Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Romo Aikevičiaus, Kęstučio Dargužio, Simonai Penkauskaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistojo gynėjui advokatui Juozui Petrui Klimaičiui , teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau -LR BK) 178 str. 1d. laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pagal LR BK 178 str. 1d. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. rugpjūčio 28 d. apie 14 val. 30 min., apsvaigęs nuo alkoholio iš A. K. kambario, esančio (duomenys neskelbtini), Birštonas, pagrobė mobilaus ryšio telefoną “Nokia 6230”, kainuojantį 1250 litų, gulėjusį ant pakabinamos spintelės, tuo nukentėjusiam A. K. padarė 1250 litų turtinę žalą

Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį panaikinti, bylą nutraukti, o nustačius nusikaltimą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teigia, kad į šią veiką pateko atsitiktinai, tikslo pagrobti nukentėjusiojo telefoną neturėjo, telefoną paėmė manydamas, kad jį paliko sugėrovas G. B., kuriam telefoną ir atidavė. Jo veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio-kaltės. Teismas paskyrė jam per griežtą bausmę.

Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo skundą tenkinti dėl skunde išdėstytų motyvų, prokuroro, prašiusio nuteistojo skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. P. kaltė pagrobus mobilaus ryšio telefoną įrodyta teisme ištirtų įrodymų visuma. Nuteistasis neneigia, kad jis nusikaltimo įvykio metu buvo nusikaltimo vietoje, neneigia, kad paėmė mobilaus ryšio telefoną, tačiau nurodo, kad jo kaltės nebuvo, nes jis manęs, jog tai jo sugėrovo G. B. telefonas. Šios aplinkybės nepagrįstos, prieštarauja objektyviai byloje nustatytiems duomenims, todėl šis skundo argumentas atmetamas. Nuteistojo R. P. parodymai pirmosios instancijos teisme iš esmės neprieštarauja jo parodymams ikiteisminio tyrimo metu, tiek parodymams, duotiems pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dėl esminių aplinkybių sutampa su nukentėjusiojo parodymais, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotiems duomenims. Nukentėjusysis A. K. parodė, jog G. B. ir R. P. buvo užėję pas jį į kambarį, klausė kur rasti lenkus, parodymų patikrinimo metu parodė, kad G. B. stovėjo prie lovos galo ir prie spintelės, kabojusios virš nukentėjusiojo galvos ant kurios buvo telefonas, jis nebuvo priėjės, todėl G. B. savo telefono pasidėti negalėjo. Be to, nei nukentėjusysis, nei nuteistasis, nei liudytojas G. B. nenurodė, jog G. B. tuo metu kas nors būtų skambinęs, kad jis buvo išsitraukęs savo telefoną ir kad jį būtų padėjęs virš gulinčio nukentėjusiojo galvos. R. P. apklausiamas pas ikiteisminio ištyrimo teisėją (t2, b.l. 28) taip pat nurodė, jog nematė kad G. B. padėtų telefoną. Nukentėjusiojo parodymams iš esmės neprieštarauja ir R. P. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuoti duomenys (t2, b.l. 11-14), kur R. P. parodė, kad G. B. stovėjo atokiai nuo nukentėjusiojo, lovos gale, o jis telefoną išėjus nukentėjusiajam ir G. B. paėmė nuo spintelės, kabojusios virš nukentėjusiojo galvos. Šie R. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai suteikia didesnę įrodomąją galią vertinat nukentėjusiojo parodymus. Aukščiau aptartos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad R. P. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad telefonas yra G. B. ir jį paimti, nes kambaryje su G. B. buvo trumpai, G. B. tuo metu niekas neskambino, jis telefono nebuvo išsiėmęs, be to, G. B. stovėjo lovos kojūgalyje, tuo tarpu lentynėlė, nuo kurios paimtas telefonas, buvo virš nukentėjusiojo galvos, iš kambario pirmas išėjo G. B., paskui jį A. K., todėl G. B. telefono ten pasidėti tuo momentu tai pat niekaip negalėjo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suvokė, kad tai ne G. B. mobilaus ryšio telefonas, suvokė, kad jis paimdamas šį telefoną daro nusikalstamą veiką ir norėjo taip elgtis, t.y. jis veikė tiesiogine tyčia. Nors nuteistasis skunde teigia, kad jis neturėjo tikslo pagrobti telefoną prieš užeinant pas nukentėjusįjį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog išankstinis tikslas pagrobti telefoną nėra būtinas LR BK 178 str. 1d. numatytos veikos požymis, be to, aptartų aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad sumanymas paimti svetimą daiktą nuteistajam kilo spontaniškai. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. P. pagrobė svetimą turtą, nuteistojo veika pagal LR BK 178 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai.

LR BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. P. anksčiau teistas keturis kartus, nusikalto neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų, 1980-09-17 nuosprendžiu pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Šuo nuosprendžiu jis nuteistas už tyčinę turtinę nusikalstamą veiką, nesunkų nusikaltimą, kurį padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo taip pat už tyčinį nusikaltimą, todėl remiantis LR BK 27 str.1 d. jis yra recidyvistas. LR BK 56 str. 1d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šią nusikalstamą veiką R. P. padarė praėjus vos daugiau nei metams po to, kai baigėsi lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminas. Toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis išvadų dėl savo elgesio nedaro, padarytas nusikalstamas veikas vertina neadekvačiai, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti LR BK 41 straipsnyje išdėstytus bausmės tikslus. Dėl šių aplinkybių R. P. laisvės atėmimo bausmė paskirta pagrįstai.

Nustatydamas bausmės trukmę apylinkės teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį ir nuteistajam skyrė laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

LR BK 61 str. 4 d. numato, kad skiriama ne didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertinęs neigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę nuteistajam skyrė bausmę ne didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas nors ir nesunkus, tačiau tyčinis, nuteistasis jį padarė neišnykus ankstesniems teistumams už tyčinius nusikaltimus, būdamas itin pavojingu recidyvistu, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena sunkinanti atsakomybę aplinkybė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirtoji bausmė, kuri yra artima sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui, nėra aiškiai per griežta, yra būtina ir pakankama pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Kolegija atkreipia dėmesį: šioje byloje 2007-12-14 nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nenurodyta veika, kaip to reikalauja LR BPK 233str.3d./red. įsigaliojo nuo 2007-09-01/, kuria kaltinamas R. P..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.