Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios Besčastnych privačiai firmai, atstovaujamai bankroto administratoriaus, ieškinį atsakovui I. B. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka

3. Iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties nustatyta, jog antstoliai pateikė kreditoriui VSDFV 2000 m. liepos 13 d. ir 2001 m. rugpjūčio 27 d. aktus apie išieškojimo negalimumą iš ieškovo. Šios aplinkybės patvirtina, kad įmonė buvo nemoki jau nuo 2000 metų, tačiau atsakovas neiniciavo bankroto bylos iškėlimo.

4. Bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimai sudaro 3 906,83 EUR, administratoriui teismo patvirtintos išlaidos – 1 700 EUR, bendra dėl atsakovo kaltės patirtų nuostolių suma yra 5 606,83 EUR.

5. Dėl atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovas patyrė 1 700 EUR administravimo išlaidų, kurios patvirtintos teismo nutartimi, kurios priteistino ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies pagrindu.

6. Atsakovas nuo 2000 metų neiniciavo bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, todėl bendrovės skolos kreditoriams didėjo. 2000 metais skola VSDFV buvo 255,27 EUR, šiuo metu skola VSDFV yra 3 137,81 EUR. Atsižvelgiant į tai, skola dėl bankroto bylos neiniciavimo padidėjo 2 882,81 EUR, kuriuos ir prašo priteisti iš atsakovo.

II. Atsakovo atsikirtimų santrauka

7. Atsakovas nepateikė atsiliepimo, į teismo posėdį neatvyko.

III. Procesiniai sprendimai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos

8. Ieškovas 2018 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimu atsisakė dalies ieškinio reikalavimų dėl 2 724,29 EUR.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškinio dalies reikalavimų atsisakymą priėmė ir bylą dalyje dėl 2 724,29 EUR nuostolių atlyginimo nutraukė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

10. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).

11. Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.

12. Iš juridinių asmenų registro duomenų (1 t., p. 8) matyti, jog atsakovas I. B. buvo Besčastnych privačios firmos savininkas nuo įregistravimo – 1992 m. balandžio 12 d.

13. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla (1 t., p. 22-24).

14. VSDFV 2000 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 421 (1 t., p. 70) buvo nuspręsta išieškoti iš įmonės ne ginčo tvarka 881,40 LTL arba 255,27 EUR.

15. Iš Teismo antstolių kontoros 2000 m. liepos 13 d. Patvarkymo Nr. 6-1136 (1 t., p. 71) ir Akto apie išieškojimo negalimumą (1 t., p. 72) matyti, jog kreditoriui VSDFV buvo grąžintas vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo negalimumo, nes skolininkas neturi pajamų ir turto į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog bendrovė faktiškai buvo nemoki jau 2000 m. liepos 13 d., nes neturėjo nei turto, nei pajamų įvykdyti nedidelį 255,27 EUR reikalavimą, todėl atsakovas, kaip privačios firmos vadovas ir savininkas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

16. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 20 d., nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3043-567/2017 (1 t., p. 20-21), nutarė taikyti supaprastintą bankroto procesą, nes bendrovė neturi pakankamai turto bankroto procesui ir patvirtino 1 700 EUR bankroto bylos administravimo išlaidas bankroto administratoriui. Šioje nutartyje teismas patvirtino 3 137,81 EUR kreditoriaus VSDFV reikalavimą ir 769,03 EUR kreditoriaus VMI reikalavimą.

17. Kasacinės instancijos teismo suformuota nuosekli teismų praktika, kurioje nagrinėjama įmonių vadovo atsakomybė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas šioje byloje vadovaujasi praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, žr. Teismų praktika. 2011, Nr. 35.

18. Visos nuo ginčijamų teisinių santykių 1999 metais atsiradimo galiojusios Įmonių bankroto įstatymo redakcijos įtvirtino įmonės administracijos vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai. 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 7 straipsnio 1, 2 dalys nustatė, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“, raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.

19. 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

20. 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

21. Skirtingais laikotarpiais galiojusios ĮBĮ redakcijos skirtingai apibrėžė nemokumą, kuris yra bankroto bylos iškėlimo pagrindas, tačiau įmonės, kuriai vadovavo atsakovas, būklė nuo 2000 metų visais laikotarpiais buvo teikianti pagrindą bankroto bylai inicijuoti ir jai iškelti.

22. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnis). Taigi nėra abejonių, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas.

23. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnis 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., buvo papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

24. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

25. Aukščiausiojo Teismo praktikoje įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006).

26. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.

27. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

28. Taigi tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Nurodytos teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35).

29. Kasacinio teismo išvada, kad žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, lemia ir tai, kad nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Taigi įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi. Be to, sprendžiant įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011. Teismų praktika. 2011, Nr. 35).

30. Šiame sprendime (15 punkte) nustatyta, jog atsakovas, kaip vadovas nuo 2000 m. liepos 13 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pradėjimo, nes įmonė tuo metu neturėjo turto įsipareigojimams vykdyti ir byloje nėra duomenų, jog turto būtų turėjusi vėliau. Iš bylos duomenų matyti, jog kreditoriui VSDFV įmonės skola nuo 2000 m. liepos 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo nuo 255,27 EUR iki 3 137,81 EUR, t. y. padidėjo 2 882,54 EUR. Atsakovas, kaip įmonės savininkas ir vadovas galėjo ir privalėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, tačiau taip nepadarė, t. y. neteisėta veika nustatyta. Dėl šio atsakovo neveikimo skola kreditoriui padidėjo 2 882,54 EUR, t. y. patyrė tokio dydžio nuostolių dėl atsakovo neveikimo. Atsakovas nepaneigė prezumpcijos, jog jis nėra kaltas dėl šio skolos padidėjimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ieškovo reikalavimas dėl 2 882,54 EUR nuostolių atlyginimo yra pagrįstas ir tenkintinas.

31. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

32. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.).

34. Ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl žyminis mokestis – 64,86 EUR priteistinas valstybei iš atsakovo (CPK 96 str.).

35. Teismas patyrė 19,05 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios paskirstomos CPK 96 straipsnio nustatyta tvarka.

36. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patenkinti ieškinį.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai Besčastnyh privačiai firmai (į. k. 121355653) iš atsakovo I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 882,54 EUR (du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt du euro ir 545 euro centus) nuostolių atlyginimui, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 2 882,54 EUR (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt dviejų euro ir 54 euro centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2018 m. balandžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) - 83,91 EUR (aštuoniasdešimt trys euro ir 91 euro centas) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB LUMINOR banke Lietuvos skyriuje, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 AB LUMINOR banke Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, kvito originalą būtina nedelsiant pateikti teismui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.