Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Jovitos Einikienės ir Jolitos Rasiukevičienės,

dalyvaujant pareiškėjai Z. P., jos atstovui advokatui Mariui Barisevičiui, atsakovo atstovei Vilmai Kelnerytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi – B. )skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015-03-03 įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) nuspręsta pakeisti NŽT 2014-07-14 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtiną 1 priedą ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.

Pareiškėjos NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015-03-03 įsakymus apskundė NŽT, tačiau NŽT 2015-05-08 sprendimu Nr. 1T-13-(7.5.) jų skundą atmetė.

NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014-06-09 nutarimu (toliau – Nutarimas), kuriuo NŽT pareikalauta imtis teisinių priemonių nustatytiems pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. K. žemę, pašalinti. Pareiškėjos su minėtu nutarimu nebuvo supažindintos, todėl neturėjo galimybės jį ginčyti.

Mano, kad prokurorė netinkamai atliko tyrimą ir netinkamai vertino surinktus įrodymus, kodėl buvo pažeistos tyrimo procedūros.

Nutarime nurodyta, kad S. K. (duomenys neskelbtini) turėjo tik 1,8551 ha žemės plotą (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1), tačiau visiškai neįvertinta, kad tai yra tik (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytas žemės sklypas, o S. K., kaip J. K. (J. K.) paveldėtojui, taip pat priklausė ir (duomenys neskelbtini) esanti žemė, valdyta rėžiais (skirtinė), rėžių ribos nebuvo fiksuojamos, todėl ji nebuvo nurodyta sklypais planuose. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014. Priimdama Nutarimą, prokurorė minėta teismo nutartimi nesivadovavo ir padarė klaidingas išvadas, ignoruodama, kad S. K. priklauso ir 0,80 ha skirtinės žemės, kuri nėra nurodyta 1932 m. plane, nes yra skirtinė (rėžinė), o ne valdoma sklypais.

Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) S. K. valdė 1,8551 ha žemės plotą (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1) ir 0,80 ha skirtinės žemės (duomenys neskelbtini), iš viso – sklypais valdytos ir rėžinės žemės – 2,6551 ha. Taip pat pažymi, kad iš 1,8551 ha žemės ploto (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1) tik 1,64 ha ploto dalis yra (duomenys neskelbtini), o 0,2151 ha yra (duomenys neskelbtini) priklausančioje dalyje. S. K. į valdytą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į per didelį žemės sklypo plotą, o 1932 m. žemės naudojimo plane S. K. nurodytas kaip žemės sklypo Nr. 7 savininkas (ne naudotojas, nuomotojas ar pan.).

Mano, kad, Nutarime nurodant, kad S. K. buvo žemės sklypo, 1932 m. plane pažymėto Nr. 7, naudotojas, o ne savininkas, interpretuojama 1930-06-13 nuomos sutartis, kuria J. K. išnuomojo S. K. dviejų dešimtinių (2,19 ha) žemės sklypą 36 metams.

Paaiškina, kad civilinėje byloje buvo pateiktas ir 1920 m. išskiriamasis žemės sklypo planas, kuriame užfiksuota, kad šis 35,46 dešimtinių ploto žemės sklypas buvo A. ir S. P. parduotas J. K.. Sulyginus šį planą su 1932 metų privačios žemės padalijimo tarp giminės planu matyti, kad šis žemės sklypas (tiek forma, tiek plotu) yra tas pats, kurį J. K. įsigijo iš A. ir S. P.. Tai patvirtina, kad šį žemės sklypą sudarė tik pirktinė žemė, o J. K. valdyta skirtinė žemė buvo atskira ir į šį plotą nepateko, todėl J. K. įpėdinių paveldėtas skirtinės žemės plotas privalo būti skaičiuojamas atskirai, kaip papildomas žemės plotas.

