemonės variklio skyriuje 2017 m. sausio 22 d. 02.00 val. kilo gaisras, kurio metu buvo padaryta žala trečiųjų asmenų turtui. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo kilęs ginčas dėl atsakovės prievolės išmokėti draudimo išmoką žalą dėl įvykio patyrusiems asmenims. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad įvykis yra draudžiamasis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme ir kad įvykis įvyko galiojant 2017 m. sausio 19 d. draudimo sutarčiai.

17. Dėl draudimo išmokos dydžio buvo sudaryta taikos sutartis, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26-640/2023. Vykdydama taikos sutartį, ieškovė sumokėjo 4 666,67 Eur bendrovei „MENSURA S. E. P. P. VZW“, 36 266,67 Eur atsakovei ir 166 666,67 Eur bendrovei „RSA Luxemburg S. A. – Belgian branch“.

Dėl termino draudimo įmokai sumokėti

18. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017 m. sausio 21 d. 24.00 val., o ne iki 2017 m. sausio 22 d. 24.00 val., kaip tai nurodė pirmosios instancijos teismas. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo motyvuose padaryta išvada, kad atsakovė vieną dieną praleido draudimo įmokai sumokėti, t. y. atsakovė laikosi pozicijos, jog draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2027 m. sausio 23 d. Teisėjų kolegija nesutinka nei su ieškovės, nei su atsakovės skundo argumentais.

19. Pasisakydama dėl ieškovės argumento, kad teiginys, jog draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2017 m. sausio 22 d., nepridėjus sąvokos „imtinai“ reiškia, jog įmoka turi būti sumokėta iki 2017 d. sausio 21 d. 24.00 val., teisėjų kolegija pažymi, kad toks ieškovės aiškinimas nedera su pagrindinėmis civilinės teisės, reglamentuojančiomis terminų skaičiavimą, nuostatomis. Kaip ir nurodyta apskųstame sprendime, CK 1.122 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad tuo atveju, jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Pagal to paties CK 1.122 straipsnio 2 dalį visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos 24.00 val., laikomi atliktais laiku. Kadangi 2017 m. sausio 19 d. šalių sudarytoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nurodyta, kad atsakovė draudimo įmoką turi sumokėti iki 2017 m. sausio 22 d., vadovaujantis CK 1.122 straipsnio nuostata, tokia įmoka turi būti sumokėta iki 2017 m. sausio 22 d. 24.00 val.

20. Teisėjų kolegija nesutinka, kad priešingas, nei ieškovės nurodytas, terminų aiškinimas, reiškia, jog kiltų teisinis neapibrėžtumas, ar avarijos momentu, nesant sumokėtos draudimo įmokos, draudėjas būtų laikomas pažeidusiu draudimo sutartį. Tai, kad ieškovė galimai kitaip aiškina terminų skaičiavimo ypatumus, nei tai nustatyta CK, nesuteikia pagrindo paneigti CK įtvirtintas terminų skaičiavimo taisykles. Nagrinėjamu atveju jokio teisinio neapibrėžtumo nekilo – draudimo sutartyje nurodyta, kad įmoka turi būti sumokėta iki 2017 m. sausio 22 d., ir tai leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad įmoka gali būti sumokėta iki nurodytos dienos 24 val. Šalys yra laisvos sudaryti sutartis ir nuspręsti dėl jų turinio, o nagrinėjamu atveju šalys sutartyje įtvirtino konkrečius sutarties įsigaliojimo ir įmokos mokėjimo terminus, kurie, šiuo atveju sutampa (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

21. Vertindama atsakovės apeliacinio skundo teiginius, kad draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2017 m. sausio 23 d., nes draudimo brokeris 2017 m. sausio 23 d. atsakovei atsiuntė sąskaitą draudimo įmokai sumokėti, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.192 straipsnio 4 dalis numato, jog sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Draudimo sutartys buvo sudarytos raštu, taigi, jų pakeitimai, susiję su įmokų mokėjimo tvarka, galėjo būti įforminti tik raštu, tačiau ne atsiuntus sąskaitą ir juo labiau tai padarius draudimo brokeriui. Kaip nurodo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima nuspręsti, kad ieškovė buvo suteikusi draudimo brokeriui teisę nustatyti ir (ar) keisti atsakovės vardu sudaromų draudimo sutarčių sąlygas.

22. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 2 straipsnio 29 dalį draudimo brokerių įmonė yra laikoma draudimo tarpininku – asmeniu, už atlygį vykdančiu draudimo produktų platinimo veiklą. Draudimo produktų platinimas – ūkinė veikla, kai konsultuojama dėl galimybės sudaryti draudimo sutartis, siūloma sudaryti draudimo sutartis ar atliekamas kitas su draudimo sutarčių sudarymu susijęs parengiamasis darbas, taip pat ūkinė veikla, kai sudaromos draudimo sutartys arba teikiama pagalba administruojant ir vykdant tokias sutartis, visų pirma pateikus reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, įskaitant informacijos apie vieną ar daugiau draudimo sutarčių teikimą pagal kriterijus, kuriuos draudėjas pasirenka internetu arba kitomis priemonėmis, ir draudimo produktų sąrašo pagal rangą sudarymą, įskaitant kainų ir produktų palyginimą, arba draudimo sutarties kainos nuolaidą, kai draudėjas gali tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti draudimo sutartį internetu arba kitomis priemonėmis (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 25² dalis). Taigi, įvertinus Draudimo įstatyme pateiktas draudimo tarpininko bei draudimo platinimo sąvokas, matyti, kad draudimo tarpininko funkcija yra tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis bei konsultavimas draudimo klausimais. Nesant duomenų, kad trečiajam asmeniui UADBB „Aon Baltic“ buvo suteikta daugiau įgaliojimų, nei tai numato Draudimo įstatymas, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės vardu sutartį sudaręs brokeris turėjo įgaliojimus keisti ir draudimo sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad draudimo įmokos sumokėjimo terminas buvo kitoks, nei tai numatyta 2017 m. sausio 19 d. draudimo sutartyje, t. y. iki 2017 m. sausio 22 d. Atsakovė tik 2017 m. sausio 23 d. atliko 4 000 Eur mokėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė pavėlavo atlikti mokėjimą viena diena.

23. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji pateikė kitą sąskaitą, iš kurios matyti, jog draudimo apsaugos pradžia taip pat nėra siejama su draudimo įmokos apmokėjimo terminu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl draudimo apsaugos įsigaliojimo, o sprendžiama dėl ieškovės teisės reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, vadovaujantis TPVCAPDĮ 1 straipsnio 7 dalies pagrindu, t. y. kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala.

Dėl draudimo išmokos grąžinimo

24. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, reikalavimai byloje atsakovei grindžiami TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, kurioje yra nustatyta draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

25. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytų padarinių taikymas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Taip pat kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, ji yra santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad grąžinamos sumos dydžiui nustatyti svarbios yra tokios aplinkybės, kaip nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012, 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013).

26. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, vadovaudamasis pirmiau paminėta kasacinio teismo praktika, įvertino ne tik draudimo įmokos vėlavimo sumokėti faktą, tačiau ir kitas aplinkybes – įvykis įvyko dar nepasibaigus draudimo sutartyje nustatytam terminui draudimo įmokai sumokėti, terminas draudimo įmokai sumokėti praleistas labai nežymiai – viena diena, nėra nustatytas atsakovės piktnaudžiavimas dėl termino sumokėti draudimo įmoką praleidimo – pagal susiklosčiusią draudimo sutarčių sudarymo praktiką atsakovė draudimo įmokas mokėdavo pagal draudimo brokerio pateiktą sąskaitą, draudimo brokeris sąskaitą atsakovei atsiuntė 2017 m. sausio 23 d., su nurodymu apmokėti sąskaitą iki 2017 m. sausio 23 d., atsakovė 2017 m. sausio 23 d. sumokėjo draudimo įmoką, nėra duomenų, kad ieškovė dėl draudimo įmokos mokėjimo termino praleidimo patyrė ar galėjo patirti kokių nors nuostolių – pagal bylos duomenis, draudimo įmokas surinkdavo draudimo brokeris į savo sąskaitą ir pervesdavo atsakovei surinktas draudimo įmokas iki kito mėnesio penktos dienos, ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį ir priteisti ieškovei iš atsakovės draudimo išmoką.

27. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė piktnaudžiavo ir nuo 2017 m. sausio 19 d. vengė atlikti draudimo įmokos mokėjimą, kol galiausiai ją pavėlavo atlikti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad draudimo brokeris dar draudimo sutarties sudarymo dieną, t. y. 2017 m. sausio 19 d., atsakovei persiuntė draudimo sutartį, iš kurios atsakovė turėjo galimybę matyti, jog sutartyje numatyta draudimo įmokos data yra 2017 m. sausio 22 d., tačiau, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovės nepiktnaudžiavimą įrodo aplinkybė dėl įprastos bendradarbiavimo su draudimo brokeriu praktika. Pažymėtina, kad ir pati ieškovė 2023 m. spalio 16 d. rašte dėl sutarčių vykdymo praktikos nurodė, jog ji UADBB „Aon Baltic“ buvo suteikusi teisę rinkti ir deklaruoti draudėjų įmokas už bendrovės vardu per brokerį sudarytas draudimo sutartis. Bendrovės ir UADBB „Aon Baltic“ 2003 m. balandžio 3 d. sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje numatyta, kad brokeris privalo perduoti bendrovei arba pervesti į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą gautas draudimo įmokas iki kito mėnesio penktos dienos, o priėmęs iš klientų draudimo įmokas brokeris visiškai materialiai atsako už jas iki tol, kol jos bus perduotos bendrovei. Atsižvelgiant į tai, TPVCAPD sutarčių išdavimas be apmokėjimo brokeriui nebuvo apribotas, t. y. brokeris galėjo išduoti ne tik apmokėtas TPVCAPD sutartis.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, tarpininkaujant draudimo brokeriui UADBB „Aon Baltic“, sudarė ne tik šioje byloje aktualią 2017 m. sausio 19 d. draudimo sutartį, tačiau ir dar keturiolika draudimo sutarčių, įsigaliojančių skirtingu laikotarpiu. Sąskaitą už visas penkiolika draudimo sutarčių išrašė draudimo brokeris, o, pateikdamas sąskaitą, nurodė, jog ji turi būti apmokėta iki 2017 m. sausio 23 d. Atsakovė nedelsdama, t. y. tą pačią dieną, atliko 4 000 Eur pavedimą. Šiuo atveju pavėluotą draudimo įmokos sumokėjimą iš esmės lėmė ne atsakovės piktnaudžiavimas, o šalių sutarties sudarymui tarpininkavęs draudimo brokeris, kuris atsakovei sąskaitą pateikė tik 2017 m. sausio 23 d., ir tarp draudiko bei draudimo brokerio susiklosčiusi verslo praktika, kai draudimo įmoka sumokama draudikui. Trečiasis asmuo UADBB „Aon Baltic“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad situacija, kai draudimo įmoka buvo sumokama jau išdavus draudimo polisą ir praėjus polise nurodytai įmokos mokėjimo datai, nebuvo vienkartinis atvejis. Tokią situaciją trečiasis asmuo vertina kaip įprastinę verslo praktiką. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl atsakovės piktnaudžiavimo, reikšmę turi ir tai, kad terminas praleistas tik viena diena – atsakovė, gavusi sąskaitą, ją tą pačią dieną ir apmokėjo. Be kita ko, šalis sutartiniai santykiai yra sieję ir anksčiau, o sutartys buvo sudaromos lygiai tokiu pačiu principu – per draudimo brokerį, kuris pateikdavo mokėjimo sąskaitą, apimančią kelias draudimo sutartis, įsigaliojančias skirtingomis datomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, logiška yra tai, kad atsakovė, įpratusi gauti draudimo brokerio išrašomą sąskaitą, jos laukė ir šį kartą, todėl ieškovės teiginiai dėl atsakovės sąmoningo delsimo ir piktnaudžiavimo vertinami kaip nepagrįsti.

29. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės teiginiu, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys yra juridiniai asmenys, vienai jų (ieškovei) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jai, kaip profesionaliai verslininkei, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitai (atsakovei) – nuolatinė bendrovės veikla yra transporto paslaugos, todėl atsakovei, nuolat susiduriančiai su naudojamų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslai ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas neapdairus ar nerūpestingas atsakovės elgesys. Kaip nurodyta pirmiau, atsakovė sutartinius santykius vykdė pagal nusistovėjusią praktiką, kai sąskaitą už visas sudarytas draudimo sutartis išrašo draudimo tarpininkas.

30. Ieškovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vienos dienos termino praleidimas sumokėti draudimo įmoką turėtų būti laikomas nereikšminga aplinkybe ir kad dėl to ieškovė galėjo nepatirti kokių nors nuostolių, tokio argumento nepagrindžia. Ieškovė tik deklaratyviai nurodo, kad pagrindines ir didžiausias pajamas sudaro draudimo įmokos, tad jų surinkimas yra būtinas ieškovei, draudimo įmokas yra būtina surinkti laiku, kadangi pagal gaunamų draudimo įmokų kiekius ieškovė planuoja savo pajamų / išlaidų dydžius, planuoja atsiskaitymų terminus draudimo išmokoms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su draudimo verslo principais ir tuo, kokiu būdu draudimo bendrovė gauna pajamas ar planuoja išlaidas, tačiau nagrinėjamu atveju nėra nustatyta konkreti ieškovės patirta žala dėl vieną dieną pavėluoto atsakovės atlikto 895,37 Eur mokėjimo. Juo labiau kad pačios ieškovės į bylą pateiktame 2023 m. spalio 16 d. ADB „Gjensidige“ Brokerių ir tarpininkų departamento vadovės rašte paaiškinta, jog draudimo brokerio sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje numatyta, kad draudimo brokeris privalo perduoti ieškovei arba pervesti į ieškovės sąskaitą gautas draudimo įmokas iki kito mėnesio penktos dienos, šiuo atveju – 2017 m. vasario 5 d.

31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 36 000 Eur išmoka prieštarauja šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygoms bei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai normai. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Iš civilinės bylos Nr. e2-26-640/2023 duomenų nustatyta, kad pareikštu ieškiniu UAB „Balux“, be reikalavimų trečiųjų asmenų naudai, prašė jai priteisti iš atsakovių ADB „Gjensidige“ ir juridinio asmens „TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED“ 37 611,74 Eur draudimo išmoką. Ieškinyje nurodyta, kad ši suma susidarė ieškovei atlyginus 28 326,90 Eur žalą trečiajam asmeniui „CARDIGAS NV“ ir patyrus 9 284,84 Eur bylinėjimosi išlaidas, bylinėjantis su trečiuoju asmeniu „RSA LUXEMBOURG S. A.“. Taigi, atsakovės reikalavimas išnagrinėtoje byloje iš tiesų susidarė dėl reikalavimo priteisti draudimo išmoką, kurią ji tiesiogiai išmokėjo trečiajam asmeniui, ir nuostolių, kurie susidarė nagrinėjant ginčą Belgijoje. Nors Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 6 d. patvirtintoje šalių taikos sutarties 9 punkte šalys pareiškė ir garantavo, kad, įsigaliojus šiai taikos sutarčiai ir atsakovams tinkamai ir pilnai atsiskaičius pagal ją su ieškove ir trečiaisiais asmenimis, šalys neturės ir nereikš viena kitai jokių turtinių ir (ar) kitokio pobūdžio reikalavimų, pretenzijų, ieškinių, tiesiogiai / netiesiogiai susijusių su šioje civilinėje byloje nagrinėtu ginčo dalyku, tačiau tame pačiame punkte šalys patvirtino ir tai, jog taikos sutartimi nėra sprendžiami jokie su regresiniais reikalavimais dėl draudžiamojo įvykio susiję klausimai ir po šios taikos sutarties pasirašymo bei patvirtinimo teismo nutartimi šalys gali savo nuožiūra pasinaudoti teisės aktuose nustatyta regreso teise. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė siekia pasinaudoti regreso teise, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad reikalavimas, jog atsakovė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu grąžintų ieškovei 36 000 Eur sumą, savaime prieštarauja šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygoms. Nepriklausomai nuo to, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl 36 000 Eur reikalavimo kilmės, ši aplinkybė neturi reikšmės apskųsto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui, kadangi, kaip jau buvo nustatyta pirmiau šioje nutartyje – nėra pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį ir priteisti ieškovei iš atsakovės draudimo išmokas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino, iš esmės tinkamai aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Teisėjų kolegijai atmetus tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.