Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-350-544/2012

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja) ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-395–284/2011 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovui S. B., tretysis asmuo D. Č., dėl pripažinimo, kad asmuo neturi teisės paveldėti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliaciniai skundai atmestini, o Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju peržengti apeliacinių skundų ribas nėra pagrindo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal apeliantų apeliacinių skundų ribas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias esmines aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį atmesti, todėl visų jų nekartoja.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo.

Byloje esančių duomenų pagrindu teismas pagrįstai nustatė, kad byloje yra įrodyta, jog atsakovas atliko šiuos veiksmus: po E. Č. mirties buvo paėmęs nepilnamečio M. Č. dokumentus, lankėsi pas ieškovo motiną D. Č., tarėsi su ja dėl senelių palikimo priėmimo, siekė vienas paveldėti A. ir E. Č. turtą (Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-10-02, 2008-09-22 , 2009-10-30 procesinių sprendimų turinys – 1 t., b. l. 22-27, 2 t., b. l. 2-3, paveldėjimo bylos b. l. 14), siūlė 10000 litų ir senelių sodybą Joniškio r., Ežeikių k., taip darė poveikį M. Č. įstatyminei atstovei D. Č., po ko ji tam tikrą laiką susilaikė nuo aktyvių palikimo priėmimo veiksmų priimant mirusių palikimą nepilnamečio M. Č. vardu, kas konstatuota įsiteisėjusiu 2010-12-03 Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu, turinčiu prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p., 1 t., b. l. 7-10). Ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nustatęs šiuos veiksmus teismas turėjo ieškinį tenkinti, o, kadangi ieškinį atmetė, tai teismo sprendimo motyvuojamoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Sprendime ir šioje nutartyje virš nurodyti veiksmai byloje nustatyti leistinais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai įvertino kaip neatitinkančius CK 5.6 str. 1 d. 3 p. numatytų priešingų teisei tyčinių veiksmų (apgaulės, grasinimo, prievartos), privertusių ieškovą ir jo atstovę atsisakyti palikimo. Įsiteisėjusiu 2010-12-03 Kelmės rajono apylinkės sprendimu konstatuota, kad „įvertinant visus paaiškinimus galima daryti išvadą, kad S. B. palikimo priėmimo laikotarpiu kalbėjosi su D. Č. apie palikimo priėmimą, pats siekė paveldėti visą Česnikų turtą, tuo pačiu darė poveikį D. Č.. Nors nėra rašytinių įdodymų, kad D. Č. palikimo priėmimo laikotarpiu siekė paveldėti Česnikų turtą, tačiau iš vykusio bendravimo su S. B. darytina išvada, kad ji tikėjosi M. Č. vardu gauti kažkolią dalį mirusių jo senelių turto. Iš elgesio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad D. Č. yra pasyvi, nedalyvauja teismo posėdžiuose, tai galimai lėmė, kad ji laiku ir aiškiai neišreiškė nuomonės dėl palikimo priėmimo, tačiau jau nuo 2006 metų rudens, t. y. praėjus nedaug laiko nuo trijų mėnesių palikimo priėmimo termino pasibaigimo, ji aiškiai išreiškė norą sūnaus Mindaugo vardu priimti jo senelių palikimą”. Pati D. Č. teismo posėdyje paaiškino, kad kaimynės patarimu po E. Č. mirties lankėsi pas notarą, pateikė dokumentus ir pareiškimą, notarė liepė surinkti dokumentus ir ateiti kitą kartą, tačiau ji nenuėjo, kodėl – neprisimena, gal todėl, kad tikėjosi, jog atsakovas viską tvarkys, po to atsakovas pas ją lankėsi siūlydamas turtą, pinigus už sūnui tenkančią palikimo dalį, jos prašymu paskolino 15000 Lt, nes jos padėtis buvo sunki, atsakovu tam tikrą laiką pasitikėjo, draugiškai bendravo, jis jai negrasino, nesiūlė iš notaro atsiimti dokumentų, bet jie nesutarė dėl turto vertės ir kompensacijos (1 t., b. l. 82-84, 135-136). 2006 m. 04-06 mėn. D. Č. prašymu jai išduotų dokumentų, kurie reikalingi palikimui priimti sūnaus vardu, faktas patvirtina, jog ji turėjo realią galimybę ir rimtai ketino priimti palikimą nepilnamečio sūnaus vardu, o jos valios šiuo aspektu atsakovo veiksmai nevaržė (2 t., b. l. 106, 120-128). Tai, kad atsakovas, sužinojęs, jog dėl palikimo priėmimo kreipėsi anūkas, tarėsi su jo įstatymine atstove dėl kompensacijos už tam tikrą palikimo dalį, siūlė turtą ir pinigus, patvirtina tai, kad jis pripažino esant kitą įpėdinį, tarėsi kaip pasidalinti palikimą, kokią kompensaciją sumokėti, o ne siekė įpėdinį pašalinti iš įpėdinių rato ar kitaip apriboti jo teises. Be to, ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad M. Č. su įstatymine atstove 2006-03 mėn., t. y. po A. Č. mirties, priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti (1 t., b. l. 113-115). Jeigu tai atitinka tikrovę, tai neaišku, kokią reikšmę turi apeliacinio skundo argumentai apie atsakovo darytą poveikį siekiant eliminuoti ieškovą iš paveldėtojų rato, jei jis palikimą jau buvo priėmęs vienu iš įstatyme numatytų būdų. Todėl teismas, pripažinęs virš nurodytus atsakovo veiksmus, visų bylos aplinkybių kontekste juos įvertino kaip nesudarančius CK 5.6 str. 1 d. 3 p. numatyto aplinkybių viseto, sukėlusio įstatyme numatytas pasekmes - įpėdinio palikimo atsisakymą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimo dalys viena kitai prieštarauja.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.188 str. 1 d. 2 punktą, kuris numato, kad be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės savo nepilnamečių vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą. Taigi, ši pareiga buvo nustatyta nepilnamečio ieškovo M. Č. įstatyminei atstovei D. Č., o ne atsakovui. Kaip minėta, įstatyminė atstovė aiškių argumentų, kodėl šios pareigos iki galo neįvykdė, nors rinko reikalingus dokumentus, nenurodo, tačiau iš paaiškinimų turinio galima spręsti, kad taip atsitiko ne dėl atsakovo grasinimų, apgaulės ar prievartos, o todėl, kad ji tikėjosi, jog su atsakovu suras priimtiną pasiūlymą dėl kompensacijos turtu ar pinigais. Iš kitos pusės, ji nesikreipė į teismą dėl teismo leidimo atsisakyti priimti palikimą nepilnamečio sūnaus vardu.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nenustatyta, kad teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs CK 5.60 str. 1 d., CK 5.69 str. 1 d. nuostatas. Teismas šiomis normomis vadovavosi atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytą teisinį pagrindą, susijusį su palikimo atsisakymu. Todėl teismas ir nurodė, jog nepilnamečio ieškovo įstatyminė atstovė CK 5.60 str. 3 d. numatyta tvarka neatsisakė palikimo, ir tai atitinka bylos duomenims.