Civilinėje byloje buvo pateiktas ir 1941-10-20 Riešės valsčiaus viršaičio pieno gamintojų sąrašas, kuriame nurodyta, kad S. K. iš (duomenys neskelbtini) valdo 7,5 ha žemės. Taip pat pateiktas ir S. K. 1951-08-14 pareiškimas, kuriame jis nurodo, kad 1950 metų pavasarį jam priklausančios 7,50 ha žemės buvo paimta į kolūkio masyvą, bei 1951-12-05 aktas, kuriame nurodyta, kad S. K. iki 1949 metų turėjo 7,5 ha, visa ši žemė buvo nacionalizuota ir atiteko (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kolūkiui. Tai patvirtina, kad iki nacionalizacijos S. K. turėjo 7,5 ha žemės ir toks žemės kiekis buvo nacionalizuotas paskiriant jį (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kolūkiui, taigi tai patvirtina, kad S. K. turėjo žemės daugiau nei 4,61 ha, t. y. 7,5 ha.

Nurodo, kad įstatymais ir įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais yra nustatytas subjektų, priimančių sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo, sąrašas, tačiau tarp šių subjektų nėra nurodyti prokurorai. Taigi, Nutarimu prokuroras, savarankiškai vertindamas dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisių atkūrimą, ir nurodydamas konkrečius atkuriamos žemės ploto dydžius, iš esmės pažeidė viešojo gynimo procedūrą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jo įgyvendinimo tvarką bei sąlygas, kartu viršijo ir savo įgaliojimus.

Pažymi, kad atkurtos nuosavybės į žemę dydis nustatytas remiantis galiojančiais ir nenuginčytais įrodymais: 1996-05-06 Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pažyma, kurioje konstatuota, kad S. K. valdė 7,036 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007-04-16 raštu Nr. S16-144, kuriame patvirtinama, kad buvęs savininkas S. K. turėjo 7 ha žemės, iš kurių 5,3600 ha patenka į Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtą teritoriją. Šios išvados buvo padarytos remiantis daliniu išrašu iš šeimyninio padalijimo plano, archyvine pažyma ir brėžiniais. Be to, įsiteisėjusiais ir galiojančiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-02-17 sprendime administracinėje byloje Nr. 1-219-04/2005 ir LVAT 2005-06-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-666-05 buvo konstatuota, kad L. K. atkurtinam 7 ha dydžio žemės plotui nuosavybės teise nustatyti pakanka plano, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994-08-09 pažymėjimo Nr. 21-833-K ir kt. anksčiau išvardytų dokumentų, todėl pareiškėjos NŽT atsisakymą atkurti L. K. (jo paveldėtojų) nuosavybės teises dėl to, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, laiko nepagrįstu.

Atkreipia dėmesį, kad prokuratūros nutarime buvo tik siūlymai NŽT imtis priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti, nenurodant jokių konkrečiai atliktinų veiksmų, todėl NŽT turėjo spręsti, kokių priemonių reikėjo imtis įvertinti, ar ji turi teisę ir kompetenciją ištaisyti tariamus pažeidimus (po daugiau nei 10 metų pakeisti individualius administracinius aktus, kurių teisėtumas sprendžiamas išimtinai tik teismine tvarka).

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro Nutarimu buvo pareikalauta, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti. Vadovaujantis tik šiuo nutarimu buvo priimti skundžiami įsakymai.

Nurodo, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų reikalavimą laiko nepagrįstu ir nurodo, kad NŽT išnaudojo visas procesines priemones apskųsti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus Nutarimą ikiteismine ir teismine tvarka. Kadangi teisės aktai nustato pareigą privalomai vykdyti prokuroro reikalavimus spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo, NŽT pagrįstai vykdė prokuroro nutarimą ir atitinkamai pasirinko efektyvų teisės aktų pažeidimų pašalinimo būdą – priėmė skundžiamus įsakymus.

