- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-27
- Bylos Nr.
- 3K-3-154/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Teodora Staugaitienė, Egidijus Laužikas, Antanas Simniškis
- Atsakovas
- K. K., J. K.
- Ieškovas
- E. V.
- Kategorijos
- 21.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovėms J. K. ir K. K. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Panevėžio miesto 2–ojo notarų biuro notarė V. P.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė, remdamasi 1964 m. CK 54 straipsniu, 143 straipsnio 3 dalimi, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo pripažinti negaliojančiomis 1993 m. sausio 15 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria ji neatlygintinai perdavė atsakovei J. K., savo seseriai, butą (duomenys neskelbtini), ir 1993 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovė J. K. nurodytą butą padovanojo savo dukteriai atsakovei K. K.; pripažinti, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Ieškovė nurodė, kad dovanojimo sandorio nesudarė, jame nepasirašė, aplinkybę, jog butas padovanotas, sužinojo 2003 metų vasario mėnesį, gavusi išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centro. Ieškovė norėjo po savo mirties butą palikti atsakovei K. K., tikėdamasi, kad ši ja rūpinsis; išreikšdama savo tikrąją valią, 1989 m. rugsėjo 26 d. sudarytu testamentu visą turtą paliko jai, tačiau niekam nežadėjo nurodyto buto dovanoti; jeigu tai įvyko, tai ieškovė negalėjo suprasti šių veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes nuo 1978 metų serga psichikos liga.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė 1989 m. rugsėjo 26 d. testamentu butą (duomenys neskelbtini), paliko K. K. (buvusi K.), nes tokį nurodymą ieškovei buvo davusi šios motina E. V., o pati apsigyveno pas seserį S. J. Ginčo bute niekas negyveno iki 1993 metų, kai čia atvyko K. K. 1993 m. sausio 15 d. ieškovė notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi butą dovanojo savo seseriai J. K., o ji 1993 m. sausio 26 d. – savo dukteriai K. K. Teismas motyvavo, kad ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikštas ieškovės ir atsakovės J. K. sesers S. J. iniciatyva, nes kilo konfliktas pastarajai siekiant sugrąžinti ieškovę į šios turėtą butą. Teismas laikė, kad dėl sveikatos būklės ieškovė galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, ieškovės veiksmai dėl buto nuo testamento sudarymo 1989 m. iki 2002 m. buvo nuoseklūs; nors liga progresuoja, ieškovė dalyvavo teismo posėdžiuose, aiškino aplinkybes; ieškovė nepateikė įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 1993 m. sausio 15 d. dovanojimo sandoris atitiko ieškovės valią padovanoti butą, kolegija laikė klaidinga; nurodė, kad, neskyręs teismo psichiatrinės ekspertizės, teismas neišsiaiškino pareikšto reikalavimo pagrįstumo, neatskleidė bylos esmės. Asmens psichinės sveikatos būklę, dėl psichikos sutrikimų pasireiškiančius asmens valios defektus, gali nustatyti tik psichiatrijos specialistas. Ieškovė nuo 1978 metų serga psichikos liga, buvo gydoma, dėl psichikos sutrikimo turi antrą invalidumo grupę; teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl ieškovės būsenos, ar ji, sudarydama ginčo sandorį, išreiškė sąmoningą ir laisvą valią, ar nebuvo pasinaudota ieškovės sveikatos būkle savanaudiškais tikslais. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė teismo psichiatrinę ekspertizę ir, vadovaudamasis 2005 m. birželio 16 d. aktu, patvirtinusiu, kad 1993 m. sausio 15 d., t. y. buto dovanojimo sandorio sudarymo metu, ieškovė sirgo psichikos sutrikimu (šizofrenija), ji negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, taip pat kitais byloje esančiais įrodymais, nurodytą ginčo sandorį pripažino negaliojančiu (CK 1.89 straipsnis). Kolegija laikė nepagrįstais atsakovių teiginius, kad sandorio sudarymo metu ieškovė buvo remisijos būklės; šiuos teiginius paneigė psichiatrijos ekspertai. Atsakovės yra artimos ieškovės giminaitės, jos žinojo šios sveikatos būklę, taip pat tai, kad ji negali gyventi viena; tvarkant bet kokius