Ieškinyje nebuvo nurodyta ir bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nebuvo nagrinėjami notarės B. Š. veiksmai, ji nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nesusiję su bylos esme.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai įvertinio byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas apie ieškinio nepagrįstumą. Argumentas nepagrįstas. Kaip matyti iš teismo posėdžio eigos ir skundžiamo teismo sprendimo turinio, visi byloje esantys įrodymai buvo tiriami, vertinami, jų turinys kruopščiai išdėstytas ir aptartas teismo sprendime. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 182 str. 2 d. nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad įsiteisėjęs 2010-12-03 Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimas turi šalims prejudicinę galią. Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Tai, kad įrodymai buvo įvertinti vienos iš šalių nenaudai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jie įvertinti pažeidžiant CPK XIII skyriaus nuostatas. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo teismo nustatytų faktinių aplinkybių, išvadų ir argumentų nepaneigia.

Protokolas nėra teismo posėdžio stenograma ir jame turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai bei dalyvaujančių byloje asmenų kalbų santraukos (CPK 169 str. 1 d. 2d. 9 p.). 2011-11-22 teismo posėdžių protokole visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai ir dalyvavusių byloje asmenų paaiškinimų santraukos išdėstytos (2 t., b. l. 132-144). Pastabos, kurios yra prijungtos prie bylos (2 t., b. l. 173-174), yra reikalavimas į protokolą paaiškinimus įrašyti pažodžiui, tačiau dėl to paaiškinimų esminis turinys nesikeičia. Ieškovo atstovui pareikalavus, 2012-12-09 po teismo posėdžio pabaigos buvo išduota 2012-11-22 teismo posėdžio protokolo kopija, kuri patvirtinta teisėjos kampiniu antspaudu nurodant, kad „nuorašas tikras“ (2 t., b. l. 144, 170, 171, 3 t., b. l. 23). Byloje yra 2011-11-22 teismo posėdžio protokolas, kuris teisėjo ir teismo posėdžių sekretorės pasirašytas 2011-12-09, šis protokolas buvo spausdinamas ir patalpintas teismų sistemoje „Liteko“ (2 t., b. l. 132-144). Jų forma, turinys, išdėstymas yra visiškai analogiškas nuorašui, kuris įteiktas ieškovo atstovui (3 t., b. l. 11-23). Kopija ieškovo atstovui išduota praėjus maždaug valandai po teismo posėdžio pabaigos, iki tol bylos nagrinėjime buvo pertrauka, todėl protokolas galėjo būti pasirašytas iki jo nuorašo išdavimo. Todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad ieškovo atstovui buvo išduota nepasirašyto protokolo kopija. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo.

