Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-443-648/2011

Teisėja Vitalija Vaivadienė Teisminio proceso Nr.: 1-05-1-08012-2009-9

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl anksčiau paminėtų aplinkybių teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jei jis yra priimtas ir surašytas iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo nuostatas, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Todėl, apelianto nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-12-28 nuosprendis yra naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Apelianto teiginys, kad jis, dirbdamas VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių sienos perėjimo punkte vyresniuoju pasieniečiu, neėmė pinigų iš vairuotojų, vykstančių iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Lavoriškių pasienio kontrolės postą, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų visuma, t. y. „ARGUS“ duomenų bazės išrašai (t. 1, b.l. 117, t. 2, b.l. 3-4, 34, 72-73), pasienio tikrinimo posto tarnybos žiniaraščiai (t. 1, b.l. 120, 158, t. 2, b.l. 76), Lavoriškių pasienio punkto spaudų išdavimo ir priėmimo knygų išrašai (t. 2, b.l. 105-107), dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai bei vairuotojų I. T., A. N., M. S. ir R. B. pasų kopijos (t. 1, b.l. 125, 126-143, 144 t. 2, b.l. 9, 10-25, 26, 39, 40-60, 61, 80, 81-87, 88), techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolai (t. 1, b.l. 121-122, t.2, b.l. 5-6, 35-36, 77-78), minėtų vairuotojų, apklaustų liudytojais ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir kitų liudytojų R. B., V. C. ir K. K. parodymai (t. 1, b.l. 150-152, t. 2, b.l. 30-31, 67-69, 93-94, t. 3, b.l. 30-34, 51-54), neabejotinai patvirtina, kad nuosprendyje nurodytu A. R. nusikalstamų veikų padarymo laiku vairuotojai I. T., A. N., M. S. ir R. B. kirto Lietuvos Respublikos sieną per Lavoriškių sienos perėjimo punktą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, jie pateikė patikrinimui dokumentus, apeliantas atliko šių vairuotojų dokumentų patikrą ir įvedė duomenis į Lavoriškių pasienio punkto duomenų bazę. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis neneigė, kad inkriminuotu laiku jis galėjo dirbti Lavoriškių sienos perėjimo punkte (t. 3, b.l. 84). Be to, liudytojai I. T., A. N., M. S. ir R. B. nurodė, jog jie, pateikdami pasieniečiui, kurio neįsiminė, dokumentus, į pasą įdėdavo pinigų. Pasienietis greitai patikrindavo dokumentus ir juos grąžindavo, grąžintame pase pinigų jau nebūdavo. Minėti liudytojai nuosekliai nurodė tokias pačias aplinkybes viso ikiteisminio tyrimo metu (tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui), jos atitinka byloje nustatytus faktus. Nenustatyta jokių pagrindų, dėl kurių šie liudytojai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti apeliantą bei duoti klaidinančius parodymus. Taigi, A. R. teiginiai, kad šiems liudytojams buvo daromas spaudimas duoti tokius parodymus, be to, jie davė melagingus parodymus, nepagrįsti jokiais byloje esančiais duomenimis, todėl vertinami kritiškai ir atmetami. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šių vairuotojų pareiškimai yra panašaus turinio, kadangi Lavoriškių sienos perėjimo punkte jie atliko iš esmės tokius pačius veiksmus. Todėl ši aplinkybė taip pat neleidžia daryti išvadą, jog vairuotojams buvo daromas spaudimas rašyti tokio pobūdžio pareiškimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų vairuotojų I. T., A. N., M. S. ir R. B. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK nuostatų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jų atžvilgiu neturėjo būti taikomos liudytojų imuniteto išimtį reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str. 3 d. Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 p. numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Pažymėtina, kad iš 2008-05-22 tarnybinio pranešimo, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, turinio matyti, jog baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir nukreiptas ne minėtų vairuotojų, o pasieniečių, galimai padariusių nusikalstamas veikas, atžvilgiu (t.1, b.l. 8). Taigi, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu vairuotojai davė parodymus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui ne apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, o tai nesudaro pagrindo jų apklausti baudžiamojo proceso įstatyme numatyta specialia tvarka. Todėl liudytojai vairuotojai I. T., A. N., M. S. ir R. B., prieš duodami parodymus, pagrįstai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 183 str. 1 d. ir 184 str. 2 d. numatytos tvarkos.

Pritartina apeliantui, kad nei iš vieno vaizdo įrašo, pateikto prie baudžiamosios bylos, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad juose užfiksuotas pareigūnas yra būtent A. R., kad jis išima iš tikrinamų vairuotojų dokumentų pinigus ar daiktus, panašius į pinigines kupiūras. Kita vertus, liudytojas R. B. pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad vaizdo įrašuose nufilmuotas pareigūnas, atliekantis patikras, pagal kūno sudėjimą, balsą, šukuoseną, drabužius, laipsnį, yra vienas ir tas pats asmuo – A. R.. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šis liudytojas, Imuniteto skyriaus pareigūnas, yra betarpiškai bendravęs su nuteistuoju ir gerai jį pažįsta, todėl netikėti tokiais jo parodymais nėra pagrindo. Be to, minėtuose techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose R. B. taip pat užfiksavo, jog vaizdo įrašuose nufilmuotas pareigūnas yra A. R. (t.1, b.l. 121-122, t. 2, b.l. 5-6, 35-36, 77-78), šią aplinkybę patvirtina ir kiti jau aukščiau aptarti įrodymai.