Atkreipia dėmesį, kad nėra teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kokį žemės plotą S. K. nuosavybės teise valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006-11-14 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas. Tai pakartota ir 2007-03-06 Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 bei 2012-02-17 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012. Pastarojoje byloje nuspręsta, kad 1932 m. testamente buvo aiškiai nurodyta testatoriaus J. K. valia remtis lygybės principu ir atkurti nuosavybės teises turto paveldėtojams lygiomis dalimis (kiekvienam įpėdiniui tenka po 4,61 ha žemės). Mano, kad 1932 m. nuosavybės padalijimo tarp giminės planas, kurį sudarė matininkas J. L. (J. L.), kaip ir kiti pareiškėjų šioje byloje nurodyti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, neprivalo būti aiškinamas kartu su 1932 m. testamentu.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti, atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo į skundą argumentus ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015-03-03 įsakymų Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-13 pažymoje Nr. 256 nurodyta, kad pagal piliečio L. K. nuosavybės teisės dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini), 5,3600 ha žemės plotą L. K. turto paveldėtojai Z. P. ir O. B. (O. B.) turi teisę į 5,3600 ha žemės plotą (1 tomas, b. l. 26).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-11-16 sprendimu Nr. 2.5-41-19311 atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajam L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,64 ha žemės, grąžinant ją natūra (1 tomas, b. l. 114–155).

Vilniaus apskrities viršininko 2008-02-29 sprendimu Nr. 2.4-01-5760 atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,3900 ha žemės, grąžinant ją natūra prie (duomenys neskelbtini) (1 tomas, b. l. 116–117).

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014-06-09 nutarimu Nr. 2.1.5-46 pareikalauta, kad NŽT imtųsi priemonių teisės aktų pažeidimams, padarytiems atkuriant nuosavybės teises į S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti ir informuotų apie priimtus sprendimus (1 tomas, b. l. 41–50).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014-07-31 nutarimu Nr. 13.12-82 minėtas Nutarimas paliktas galioti (1 tomas, b. l. 21-24).

NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas NŽT direktoriaus 2014-11-20 pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-670 Vilniaus miesto skyriaus vedėjui „Dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“ (toliau – Pavedimas) (1 tomas, b. l. 70–71), ginčijamu 2015-03-03 įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalies pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-13 pažymą Nr. 256 (1 tomas, b. l. 6). Taip pat, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas Pavedimą, ginčijamu 2015-03-03 įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-07-14 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 paskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą 1 priedą ir išbraukė pil. L. K. pavardę iš eilės Nr. 182 (1 tomas, b. l. 7).

Pareiškėjos, nesutikdamos su minėtais NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015-03-03 įsakymais ir Pavedimu, su 2015-03-26 skundu kreipėsi į NŽT, prašydamos panaikinti minėtus įsakymus ir Pavedimą (1 tomas, b. l. 8–12).

NŽT 2015-05-08 sprendimu Nr. 1T-13-(7.5) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (1 tomas, b. l. 13–20). Nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015-03-03 įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui, bet ne NŽT direktoriui, o reikalavimas panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015-03-03 įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2015-03-03 įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2). Pavedimą laikė tarpiniu procedūriniu dokumentu, bet ne individualiu administraciniu aktu.

Kaip nustatyta byloje atsakovo priimtais Įsakymais pareiškėjoms, kaip turinčioms teisę atkurti nuosavybės teises į S. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, yra atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį plotą negu iki nacionalizacijos S. K. valdė.

Pareiškėjos teigia, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog atkuriant joms nuosavybės teises privaloma vadovautis tik 1932 m. J. K. testamentu, kadangi tokia pozicija prieštarauja jau priimtiems ir įsiteisėjusiems administracinių teismų sprendimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-03-12 nutartyje Nr. A146-1035/2014 pasisakė dėl 1932 m. testamento ir 1932 m. plano sąsajumo bei dėl S. K. priklausančio 0,80 ha skirtinės (rėžinės) žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pažymi, kad atsakovas, priimdamas Įsakymus, neanalizavo svarbių aplinkybių, susijusių su 1930-06-13 nuomos sutartimi., kuria S. K. išsinuomojo žemę ilgam laikui 36 metams, jau kitą dieną sumokėjo nuomos mokestį už visą 36 metų laikotarpį. Nuomos sutarties 5 punktu buvo numatyta, kad visi nuomininko statiniai nuomojamame žemės sklype bet kokiu atveju yra nuomininko nuosavybė. Pareiškėjų teigimu, šios Nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusio Carinės Rusijos Civilinio įstatymo X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką iš esmės buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo 2,19 ha žemės sklypo nuosavybės teisę iš J. K..