reikalus, ieškovei reikalinga pagalba; todėl kolegija pripažino atsakoves nesąžiningomis buto įgijėjomis, šią aplinkybę laikė svarbia, taikant sandorio negaliojimo pasekmes (CK 1.80 straipsnis, 1.89 straipsnio 2 dalis); kolegija pripažino negaliojančiomis 1993 m. sausio 15 d. ir 1993 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartis; taikė restituciją ir butą grąžino ieškovės nuosavybėn (CK 1.80, 1.89, 1.95, 4.93, 4.95, 4.96, 6.145 straipsniai). Kolegija taip pat pripažino, kad ieškovės psichikos liga, kuria ji serga nuo 1978 metų iki šiol, yra svarbi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, dėl kurios ji negalėjo laiku pareikšti ieškinio teisme; praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė K. K. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles; nepagrįstai nustatė, kad ieškovė dovanojimo sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti; dėl to teismas neteisingai taikė CK 1.89 straipsnį. Kolegija nepagrįstai neatsižvelgė į psichiatrijos srityje visuotinai pripažintą ir svarbią faktinę aplinkybę, kad šizofrenijai būdingi remisijos laikotarpiai, kurie medicinine prasme įrodo, jog tuo metu ligos simptomai nepasireiškia, išnyksta, o teisine prasme – asmuo gali suvokti ir valdyti savo veiksmus. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir vertinti psichiatro R. M. atsakymo į advokato paklausimą, nes psichiatro atsakymas parengtas pagal 2005 m. birželio 16 d. ekspertizės akto duomenis; tai yra konkretūs, ekspertų nustatyti duomenys apie ieškovės sveikatos būklę, į kuriuos R. M. pateikė savo atsakymą ir kuriame teigiama, kad ieškovė sandorio sudarymo metu buvo remisijos būklės. Ekspertizės aktuose (2004 m. gruodžio 15 d. Nr. 190 ir 2005 m. birželio 16 d. Nr. 7) nenurodyta, kad ekspertai būtų tyrę, ar ieškovė sandorio sudarymo metu galėjo būti remisijos būsenos. Kolegija neatsižvelgė į faktines ieškovės ligos remisijos buvimo aplinkybes, nevisapusiškai įvertino įrodymus, ir, pripažinusi 2005 m. birželio 16 d. ekspertizės aktą teisingu ir atitinkančiu kitus byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 218 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs priimti šalies atstovo pateiktus įrodymus, taip pat atsisakęs apklausti teismo posėdyje ekspertus, pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12, 17 straipsniai) bei CPK 180 straipsnyje įtvirtintą įrodymų sąsajumo principą.
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžiant faktinę šizofrenijos remisijos metu asmens galėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje O. M. prieš A. S., bylos Nr. 3K-3-274/2002).
3. Teismas argumentavo, kad ieškovė ir atsakovės yra artimos giminaitės, kad jos žinojo apie ieškovės sveikatos būklę, dėl to pripažino atsakoves nesąžiningomis buto įgijėjomis. Ši teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pagal CK 3.135 straipsnyje įtvirtintą imperatyviąją teisės normą atsakovė K. K. nelaikytina ieškovės artimąja giminaite ir todėl nepripažintina nesąžininga įgijėja. Civilinėje teisėje įtvirtinta sąžiningumo prezumpcija, dėl to sąžiningumo prezumpciją turintis asmuo neprivalo įrodinėti savo sąžiningumo; atsakovės nesąžiningumą turi įrodyti ieškovė; konstatavęs atsakovės nesąžiningumą, motyvuojant, kad ieškovė ir atsakovė yra artimos giminaitės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.135 straipsnį ir sąžiningumo prezumpciją. Byloje nėra nustatyta nesąžiningų atsakovės K. K. veiksmų, jos elgesys atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
4. Pagrįstai nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas; neatsižvelgė į tai, kad ieškinio senaties terminas atnaujinamas tik išimtiniais atvejais; įstatymuose nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tačiau teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, negalėjo remtis tik ieškovės psichikos liga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 15.1 punkte išaiškinta, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Teismas turėjo išsiaiškinti visas ieškinio senaties terminui atnaujinti reikšmingas aplinkybes.