Tai, kad dėl A. R. inkriminuoto nusikaltimo (dėl neteisėto pinigų priėmimo iš E. B.) liudytojas R. B. suklydo protokole, nurodydamas, jog vaizdo įraše yra užfiksuotas apeliantas, nesudaro pagrindo vertinti jo parodymus kaip nepatikimus ar abejotinus dėl kitų nusikalstamų veikų, už kurių padarymą apeliantas buvo nuteistas. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo klausimas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo yra sprendžiamas individualiai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad liudytojas R. B. suklydo, jog vaizdo įraše buvo būtent A. R., padarė išvadą, jog nepakanka įrodymų, kad apeliantas priėmė pinigus iš E. B., todėl jį išteisino. Tačiau dėl A. R. kaltės padarius kitas inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. neteisėtai priėmus pinigus iš I. T., A. N., M. S. ir R. B., pirmosios instancijos teismui įrodymų nepakankamumo klausimo nekilo, todėl apeliantas buvo nuteistas. Taigi, priešingai nei teigia A. R., pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nėra prieštaringos.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ikiteisminio tyrimo metu duomenys, gauti atliekant slaptus sekimo veiksmus, negali būti laikomi įrodymu, nes jie gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK normas. Lietuvos Respublikos BPK 160 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje turi būti nurodyta slapto sekimo trukmė. Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutarties rezoliucinėje dalyje (t. 1, b. l. 98-99) nėra nurodytas terminas, kada galima atlikti slaptą sekimą. Tačiau, įvertinus tai, kad prokuroras prašė leidimo atlikti prašyme nurodytus veiksmus nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d., ikiteisminio tyrimo teisėja 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi motyvavo, jog tokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra būtinas ir prašymą tenkino, o procesinių prievartos priemonių taikymas prokuroro prašyme nurodytų terminų neviršijo, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutarties pagrindu atlikti veiksmai nelaikytini neteisėtais, o jų atlikimo metu gauti duomenys laikytini įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme.

Kadangi, šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ir nėra jokių abejonių dėl A. R. kaltės padarius keturias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., todėl apelianto motyvai dėl to, kad byloje buvo reikalinga atlikti portretinę ekspertizę, nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme neprašė teismo skirti tokią ekspertizę. Be to, šiuo aspektu pasakytina, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 4 d. Pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo už tai, kad, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos (jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymų leidėjo logiką toks savanaudiškas piktnaudžiavimas nėra kyšininkavimas; piktnaudžiavimo atveju gaunama nauda, tačiau ne ją priimant, pažadant, susitariant priimti, reikalaujant ar provokuojant duoti kitą asmenį ir už tai neatliekant jokių teisėtų ar neteisėtų veiksmų (ar neveikiant) kito asmens naudai. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, Lietuvos Respublikos BK 225 str. netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (Lietuvos Respublikos BK 228 str.). Kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ar pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-89/2009). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad vairuotojai I. T., A. N., M. S. ir R. B., pateikdami dokumentus, tarp jų ir pasą su įdėtais pinigais, neprašė bei nereikalavo, kad A. R. atliktų kokius nors teisėtus ar neteisėtus veiksmus arba neatliktų jų šių asmenų interesais. Vairuotojai įdėdavo pinigus, siekdami išvengti dirbtinio patikrinimo vilkinimo, o nuteistasis paimdavo pinigus, neturėdamas tokios teisės, tačiau dokumentų patikrinimą atlikdavo, laikydamasis įprastos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo veiksmai pagrįstai nekvalifikuoti kaip kyšininkavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str.

Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. įtvirtintas nusikalstamos veikos sudėties būtinasis objektyvus požymis – didelė žala – yra vertinamasis, kuris kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bylose nustatydamas, ar padaryta žala yra didelė, atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. padarytos žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir šio rezonanso įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-622/2004, 2K-7-512/2004; 2K-7-638/2005; 2K-108/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis Nr. 2K-31/2010). A. R., savo neteisėtais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus veiklos principus ir nustatytas pareigūno pareigas, diskreditavo pasieniečio, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą bei sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir visos valstybės tarnybos autoritetą bei prestižą. Tokia padaryta neturtinė žala valstybei be jokios abejonės laikytina didele, nors nuteistojo pareigos ir nėra aukštos, jis yra žemiausios grandies pasienio tarnybos pareigūnas. A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl jo veiksmų nekilo jokių neigiamų padarinių, t. y. valstybės sienos nekirto nepatikrinti, netinkamai patikrinti asmenys ar transporto priemonės. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistasis savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie vairuotojų klaidingos nuomonės formavimo, kad kiekvienu atveju jie, vykdami per Lavoriškių sienos perėjimo punktą, turi pateikti dokumentus ir įdėti nedidelę pinigų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. R. piktnaudžiaudamas, padarė didelę žalą valstybei, todėl jo veiksmų kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. neturi reikšmės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad vairuotojai nelaiko šios situacijos svarbių interesų ar teisių pažeidimu, netvirtina, kad įteikta pinigų suma jiems yra žymi.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-12-28 nuosprendį dėl nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.