Teismas nesutinka su pareiškėjų išdėstytais argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006-11-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 motyvuojamojoje dalyje eksplicitiškai nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas. 2007-03-06 Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 ir 2012-05-17 Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 taip pat buvo pripažinta, kad nuosavybės teisę į žemės sklypus visiems J. K. palikuonims patvirtina ne 1932 m. naudojimosi planas, bet 1932 m. testamentas, bei buvo nuspręsta, kad 1932 m. testamente buvo aiškiai nurodyta testatoriaus J. K. valia remtis lygybės principu, kiekvienam įpėdiniui tenkant po 4,61 ha žemės.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Konstatuotina, kad prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų.

Išdėstytų teisės nuostatų analizė, bei nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent 1932 m. J. K. testamentas yra dokumentas nuosavybės teisių atkūrimo procese patvirtinantis pareiškėjų teisę dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės dalį. Konstatuotina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, nustatęs minėtas aplinkybes, pagrįstai Nutarimu pareikalavo, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių nustatytiems ir nurodytiems nutarimo aprašomojoje dalyje teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę valdytą žemę, pašalinti. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras įvertino ne tik pareiškėjų nurodytus teismo sprendimus, bet ir kitus teismo sprendimus ir archyvinius dokumentus dėl buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytos žemės ploto ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punkte yra nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo ir per 20 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo dienos informuoti prokuratūrą apie priimtą sprendimą. Nacionalinės žemės tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001-06-14 įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“ 2 punkte nurodyta, kad NŽT savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais.

Remiantis šiuo reglamentavimu, konstatuotina, kad prokuroro reikalavimai spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo yra privalomi visoms valstybės institucijoms t. y. ir NŽT.

Remiantis išdėstytu, Vilniaus miesto skyrius pagrįstai nusprendė, kad neturi galimybės atkurti nuosavybės teisę į žemę S. K. pretendento paveldėtojams pagal anksčiau parengtą pažymą, kadangi joje nurodytas grąžintinos žemės plotas viršija pagrindiniame nuosavybės teisę rodančiame dokumente - 1932 m. J. K. testamente - nurodytas žemės plotas.

Taigi nagrinėjamu atveju, atsakovas, vadovaudamasis Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus Nutarimu ir vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2014-11-20 pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-670 „Dėl Vilniaus miesto skyriaus vedėjui dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“ ir 2014-11-20 pavedimą Nr. lPAV-(1.8)-670 „Dėl Vilniaus miesto skyriaus vedėjui dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“ buvo pakeistas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-07-14 įsakymu Nr. 49V(-(14.49.2.)-795 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, pagrįstai nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. 2,97 ha žemės dalies, pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-13 pažymą Nr. 256 ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.

Dėl pareiškėjų argumento, kad 1930-06-13 nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusio Carinės Rusijos Civilinio įstatymo X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką iš esmės buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo 2,19 ha žemės sklypo nuosavybės teisę iš J. K., pažymėtina, kad byloje nėra nei vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl pareiškėjų minimų aplinkybių.

Remiantis išdėstytais argumentais, skundas dėl Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015-03-03 įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal L. K. vardu parengtą pažymą“ ir 2015-03-03 įsakymo Nr. 49VĮ-224-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-07-09 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-795 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo” panaikinimo, nenustačius skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi – B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.