Atsakovė J. K. CPK 348 straipsnyje nustatyta tvarka prisidėjo prie atsakovės K. K. kasacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės atstovas prašo jį atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti galioti ir nurodo, kad teismas sprendime rėmėsi keliomis ekspertų išvadomis, o atsakovės atstovo pateikto psichiatro atsakymo nepriėmė pagrįstai, nes jis yra bendro teorinio pobūdžio. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose; išnagrinėtoje byloje yra nustatytos kitos aplinkybės, negu kasaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2002.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Ieškovė nuo 1978 metų serga psichikos liga, 1978–1988 metais buvo gydoma psichiatrijos ligoninėse, 1978–1988 metais ir nuo 1992 metų dėl psichikos ligos turi antrą invalidumo grupę. 1989 m. rugsėjo 26 d. testamentu visą savo turtą paliko dukterėčiai K. K. (K.); 1993 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartimi ieškovė perleido jai nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), savo seseriai atsakovei J. K.; ši nurodytą butą 1993 m. sausio 26 d. sutartimi padovanojo atsakovei K. K., savo dukteriai. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovė sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2005 m. birželio 16 d. teismo psichiatrinės ekspertizės akto išvada, kad 1993 m. sausio 15 d. buto dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovė sirgo psichikos sutrikimu – šizofrenijos paranoidine forma, ji negalėjo suprasti savo veiksmų – pripažino, jog, sudarant buto dovanojimo sandorį, nebuvo išreikšta ieškovės sąmoninga ir laisva valia tokį sandorį sudaryti.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kad nagrinėjant bylą kilo pagrįstų abejonių, ar dėl psichikos ligos ieškovė sąmoningai ir laisvai išreiškė valią padovanoti butą, ar, sudarant sandorį, nebuvo pasinaudota ieškovės sveikatos būkle savanaudiškais tikslais, todėl skyrė teismo psichiatrinę ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą (CPK 213 straipsnis); taigi nors klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato teismas, byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę įstatymo nustatyta tvarka aiškintis konkrečioje byloje aktualius, specialių mokslo, medicinos ir kt. žinių reikalaujančius, klausimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK nustatytą specialių mokslo, medicinos ir kt. žinių reikalaujančių klausimų tyrimo tvarką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepriėmė atsakovės K. K. teikiamų psichiatro R. M. atsakymų į advokato paklausimą apie remisijos laikotarpius, sergant paranoidine šizofrenija; specialisto atsakymai nėra susiję su ieškovės ligos eiga, todėl negalima teigti, kad teismas pažeidė sąsajumo taisyklę (CPK 180 straipsnis). Teismas motyvavo, kad ekspertizę atlikę psichiatrai tyrė išsamią informaciją apie ieškovės psichikos ligą; jie nustatė, kad daugiau kaip dešimt metų iki buto dovanojimo sandorio sudarymo ieškovė sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizofrenijos paranoidine forma. Nėra pagrindo abejoti, kad ekspertizę atlikę psichiatrai kompetentingai tyrė ir vertino ligos eigą, žinodami, jog sergant šia psichikos liga galimi paūmėjimai ir remisijos laikotarpiai. Teismas sprendime konstatavo, kad ekspertų išvada yra vienareikšmė – ieškovė 1993 m. sausio 15 d. dėl psichikos ligos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje 3K-3-274/2002 konstatuota asmens remisijos būsena, įvertinus tos bylos konkrečias aplinkybes; šis teismų praktikos pavyzdys nesudaro jokių prielaidų abejoti dėl teismo išvadų, sprendžiant ieškovės gebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti dovanojimo sandorio sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teismas psichiatrijos ekspertų išvadą tyrė ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais apie ieškovės sveikatos būklę, tai atitinka CPK 217 straipsnio reikalavimus ir teismų praktiką (kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. M. prieš AB „Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-1022/2003). Svarstydamas ginčijamų sandorių negaliojimo pasekmes (CK 1.80 straipsnis, 1.89 straipsnio 2 dalis), teismas vadovavosi civilinėje teisėje įtvirtinta sąžiningumo prezumpcija. Teismas motyvavo, kodėl atsakovės nėra sąžiningos ieškovei priklausiusio buto įgijėjos; bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad ieškovės sesuo – atsakovė J. K. – ir dukterėčia – atsakovė K. K. – žino ir žinojo ieškovės sveikatos būklę. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, taip teigdamas, teismas sprendime nepagrįstai nurodė aplinkybes, išdėstytas Panevėžio apygardos teismo 2004 m. vasario 26 d. nutartyje; šia nutartimi ginčas nebuvo išspręstas iš esmės, byla buvo tik grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl nutartyje nurodytos aplinkybės neturi prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas); tačiau iš teismo sprendimo matyti, kad, paneigdamas atsakovių sąžiningumo prezumpciją, teismas sprendė pagal nagrinėjamoje byloje nustatytų kitų aplinkybių visetą.
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas ieškant protingos pusiausvyros tarp viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir viešojo intereso garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą; būtent dėl to įstatymas nenustato, kokios priežastys pripažintinos svarbiomis, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Ar priežastys, dėl kurių ieškovė praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, yra svarbios – fakto klausimas, kurį teismas konstatuoja, ištyręs byloje esančius įrodymus; todėl kasaciniame skunde atliktas nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje O. M. prieš A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-274/2002, kategorija 15.2.2.3) duomenų palyginimas neteikia jokių prielaidų teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovės psichikos ligą laikė svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvada atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 15. 1 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK 185 straipsnio ir kitų procesinės teisės normų pažeidimo, taip pat netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei nukrypimo nuo teismų praktikos yra nepagrįsti; naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.