Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Mauricės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. 24S198181, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. liepos 28 d. pateikė prašymą Nr. 2207-LLGK-2328 pakeisti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Begalybė galimybių“ pagrindu. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760182338, galiojantį iki 2024 m. spalio 15 d.

Patikrinus duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Begalybė galimybių“ dirbo nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. liepos 19 d., o po to vėl buvo įdarbintas nuo 2024 m. liepos 26 d. Darbo laikotarpiu jam tik 7 kartus buvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. 2023 m. balandžio – spalio mėn. (iš viso 7 mėn.) asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas sumas (986,65 Eur – 1 842,06 Eur). Tačiau 2023 m. lapkričio mėn. išmokėtas darbo užmokestis nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos ir sudarė tik 438,71 Eur. 2022 m. lapkričio – 2023 m. vasario mėn., 2023 m. gruodžio – 2024 m. birželio mėn. (iš viso 11 mėn.) darbo užmokestis asmeniui nebuvo mokėtas. Asmuo atleistas 2024 m. liepos 19 d., atleidimo išmoka nesumokėta. 2024 m. liepos 26 d. jis buvo vėl įdarbintas ir gavo 206,45 Eur darbo užmokestį.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuotina, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl šios priežasties 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. 24S198181 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 24S198181, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Kaip jau minėta, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Begalybė galimybių“ pagrindu. Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nustatė, jog pareiškėjas UAB „Begalybė galimybių“ dirbo nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. liepos 19 d., o po to vėl buvo įdarbintas nuo 2024 m. liepos 26 d. Darbo laikotarpiu jam tik 7 kartus buvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. 2023 m. balandžio – spalio mėn. (iš viso 7 mėn.) asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas sumas (986,65 Eur – 1 842,06 Eur). Tačiau 2023 m. lapkričio mėn. išmokėtas darbo užmokestis nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos ir sudarė tik 438,71 Eur. 2022 m. lapkričio – 2023 m. vasario mėn., 2023 m. gruodžio – 2024 m. birželio mėn. (iš viso 11 mėn.) darbo užmokestis asmeniui nebuvo mokėtas. Asmuo atleistas 2024 m. liepos 19 d., atleidimo išmoka nesumokėta. 2024 m. liepos 26 d. jis buvo vėl įdarbintas ir gavo 206,45 Eur darbo užmokestį.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Begalybė galimybių“ buvo įdarbintas nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. liepos 19 d., o po to vėl nuo 2024 m. liepos 26 d. ir jam tik 7 kartus buvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Likusiu laikotarpiu, kaip minėta aukščiau, pareiškėjui buvo mokamas ženkliai mažesnis darbo užmokestis arba apskritai nebuvo mokamas tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tiek tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Šias faktines aplinkybes patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti duomenys. Be to, nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo momento, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. 834 – 730 Eur; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1014 – 840 Eur; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. 516 – 924 Eur).

Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Vis dėlto, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, tačiau teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį sau palankaus sprendimo, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis (mažiausiai 1 MMA), kaip tai įsipareigojo daryti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatyta teisės aktų nuostatomis, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčija sprendimo neteisėtumą teigdamas, kad, be kita ko, jis jau turi naują darbdavį ir atsakovui pateikė naują prašymą dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau sprendimo dar negavo. Taip pat nurodo, jog dėl šios situacijos jam nėra ekonomiškai naudinga grįžti į Tadžikistaną, o atsakovas vilkina leidimo išdavimo procedūrą. Vis dėlto būtina pažymėti, kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi, kurį Migracijos departamentas vėliau panaikino, buvo suteiktas remiantis jo ketinimu dirbti ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, būnant UAB „Begalybė galimybių“ darbuotoju. Kadangi pareiškėjas negavo įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio (bent vienos minimalios mėnesinės algos dydžio), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi įstatyme numatyti leidimo panaikinimo pagrindai, tarp jų – reikalavimai darbo užmokesčiui. Atsižvelgiant į tai, pasikeitus pareiškėjo finansinėms ir teisinėms aplinkybėms bei supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei numatytas sutartyje, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą, pranešdamas apie pasikeitusią situaciją, siekdamas ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad pagrindinė pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėta priežastis buvo leidimas laikinai gyventi, išduotas darbo UAB „Begalybė galimybių“ pagrindu. Dėl šios priežasties atsakomybė už pagrindo teisėtumą tenka ne darbdaviui, o pačiam leidimo turėtojui. Pareiškėjas skunde nurodo, kad nesitikėjo, jog darbdavys dėl pareiškėjo neturėdamas pretenzijų neįvykdė įsipareigojimų pagal įstatymą ir jam mokėjo netinkamo dydžio atlyginimą. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, žinodamas apie jam mokamą mažesnį darbo užmokestį nei buvo sutarta, šios situacijos iki Migracijos departamento patikrinimo nesprendė, taip prisiimdamas atsakomybę už galimas pasekmes. Dėl šios priežasties pareiškėjo pateikti argumentai dėl sprendimo neteisėtumo vertintini tik kaip gynybinė pozicija.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

Pasisakant dėl pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, nustatyta, jog jam 2020 m. vasario 10 d. ir 2020 m. rugpjūčio 26 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, o 2020 m. spalio 15 d. ir 2022 m. spalio 15 d. – leidimai laikinai gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. balandžio 15 d. dirbo A. K. individualioje įmonėje, nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. spalio 1 d. – UAB „Eulira“, nuo 2020 m. rugpjūčio 28 d. iki 2021 m. lapkričio 3 d. – UAB „Vent guru“. Nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. liepos 19 d. pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „Begalybė galimybių“, o nuo 2024 m. liepos 26 d. įdarbintas iš naujo, tačiau per šį laikotarpį faktiškai nedirbo 13,5 mėn., kadangi jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Turimi duomenys rodo, kad pareiškėją su Lietuva sieja tik trumpalaikiai ekonominiai santykiai, grindžiami darbo santykiais, kurie buvo epizodiški ir nepastovūs. Nepaisant to, kad pareiškėjas buvo įdarbintas keliose įmonėse, jo darbo istorija rodo dažnus darbo vietų keitimus bei laikotarpius be išmokamo darbo užmokesčio, kas rodo ryšių su Lietuva ekonominio aspekto silpnumą ir ribotumą. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl gyvenimo kilmės šalyje jam kiltų grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų ten grįžti ar gyventi. Taigi, pareiškėjo situacija neleidžia teigti, kad jam susiformavęs teisėtas lūkestis nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. rugpjūčio 28 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S198181, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760182338, galiojusį iki 2024 m. spalio 15 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.