Atsakovas skundžia teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, t. y. procesinis sprendimas priimtas jo naudai. Nors skunde prašoma sprendimą pakeisti, tačiau nenurodoma, koks sprendimas iš esmės turėtų būti priimtas ir kaip priimtas sprendimas ieškinį atmesti pažeidžia atsakovo teises ir teisėtus interesus. Iš apeliacinio skundo turinio sektų, kad apeliantas siekia, jog teismo sprendimas būtų papildytas motyvais apie tai, kad ieškinys atmetamas CK 1.131 str. 2 d. pagrindu dėl CK 5.8 str. numatyto vienerių metų senaties termino pasibaigimo iki ieškinio pareiškimo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustačius, kad neįrodyta, jog atsakovas atliko CK 5.6 str. 1 d. 3 p. nurodytus veiksmus ir ieškinį atmestus dėl jo nepagrįstumo, ieškinio senaties terminas neprasidėjo, nes ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kadangi byloje nenustatytas asmens teisės pažeidimas, tai ir senaties termino eiga neprasidėjo, o neprasidėjusi negalėjo ir baigtis. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad ieškovo ieškinyje CPK 135 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), buvo išdėstytos neišsamiai ir ne visos, o vėliau buvo išdėstytos žodžiu teismo posėdyje (1 t., b . l. 113-115). Teismas 2011-05-26 nutartimi buvo nurodęs ieškovui ištaisyti ieškinio trūkumus, tame tarpe – ir dėl ieškinio pagrindo (1 t., b. l. 110-111). Todėl apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad ieškinys atitiktų reikalavimus, keliamus jo formai ir turiniui. Ieškovas pagal savo poziciją ir apsisprendimą dėl reikalavimų apimties ir įrodinėtinų aplinkybių ieškinį patikslino. CPK 115 str. 4 d. nurodyta, kad klaidingas dokumento pavadinimas ir kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus ir nėra pagrindas ieškinį laikyti nepaduotu. Todėl daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas patikslintą ieškovo ieškinį ir jį išnagrinėdamas iš esmės, įstatymų reikalavimų ir atsakovo teisių nepažeidė. Šalies paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, todėl ieškovo atstovai ieškinio ribose turėjo teisę išplėsti tam tikrų ieškinyje nurodytų aplinkybių aiškinimą. Apeliantas, jeigu manė, kad faktinės aplinkybės yra jam iki tol nežinomos, visai naujos ir jis neturi argumentų atsikirsti, turėjo teisę reikalauti laiko pasiruošti bylai, bet tokių aiškiai išreikštų reikalavimų pateikta nebuvo. Šios konkrečios bylos atveju tiek ieškovo ieškinyje, tiek teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės atsakovui nebuvo netikėtos ir iki teismo posėdžio nežinomos, nes iš byloje surinktų teismų sprendimų matyti, kad tos pačios faktinės aplinkybės, tik pagal skirtingus teisinius pagrindus tarp šalių buvo nagrinėtos daug kartų įvairiose bylose, taigi, atsakovui buvo žinomos ir suprantamos. Pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek jis, tiek ieškovas apie ieškinyje nurodytas aplinkybes žino nuo 2007 metų, ir dėl to prašo taikyti senaties terminą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas pateikė atsiliepimą, dėl ieškovo nurodytų aplinkybių argumentuotai atsikirtinėjo teismo posėdžiuose, teismas juos įvertino kaip pagrįstus ir ieškinį atmetė. Teismo pranešimų, šaukimų turinys patvirtina, kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžių laiką ir vietą. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atžvilgiu buvo pažeisti CPK 17 str. reikalavimai, kad tai esminiai pažeidė jo teises ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos, nes yra mažesnės už minimalias priteistinas bylinėjimosi išlaidas (2011-11-07 LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro įsakymas Nr. IR-261/IK-355, CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 09 d. sprendimą palikti nepakeistą.